Sveikinu Jus visus svarbiausių metų švenčių proga. Tikiu, kad mes visi savo darbais ir mintimis darėme viską, kad mūsų mieste, šalyje ir pasaulyje būtų bent truputėlį geriau ir saugiau.
Kai tūkstančiai žvaigždžių nušvies mūsų šventinį dangų, mes švęsime Vilties ir Šilumos pergalę, kai po ilgų išbandymų Žiemos, neišvengiamai ateina Pavasaris.
Kitais metais mūsų šeimų, miesto ir valstybės laukia išbandymų laikai. Linkiu, kad ekonominiai sunkumai sudužtų į mūsų vertybių molą. Šimtamečių vertybių, kurios mus sieja. Tegul šis molas būna tvirtas kaip niekada.
ŠV.Kalėdų proga sveikinu visus kolegas, politikus. Kalėdos yra ta proga, kuri primena mums, kad mes tarnaujame aukštesniems tikslams. Politiniai debatai yra ta vieta, kurioje mūsų širdys plaka karščiau, kur mes privalome atsistoti visu ūgiu, tam, kad apgintumėme vertybes, kuriomis mes tikime. Ginkime, puoselėkime ir saugokime vertybes, nes jos verčia suktis pasaulį.
Gerbiami klaipėdiečiai, artėjančiais metais linkiu savo kasdieniais darbais puošti miestą, kaip tai darė čia gyvenę žmonės daugiau nei 700 metų. Tie maži, bet svarbūs darbai, veda mus didžiulius žygdarbius.Linksmų Šventų Kalėdų ir Laimingų naujųjų metų
2008-12-24
2008-12-20
Piliečių balsas į dangų neina
Kiekvieną kartą, kai artėja miesto tarybos posėdis, laikraščiuose pasirodo skelbimas apie tai, kad miestiečiai gali registruotis ir gaus teisę penkias minutes pakalbėti tarybos posėdžio metu. „Piliečių tribūną“ mūsų miesto valdžia pastoviai vadina pavyzdiniu valdžios (konkrečiau mero) bendravimo su piliečiais įrankiu. Asmeniškai aš tokią piliečiams teikiamą „paslaugą“ vadinu „kolektyvine psichiatrija“, o ne realiu valdžios ir piliečių bendravimo instrumentu.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
2008-12-11
Maištas A.Kubiliaus užnugaryje
Naujai suformuotos vyriausybės vadovas Andrius Kubilius kartu su prasidėjusia ekonomine krize, privalės išspręsti ne ką sunkesnį uždavinį, kuris lems Tėvynės sąjungos-LKD politinę ateitį gerai dešimčiai metų į priekį. Žmonės pasitikėjo Tėvynės sąjunga, nes manė, kad artėja ekonominių sunkumų laikotarpis, o Gediminas Kirkilas ir socialdemokratai neturi jokių receptų artėjančiai krizei įveikti.
Per ketverius metus po 2004 ųjų metų Seimo rinkimų už TS-LKD prisiaugino apie 60 tūkstančių naujų rinkėjų. Per tą laiką prie mūsų prisijungė krikščionyse demokratai su savo elektoratu, tačiau drąsiai galiu daryti išvadą, kad elektorato prieauglio reikia ieškoti ne krikščioniškojo sparno pusėje. Tėvynės sąjunga sugebėjo laimėti politinio mūšio lauką ir už šią partiją balsavo vadinamieji „vidurio“ ir „neapsisprendusieji“ rinkėjai.
Kiekvienas, rimtos ir pretenduojančios tapti valdančiąja, partijos lyderis (tiek nacionalinis, tiek vietinis), negali tikėtis pergalės rinkimuose, jei rūpindamasis savo rinkėjais, nebandys plėsti partijos įtakos politinio lauko centre, bandydamas užkariauti neapsisprendusius rinkėjus. Tai yra sunkus darbas, nes neapsisprendusieji rinkėjai yra kritiški, reiklūs, nedėmesingi ir jokiu būdu nesiruošia tavęs (lyderio) sudievinti.
Tuo tarpu kiekvienam lyderiui yra kur kas lengviau ir maloniau. Visada ištikimas, kiekvieną tavo žodį pasiruošęs išgirsti ir paskleisti pasirengęs rinkėjas yra malonus kiekvienam. Jis duoda saugius balsus ir yra ne tiek rinkėjas, kiek lyderio šeimos narys. Bėda yra ta, kad besaikė orientacija išimtinai ištikimą rinkėją veikia kaip musę sirupas. Bandydamas įtikti tokiam rinkėjui, lyderis yra priverstas kalbėti ir elgtis vis radikaliau. Lyderio kalbos radikalėja, rėmėjų ratas siaurėja, bet vis labiau didėja likusiųjų rėmėjų ištikimybė savo lyderiui.
Tokią patirtį A.Kubilius išgyveno, būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, 1992 metais. Tapęs TS vadovu jis ramiai, oriai, tačiau kryptingai suko laivą politinių batalijų epicentro link. Išlaikyti partiją politinių batalijų centre yra tas pats, kas armijos vadui pirmuoju tanku veržtis į priešo užnugarį. Negali žinoti ar priešas neatkirs tavo tiekimo linijų ir ar paskui tave spės pagrindinės saviškių pajėgos.
Eidamas į socialdemokratų paliktą ekonomikos pralaužą A.Kubilius rizikuoja, kad reformų reikalavę „vidurio“ rinkėjai, gali likti nepatenkinti tų reformų realizavimu, o komforto zonoje įsikūrę kiti TS-LKD lyderiai gali bandyti „suvesti sąskaitas“ už šešerius metus diktuotą aukštą lyderio bėgimo tempą.
Esu optimistas, todėl visur ieškau ir matau galimybes. Pirmąją galimybę konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui padovanojo socialdemokratai. Opozicijos lyderiu pasiskyrę G.Kirkilą, jie leidžia A.Kubiliui būti ramiam dėl politinių batalijų mūšio lauko. Kiekvieną kartą kai tik neapsisprendęs rinkėjas ieškos alternatyvų, jam prieš akis iškils neryžtingas, meluojantis, ciniškas G.Kirkilas, prieš kurį net su visais savo trūkumais A.Kubilius atrodys tarsi vadybos ir vertybių genijus.
Antrą dovaną A.Kubiliui duoda A.Zuokas. Jis nuolatos bando būti dėmesio centre ir žiniasklaidą maitina įvairiausiais pareiškimais, kuriais taip pat taiko į taip vadinamą centro rinkėją. Zuoko bėda yra tame, kad tuo pačiu metu negalima vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių: būti valdančiojoje koalicijoje ir tuo pat metu ją kritikuoti. Dėl tos priežasties lygindami A.Zuoką ir A.Kubilių, dauguma žmonių atiduos savo balsus už dabartinį premjerą. Jo veiksmai yra aiškesni ir prognozuojami.
Trečią Kalėdinę dovaną Andriui Kubiliui pateikė D.Grybauskaitė. Premjerui lankantis Briuselyje ji pareiškė, kad A.Kubiliaus siūlomas antikrizinis planas yra per švelnus. Taip A.Kubiliaus įvaizdyje atsiranda naujas bruožas – gailestingumas. Premjeras supranta žmones ir diržą verš ne per stipriai.Taigi, kaip matome, artėjant 2009 metams, TS-LKD lyderis gali ramiai karaliauti politinių batalijų centre. Vienintelis rimtas klausimas išlieka A.Kubiliaus ariergardai.
Per ketverius metus po 2004 ųjų metų Seimo rinkimų už TS-LKD prisiaugino apie 60 tūkstančių naujų rinkėjų. Per tą laiką prie mūsų prisijungė krikščionyse demokratai su savo elektoratu, tačiau drąsiai galiu daryti išvadą, kad elektorato prieauglio reikia ieškoti ne krikščioniškojo sparno pusėje. Tėvynės sąjunga sugebėjo laimėti politinio mūšio lauką ir už šią partiją balsavo vadinamieji „vidurio“ ir „neapsisprendusieji“ rinkėjai.
Kiekvienas, rimtos ir pretenduojančios tapti valdančiąja, partijos lyderis (tiek nacionalinis, tiek vietinis), negali tikėtis pergalės rinkimuose, jei rūpindamasis savo rinkėjais, nebandys plėsti partijos įtakos politinio lauko centre, bandydamas užkariauti neapsisprendusius rinkėjus. Tai yra sunkus darbas, nes neapsisprendusieji rinkėjai yra kritiški, reiklūs, nedėmesingi ir jokiu būdu nesiruošia tavęs (lyderio) sudievinti.
Tuo tarpu kiekvienam lyderiui yra kur kas lengviau ir maloniau. Visada ištikimas, kiekvieną tavo žodį pasiruošęs išgirsti ir paskleisti pasirengęs rinkėjas yra malonus kiekvienam. Jis duoda saugius balsus ir yra ne tiek rinkėjas, kiek lyderio šeimos narys. Bėda yra ta, kad besaikė orientacija išimtinai ištikimą rinkėją veikia kaip musę sirupas. Bandydamas įtikti tokiam rinkėjui, lyderis yra priverstas kalbėti ir elgtis vis radikaliau. Lyderio kalbos radikalėja, rėmėjų ratas siaurėja, bet vis labiau didėja likusiųjų rėmėjų ištikimybė savo lyderiui.
Tokią patirtį A.Kubilius išgyveno, būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, 1992 metais. Tapęs TS vadovu jis ramiai, oriai, tačiau kryptingai suko laivą politinių batalijų epicentro link. Išlaikyti partiją politinių batalijų centre yra tas pats, kas armijos vadui pirmuoju tanku veržtis į priešo užnugarį. Negali žinoti ar priešas neatkirs tavo tiekimo linijų ir ar paskui tave spės pagrindinės saviškių pajėgos.
Eidamas į socialdemokratų paliktą ekonomikos pralaužą A.Kubilius rizikuoja, kad reformų reikalavę „vidurio“ rinkėjai, gali likti nepatenkinti tų reformų realizavimu, o komforto zonoje įsikūrę kiti TS-LKD lyderiai gali bandyti „suvesti sąskaitas“ už šešerius metus diktuotą aukštą lyderio bėgimo tempą.
Esu optimistas, todėl visur ieškau ir matau galimybes. Pirmąją galimybę konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui padovanojo socialdemokratai. Opozicijos lyderiu pasiskyrę G.Kirkilą, jie leidžia A.Kubiliui būti ramiam dėl politinių batalijų mūšio lauko. Kiekvieną kartą kai tik neapsisprendęs rinkėjas ieškos alternatyvų, jam prieš akis iškils neryžtingas, meluojantis, ciniškas G.Kirkilas, prieš kurį net su visais savo trūkumais A.Kubilius atrodys tarsi vadybos ir vertybių genijus.
Antrą dovaną A.Kubiliui duoda A.Zuokas. Jis nuolatos bando būti dėmesio centre ir žiniasklaidą maitina įvairiausiais pareiškimais, kuriais taip pat taiko į taip vadinamą centro rinkėją. Zuoko bėda yra tame, kad tuo pačiu metu negalima vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių: būti valdančiojoje koalicijoje ir tuo pat metu ją kritikuoti. Dėl tos priežasties lygindami A.Zuoką ir A.Kubilių, dauguma žmonių atiduos savo balsus už dabartinį premjerą. Jo veiksmai yra aiškesni ir prognozuojami.
Trečią Kalėdinę dovaną Andriui Kubiliui pateikė D.Grybauskaitė. Premjerui lankantis Briuselyje ji pareiškė, kad A.Kubiliaus siūlomas antikrizinis planas yra per švelnus. Taip A.Kubiliaus įvaizdyje atsiranda naujas bruožas – gailestingumas. Premjeras supranta žmones ir diržą verš ne per stipriai.Taigi, kaip matome, artėjant 2009 metams, TS-LKD lyderis gali ramiai karaliauti politinių batalijų centre. Vienintelis rimtas klausimas išlieka A.Kubiliaus ariergardai.
2008-12-06
Tik keli1 per kopas, maldauju, palik
Dešimtys Lietuvos politologų ir politikos analitikų savo rašiniuose laikas nuo laiko pavartodavo tokius terminus kaip „valstybės užvaldymas“ ir retoriškai klausdavo ar mes tebeturime valstybę. Žinoma Lietuvos dar niekas neokupavo ir kol mus saugo Amerikos branduolinis ginklas, mūsų potencialūs partneriai, to artimiausiu metu nedarys. Mūsų politikos apžvalgininkai klausia ar mes dar tebeturime veikiančias valstybines institucijas, kurios geba priimti padorias taisykles ir turi pakankamai jėgos priversti pavienius individus tų taisyklių laikytis?
Visas tokias kalbas aš laikiau hiperbole, t.y. žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir pačių politikų bandymų nupiešti situaciją taip, tarsi nepriėmus reikiamų sprendimų mūsų visų laukia mirtis alyvose. Pasižiūrėjęs peripetijas, kurios lydėjo aplinkos ministro skyrimą supratau, kad padėtis Lietuvoje tikrai nėra labai juokinga.
Mes nenorėjome aplinkos ministru paskirti A.Burkšo. Nes jei būtume paskyrę Kuršių nerija jau rytoj būtų išasfaltuota, joje veiktų kosmodromas, būtų pastatyti penki tiltai, septyni dangoraižiai ir užpustyti visi keliai per kopas.
Gėris nugalėjo. A.Burkšas į Aplinkos ministro kėdę neatsisėdo. Bet nuo to man lengviau nepasidarė. Lietuvos respublikos prezidento kanceliarija savo pranešime apie J.E. Prezidento V.Adamkaus susitikimą su pasiūlytuoju kandidatu į Aplinkos ministro postą G.Kazlausku aiškinosi apie Kuršių nerijos ateitį „Susitikime buvo kalbama apie ekologiškai itin jautrios teritorijos – Kuršių nerijos – ateitį. Šalies vadovas griežtai pasisako prieš oro uosto, tilto į Kuršių neriją statybą, tranzito srautų per šią teritoriją intensyvinimą.“
Nepasidarė lengviau todėl, kad Kuršių nerijos likimas vis dar tebėra priklausomas nuo VIENO PAREIGŪNO uolumo, principingumo ir sąžiningumo. O jei paaiškės, kad naujasis ministras yra nesąžiningas? O kas nutiks, jei naujasis ministras nuspręstų nugriauti Gedimino pilį ir jos vietoje pastatyti kokį nors modernų dangoraižį?
Valstybė ir yra sukurta tam, kad valdytų ne žmogus, bet įstatymas. Kuo aukštesnes pareigas užiima žmogus, tuo labiau jis privalo panašėti ne į valdovą, bet į žmogų atliekantį valdymo funkciją. Jei norite pamatyti kaip atrodo valdymo funkciją, siūlau pasižiūrėti Britanijos karalienę. Aukščiausias valstybės asmuo, kuriam priklauso paštas, kariuomenė, kalėjimai, policija, vyriausybė, opozicija, šimtai visuomeninių organizacijų ir draugijų, neturi teisės net pareikšti savo nuomonės valstybės valdymo klausimais. Atlikdama savo funkciją ji perskaito vyriausybės parengtą sosto kalbą, jokia grimasa neišsiduodama ką mano apie juose išdėstytas nuostatas.
Mes ir kuriame valstybės institucijas tam, kad niekas nei dėl piktų kėslų, nei dėl apsileidimo, nei dėl piktos valios nedrįstų nugriauti Gedimino pilies ar kokios nors svarbios kopos. Todėl, Kuršių neriją saugo Kušių nerijos nacionalinis parkas, Kultūros paveldo departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas, statybų priežiūros tarnyba. Jei Prezidento požiūriu, Kuršių nerijos likimas priklauso nuo vieno aplinkos ministro geros valios, tokiu atveju, neakivaizdžiai jis prisipažįsta, kad aplinkos apsaugos srityje, sąvoka valstybė paprasčiausiai neegzistuoja...
Visas tokias kalbas aš laikiau hiperbole, t.y. žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir pačių politikų bandymų nupiešti situaciją taip, tarsi nepriėmus reikiamų sprendimų mūsų visų laukia mirtis alyvose. Pasižiūrėjęs peripetijas, kurios lydėjo aplinkos ministro skyrimą supratau, kad padėtis Lietuvoje tikrai nėra labai juokinga.
Mes nenorėjome aplinkos ministru paskirti A.Burkšo. Nes jei būtume paskyrę Kuršių nerija jau rytoj būtų išasfaltuota, joje veiktų kosmodromas, būtų pastatyti penki tiltai, septyni dangoraižiai ir užpustyti visi keliai per kopas.
Gėris nugalėjo. A.Burkšas į Aplinkos ministro kėdę neatsisėdo. Bet nuo to man lengviau nepasidarė. Lietuvos respublikos prezidento kanceliarija savo pranešime apie J.E. Prezidento V.Adamkaus susitikimą su pasiūlytuoju kandidatu į Aplinkos ministro postą G.Kazlausku aiškinosi apie Kuršių nerijos ateitį „Susitikime buvo kalbama apie ekologiškai itin jautrios teritorijos – Kuršių nerijos – ateitį. Šalies vadovas griežtai pasisako prieš oro uosto, tilto į Kuršių neriją statybą, tranzito srautų per šią teritoriją intensyvinimą.“
Nepasidarė lengviau todėl, kad Kuršių nerijos likimas vis dar tebėra priklausomas nuo VIENO PAREIGŪNO uolumo, principingumo ir sąžiningumo. O jei paaiškės, kad naujasis ministras yra nesąžiningas? O kas nutiks, jei naujasis ministras nuspręstų nugriauti Gedimino pilį ir jos vietoje pastatyti kokį nors modernų dangoraižį?
Valstybė ir yra sukurta tam, kad valdytų ne žmogus, bet įstatymas. Kuo aukštesnes pareigas užiima žmogus, tuo labiau jis privalo panašėti ne į valdovą, bet į žmogų atliekantį valdymo funkciją. Jei norite pamatyti kaip atrodo valdymo funkciją, siūlau pasižiūrėti Britanijos karalienę. Aukščiausias valstybės asmuo, kuriam priklauso paštas, kariuomenė, kalėjimai, policija, vyriausybė, opozicija, šimtai visuomeninių organizacijų ir draugijų, neturi teisės net pareikšti savo nuomonės valstybės valdymo klausimais. Atlikdama savo funkciją ji perskaito vyriausybės parengtą sosto kalbą, jokia grimasa neišsiduodama ką mano apie juose išdėstytas nuostatas.
Mes ir kuriame valstybės institucijas tam, kad niekas nei dėl piktų kėslų, nei dėl apsileidimo, nei dėl piktos valios nedrįstų nugriauti Gedimino pilies ar kokios nors svarbios kopos. Todėl, Kuršių neriją saugo Kušių nerijos nacionalinis parkas, Kultūros paveldo departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas, statybų priežiūros tarnyba. Jei Prezidento požiūriu, Kuršių nerijos likimas priklauso nuo vieno aplinkos ministro geros valios, tokiu atveju, neakivaizdžiai jis prisipažįsta, kad aplinkos apsaugos srityje, sąvoka valstybė paprasčiausiai neegzistuoja...
2008-12-01
Klaipėdiečių frakcija: mitas be realybės
Šiomis dienomis (gruodžio 1-ąją) mūsų miesto laikraščiai mirgėte mirgėjo Klaipėdos mero R.Taraškevičiaus fantazijomis apie Seime buriamą „klaipėdiečių frakciją“. Man buvo keista, kad „klaipėdiečių frakcijos“ vardo nebuvau girdėjęs tada, kai uostamiesčio gyventojų interesus Seime atstovavo trys liberalcentristai, o išgirdome tada, kai jų Seime iš viso nebeliko.
Man taip pat buvo keista, kad meras savo susitikimams su Klaipėdoje rinktais Seimo nariais, pasirinko pirmadienį, kuomet dauguma Seimo narių pluša savo rinkiminėse apygardose. Dar daugiau laiko praleidau skaičiuodamas mero išgirtus „svajonių Klaipėdos“ investicinius projektus, kuriuos Seimo nariai privalėtų „pramušinėti“.
Šiandien mane pasiekė tam tikros nuotrupos ir žinios apie garsųjį „klaipėdiečių frakcijos“ susitikimą. Sutikime iš senųjų mitinės frakcijos narių dalyvavo tik Grubliauskas. Nebuvo E.Masiulio, I.Šiaulienės. Grubliauskas tikriausiai turėjo atidirbti už mero paramą Seimo rinkimų antrajame ture, o Seimo naujokai paprasčiausiai atėjo pasižiūrėti kas kaip.
Didžioji dalis pokalbio su Seimo nariais sukosi apie Klaipėdos arenos statybas ir jos finansavimo reikalus. Skaitytojams primenu, kad suprojektuota Klaipėdos miesto arena turėtų kainuoti apie 110 milinų litų. R.Taraškevičius tikisi, kad arena bus finansuojama po trečdalį iš ES fondų, valstybės investicijų programos (VIP) ir mūsų miesto savivaldybės. Kiekviena iš šių finansuotojų turėtų savo piniginę pasiploninti maždaug 40 milijonų litų.
Nežinau kaip yra su europiniais pinigais, tačiau tarpuvaldžiu, R.Taraškevičius mindė ministerijų koridorius, siekdamas gauti Valstybės investicijų programos pinigus. Paskutines dienas skaičiuodamas ūkio ministras V.Navickas įtraukė Klaipėdos arenos projektą į VIP-o finansuojamų objektų sąrašą. Tiesa tai padarė su tiek daugybe žvaigždučių, kad tai labiau primena ne rimtą dokumentą, o kokį nors žvaigždėlapį. Ir 40 VIP-o milijonų susitraukė ligi 20.
Savo investicijų dalies nebelabai išgali susimokėti ir miesto savivaldybė. Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetas nesurinks apie 15 milijonų litų. Skolintis neleidžia viršyti paskolų limitai. Be to visi žinome, kaip sunku ir brangu šiais laikais yra pasiskolinti.
Šiandien Klaipėda liko kovoti dėl arenos su Kauno miestu. Kauno miestas mūsų kovoje turi konkurencinį pranašumą, nes jei ten neatsiras arena, po kelių metų Kauno „Žalgiris“ bus pašalintas iš Eurolygos. Žinant, ką visiems lietuviams reiškią „Žalgiris“, joks politikas nepasirinks arenos Klaipėdoje, tuo pasmerkdami Žalgirį iškristi iš Eurolygos.
Jei mūsų meras būtų tikras ūkininkas „klaipėdiečių frakcija“ jis būtų būręs maždaug tada kai areną statėsi Šiauliai. Tada arena būtų kainavusi maždaug 50 milijonų ir savivaldybei nebūtų jokių problemų įnešti savo dalį.Tuo metu meras nematė reikalo statyti arenos, matyt todėl, kad nesugeba matyti toliau savo nosies. Šiandien, kai arenos finansavimas pakibo ant plauko, meras iš spintos ištraukė negimusios „klaipėdiečių frakcijos“ griaučius. Šios frakcijos prireikė tam, kad visuomenės akyse būtų galima pasidalinti kaltėmis dėl neįgyvendinto projekto. Tada, kai projektai pasiseka, pasidalinti sėkme meras kažkaip pamiršta.
Man taip pat buvo keista, kad meras savo susitikimams su Klaipėdoje rinktais Seimo nariais, pasirinko pirmadienį, kuomet dauguma Seimo narių pluša savo rinkiminėse apygardose. Dar daugiau laiko praleidau skaičiuodamas mero išgirtus „svajonių Klaipėdos“ investicinius projektus, kuriuos Seimo nariai privalėtų „pramušinėti“.
Šiandien mane pasiekė tam tikros nuotrupos ir žinios apie garsųjį „klaipėdiečių frakcijos“ susitikimą. Sutikime iš senųjų mitinės frakcijos narių dalyvavo tik Grubliauskas. Nebuvo E.Masiulio, I.Šiaulienės. Grubliauskas tikriausiai turėjo atidirbti už mero paramą Seimo rinkimų antrajame ture, o Seimo naujokai paprasčiausiai atėjo pasižiūrėti kas kaip.
Didžioji dalis pokalbio su Seimo nariais sukosi apie Klaipėdos arenos statybas ir jos finansavimo reikalus. Skaitytojams primenu, kad suprojektuota Klaipėdos miesto arena turėtų kainuoti apie 110 milinų litų. R.Taraškevičius tikisi, kad arena bus finansuojama po trečdalį iš ES fondų, valstybės investicijų programos (VIP) ir mūsų miesto savivaldybės. Kiekviena iš šių finansuotojų turėtų savo piniginę pasiploninti maždaug 40 milijonų litų.
Nežinau kaip yra su europiniais pinigais, tačiau tarpuvaldžiu, R.Taraškevičius mindė ministerijų koridorius, siekdamas gauti Valstybės investicijų programos pinigus. Paskutines dienas skaičiuodamas ūkio ministras V.Navickas įtraukė Klaipėdos arenos projektą į VIP-o finansuojamų objektų sąrašą. Tiesa tai padarė su tiek daugybe žvaigždučių, kad tai labiau primena ne rimtą dokumentą, o kokį nors žvaigždėlapį. Ir 40 VIP-o milijonų susitraukė ligi 20.
Savo investicijų dalies nebelabai išgali susimokėti ir miesto savivaldybė. Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetas nesurinks apie 15 milijonų litų. Skolintis neleidžia viršyti paskolų limitai. Be to visi žinome, kaip sunku ir brangu šiais laikais yra pasiskolinti.
Šiandien Klaipėda liko kovoti dėl arenos su Kauno miestu. Kauno miestas mūsų kovoje turi konkurencinį pranašumą, nes jei ten neatsiras arena, po kelių metų Kauno „Žalgiris“ bus pašalintas iš Eurolygos. Žinant, ką visiems lietuviams reiškią „Žalgiris“, joks politikas nepasirinks arenos Klaipėdoje, tuo pasmerkdami Žalgirį iškristi iš Eurolygos.
Jei mūsų meras būtų tikras ūkininkas „klaipėdiečių frakcija“ jis būtų būręs maždaug tada kai areną statėsi Šiauliai. Tada arena būtų kainavusi maždaug 50 milijonų ir savivaldybei nebūtų jokių problemų įnešti savo dalį.Tuo metu meras nematė reikalo statyti arenos, matyt todėl, kad nesugeba matyti toliau savo nosies. Šiandien, kai arenos finansavimas pakibo ant plauko, meras iš spintos ištraukė negimusios „klaipėdiečių frakcijos“ griaučius. Šios frakcijos prireikė tam, kad visuomenės akyse būtų galima pasidalinti kaltėmis dėl neįgyvendinto projekto. Tada, kai projektai pasiseka, pasidalinti sėkme meras kažkaip pamiršta.
2008-11-29
Dubysos gatvė svarbiau už žiedines sankryžas
Lapkričio mėnesio pabaigoje posėdžiavusi Klaipėdos miesto taryba priėmė keletą svarbių sprendimų, kurie kažkaip lengva ranka „praslydo“ pro visuomenės svarstymus. Žiniasklaida aprašinėjo Klaipėdos laivų remontininkų prašymus dar trims metams toliau tęsti laivų remonto veiklą uostamiesčio širdyje esančioje piliavietėje. Didžiausio visuomenės dėmesio sulaukė mūsų miesto tarybos sprendimas nuo Naujųjų metų nebepriimti ne Klaipėdoje gyvenančių vaikų į darželius, jei minėtos savivaldybės nebus sudariusios sutarčių su Klaipėdos savivaldybėmis dėl apmokėjimo už darželiuose suteikiamas paslaugas. Šių sprendimų nelaikau epochiniais todėl, kad pamatę kaip jie veikia, mes juos galėsime atšaukti ir padėtį grąžinti ten, kur ji buvo. Šiandien noriu pakalbėti apie sprendimus, kurių mes atšaukti nebegalėsime ir kurių ištaisyti jau nebegalėsime.
2008 lapkričio 27 ąją dieną Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą „Dėl pritarimo projektų, teiktinų Europos Sąjungos fondų finansavimui gauti iš 2007–2013 m. Klaipėdos regionui skirtų lėšų, sąrašui“. Šiuo sprendimu mūsų miesto valdantieji (pirmiausia asmeniškai meras) paskirstė apie 10% Europos sąjungos paramos, kuri galėtų pasiekti mūsų miestą. Ši parama buvo skirstoma per regiono plėtros tarybą.
Priminsiu, kad Europos sąjungos parama yra skirstoma septynių metų finansinėmis perspektyvomis, todėl jokių taisymo galimybių, mes neturime. Ir neturėsime. Manau nereikia aiškinti, kad 60 milijonų litų, kuriuos per nurodytą laiką gaus mūsų miestas, turi būti panaudoti kaip niekada taupiai ir efektyviai. Šiuo atveju yra problema, kad 98 klaipėdiečiai iš 100 apie šitą sprendimą paprasčiausiai nežinojo. Negali klaipėdiečiai atsakyti į klausimą ar tikrai sprendimas skirti 500000 pastato Baltijos pr. 49 renovacijai, yra pats tikslingiausiais ir ekonomiškai pagrįsčiausias?
Žinoma klaipėdiečiai gali pasakyti, kad jiems nebūtina žinoti, tam jie turi miesto tarybą, kur susirinkę protingieji kurmiai viską teisingai sudėlios ir viską ne mažiau tikslingai paaiškins. Bėda yra tame, kad net būdamas tarybos nariu, buvau pastatytas prieš keistą faktą: visiems tarybos nariams buvo pamestas projektas, kuriame buvo nurodyti TIK TIE OBJEKTAI, visi objektai regiono plėtros taryboje JAU BUVO SUDERINTI.
Tame tarybos posėdyje pasijutau kaip niekada nejaukiai. Jei miesto taryba nebūtų patvirtinusi šio sprendimo, Klaipėdos miestas galėjo negauti beveik 60 milijonų litų. Tuo atveju padaryčiau nusikaltimą savo miestui. Tačiau kodėl miesto mero pastangomis buvome priversti rinktis tarp blogo ir daug blogesnio.
Sprendimai galėjo būti geresni. Tuo metu, kai tūkstančiai klaipėdiečių kas rytą vargsta kamščiuose prie žiedinių sankryžų, mūsų miesto valdžia 17 milijonų litų ketina skirti ... Dubysos gatvei tvarkyti. Nežinau, gal miesto žiedinių sankryžų panaikinimas negalėjo būti finansuojamas iš šitos programos, tačiau niekas man to nesugebėjo (ir nesiteikė) paaiškinti.
Tarybos posėdyje prieš priimant šį sprendimą miesto merui pasakiau, kad meras eilinį kartą patyrė, eilinę pergalę. Jis sėkmingai sušoko pergalės šokį ant po jo kojomis parkritusio miesto šonkaulių.
2008 lapkričio 27 ąją dieną Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą „Dėl pritarimo projektų, teiktinų Europos Sąjungos fondų finansavimui gauti iš 2007–2013 m. Klaipėdos regionui skirtų lėšų, sąrašui“. Šiuo sprendimu mūsų miesto valdantieji (pirmiausia asmeniškai meras) paskirstė apie 10% Europos sąjungos paramos, kuri galėtų pasiekti mūsų miestą. Ši parama buvo skirstoma per regiono plėtros tarybą.
Priminsiu, kad Europos sąjungos parama yra skirstoma septynių metų finansinėmis perspektyvomis, todėl jokių taisymo galimybių, mes neturime. Ir neturėsime. Manau nereikia aiškinti, kad 60 milijonų litų, kuriuos per nurodytą laiką gaus mūsų miestas, turi būti panaudoti kaip niekada taupiai ir efektyviai. Šiuo atveju yra problema, kad 98 klaipėdiečiai iš 100 apie šitą sprendimą paprasčiausiai nežinojo. Negali klaipėdiečiai atsakyti į klausimą ar tikrai sprendimas skirti 500000 pastato Baltijos pr. 49 renovacijai, yra pats tikslingiausiais ir ekonomiškai pagrįsčiausias?
Žinoma klaipėdiečiai gali pasakyti, kad jiems nebūtina žinoti, tam jie turi miesto tarybą, kur susirinkę protingieji kurmiai viską teisingai sudėlios ir viską ne mažiau tikslingai paaiškins. Bėda yra tame, kad net būdamas tarybos nariu, buvau pastatytas prieš keistą faktą: visiems tarybos nariams buvo pamestas projektas, kuriame buvo nurodyti TIK TIE OBJEKTAI, visi objektai regiono plėtros taryboje JAU BUVO SUDERINTI.
Tame tarybos posėdyje pasijutau kaip niekada nejaukiai. Jei miesto taryba nebūtų patvirtinusi šio sprendimo, Klaipėdos miestas galėjo negauti beveik 60 milijonų litų. Tuo atveju padaryčiau nusikaltimą savo miestui. Tačiau kodėl miesto mero pastangomis buvome priversti rinktis tarp blogo ir daug blogesnio.
Sprendimai galėjo būti geresni. Tuo metu, kai tūkstančiai klaipėdiečių kas rytą vargsta kamščiuose prie žiedinių sankryžų, mūsų miesto valdžia 17 milijonų litų ketina skirti ... Dubysos gatvei tvarkyti. Nežinau, gal miesto žiedinių sankryžų panaikinimas negalėjo būti finansuojamas iš šitos programos, tačiau niekas man to nesugebėjo (ir nesiteikė) paaiškinti.
Tarybos posėdyje prieš priimant šį sprendimą miesto merui pasakiau, kad meras eilinį kartą patyrė, eilinę pergalę. Jis sėkmingai sušoko pergalės šokį ant po jo kojomis parkritusio miesto šonkaulių.
2008-11-23
Žiema
Šiandien sekmadienis, lapkričio 23. Į Klaipėdą atėjo žiema. Už lango krenta snaigės. Į mano gyvenimą po truputį ima brautis Kalėdos. Kalėdos prasidėjo jau ketvirtadienį, kuomet mero kabinete, teko kalbėtis apie būbsimąjį atviros erdvės jaunimo centrą.
Europos sąjungos pinigais finansuojamas, Klaipėdos pietinėje miesto dalyje atsiras naujo tipo jaunimo įstaiga, kurioje jaunuoliai galės patys, nieko nevaržomi leisti savo laisvalaikį: groti šokti. Jokių taisyklių, jokių tvarkaraščių. Viskas derinama tarpusavio susitarimu.
Per 18 Nepriklausomybės metų, tai bus ko gero pirmoji Klaipėdoje įkurta jaunimui skirta įstaiga. Kartu su tarybos nare, mano kolege Jurgita, mes ėjome diskutuoti dėl šios įstaigos būsimojo statuso. Pokalbis su meru buvo trumpas, bet labai dalykiškas ir rezultatyvus. Mes sutarėme, kad kai tik bus patvirtintas ES finansavimas, savivaldybės administracija, teiks sprendimą, kad Klaipėdoje būtų įkurta dar viena biudžetinė įstaiga. Tai leis šitam centrui funkcionuoti, nesukant galvos dėl elementariausių buitinių poreikių tokių: kaip darbuotojų atlyginimai ar šildymo išlaidos.
Šeštadienį, kartu su savo Seimo nariu Pranu Žeimiu, lankėmės Nidoje, kur dalyvavome Neringos miesto savivaldybės įkūrimo 47 metų paminėjime. Kelionė į Nidą buvo sudėtinga. Į automobilio langą tėškė sniegas, buvo slidu kaip per ledą, reikėjo išplėtus akis žiūrėti kad nesusidurtum su kokiu nors briedžiu. Pati Nida atrodė išmirusi kaip po kokio nors kataklizmo. Tačiau vienintelis kataklizmas buvo susitelkęs Nidos kultūros centre, kur po trumpų oficialių kalbų, prasidėjo daugiau kaip dvi su puse valandos trukmės visų Neringiškių kolektyvų koncertas. Esu įsitikinęs, kad dainingiausios savivaldybės vardas tikrai turėtų būti suteiktas Neringai. Jei, kas nors galvoja kitaip, galima derėtis.
Šiandien sekmadienis ir aš gyvenu sau. Žiūriu pro langą į krintančias snaiges ir džiaugiuosi skaitydamas, kaip mano draugas dalinasi savo tėvystės rūpesčiais. Jis su savo sūnumi tiesiog kasė sniegą! Ketvirtadienį tikiuosi dar nenutirps sniegas ir būsimoji miesto taryba posėdžiaus jau Kalėdine dvasia. Aš suprantu, kad taip nebus ilgai, aš suprantu, kad politika negali būti be kovos, o jei Kalėdos bus ištisus metus, tada mes nustosime Jas vertinti ir jų laukti. Bet vis dėl to pagalvokime, koks galingas yra mūsų Kūrėjas, kuris keliais milijardais sušaldytų vandens lašelių, mūsų širdis pakeičia neatpažįstamai
Europos sąjungos pinigais finansuojamas, Klaipėdos pietinėje miesto dalyje atsiras naujo tipo jaunimo įstaiga, kurioje jaunuoliai galės patys, nieko nevaržomi leisti savo laisvalaikį: groti šokti. Jokių taisyklių, jokių tvarkaraščių. Viskas derinama tarpusavio susitarimu.
Per 18 Nepriklausomybės metų, tai bus ko gero pirmoji Klaipėdoje įkurta jaunimui skirta įstaiga. Kartu su tarybos nare, mano kolege Jurgita, mes ėjome diskutuoti dėl šios įstaigos būsimojo statuso. Pokalbis su meru buvo trumpas, bet labai dalykiškas ir rezultatyvus. Mes sutarėme, kad kai tik bus patvirtintas ES finansavimas, savivaldybės administracija, teiks sprendimą, kad Klaipėdoje būtų įkurta dar viena biudžetinė įstaiga. Tai leis šitam centrui funkcionuoti, nesukant galvos dėl elementariausių buitinių poreikių tokių: kaip darbuotojų atlyginimai ar šildymo išlaidos.
Šeštadienį, kartu su savo Seimo nariu Pranu Žeimiu, lankėmės Nidoje, kur dalyvavome Neringos miesto savivaldybės įkūrimo 47 metų paminėjime. Kelionė į Nidą buvo sudėtinga. Į automobilio langą tėškė sniegas, buvo slidu kaip per ledą, reikėjo išplėtus akis žiūrėti kad nesusidurtum su kokiu nors briedžiu. Pati Nida atrodė išmirusi kaip po kokio nors kataklizmo. Tačiau vienintelis kataklizmas buvo susitelkęs Nidos kultūros centre, kur po trumpų oficialių kalbų, prasidėjo daugiau kaip dvi su puse valandos trukmės visų Neringiškių kolektyvų koncertas. Esu įsitikinęs, kad dainingiausios savivaldybės vardas tikrai turėtų būti suteiktas Neringai. Jei, kas nors galvoja kitaip, galima derėtis.
Šiandien sekmadienis ir aš gyvenu sau. Žiūriu pro langą į krintančias snaiges ir džiaugiuosi skaitydamas, kaip mano draugas dalinasi savo tėvystės rūpesčiais. Jis su savo sūnumi tiesiog kasė sniegą! Ketvirtadienį tikiuosi dar nenutirps sniegas ir būsimoji miesto taryba posėdžiaus jau Kalėdine dvasia. Aš suprantu, kad taip nebus ilgai, aš suprantu, kad politika negali būti be kovos, o jei Kalėdos bus ištisus metus, tada mes nustosime Jas vertinti ir jų laukti. Bet vis dėl to pagalvokime, koks galingas yra mūsų Kūrėjas, kuris keliais milijardais sušaldytų vandens lašelių, mūsų širdis pakeičia neatpažįstamai
2008-11-18
N.Makiavelis ir lyderystės našta
Prieš metus Lietuvos kino teatruose trumpai šmėkštelėjo istorinis filmas „Popiežius Bordgia“. Jau kuris laikas šį filmą nuolatos „prasuka“ mūsų kabelinių televizijų tinklai. Paiežiu Borgia politikams ir politologams turėtų būti įdomus filmas todėl, kad popiežiaus sūnus Čezarė Borgia yra, žymios pirmojo pasaulio polittechnologo Nikolo Makiavelio knygos „Valdovas“, prototipas.
Tiesa filmo kūrėjai Čezarę nurašė iki savo tėvo, popiežiaus Aleksandro „torpedos“ lygio, kai tuo tarpu N.Makiavelis jame regėjo etaloninį politiką. Renesanso laikų valstybės vyrą, kuris puikiai derino špagą, sąjungas, nuodus ir durklą.
Aš N.Makiavelį ir jo „Valdovą“ skaičiau kiek kitaip, negu daugelis mano kolegų. Makiavelį turėtų perskaityti kiekvienas bent vidutinio lygmens vadovas. Tiesa jį reikia skaityti šiuolaikiškai t.y. vertinti ne pasakojimus kaip teisingai savo oponentams smeigti durklą, o tai, kokie turėtų vadovo tikslai, misija, vertybės ir veikimo būdas.
N.Makiavelis pirmą kartą vadovą matė kaip funkciją, kuris valdo ne savo malonumui, bet nacijos (valstybės ar visuomenės) gerovei. Jei mums reikėtų ieškoti tokių sąvokų kaip visuomeninė tarnystė, nacionalinis interesas šaknų, jas galima rasti Makiavelio „Valdove“. Pačių žodžių mes nerasime, tačiau užuominos jau tikrai yra.
Štai populiariai manoma, kad N.Makiavelis ragino valdovą neturėti jokių moralinių vertybių ar stabdžių. Tai nėra tiesa, Makiavelio požiūri svarbiausia yra sugebėjimas aukoti savo asmeninius interesus, patogumą ir poreikius, visuomeninei tarnystei, nacionaliniam interesui ir bendruomenės gerovei.
Mes kiekvienas dirbame savo darbą ir suvokiame, kad jis negali būti vien tik malonus ir vien tik teikiantis pasitenkinimą. Gyvendami santuokoje, augindami vaikus suvokiame, kad ne viskas bus rožėmis klota. Tarnaujant visuomenei ir prisiimant lyderystės naštą, būtina suvokti, kad būsi priverstas atlikti sunkius ir būtinus sprendimus.
Šiandien, kai Lietuvoje siaučia ekonominė krizė, ant mūsų Lietuvos įmonių vadovų gula atsakomybės našta iš darbo atleisti darbuotojus. Dalis iš jų yra pasiėmę būsto paskolas, augina vaikus, tačiau jie vis vien turi būti atleisti, nes priešingu atveju bankrutuotų visa bendrovė.
Paklauskime savęs hipototetinio kazuso ar daug būtų nusižengęs krikščioniškai moralei ir žmogiškumui Britanijos premjeras, jei jis kokiais nors 1938 būtų įsakęs surengti pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Viena mirtis, kuri būtų padėjusi išvengti II pasaulinio karo.
Vakarų karinėse mokyklose mokoma ne tiksliai šaudyti iš patrankų, bet pirmiausia lyderystės gebėjimų. Lyderystės, kuri pasireiškia gebėjimu duoti įsakymą kareiviui, kad jis savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir paaukodamas savo gyvybę, atvertų praėjimą visam būriui.
Jei manote, kad reikalavimai aukotis ir pasiųsti žmones mirčiai yra kažkas iš XX a slaptųjų archyvų, prisiminkime, kad JAV Prezidentas G.W.Bushas turėjo nacijos jam uždėtą prievolę nuspręsti ar įsakyti numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad būtų išvengta galimų aukų. G.W. Bushui to padaryti nereikėjo, nes šiame lėktuve buvę žmonės demokratiškai nubalsavę,. nusprendė pradėti karą su teroristais ir bandydami atsikovoti lėktuvą, sudužo.
Būtent tokiame fone N.Makiavelis ragino valdovus neturėti moralinių stabdžių. Šis žmogus buvo respublikonas, kurio idealai reiškė tarnavimą Respublikai t.y. viešajam interesui. Šis žmogus ragino valdovą prisiimti daug sunkesnę nei asmeninio moralumo naštą. Lyderystės naštą. Laikai keičiasi. Renesanso laikų absoliučius monarchus ir valdovus keičia renkami premjerai, durklus keičia slapto balsavimo biuleteniai, pasikėsinimus-demokratiniai rinkimai, pilietinius karus ir revoliucijas-parlamento debatai. Tačiau lyderystės našta išlieka. Ir politikas istorijos visuomet bus vertinamas ne už nutiestus kelius ir išdalintus pinigus, bet už gebėjimą prisiimti lyderystės naštą. Į istoriją yra įrašomi krizių metai. Jie reikalauja lyderių, kurie prisiimtų lyderystės naštą. Tokie lyderiai ir lieka istorijoje.
Tiesa filmo kūrėjai Čezarę nurašė iki savo tėvo, popiežiaus Aleksandro „torpedos“ lygio, kai tuo tarpu N.Makiavelis jame regėjo etaloninį politiką. Renesanso laikų valstybės vyrą, kuris puikiai derino špagą, sąjungas, nuodus ir durklą.
Aš N.Makiavelį ir jo „Valdovą“ skaičiau kiek kitaip, negu daugelis mano kolegų. Makiavelį turėtų perskaityti kiekvienas bent vidutinio lygmens vadovas. Tiesa jį reikia skaityti šiuolaikiškai t.y. vertinti ne pasakojimus kaip teisingai savo oponentams smeigti durklą, o tai, kokie turėtų vadovo tikslai, misija, vertybės ir veikimo būdas.
N.Makiavelis pirmą kartą vadovą matė kaip funkciją, kuris valdo ne savo malonumui, bet nacijos (valstybės ar visuomenės) gerovei. Jei mums reikėtų ieškoti tokių sąvokų kaip visuomeninė tarnystė, nacionalinis interesas šaknų, jas galima rasti Makiavelio „Valdove“. Pačių žodžių mes nerasime, tačiau užuominos jau tikrai yra.
Štai populiariai manoma, kad N.Makiavelis ragino valdovą neturėti jokių moralinių vertybių ar stabdžių. Tai nėra tiesa, Makiavelio požiūri svarbiausia yra sugebėjimas aukoti savo asmeninius interesus, patogumą ir poreikius, visuomeninei tarnystei, nacionaliniam interesui ir bendruomenės gerovei.
Mes kiekvienas dirbame savo darbą ir suvokiame, kad jis negali būti vien tik malonus ir vien tik teikiantis pasitenkinimą. Gyvendami santuokoje, augindami vaikus suvokiame, kad ne viskas bus rožėmis klota. Tarnaujant visuomenei ir prisiimant lyderystės naštą, būtina suvokti, kad būsi priverstas atlikti sunkius ir būtinus sprendimus.
Šiandien, kai Lietuvoje siaučia ekonominė krizė, ant mūsų Lietuvos įmonių vadovų gula atsakomybės našta iš darbo atleisti darbuotojus. Dalis iš jų yra pasiėmę būsto paskolas, augina vaikus, tačiau jie vis vien turi būti atleisti, nes priešingu atveju bankrutuotų visa bendrovė.
Paklauskime savęs hipototetinio kazuso ar daug būtų nusižengęs krikščioniškai moralei ir žmogiškumui Britanijos premjeras, jei jis kokiais nors 1938 būtų įsakęs surengti pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Viena mirtis, kuri būtų padėjusi išvengti II pasaulinio karo.
Vakarų karinėse mokyklose mokoma ne tiksliai šaudyti iš patrankų, bet pirmiausia lyderystės gebėjimų. Lyderystės, kuri pasireiškia gebėjimu duoti įsakymą kareiviui, kad jis savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir paaukodamas savo gyvybę, atvertų praėjimą visam būriui.
Jei manote, kad reikalavimai aukotis ir pasiųsti žmones mirčiai yra kažkas iš XX a slaptųjų archyvų, prisiminkime, kad JAV Prezidentas G.W.Bushas turėjo nacijos jam uždėtą prievolę nuspręsti ar įsakyti numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad būtų išvengta galimų aukų. G.W. Bushui to padaryti nereikėjo, nes šiame lėktuve buvę žmonės demokratiškai nubalsavę,. nusprendė pradėti karą su teroristais ir bandydami atsikovoti lėktuvą, sudužo.
Būtent tokiame fone N.Makiavelis ragino valdovus neturėti moralinių stabdžių. Šis žmogus buvo respublikonas, kurio idealai reiškė tarnavimą Respublikai t.y. viešajam interesui. Šis žmogus ragino valdovą prisiimti daug sunkesnę nei asmeninio moralumo naštą. Lyderystės naštą. Laikai keičiasi. Renesanso laikų absoliučius monarchus ir valdovus keičia renkami premjerai, durklus keičia slapto balsavimo biuleteniai, pasikėsinimus-demokratiniai rinkimai, pilietinius karus ir revoliucijas-parlamento debatai. Tačiau lyderystės našta išlieka. Ir politikas istorijos visuomet bus vertinamas ne už nutiestus kelius ir išdalintus pinigus, bet už gebėjimą prisiimti lyderystės naštą. Į istoriją yra įrašomi krizių metai. Jie reikalauja lyderių, kurie prisiimtų lyderystės naštą. Tokie lyderiai ir lieka istorijoje.
2008-11-15
Aplink privatizavimo komisija dideli skandalai
Kai savaitės pradžioje kolegoms Klaipėdos miesto tarybos nariams pasiūliau pasvarstyti idėją apie tai, kad verta būtų paleisti savivaldybės turto privatizavimo komisiją, nesitikėjau, kad aplink šį procesą kils toks šurmulys.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
2008-11-11
Nauja era
Šiandien žiniasklaidai išplatinau pareiškimą, kuriame savo kolegoms miesto taryboje pasiūliau paleisti Klaipėdos miesto tarybos savivaldybės turto privatizavimo komisiją. Šį sprendimą pasiūliau ne todėl, kad komisija dirbo blogai, tačiau todėl, kad gerai dirbusi komisija savo darbą paprasčiausiai padarė.
Senais neatmenamais laikais Klaipėdos savivaldybei priklausė viešbučiai, parduotuvės, kirpyklos, t.y. savivaldybė užsiminėjo veikla, kuri nelabai atitiko miestiečių lūkesčių. Tokio didelio ūkio savivaldybė nesugebėjo „apžiūrėti“ ir tikrai tiek turto jai nereikėjo.
Šiandien mūsų miestas valdo tik 8-9 įmones, kurių dauguma atlieka svarbią funkciją, kurios tikrai nesiimtų vykdyti privatus verslas. Mes sėkmingai pardavėme pastatus ir šiandien skubiai prireikus kokių nors patalpų savivaldybės veiklai vykdyti, mums visiems liktų tik skėsčioti rankomis.Privatizavimo komisija savo darbą baigė. Visiems jos nariams reikia padėkoti. Privatizavimo komisijos darbo pabaigtuvės žymėtų postsovietinės eros pabaigą. O mes visi galėtumėme sutelkti pečius ateities darbams.
Senais neatmenamais laikais Klaipėdos savivaldybei priklausė viešbučiai, parduotuvės, kirpyklos, t.y. savivaldybė užsiminėjo veikla, kuri nelabai atitiko miestiečių lūkesčių. Tokio didelio ūkio savivaldybė nesugebėjo „apžiūrėti“ ir tikrai tiek turto jai nereikėjo.
Šiandien mūsų miestas valdo tik 8-9 įmones, kurių dauguma atlieka svarbią funkciją, kurios tikrai nesiimtų vykdyti privatus verslas. Mes sėkmingai pardavėme pastatus ir šiandien skubiai prireikus kokių nors patalpų savivaldybės veiklai vykdyti, mums visiems liktų tik skėsčioti rankomis.Privatizavimo komisija savo darbą baigė. Visiems jos nariams reikia padėkoti. Privatizavimo komisijos darbo pabaigtuvės žymėtų postsovietinės eros pabaigą. O mes visi galėtumėme sutelkti pečius ateities darbams.
2008-11-03
Muda politikoje
Šiandien vienas mano geras kolega savo Skype šūksnių laukelyje „pasidžiovė“ labai įdomų lietuvišką tinklaraštį nelietuvišku pavadinimu „Common sense“. Kaip tik ties straipsniu, kuris nagrinėja pridėtinės vertės nekuriančius procesus įmonėse. Visiems nepaprastai nuoširdžiai rekomenduoju pasiskaityti šį tinklaraštį, o neturintiems tokio noro esu pasirengęs pateikti savo recenziją. Žinoma ji bus politinė, t.y. perleista per mano politinės logikos filtrą.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
2008-10-31
Klaipėdoje krizės nėra
Šiandien posėdžiavusi Klaipėdos miesto taryba, pradėjo po truputį mažinti savivaldybės biudžetą. Pakol kas savivaldybės biudžetas paplonėjo truputį mažiau nei dviem milijonais litų. Tiesa savivaldybės administracija net ir šiais sunkiais laikais sugebėjo savivaldybės valdymo išlaidas pasididinti beveik pusantro šimto tūkstančio litų.
Aš prisimenu balandžio mėnesį kaip įmanydamas „daužiau“ savivaldybės biudžetą, kritikuodamas pernelyg didelį administracijos ir mero optimizmą ir išlaidavimą. Mano kolega ir bendražygis Marius Usonis net siūlė lažintis, kad šitas biudžetas nebus įvykdytas ir esamas pajamų mokestis nebus surinktas.
Po tokios kalbos savivaldybės administracijos direktorius ir liberalcentristų „tribūnas“ ekskandidatas į Seimo narius Vygantas Vareikis netgi išdrįso mus pavadinti miesto priešais. Tiek to, miesto biudžeto nesurinkimas yra visos mūsų bendruomenės nelaimė ir netgi, būdamas opozicijos nariu, dėl to, kad buvau teisus, nelabai ir tesidžiaugiu.
Šiandien visa miesto bendruomenė turėtų užduoti sau klausimą ar miesto savivaldybės administracija ir valdančioji dauguma suvokia, kad Klaipėdos biudžetas yra krizėje? Ar miesto valdžia ir savivaldybė, suvokdama padėtį, daro veiksmus situacijai pataisyti?
Deja klausydamas diskusijų miesto taryboje esu priverstas konstatuoti, kad valdančioji dauguma tokių problemų nesuvokia, o jų nesuvokdama, nesugeba spręsti. Pirmas žingsnis į problemos sprendimą yra jos pripažinimas.
Finansų skyriaus vedėja tiki, kad pavyks surinkti fizinių asmenų pajamų mokestį, nes daug biudžetinių organizacijų gruodžio pabaigoje susimoka atlyginimus ir tuo pačiu fizinių asmenų pajamų mokestį. Turint omenyje po truputį įsibėgėjančią statybinių firmų bankrotų procesą ir bendrovių krentančias apyvartas, tai labiau primena brolių grimų pasakas arba makaronų gamybą liaudiškuoju būdu.
Dar įdomiau teko išgirsti gerbiamo Špučienės mintis apie tai, kad gali pasitaisyti žemių pirkimo reikalai. Žinoma Kaune iš varžytinių parduodamas septynių gyvenamųjų namų nebaigtas statyti kvartalas, jau regiu pulkus verslininkų bėgančių į savivaldybę su lagaminais grynųjų ir ieškančių kur čia dar pasipirkti laisvos žemės. Ir svarbiausia- brangiai.
Visą šitą idėjinį makaronų kabinimą užbaigė vicemerė Judita Simonavičiūtė, kuri į opozicijos raginimą sudaryti tarppartinę komisiją ir pažiūrėti kokias išlaidas savivaldybė turėtų apkarpyti, atšovė, kad tai turėtų atlikti profilinis komitetas. Tai yra tolygu pasmerkti šį planą mirčiai. Jei manęs paklaustų, kur reikia susimažinti socialinėje srityje, atsakyčiau, kad socialinėje srityje išlaidas reiktų tik didinti. Aš galiu sumažinti švietimo išlaidas ir visokias ūkines išlaidas, kuria turėtų ginti šio profilinio komiteto nariai. Taip kažkur viduryje, kur mūsų argumentai būtų silpniausi mes ir rastumėme lėšas, kurias galėtumėme sutaupyti.
Dėl viso šito jaudintis nereikia. Miesto valdantieji žino, mieste krizės tikrai nėra. Ten kur valdo liberalcentristai ir asmeniškai R.Taraškevičius krizių būti negali.
Aš prisimenu balandžio mėnesį kaip įmanydamas „daužiau“ savivaldybės biudžetą, kritikuodamas pernelyg didelį administracijos ir mero optimizmą ir išlaidavimą. Mano kolega ir bendražygis Marius Usonis net siūlė lažintis, kad šitas biudžetas nebus įvykdytas ir esamas pajamų mokestis nebus surinktas.
Po tokios kalbos savivaldybės administracijos direktorius ir liberalcentristų „tribūnas“ ekskandidatas į Seimo narius Vygantas Vareikis netgi išdrįso mus pavadinti miesto priešais. Tiek to, miesto biudžeto nesurinkimas yra visos mūsų bendruomenės nelaimė ir netgi, būdamas opozicijos nariu, dėl to, kad buvau teisus, nelabai ir tesidžiaugiu.
Šiandien visa miesto bendruomenė turėtų užduoti sau klausimą ar miesto savivaldybės administracija ir valdančioji dauguma suvokia, kad Klaipėdos biudžetas yra krizėje? Ar miesto valdžia ir savivaldybė, suvokdama padėtį, daro veiksmus situacijai pataisyti?
Deja klausydamas diskusijų miesto taryboje esu priverstas konstatuoti, kad valdančioji dauguma tokių problemų nesuvokia, o jų nesuvokdama, nesugeba spręsti. Pirmas žingsnis į problemos sprendimą yra jos pripažinimas.
Finansų skyriaus vedėja tiki, kad pavyks surinkti fizinių asmenų pajamų mokestį, nes daug biudžetinių organizacijų gruodžio pabaigoje susimoka atlyginimus ir tuo pačiu fizinių asmenų pajamų mokestį. Turint omenyje po truputį įsibėgėjančią statybinių firmų bankrotų procesą ir bendrovių krentančias apyvartas, tai labiau primena brolių grimų pasakas arba makaronų gamybą liaudiškuoju būdu.
Dar įdomiau teko išgirsti gerbiamo Špučienės mintis apie tai, kad gali pasitaisyti žemių pirkimo reikalai. Žinoma Kaune iš varžytinių parduodamas septynių gyvenamųjų namų nebaigtas statyti kvartalas, jau regiu pulkus verslininkų bėgančių į savivaldybę su lagaminais grynųjų ir ieškančių kur čia dar pasipirkti laisvos žemės. Ir svarbiausia- brangiai.
Visą šitą idėjinį makaronų kabinimą užbaigė vicemerė Judita Simonavičiūtė, kuri į opozicijos raginimą sudaryti tarppartinę komisiją ir pažiūrėti kokias išlaidas savivaldybė turėtų apkarpyti, atšovė, kad tai turėtų atlikti profilinis komitetas. Tai yra tolygu pasmerkti šį planą mirčiai. Jei manęs paklaustų, kur reikia susimažinti socialinėje srityje, atsakyčiau, kad socialinėje srityje išlaidas reiktų tik didinti. Aš galiu sumažinti švietimo išlaidas ir visokias ūkines išlaidas, kuria turėtų ginti šio profilinio komiteto nariai. Taip kažkur viduryje, kur mūsų argumentai būtų silpniausi mes ir rastumėme lėšas, kurias galėtumėme sutaupyti.
Dėl viso šito jaudintis nereikia. Miesto valdantieji žino, mieste krizės tikrai nėra. Ten kur valdo liberalcentristai ir asmeniškai R.Taraškevičius krizių būti negali.
2008-10-29
Riterystės dvasia
Pagaliau pasibaigė rinkimų kampanija ir politinis procesas vėl įgauna normalų kvėpavimą. Nekalbėsiu apie rinkimų kampanijos subtilybes, nes manau, kad šioms išvadoms mano galvoje dar reikia truputį susigulėti. Šiandien nusprendžiau leistis į istorinius viražus ir pabandyti nubrėžti ko reikia mūsų politikai.
Apsukęs porą garbės ratų Klaipėdoje, vakar gana anksti parsiradau namo ir nusprendžiau pasižiūrėti kokį nors seną jau matytą filmą. Mano akį patraukė jau senokai žiūrėtas režisieriaus Riflio Scoto istorinis filmas „Dangaus karalystė“. Šio filmo siužetas paprastas, tačiau gana įdomus: Jeruzalės karalystės baronas grįžta į Prancūziją, kad susirastų savo nesantuokinį sūnų. Misija pavyksta, tačiau senasis baronas įsivelia į konfliktą, kuriame yra sužeidžiamas ir miršta. Taip Balionas, Prancūzijoje buvęs paprastu kalviu, tampa baronu, Jeruzalės karaliaus favoritu, ir jo sesers (princesės) meilužiu. Jeruzalėje Balionas užsiiminėja tuo, kuo turi užsiimti doras riteris – dirba žemę, dalyvauja dvaro intrigose ir retkarčiais pakariauja.
Jei tais laikas žmonėms būtų dygę angelo sparnai, tai Balionas jų būtų turėjęs mažiausiai šešis, nes šis žmogus pasižymėjo tuo metu nematytomis savybėmis. Jis su savo riterių būriu puolė šimtatūkstantinę Saladino kariauną, kad „paprasti gyventojai“ spėtų pasilėpti už pilies sienų, jis atsisakė vesti karaliaus seserį, nors ją mylėjo, nes būtų reikėję myriop pasmerkti jos vyrą. Galų gale jis atsisakė palikti Jeruzalę ir organizavęs jos gynybą, sugebėjo iš Saladino išsireikalauti sutarties sąlygų, kurios numatė galimybę visiems Jeruzalės gyventojams saugiai palikti šį miestą.
Apie šį filmą pasakoju todėl, šiandien mūsų visuomenei ir mūsų politikai kaip tik trūksta tų riterystės dvasios apraiškų, kurias politikoje baigė išstumti verslas ir nuogi jo interesai. Žymus austrų ekonomistas Džozefas Shumpeteris yra pastebėję, kad verslininkai negali būti politikais, nes jiems labiau paklūsta balanso eilutės, nei žmonių širdys.
Kovos dvasia yra pirmoji ir svarbiausioji riterystės idėja, kurios trūksta mūsų nūdienos politikai. Mes taip ilgai pasakojome apie darbą miestui, šaliai, kad patys ėmėme tuo tikėti. Tačiau taip kaip paukštis negali skristi be abiejų sparnų, taip ir valstybė negali gyventi be kovos. Visiškai sutinku su tuo, kad kova negali būti savitikslė ir kovoti reikia dėl fundamentalių ir svarbių dalykų. Kiekvieną kartą aš užduodu sau klausimą ar savivaldybės taryboje aš puolu valdančiąją daugumą todėl, kad turiu geresnį ir visuomenei naudingesnį sprendimą, ar tik todėl, kad valdantiesiems reikia stipriau įkasti. Būsimasis ministras pirmininkas A.Kubilius vienoje savo paskaitoje jauniesiems politologams yra pasakęs, kad politikai privalo tarpusavyje kautis Seimo salėje tam, kad žmonėms nereiktų tarpusavyje kautis miestų gatvėse.
Visuomeninė tarnystė yra antroji svarbiausioji vertybė, kurią mes, politikai privalome pasiimti iš riterystės laikų ir ja vadovautis nūdienos politiniame gyvenime. Verslas ir verslininkas niekada nesugebės kurti visuomeninės gerovės, nes jo veiklos esmė yra pelnas. Žinoma verslas ir verslininkai savo darbu kuria medžiaginę gerovę ir siekdami savo asmeninio pelno, padeda visuomenei apsirūpinti materialinėmis gerybėmis. Tačiau nereikia verslui suteikti funkcijų tokių, kurių jis savo prigimtimi nesugeba įgyventi. Jei kilus krizei verslininkas neatleis savo darbuotojų ir bendrovę nuves į bankrotą, jis bus niekšas ir kvailys. Tačiau kokia bebūtų ekonominė krizė, aš neįsivaizduoju, kad dėl ekonominių sunkumų, mes iš Lietuvos išvarytumėme dalį savo piliečių. Taip yra todėl, kad politika privalo tarnauti ne vienai ar kelioms grupėms, bet visai visuomenei ir jos gerovei.
Pasišventimas yra antroji riterystės vertybių dalis, kuri taip būtina mūsų politikai. Verslas ir verslininkai turi elgtis racionaliai, kad išliktų patys ir jų organizacijos. Riteris privalo prisiimti atsakomybę ir kartais vardan visuomenės gerovės aukoti savo asmeninį gyvenimą. Kai Britų bendruomenių rūmuose per debatus dėl įtariamųjų terorizmu sulaikymo be teismo termino pratęsimo iki 42 dienų, premjeras opozicijos lyderiui metė, kad jo nuosavos partijos apžvalgininkai palaiko šią idėją, Britų aukštuomenės mokyklą baigęs konservatorių lyderis David Cameron atšovė: „Šis premjero pareiškimas yra žemiau bet kokio debatų lygio. Taip, yra populiaru kaltinamuosius terorizmu laikyti suėmus kuo ilgiau, tačiau mes čia turime daryti tai kas yra teisinga! Jei dėl terorizmo baimės, mes pradėsime pulti savo visuomenines laives, mes nudirbsime darbą už teroristus“.
Baigdamas šiuos pamąstymus man kaip niekada vietoje yra buvusio britų premjero Tony Blairo žodžiai, kuriuos jis pasakė apie politikus ir bendruomenės rūmus savo paskutiniame „vyriausybės pusvalandyje“: „Aš niekuomet nebuvau didis parlamentaras ir noriu prisipažinti, kad šiandien be dešimties minučių dvylika, aš jaučiausi visiškai tai pat, kaip ir lygiai prieš dešimt metų. Aš nenustojau bijoti ir tai tebūnie jūsų vertės pripažinimas. Baigdamas savo visuomeninę tarnybą noriu palinkėti visiems rūmų nariams prisiminti, kad nepaisant visų mūsų pažiūrų skirtumo ir pasidalinimo, karštų ginčių ir debatų, mes visi tarnaujama kilniam tikslui. Ir nieko negali būti svarbiau už tarnavimą visuomenei.“
Tokie žodžiai galėjo gimti tik Britanijoje, ten kur gimė parlamentarizmas, svarbiausios ideologijos ir kur iki šiol yra gerbiama visuomeninė tarnyba ir tarnavimo visuomenei (riterystės) dvasia.
2008-10-27
Mes nugaljome
Mano kandidatas į Seimo narius nugalėjo. Mes ėjome į pergalę per idelius išbandymus, sunkų darbą, rinkiminį purvą, tikėdami savo pergale ir piliečių pasirinkimu.
Pranas Žeimys nugalėjo, nes jis dirbo ne sau, o visuomenei. Tikiu, kad tai bus naujos Lietuvos kūrimo pradžia
Pranas Žeimys nugalėjo, nes jis dirbo ne sau, o visuomenei. Tikiu, kad tai bus naujos Lietuvos kūrimo pradžia
2008-10-24
Gyvenimas Maksimoje
Šiandien, visas Lietuvos politinis pasaulis švenčia Didijį rinkimų savaitgalį. Šio didžiojo penktadienio metu ketverius metus nieko nedirbę politikai ir jų „politrukai“ bando visokiais įmanomais būdais įtikinti rinkėjus, kad tik jų kandidatai gali atvesti rinkėjus į amžintąjį išganymą.
Štai pavyzdžiui trečiąkart bepersirinkinėjantis liberalcentristas Raimundas Palaitis aštuonerius metus nesugebėjo nieko gero padaryti Klaipėdai, tačiau nuo klaipėdiečių gavęs į skudurus pirmajame rinkimų ture, sugebėjo „Vakarų eksprese“ atsidaryti savo tinklapį. Aštuonerius metus jam nerūpėjo, ką apie jo veiklą mano klaipėdiečiai, o po pirmojo turo kažkaip parūpo. Ir net du kartus per savaitę!
Mes konservatoriai visuomet pasižymėjome stabiliu ir elektoratu, kuris pastaruosius aštuonerius metus stabiliai ir nuosekliai augo. Tai yra didelis mūsų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuopelnas, kad partija nesivaikė pigių viešųjų ryšių triukų, o tiesiog „darė politiką“. Taigi šiandien esu ramus kaip niekada. Žinau, kad savo kandidatui padariau viską ir galiu ramiai laukti sekmadienio balsavimo rezultatų.
Dėl šios priežasties šiandien ketinu aptarti „Maksimas“. Žinoma ne prekybos centrus, tačiau mano draugo ir kolegos Lino Poškos mąstymo strategijas. Savo Bloge pašukuodamas mane, Linas pukiai atskleidė mąstymo struktūrą. Visi liberalcentristai ir mano kolega Linas mąsto „Maximomis“.
Štai Linas mano, kad jei aš manau, kad Seimo nariui nebūtina pačiam rašytis savo kalbų ir straipsnių, vadinasi jis teturi sugebėti paskambinti mobiliu telefonu. Jei Friedmanas su Hajeku nieko nepasakojo apie socialinę globą ir rūpybą, vadinasi ją reikia likviduoti. Jei Seime nėra priimtas etikos kodeksas, vadinasi Seimo nariams viskas galima.
1992 aisiais metais iš Vakarų importuotos liberalios idėjos kažkaip keistai Lietuvoje mutavo. Vieni liberalai mano, kad bažnyčia turėtų išsipirkti žemės sklypus komercinėmis kainomis, kiti drįsta iš savo kėdžių klausinėti generalvikaro kaip greitai ketinama bažnyčios statybos projektą „išvystyti“.
Mūsų įstatymuose dingo sveikas protas. Savivaldybės administracija galvoja, kad kiekvienas iš mūsų turi neatimamas konstitucijos laisves į savo butus nešti šiukšles, o kaimynų butus eksportuoti tarakonus.
Visą šią maksimą praėjusioje kadencijoje užbaigė vienas tarybos narys, liberalizmo ideologas, kuris tarybos posėdžio metu bandė įrodinėti, kad miesto švaros taisyklių punktas, kuriame sakoma, kad „gyventojams draudžiama pro savo namų langus mesti maisto produktus ir jų atliekas“, yra nekonkretus. Vegetarui, matote, dešra yra ne maistas.
Aš manau, kad Maxima yra prekybos centras, kuriam tikrai nesimeldžiu, kaip tą daro kolega Linas. Ir „Maximomis“ nemąstau. Tūkstančius metų mes gyvenome vadovaudamiesi ne baudžiamuoju kodeksu, tarybos sprendimais, bet sveiku protu. O sveikas protas šiuo atveju sako, kad gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventumėme „maximomis“.
Štai paklauskime savęs ką turi daryti geras Seimo narys. Leisti įstatymus, kontroliuoti jų laikymąsi, rėžti ugningas kalbas, lankytis visuose posėdžiuose, dirbti be atlygio? Aš manau, kad geras politikas visų šių kombinacijų turi turėti po truputį. Tačiau mes visi esame unikalūs ir pas vieną viena savybė stipresnė, pas kitą - kita. Politikas privalo atstovauti savo rinkėjus: jei reikia įstatymą parašyti, jei reikia pakontroliuoti, jei reikia rėžti kalbą, jei reikia parašyti straipsnį. Jei man duota viena savybė, o silpnai duota kita, - aš pasirenku protingus padėjėjus, kurie man padeda. Dar Makiavelis yra pastebėjęs, kad geras valdovas pasirenka į favoritus protingus žmones. Geras valdovas nėra vunderkindas kaip Stanislovas Tomas.
Geras vadovas yra tas, kuris (kurio komanda) negyvena „maximoje“. Ir nemąsto maksimomis
Štai pavyzdžiui trečiąkart bepersirinkinėjantis liberalcentristas Raimundas Palaitis aštuonerius metus nesugebėjo nieko gero padaryti Klaipėdai, tačiau nuo klaipėdiečių gavęs į skudurus pirmajame rinkimų ture, sugebėjo „Vakarų eksprese“ atsidaryti savo tinklapį. Aštuonerius metus jam nerūpėjo, ką apie jo veiklą mano klaipėdiečiai, o po pirmojo turo kažkaip parūpo. Ir net du kartus per savaitę!
Mes konservatoriai visuomet pasižymėjome stabiliu ir elektoratu, kuris pastaruosius aštuonerius metus stabiliai ir nuosekliai augo. Tai yra didelis mūsų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuopelnas, kad partija nesivaikė pigių viešųjų ryšių triukų, o tiesiog „darė politiką“. Taigi šiandien esu ramus kaip niekada. Žinau, kad savo kandidatui padariau viską ir galiu ramiai laukti sekmadienio balsavimo rezultatų.
Dėl šios priežasties šiandien ketinu aptarti „Maksimas“. Žinoma ne prekybos centrus, tačiau mano draugo ir kolegos Lino Poškos mąstymo strategijas. Savo Bloge pašukuodamas mane, Linas pukiai atskleidė mąstymo struktūrą. Visi liberalcentristai ir mano kolega Linas mąsto „Maximomis“.
Štai Linas mano, kad jei aš manau, kad Seimo nariui nebūtina pačiam rašytis savo kalbų ir straipsnių, vadinasi jis teturi sugebėti paskambinti mobiliu telefonu. Jei Friedmanas su Hajeku nieko nepasakojo apie socialinę globą ir rūpybą, vadinasi ją reikia likviduoti. Jei Seime nėra priimtas etikos kodeksas, vadinasi Seimo nariams viskas galima.
1992 aisiais metais iš Vakarų importuotos liberalios idėjos kažkaip keistai Lietuvoje mutavo. Vieni liberalai mano, kad bažnyčia turėtų išsipirkti žemės sklypus komercinėmis kainomis, kiti drįsta iš savo kėdžių klausinėti generalvikaro kaip greitai ketinama bažnyčios statybos projektą „išvystyti“.
Mūsų įstatymuose dingo sveikas protas. Savivaldybės administracija galvoja, kad kiekvienas iš mūsų turi neatimamas konstitucijos laisves į savo butus nešti šiukšles, o kaimynų butus eksportuoti tarakonus.
Visą šią maksimą praėjusioje kadencijoje užbaigė vienas tarybos narys, liberalizmo ideologas, kuris tarybos posėdžio metu bandė įrodinėti, kad miesto švaros taisyklių punktas, kuriame sakoma, kad „gyventojams draudžiama pro savo namų langus mesti maisto produktus ir jų atliekas“, yra nekonkretus. Vegetarui, matote, dešra yra ne maistas.
Aš manau, kad Maxima yra prekybos centras, kuriam tikrai nesimeldžiu, kaip tą daro kolega Linas. Ir „Maximomis“ nemąstau. Tūkstančius metų mes gyvenome vadovaudamiesi ne baudžiamuoju kodeksu, tarybos sprendimais, bet sveiku protu. O sveikas protas šiuo atveju sako, kad gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventumėme „maximomis“.
Štai paklauskime savęs ką turi daryti geras Seimo narys. Leisti įstatymus, kontroliuoti jų laikymąsi, rėžti ugningas kalbas, lankytis visuose posėdžiuose, dirbti be atlygio? Aš manau, kad geras politikas visų šių kombinacijų turi turėti po truputį. Tačiau mes visi esame unikalūs ir pas vieną viena savybė stipresnė, pas kitą - kita. Politikas privalo atstovauti savo rinkėjus: jei reikia įstatymą parašyti, jei reikia pakontroliuoti, jei reikia rėžti kalbą, jei reikia parašyti straipsnį. Jei man duota viena savybė, o silpnai duota kita, - aš pasirenku protingus padėjėjus, kurie man padeda. Dar Makiavelis yra pastebėjęs, kad geras valdovas pasirenka į favoritus protingus žmones. Geras valdovas nėra vunderkindas kaip Stanislovas Tomas.
Geras vadovas yra tas, kuris (kurio komanda) negyvena „maximoje“. Ir nemąsto maksimomis
2008-10-14
Juodosios technologijos
Sovietmečiu kai N.S.Cruščiovo laikais buvo koneveikiamas buvęs SSRS saugumo vadovas Lavrentijus Berija, nuošalyje neliko ir tuometinė sovietų sąjungos literatūrinė bendruomenė. Literatai į L.Berijos nuodėmių sąrašą netraukė gulago, kitaminčių persekiojimo ir kitų sovietinės realybės atributų. L.Berija sovietų santvarkai nusikalto tuo, kad turėjo pusiau oficialų kalbų rašytoją.
Sovietų sąjungos rašytojų sąjunga smerkė L.Beriją, nes pastarasis užuot pats vargęs prie plevenančių sveikinimų spalio revoliucijos progai skirtame CK plenume, pasikviesdavo savo padėjėjus, bendrais bruožais aptardavo būsimos kalbos kontūrus, liepdavo jiems eiti dirbti. Gavęs kalbos juodraštį, aistringasis revoliucionierius pakeisdavo vieną kitą pastraipą ir šią kalbą liepdavo perspausdinti. Tai pasirodo buvo didžiausias L.Berijos kontrrevoliucijos įrodymas.
Mūsų miestą valdantieji liberalcentristai puikiai perima N.Cruščiovo laikų isterijas. Kai Mūsų miesto meras apie save išgirdo teisybę, kad jis yra girnapusė po miesto kaklu, savo pasiteisinimui meras sugebėjo pasakyti tik tai, kad „kolega Kęstutis šiam pasisakymui ruošėsi“. Žinoma šiam pasisakymui aš ruošiausi maždaug dvi savaites, nes mero ataskaita yra svarbiausias metų politinis įvykis, ir mano rinkėjams reikia išgirsti, ką jų rinktas tarybos narys galvoja apie praėjusius miesto gyvenimo metus. Meras teigdamas, kad šiai kalbai aš ruošiausi, pripažino, kad savo darbą aš padariau. Tuo tarpu miesto meras pateikęs tokią rašliavą, o ją pristatydamas sugebėjęs pamekenti porą žodžių pademonstravo, kad savo darbo jis nesugebėjo padaryti.
Šią liberalcentristinę isteriją toliau tęsia kitas uostamiesčio liberalcentristas Linas Poška, kuris savo bloge štai ką rašo: „Solidžiau savo tinklaraštyje prisistato vyresnysis Bilotaitės partijos kolega Pranas Žeimys - tuo netiesiogiai patvirtindamas Čestertono ir mano nuostatas dėl partinio jaunimo. Manau, jeigu jis dar ir pats perskaitytų, kas ten jo vardu skelbiama, gautų daug jam naujų ir labai reikalingų žinių. Porą metų taip kruopščiai paskaitęs ir susikonspektavęs savo vardo blog‘ą, daugmaž jau galėtų be gėdos kandidatuoti į Seimą“.
Aš manau, kad rinkiminės kampanijos laikotarpiu ir po jo nėra smerktina jei politikui kalbelę brūkšteli koks nors jo padėjėjas ar komandos narys. Tai yra daug geriau, nei pačiam politikui penkias valandas „gaminti“ tekstą, o rytojaus dieną į svarbu renginį nueiti neišsimiegojus, kaip po išgertuvių patinusiais paakiais.Aš manau, kad politikas gebantis sujungti daugelio žmonių bendrą darbą, pastangas ir sugebantis gauti ne valdiškai, o su meile parašyta tekstą yra vertesnis būti išrinktas į Seimą, nei aštuonerius metus ten sėdėjęs politikierius, kuris nepadarė nieko gero Klaipėdai ir jos žmonėms. Po to šis žmogus, pamatęs neišvengiamą klaipėdiečių verdiktą, sugeba tik apkaltinti savo politinius konkurentus juodosiomis technologijomis. Jis mano, kad taip iššauks žmonių gailestį ir dar ketverius metus galės mėgautis seimo nario mandatu, nieko nedarydamas jį rinkusiems žmonėms
Sovietų sąjungos rašytojų sąjunga smerkė L.Beriją, nes pastarasis užuot pats vargęs prie plevenančių sveikinimų spalio revoliucijos progai skirtame CK plenume, pasikviesdavo savo padėjėjus, bendrais bruožais aptardavo būsimos kalbos kontūrus, liepdavo jiems eiti dirbti. Gavęs kalbos juodraštį, aistringasis revoliucionierius pakeisdavo vieną kitą pastraipą ir šią kalbą liepdavo perspausdinti. Tai pasirodo buvo didžiausias L.Berijos kontrrevoliucijos įrodymas.
Mūsų miestą valdantieji liberalcentristai puikiai perima N.Cruščiovo laikų isterijas. Kai Mūsų miesto meras apie save išgirdo teisybę, kad jis yra girnapusė po miesto kaklu, savo pasiteisinimui meras sugebėjo pasakyti tik tai, kad „kolega Kęstutis šiam pasisakymui ruošėsi“. Žinoma šiam pasisakymui aš ruošiausi maždaug dvi savaites, nes mero ataskaita yra svarbiausias metų politinis įvykis, ir mano rinkėjams reikia išgirsti, ką jų rinktas tarybos narys galvoja apie praėjusius miesto gyvenimo metus. Meras teigdamas, kad šiai kalbai aš ruošiausi, pripažino, kad savo darbą aš padariau. Tuo tarpu miesto meras pateikęs tokią rašliavą, o ją pristatydamas sugebėjęs pamekenti porą žodžių pademonstravo, kad savo darbo jis nesugebėjo padaryti.
Šią liberalcentristinę isteriją toliau tęsia kitas uostamiesčio liberalcentristas Linas Poška, kuris savo bloge štai ką rašo: „Solidžiau savo tinklaraštyje prisistato vyresnysis Bilotaitės partijos kolega Pranas Žeimys - tuo netiesiogiai patvirtindamas Čestertono ir mano nuostatas dėl partinio jaunimo. Manau, jeigu jis dar ir pats perskaitytų, kas ten jo vardu skelbiama, gautų daug jam naujų ir labai reikalingų žinių. Porą metų taip kruopščiai paskaitęs ir susikonspektavęs savo vardo blog‘ą, daugmaž jau galėtų be gėdos kandidatuoti į Seimą“.
Aš manau, kad rinkiminės kampanijos laikotarpiu ir po jo nėra smerktina jei politikui kalbelę brūkšteli koks nors jo padėjėjas ar komandos narys. Tai yra daug geriau, nei pačiam politikui penkias valandas „gaminti“ tekstą, o rytojaus dieną į svarbu renginį nueiti neišsimiegojus, kaip po išgertuvių patinusiais paakiais.Aš manau, kad politikas gebantis sujungti daugelio žmonių bendrą darbą, pastangas ir sugebantis gauti ne valdiškai, o su meile parašyta tekstą yra vertesnis būti išrinktas į Seimą, nei aštuonerius metus ten sėdėjęs politikierius, kuris nepadarė nieko gero Klaipėdai ir jos žmonėms. Po to šis žmogus, pamatęs neišvengiamą klaipėdiečių verdiktą, sugeba tik apkaltinti savo politinius konkurentus juodosiomis technologijomis. Jis mano, kad taip iššauks žmonių gailestį ir dar ketverius metus galės mėgautis seimo nario mandatu, nieko nedarydamas jį rinkusiems žmonėms
2008-09-30
TS-LKD programa ir pripažinta geriausiai
Savaitraštis „Veidas“ ir Mykolo Riomerio universitetas rengia partijų rinkiminių programų analizę. Priminsime, kad tie patys ekspertai jau vertino partijų ekonomines, verslo ir švietimo programų blokus. Visose šios srityse, aukščiausius įvertinimus pelnė Tėvynės sąjunga. „Veido“ ir M.Riomerio universiteto ekspertai ėmėsi migracijos, valstybės valdymo ir teisėsaugos problemų. Visose srityse ir vėl aukščiausius balus surinko Tėvynės sąjunga.
Politinių partijų rinkimų programų vertinimas: migracija
I vieta TS-LKD –- 46 balai
II vieta Liberalų sąjūdis - 27 balai
III vieta Lietuvos socialdemokratų partija - 22 balai
IV vieta Liberalų ir centro sąjunga - 19 balai
V vieta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 8 balai
VI - VII vieta Darbo partija - 6 balai
VI – VII “Tvarka ir teisingumas” - 6 balai
“Išsamiai apie migracijos problemas kalba tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Teisingas jų pastebėjimas, kad pagrindinis emigraciją skatinantis dalykas – atlyginimų skirtumai Lietuvoje ir kitose ES šalyse, pastebima ir tai, kad emigracija kuria naują našlaičių kartą, kurios tėvai gyvena užsienyje, daug dėmesio skiriama pilietybės klausimams. Priešingai nei kitos partijos, TS-LKD pastebi ir gresiančias imigracijos problemas, bei siūlo galimus migracijos problemų sprendimus”,- pastebi “DnB NORD” banko vyriausiasis analitikas prof. Rimantas Rudzkis.
“Gana tiksliai emigracijos problemą įvardija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jie akcentuoja ne tik tradicinį požiūrį į problemą (darbas su išeivija), bet ir daug svarbesnį – emigraciją sukeliančias priežastis ir darbą valstybės viduje”,- teigė M. Romerio universiteto teisės fakulteto Tarptautinės teisės katedros docentė dr. Lyra Jakulevičienė.
Rinkimų programų vertinimas: valstybės valdymas
I vieta TS-LKD 38 balai
II vieta Darbo partija 27 balai
III-V vieta Liberalų ir centro sąjunga 26 balai
III-V vieta Liberalų sąjūdis 26 balai
III- V vieta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga 26 balai
VI vieta Lietuvos socialdemokratų partija 22 balai
VII vieta “Tvarka ir teisingumas” 20 balų
Pasak “Tranparency International” Lietuvos skyriaus direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus, “progresyviai apie viešojo administravimo tobulinimą kalba Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, jų programa – geras intelektinis produktas, kuriame pateikiama nemažai naudingų pasiūlymų. Beje, ši partija vienintelė viešai prabilo apie korupciją žiniasklaidoje – politinei jėgai tam tikrai reikia drąsos”.
“Moderniausiai apie viešąjį administravimą kalba konservatoriai. Jie siūlo valdymo reformas orientuoti į verslo vadybos metodų taikymą viešajame sektoriuje (“naujoji viešoji vadyba”). Tuo paremtas valdymo modelis iš dalies gali padėti išspręsti korupcijos, nepotizmo ir kitas viešajame sektoriuje susikaupusias problemas”,- teigė Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas Vainius Smalskys.
Teisėsaugos sritis
I vieta - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 43 balai;
II vieta – Darbo partija – 23 balai;
III vieta – Liberalų ir centro sąjunga – 23 balai;
IV vieta – Liberalų sąjūdis – 22 balai;
V vieta – Lietuvos socialdemokratų partija – 21 balai;
VI vieta – “Tvarka ir teisingumas” – 18 balai;
VII vieta – Naujoji sąjunga – 16 balai;
VIII vieta - Pilietinės demokratijos partija – 10 balai.
“Ir apimtimi, ir turiniu nuo kitų skiriasi TS-LKD programa. Matyti, kad jos rengėjai yra plataus mąstymo, iš vidaus žino atitinkamų institucijų problemas ir siūlo konkrečias bei įgyvendinamas priemones”,- TS-LKD programą vertina Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.
Politinių partijų rinkimų programų vertinimas: migracija
I vieta TS-LKD –- 46 balai
II vieta Liberalų sąjūdis - 27 balai
III vieta Lietuvos socialdemokratų partija - 22 balai
IV vieta Liberalų ir centro sąjunga - 19 balai
V vieta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 8 balai
VI - VII vieta Darbo partija - 6 balai
VI – VII “Tvarka ir teisingumas” - 6 balai
“Išsamiai apie migracijos problemas kalba tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Teisingas jų pastebėjimas, kad pagrindinis emigraciją skatinantis dalykas – atlyginimų skirtumai Lietuvoje ir kitose ES šalyse, pastebima ir tai, kad emigracija kuria naują našlaičių kartą, kurios tėvai gyvena užsienyje, daug dėmesio skiriama pilietybės klausimams. Priešingai nei kitos partijos, TS-LKD pastebi ir gresiančias imigracijos problemas, bei siūlo galimus migracijos problemų sprendimus”,- pastebi “DnB NORD” banko vyriausiasis analitikas prof. Rimantas Rudzkis.
“Gana tiksliai emigracijos problemą įvardija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jie akcentuoja ne tik tradicinį požiūrį į problemą (darbas su išeivija), bet ir daug svarbesnį – emigraciją sukeliančias priežastis ir darbą valstybės viduje”,- teigė M. Romerio universiteto teisės fakulteto Tarptautinės teisės katedros docentė dr. Lyra Jakulevičienė.
Rinkimų programų vertinimas: valstybės valdymas
I vieta TS-LKD 38 balai
II vieta Darbo partija 27 balai
III-V vieta Liberalų ir centro sąjunga 26 balai
III-V vieta Liberalų sąjūdis 26 balai
III- V vieta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga 26 balai
VI vieta Lietuvos socialdemokratų partija 22 balai
VII vieta “Tvarka ir teisingumas” 20 balų
Pasak “Tranparency International” Lietuvos skyriaus direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus, “progresyviai apie viešojo administravimo tobulinimą kalba Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, jų programa – geras intelektinis produktas, kuriame pateikiama nemažai naudingų pasiūlymų. Beje, ši partija vienintelė viešai prabilo apie korupciją žiniasklaidoje – politinei jėgai tam tikrai reikia drąsos”.
“Moderniausiai apie viešąjį administravimą kalba konservatoriai. Jie siūlo valdymo reformas orientuoti į verslo vadybos metodų taikymą viešajame sektoriuje (“naujoji viešoji vadyba”). Tuo paremtas valdymo modelis iš dalies gali padėti išspręsti korupcijos, nepotizmo ir kitas viešajame sektoriuje susikaupusias problemas”,- teigė Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas Vainius Smalskys.
Teisėsaugos sritis
I vieta - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 43 balai;
II vieta – Darbo partija – 23 balai;
III vieta – Liberalų ir centro sąjunga – 23 balai;
IV vieta – Liberalų sąjūdis – 22 balai;
V vieta – Lietuvos socialdemokratų partija – 21 balai;
VI vieta – “Tvarka ir teisingumas” – 18 balai;
VII vieta – Naujoji sąjunga – 16 balai;
VIII vieta - Pilietinės demokratijos partija – 10 balai.
“Ir apimtimi, ir turiniu nuo kitų skiriasi TS-LKD programa. Matyti, kad jos rengėjai yra plataus mąstymo, iš vidaus žino atitinkamų institucijų problemas ir siūlo konkrečias bei įgyvendinamas priemones”,- TS-LKD programą vertina Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.
2008-09-29
Senoji politika mirė, naujoji dar negimė
Jau baiginėjantis rinkimų kampanija atskleidė mūsų politikų, politikos ir jos supančios aplinkos kolektyvinę negalią. Didžioji dalis politinio elito nebežino kaip reikia save reklamuotis ir populiarinti kai nebegalima reklama televizijoje.
Reklama televizijoje suformavo savotišką politiko idealųjį tipą: pokiliminių intrigų ir slaptų susitarimų meistrą, žmogų, turintį daug pažinčių verslo sluoksniuose ir galinčio rinkiminiams laikotarpiams sugeneruoti pakankamą dozę pinigų. Toks žmogus kiekvieną viešumo blykstę savo atžvilgiu vertino kaip grėsmę. Tokio tipo politikas mielai naudojosi valdžios teikiamomis privilegijomis, pamiršdamas atsiskaityti ir prisiimti valdžios teikiamą viešumo ir pareigų naštą. Viešumas tokiam politikui buvo blogai ne tik dėl jo patologinės baimės televizijos kameroms, ne todėl, kad jis jaudindamasis nesugebėtų pratarti net pusės rišlaus sakinio, bet ir todėl, kad jis galėtų nusišnekėti ir tai trukdytų prieš rinkimus pasirinktai rinkimų agentūrai šlifuoti tinkamą kandidato įvaizdį.
Uždraudus rinkiminę kampaniją televizijoje, laukiau ką įdomaus pasakys politinės partijos ieškodamos būdų kaip teisingai išleisti nuo televizijos atlikusius milijonus. Pasakysiu, kad labai smarkiai nusivyliau. Prieš rinkimus daugelis internetinės komunikacijos specialistų, kalbėjo, kad internetas yra ateities politinių kampanijų ginklas.
Deja mūsų politikai internetą priėmė panašiai kaip dvyliktame amžiuje barzdoti lietuviai priėmė plytą. Naudotis naudojame, tačiau mūsų gyvenimo būdui, tai įtakos neturi. Įvairios partijos pasitvėrė savo blogus, atsinaujino interneto puslapius, bet pamiršo esminį dalyką- blogas ir internetas turi būti ilgalaikis, asmeninio indėlio ir šilumos reikalaujantis projektas ir jis negali būti įvedamas iš viršaus ar rašomas kokios nors PR agentūros stažuotojo.
Žinoma šiandieniai Seimo nariai, kurie taip lengva ranka panaikino beveik bet kokias rinkiminės agitacijos formas, labai primena kovotojus prieš nutukimą, kurie sugeba priimti įstatymą uždraudžiantį maisto parduotuvėms dirbti po šešių valandų vakaro.
Kandidatas į Seimą šiandien negali reklamuotis televizijoje ir radijuje, negali rinkėjui duoti net tušinuko, negali savo rinkėjo pavaišinti netgi puodeliu kavos. Kovodami prieš didelius pinigus, jie netgi neleido kandidatams į Seimą, netgi nusipirkti rinkėjų duomenų bazių. Šiandien persirinkti norintis Seimo narys gali nebepasiekti rinkėjo, kuriam padėjo per savo kadenciją, jei tas rinkėjas kadencijos laikotarpiu išsikėlė pavyzdžiui į kaimyninį namą.
Jungtinėse Amerikos valstijose už 900 dolerių bet kuris valstijos pilietis gali nusipirkti rinkėjų duomenų bazę ir jo balsavimo istoriją. Ją tikrai verta turėti norint užtikrinti ilgalaikį rinkėjų ir politikų ryšį, o pačias politines partijas orientuoti ne į trumpalaikes rinkimines akcijas, bet į nuolatinę, atsakingą politinę veiklą.
Aš norėčiau tikėtis, kad politinės reklamos uždraudimas, suformuos naują, viešo politiko tipą, kuris politika užsiminėtų profesionaliai ir atsakingai. Žinoma reikėtų dar padaryti keletą kitų reikalingų sprendimų.
Tikintis, gerų sprendimų ateityje vis viena lieka tam tikra tuštuma šiandieninėje rinkiminėje kampanijoje. Nemokame mes dirbti be televizijos.
Reklama televizijoje suformavo savotišką politiko idealųjį tipą: pokiliminių intrigų ir slaptų susitarimų meistrą, žmogų, turintį daug pažinčių verslo sluoksniuose ir galinčio rinkiminiams laikotarpiams sugeneruoti pakankamą dozę pinigų. Toks žmogus kiekvieną viešumo blykstę savo atžvilgiu vertino kaip grėsmę. Tokio tipo politikas mielai naudojosi valdžios teikiamomis privilegijomis, pamiršdamas atsiskaityti ir prisiimti valdžios teikiamą viešumo ir pareigų naštą. Viešumas tokiam politikui buvo blogai ne tik dėl jo patologinės baimės televizijos kameroms, ne todėl, kad jis jaudindamasis nesugebėtų pratarti net pusės rišlaus sakinio, bet ir todėl, kad jis galėtų nusišnekėti ir tai trukdytų prieš rinkimus pasirinktai rinkimų agentūrai šlifuoti tinkamą kandidato įvaizdį.
Uždraudus rinkiminę kampaniją televizijoje, laukiau ką įdomaus pasakys politinės partijos ieškodamos būdų kaip teisingai išleisti nuo televizijos atlikusius milijonus. Pasakysiu, kad labai smarkiai nusivyliau. Prieš rinkimus daugelis internetinės komunikacijos specialistų, kalbėjo, kad internetas yra ateities politinių kampanijų ginklas.
Deja mūsų politikai internetą priėmė panašiai kaip dvyliktame amžiuje barzdoti lietuviai priėmė plytą. Naudotis naudojame, tačiau mūsų gyvenimo būdui, tai įtakos neturi. Įvairios partijos pasitvėrė savo blogus, atsinaujino interneto puslapius, bet pamiršo esminį dalyką- blogas ir internetas turi būti ilgalaikis, asmeninio indėlio ir šilumos reikalaujantis projektas ir jis negali būti įvedamas iš viršaus ar rašomas kokios nors PR agentūros stažuotojo.
Žinoma šiandieniai Seimo nariai, kurie taip lengva ranka panaikino beveik bet kokias rinkiminės agitacijos formas, labai primena kovotojus prieš nutukimą, kurie sugeba priimti įstatymą uždraudžiantį maisto parduotuvėms dirbti po šešių valandų vakaro.
Kandidatas į Seimą šiandien negali reklamuotis televizijoje ir radijuje, negali rinkėjui duoti net tušinuko, negali savo rinkėjo pavaišinti netgi puodeliu kavos. Kovodami prieš didelius pinigus, jie netgi neleido kandidatams į Seimą, netgi nusipirkti rinkėjų duomenų bazių. Šiandien persirinkti norintis Seimo narys gali nebepasiekti rinkėjo, kuriam padėjo per savo kadenciją, jei tas rinkėjas kadencijos laikotarpiu išsikėlė pavyzdžiui į kaimyninį namą.
Jungtinėse Amerikos valstijose už 900 dolerių bet kuris valstijos pilietis gali nusipirkti rinkėjų duomenų bazę ir jo balsavimo istoriją. Ją tikrai verta turėti norint užtikrinti ilgalaikį rinkėjų ir politikų ryšį, o pačias politines partijas orientuoti ne į trumpalaikes rinkimines akcijas, bet į nuolatinę, atsakingą politinę veiklą.
Aš norėčiau tikėtis, kad politinės reklamos uždraudimas, suformuos naują, viešo politiko tipą, kuris politika užsiminėtų profesionaliai ir atsakingai. Žinoma reikėtų dar padaryti keletą kitų reikalingų sprendimų.
Tikintis, gerų sprendimų ateityje vis viena lieka tam tikra tuštuma šiandieninėje rinkiminėje kampanijoje. Nemokame mes dirbti be televizijos.
2008-09-23
Prieš rinkos santykius tarp žmonių
Profesorius Vytautas Landsbergis savo atsiminimuose apie „derybas“ su tuometinės Tarybų sąjungos vadovais rašė, kad viename derybų raunde SSRS premjeras Ryžkovas, atsinešęs sunkius tomus, klausė ar gerbiamas profesorius žino, kiek plieno tona kainuoja pasaulinėje rinkoje ir už kiek plieną perka tuomet pusiau priklausoma Lietuva. Profesorius teigia, kad jis į tokį klausimą truktelėjo pečiais, pasakęs, kad tai nėra šių derybų klausimas, o jis norėtų padiskutuoti apie tai, kaip TSRS ir Lietuva galėtų sugyventi kaip Nepriklausomos valstybės. SSRS premjeras taip pat truktelėjo pečiais niekaip nesuprasdamas kaip Lietuvos vadovas nėra pasirengęs diskutuoti elementariais techniniais klausimais.
Panašios mintys man kilo pasiskaičius Laisvosios rinkos instituto ir tarptautinių santykių politikos instituto padarytą TS-LKD programos analizę. Jos svarbiausi teiginiai puikiai atsispindi pavadinime. TS-LKD rinkimų nuostatų analizė: vertybės dominuoja, verčių nėra Laisvosios rinkos institutas, perskaitęs TS-LKD rinkimų programą, tiesiog neteko galimybės pritaikyti savo tyrimo metodų ir atkakliai visame tekste ieškojo technokratinių sprendimų, kurių programoje buvo labai mažai. „valstybės valdymas be finansų - tai tik literatūra, TS-LKD pateikia labai rezervuotus ir atsargius mokesčių pasiūlymus, kurių dauguma siekia didinti perskirstymą ir mokesčių naštą, kova su alkoholizmu, kova prieš emigraciją, jaunimo politika, parama šeimai, numatomas "teminis reguliavimas", kai kelių įvardintų problemų sprendimui bus pasitelkiamas visas arsenalas valstybinių instrumentų. Tai rodo partijos nepasitikėjimą asmeniu ir rinkos veikimu“.
Aš (o taip pat manau) ir dauguma mūsų partijos narių pasitikime rinkos priemonėmis, kada kalba eina apie ūkį ir jo raidą. Vienok niekada nesutiksiu ir kovosiu prieš tai, kad rinkos santykių instrumentarijus būtų perkeltas į santykius tarp žmonių.
Ekonominėje raidos programoje Tėvynės sąjunga pateikė superkonservatyvią ir LLRI seniai propaguotą fiskalinio konservatyvizmo programą, kuri iš esmės turėtų remtis šiomis prielaidomis:
Mokesčių lengvatų ir išimčių atsisakymo,
Vienodų mokesčių tarifų (pageidautina mažesnių) nustatymu.
Biudžeto deficito mažinimas
Jei laisvosios rinkos instituto ekspertai, būtų apsiriboję savo srities t.y. valstybės ekonomikos vertinimu, jie būtų pastebėję, stulbinantį TS-LKD nuostatų laisvarinkiškumą ir konservatyvumą. Tėvynės sąjunga nesišvaisto pažadais mažinti mokesčius, kadangi puikiai suvokia, tokiu atveju tai didins biudžeto deficitą arba privers numirti tokias visuomenei svarbias sritis kaip Teisėsauga, sveikata ir švietimas.
Tai, ką LLRI ekspertai vadina „perskirstymo“ didinimu, aš būčiau linkęs pavadinti didžiausia konservatyviąja revoliucija, po mūsų mūsų nepriklausomybės atgavimo ir privatizacijos pabaigos.
Panašios mintys man kilo pasiskaičius Laisvosios rinkos instituto ir tarptautinių santykių politikos instituto padarytą TS-LKD programos analizę. Jos svarbiausi teiginiai puikiai atsispindi pavadinime. TS-LKD rinkimų nuostatų analizė: vertybės dominuoja, verčių nėra Laisvosios rinkos institutas, perskaitęs TS-LKD rinkimų programą, tiesiog neteko galimybės pritaikyti savo tyrimo metodų ir atkakliai visame tekste ieškojo technokratinių sprendimų, kurių programoje buvo labai mažai. „valstybės valdymas be finansų - tai tik literatūra, TS-LKD pateikia labai rezervuotus ir atsargius mokesčių pasiūlymus, kurių dauguma siekia didinti perskirstymą ir mokesčių naštą, kova su alkoholizmu, kova prieš emigraciją, jaunimo politika, parama šeimai, numatomas "teminis reguliavimas", kai kelių įvardintų problemų sprendimui bus pasitelkiamas visas arsenalas valstybinių instrumentų. Tai rodo partijos nepasitikėjimą asmeniu ir rinkos veikimu“.
Aš (o taip pat manau) ir dauguma mūsų partijos narių pasitikime rinkos priemonėmis, kada kalba eina apie ūkį ir jo raidą. Vienok niekada nesutiksiu ir kovosiu prieš tai, kad rinkos santykių instrumentarijus būtų perkeltas į santykius tarp žmonių.
Ekonominėje raidos programoje Tėvynės sąjunga pateikė superkonservatyvią ir LLRI seniai propaguotą fiskalinio konservatyvizmo programą, kuri iš esmės turėtų remtis šiomis prielaidomis:
Mokesčių lengvatų ir išimčių atsisakymo,
Vienodų mokesčių tarifų (pageidautina mažesnių) nustatymu.
Biudžeto deficito mažinimas
Jei laisvosios rinkos instituto ekspertai, būtų apsiriboję savo srities t.y. valstybės ekonomikos vertinimu, jie būtų pastebėję, stulbinantį TS-LKD nuostatų laisvarinkiškumą ir konservatyvumą. Tėvynės sąjunga nesišvaisto pažadais mažinti mokesčius, kadangi puikiai suvokia, tokiu atveju tai didins biudžeto deficitą arba privers numirti tokias visuomenei svarbias sritis kaip Teisėsauga, sveikata ir švietimas.
Tai, ką LLRI ekspertai vadina „perskirstymo“ didinimu, aš būčiau linkęs pavadinti didžiausia konservatyviąja revoliucija, po mūsų mūsų nepriklausomybės atgavimo ir privatizacijos pabaigos.
2008-09-15
Visi TS frakcijos nariai atsisakė kanceliarinių išmokų
Tėvynės sąjungos frakcijos Klaipėdos miesto taryboje nariai pirmadienį (rugsėjo 15 –ąją dieną) pasirašė raštus Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, prašydami jiems nebepervesti lėšų, kurias jie gauna kaip kompensaciją už tarybos nario veiklą.
Tokius pareiškimus pasirašė Tėvynės sąjungos frakcijos nariai Kęstutis Gabšys, Pranciškus Vytautas Mickus, Eugenija Odebrecht ir Marius Usonis. Naglis Puteikis tokį prašymą buvo pateikęs anksčiau.Tėvynės sąjungos frakcija atmeta bet kokius politinių oponentų sukeltus kaltinimus nesąžiningumu, o taip pat primena faktą, kad ne visi savivaldybės vadovai atsisakė tarybos nariams skirtų išmokų, nors jų kanceliarines išlaidas padengia savivaldybė
Tokius pareiškimus pasirašė Tėvynės sąjungos frakcijos nariai Kęstutis Gabšys, Pranciškus Vytautas Mickus, Eugenija Odebrecht ir Marius Usonis. Naglis Puteikis tokį prašymą buvo pateikęs anksčiau.Tėvynės sąjungos frakcija atmeta bet kokius politinių oponentų sukeltus kaltinimus nesąžiningumu, o taip pat primena faktą, kad ne visi savivaldybės vadovai atsisakė tarybos nariams skirtų išmokų, nors jų kanceliarines išlaidas padengia savivaldybė
2008-09-12
Pareiškimas
Pareiškimas
Pastaruoju metu politiniai oponentai aplink mano asmenį sukėlė politines spekuliacijas ir ažiotažą, ryšium su sprendimu dėl piniginių kompensacijų tarybos nariams. Labai apgailestauju, kad žiniasklaida, aprašinėdama mano situaciją, nesuteikė man galimybės išsakyti savo nuomonę. Dėl šios susiklosčiusios padėties noriu pareikšti:
Tėvynės sąjungos frakcija miesto taryboje nebuvo priėmusi konkretaus ir aiškaus sprendimo, dėl išmokų panaudojimo ir sutarė prie šio klausimo sugrįžti po atostogų. Kai partijos skyriaus taryba priminėjo kažkokius sprendimus buvau išvykęs ir su priimtais sprendimais nebuvau supažindintas. Po atostogų nevyko jokie frakcijos posėdžiai, todėl maniau, kad sprendimas paliktas asmeniniam frakcijos narių apsisprendimui.
Nusprendžiau neatsisakyti man skiriamos kompensacijos, kadangi nesu tikras, kad dabartinė miesto valdžia juos panaudos teisingai ir taupiai. Esu vakarietiškas politikas, todėl ketinau apie savo patiriamas tarybos nario išlaidas visuomenei atsiskaityti internete, kad klaipėdiečiai galėtų patys nuspręsti ir patikrinti ar mano patirtos išlaidos yra vertos jų tarybos nario atliekamam darbui. Taip apie savo kanceliarines išmokas visuomenei atsiskaito Didžiosios britanijos parlamentarai. Priimdamas tokį sprendimą, nesijaučiu nusižęngęs niekam: nei mane rinkusiems rinkėjams, nei partijai, nei savo sąžinei.
Veikdmas miesto taryboje visuomet vertinau frakcijos kolegų palaikymą ir paramą. Tai yra žmonės, su kuriais man yra didelė garbė dirbti ir prarasti šių žmonių pasitikėjimą man būtų didžiausia negarbė ir praradimas. Vos tik sužinojau apie tai, kad visi mano kolegos nusprendė šių pinigų atsisakyti, net nekilo abejonių kokį sprendimą turiu priimti.
Kartu su visais frakcijos nariais pateiksiu pareiškimą ir atsisakysiu šių išmokų ir šį sprendimą oficialiai apiforminsiu pačiu artimiausiu metu.
Su pagarba Kęstutis Gabšys
Pastaruoju metu politiniai oponentai aplink mano asmenį sukėlė politines spekuliacijas ir ažiotažą, ryšium su sprendimu dėl piniginių kompensacijų tarybos nariams. Labai apgailestauju, kad žiniasklaida, aprašinėdama mano situaciją, nesuteikė man galimybės išsakyti savo nuomonę. Dėl šios susiklosčiusios padėties noriu pareikšti:
Tėvynės sąjungos frakcija miesto taryboje nebuvo priėmusi konkretaus ir aiškaus sprendimo, dėl išmokų panaudojimo ir sutarė prie šio klausimo sugrįžti po atostogų. Kai partijos skyriaus taryba priminėjo kažkokius sprendimus buvau išvykęs ir su priimtais sprendimais nebuvau supažindintas. Po atostogų nevyko jokie frakcijos posėdžiai, todėl maniau, kad sprendimas paliktas asmeniniam frakcijos narių apsisprendimui.
Nusprendžiau neatsisakyti man skiriamos kompensacijos, kadangi nesu tikras, kad dabartinė miesto valdžia juos panaudos teisingai ir taupiai. Esu vakarietiškas politikas, todėl ketinau apie savo patiriamas tarybos nario išlaidas visuomenei atsiskaityti internete, kad klaipėdiečiai galėtų patys nuspręsti ir patikrinti ar mano patirtos išlaidos yra vertos jų tarybos nario atliekamam darbui. Taip apie savo kanceliarines išmokas visuomenei atsiskaito Didžiosios britanijos parlamentarai. Priimdamas tokį sprendimą, nesijaučiu nusižęngęs niekam: nei mane rinkusiems rinkėjams, nei partijai, nei savo sąžinei.
Veikdmas miesto taryboje visuomet vertinau frakcijos kolegų palaikymą ir paramą. Tai yra žmonės, su kuriais man yra didelė garbė dirbti ir prarasti šių žmonių pasitikėjimą man būtų didžiausia negarbė ir praradimas. Vos tik sužinojau apie tai, kad visi mano kolegos nusprendė šių pinigų atsisakyti, net nekilo abejonių kokį sprendimą turiu priimti.
Kartu su visais frakcijos nariais pateiksiu pareiškimą ir atsisakysiu šių išmokų ir šį sprendimą oficialiai apiforminsiu pačiu artimiausiu metu.
Su pagarba Kęstutis Gabšys
2008-09-05
Žurnalo Veidas ekspertai - Tėvynės sąjungos rinkimų programa pati geriausia
Savaitraštis “Veidas” su Mykolo Riomerio universitetu paskelbė partijų rinkiminių programų vertinimą. Žinomi ekspertai jau yra įvertinę tris pagrindines sritis: ekonomiką, verslą, švietimą. Tėvynės sąjungos programos vertinimai ryškiai pirmauja visose šiose srityse.
Ekonomika
1.TS-LKD – 44; 2. Liberalų sąjūdis - 34; 3.Darbo partija – 32; 4.Tvarka ir teisingumas - 25; 5. Naujoji sąjunga - 21.
Lietuvos pramoninkų konfederacijos vicepirmininkas Jonas Karčiauskas teigia, kad TS-LKD rinkiminė programa yra “rimta medžiaga Lietuvos ekonominės politikos programai”. M. Riomerio universiteto profesorė Ona Gražina Rakauskienė sako, jog “matyti išsami ir objektyvi analizė…Čia labai pagrįstai iškeliama esminė ekonomikos problema – strateginio mąstymo stoka”.
Verslo sąlygos, investicijų pritraukimas
1.TS-LKD – 43; 2.Liberalų sąjūdis – 38; 3.Darbo partija-32; 4.Naujoji sąjunga - 31; 4.Tvarka ir teisingumas - 21.
“TS-LKD programoje numatomos konkrečios priemonės vizijoms įgyvendinti “,- teigė M. Riomerio universiteto dėstytojas doc. dr. Egidijus Baranauskas. Stambiausių ir aktyviausių investuotojų į Lietuvos ekonomiką asociacijos “Investors’ Forum” vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė Tėvynės sąjungos programą vertina kaip brandžiausiai atrodančią programą.
Švietimas
1.TS-LKD – 50; 2.Liberalų sąjūdis – 35; 3.Darbo partija – 30; 4.Naujoji sąjunga - 21; 5.Tvarka ir teisingumas - 20.
Mokytojų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė: “Programa yra pati išsamiausia, detaliausia, užčiuoptas švietimo pulsas. Imponuoja siekis mokytojo profesiją padaryti elitine”. M. Riomerio universiteto dėstytoja doc. Audronė Janužytė: “Savo konceptualumu, aiškia švietimo politika išsiskiria TS-LKD programa
Ekonomika
1.TS-LKD – 44; 2. Liberalų sąjūdis - 34; 3.Darbo partija – 32; 4.Tvarka ir teisingumas - 25; 5. Naujoji sąjunga - 21.
Lietuvos pramoninkų konfederacijos vicepirmininkas Jonas Karčiauskas teigia, kad TS-LKD rinkiminė programa yra “rimta medžiaga Lietuvos ekonominės politikos programai”. M. Riomerio universiteto profesorė Ona Gražina Rakauskienė sako, jog “matyti išsami ir objektyvi analizė…Čia labai pagrįstai iškeliama esminė ekonomikos problema – strateginio mąstymo stoka”.
Verslo sąlygos, investicijų pritraukimas
1.TS-LKD – 43; 2.Liberalų sąjūdis – 38; 3.Darbo partija-32; 4.Naujoji sąjunga - 31; 4.Tvarka ir teisingumas - 21.
“TS-LKD programoje numatomos konkrečios priemonės vizijoms įgyvendinti “,- teigė M. Riomerio universiteto dėstytojas doc. dr. Egidijus Baranauskas. Stambiausių ir aktyviausių investuotojų į Lietuvos ekonomiką asociacijos “Investors’ Forum” vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė Tėvynės sąjungos programą vertina kaip brandžiausiai atrodančią programą.
Švietimas
1.TS-LKD – 50; 2.Liberalų sąjūdis – 35; 3.Darbo partija – 30; 4.Naujoji sąjunga - 21; 5.Tvarka ir teisingumas - 20.
Mokytojų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė: “Programa yra pati išsamiausia, detaliausia, užčiuoptas švietimo pulsas. Imponuoja siekis mokytojo profesiją padaryti elitine”. M. Riomerio universiteto dėstytoja doc. Audronė Janužytė: “Savo konceptualumu, aiškia švietimo politika išsiskiria TS-LKD programa
2008-09-03
Sėdo už gerus darbus.
Vakar ir šiandien Klaipėdos miesto savivaldybės tarnautojus purto kaip medūzos neatsargius plaukikus. Visas savivaldybės širšėlynas diskutuoja už kokius gerus darbus „trumpų“ STT atostogų išėjo miesto ūkio departamento vadovas Alfonsas Šimkus.
Aš asmeniškai STT vykdomų kratų komentuoti nesiruošiu, nes nieko nežinau daugiau nei tai, ką pranešė laikraščiai. Pikti liežuviai savivaldybėje kalbėjo, kad jei Šimkaus namą aptvertų tvora, tai jam sunkiausia būtų atspėti už kurį epizodą teko sėsti. Aš žinoma nesu Šimkaus sąžinė ir draugų prokuratūroje neturiu, todėl ką nors spėlioti būtų labai sudėtinga.
Galiu priminti tik tai, kad ant A.Šimkaus sąžinės kabo „Nuaro“ reikalai, Burokėlių gatvės tiesimo projektas, kai Rimkuose gatvės buvo tiesiamos privačiuose sklypuose pagal seniai netekusį aktualios galio detalųjį planą. A.Šimkus kuravo kelių tiesimo konkursus, kurie labai dažnai buvo skandalingi.
Iš darbo taryboje patirties galiu pasakyti, kad A.Šimkaus departamentas dideliu profesionalumu nepasižymėjo, o tai dažnai įrodo ir pačio departamento vadovo kompetenciją.
Šiuo atveju tikrai lieka svarbus ir politinės atsakomybės klausimas. Priminsime, kad Alfonas Šimkus buvo liberalcentristas, Zuoko partijos bendražygis ir savivaldybėje priklausė tam pačiam gerai žinomam statybininkų klanui, kurio galva buvo pats meras.
Darosi kažkaip įdomu. Zuoko partijoje jau turės atsirasti naujas partinis ordinas „sėdau už gerus darbus“. LiCS valdyba galės priimti sprendimą „Apdovanoti Alfonsą Šimkų „Sėdau už gerus darbus“ antrojo laipsnio ordinu. Iki Zuoko mąstelių net pats mūsų meras netraukia...
Aš asmeniškai STT vykdomų kratų komentuoti nesiruošiu, nes nieko nežinau daugiau nei tai, ką pranešė laikraščiai. Pikti liežuviai savivaldybėje kalbėjo, kad jei Šimkaus namą aptvertų tvora, tai jam sunkiausia būtų atspėti už kurį epizodą teko sėsti. Aš žinoma nesu Šimkaus sąžinė ir draugų prokuratūroje neturiu, todėl ką nors spėlioti būtų labai sudėtinga.
Galiu priminti tik tai, kad ant A.Šimkaus sąžinės kabo „Nuaro“ reikalai, Burokėlių gatvės tiesimo projektas, kai Rimkuose gatvės buvo tiesiamos privačiuose sklypuose pagal seniai netekusį aktualios galio detalųjį planą. A.Šimkus kuravo kelių tiesimo konkursus, kurie labai dažnai buvo skandalingi.
Iš darbo taryboje patirties galiu pasakyti, kad A.Šimkaus departamentas dideliu profesionalumu nepasižymėjo, o tai dažnai įrodo ir pačio departamento vadovo kompetenciją.
Šiuo atveju tikrai lieka svarbus ir politinės atsakomybės klausimas. Priminsime, kad Alfonas Šimkus buvo liberalcentristas, Zuoko partijos bendražygis ir savivaldybėje priklausė tam pačiam gerai žinomam statybininkų klanui, kurio galva buvo pats meras.
Darosi kažkaip įdomu. Zuoko partijoje jau turės atsirasti naujas partinis ordinas „sėdau už gerus darbus“. LiCS valdyba galės priimti sprendimą „Apdovanoti Alfonsą Šimkų „Sėdau už gerus darbus“ antrojo laipsnio ordinu. Iki Zuoko mąstelių net pats mūsų meras netraukia...
2008-08-31
Sprendimai tik dėl pressrealyzo
Kai britų konservatorių lyderio David Cameron paklasė, kokią didžiausią klaidą daro šiandien valdžioje esantys leiboristai, pastarasis atsakė, kad svarbiausia vyriausybės klaida yra perteklinė įstatymų leidyba. Konservatorių lyderis nuolatos kritikuoja premjerą, kad jis kepa proginius įstatymus, specialiai tam, kad turėtų bet kokį pagrindą patektį į šeštos valandos žinias. Tokiu atveju gimsta arba pertekliniai arba labai šleivi sprendimai, neturintys nieko bendro su gyventojų gerove.
Ta pačia pressrealyzine liga serga ir Europos sąjunga. Kas pusmetį pirmininkaujanti valstybė, nori pasidėti pliusiuką ir bet kokia kaina išspręsti kokią nors problemą ir pasirašyti kokią nors sutartį. Dažniausiai sutartis gaunasi kreiva šleiva, nes skubos naudą tiesiog velniai gaudo.
Socialistai visuomet lieka socialistais, nesvarbu ar jie būtų britai, ar lietuviai ar jau save vadinatys paneuropiniais technokratais. Mūsų gimtąjį miestą taip pat valdo socialistai, tiesa šiandien jų tikrasis pavadinimas turėtų būti statybininkų partija.
Tuo tarpu šiandieninis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis ir ne viskas gali būti sprendžiama įstatymais. Įstatymų leidyba viena iš politikos veiklos sričių, bet dar reikia daryti darbus, kurių nepabrėžia jokie įstatymai.
Jei mes norėtumėme, kad klaipėdiečiai lankytųsi kultūriniuose renginiuose, neįmanoma išleisti įstatymo ir priversti klaipėdiečius lankytis koncertų salėje. Ši įstaiga privalo padaryti gerą repertuarą, tačiau būtina ir tam tikra mada, ten lankytis. Tokią madą turėtų „užvesti“ miesto ar valstybės vadovas pats lankydamasis tokiose vietose. Miesto meras taip pat turėtų žiūrėti, kad menininkai mieste jaustųsi patogiai ir nebūtų persekiojami dėl kitokių politinių pažiūrų. Choro „Aukuras“ vadovo pavyzdys įrodo, kad mūsų mieste menininkai yra persekiojami, o tai labai kenkia jų leidžiamos produkcijos kokybei.
Dėl tos priežasties man visai neblogai susivalgė Tėvynės sąjungos rinkiminė programa, kuri buvo paskelbta Tėvynės sąjungos internetinėje svetainėje. Ši rinkiminė programa yra sudaryta tam tikrų vertybių pagrindu, paliekant išrinktiems atstovams tiek Seime, tiek vykdomojoje valdžioje savarankiškai spręsti kaip šitas idėjas įgyvendinti.
Vienoje vietoje reikės pakeisti įstatymus, kitoje padidinti finansavimą. Trečios problemos sprendimą galėtų parodyti ministras savo asmeniniu pavyzdžiu. Taip dirbanti vyriausybė, būtų kitokio tipo. XXI amžiaus politinė valdžia, kuri atsikratytų press realyzinės įstatymų leidybos, sunkių, viską reglamentuojančių sprendimų. Tai būtų vyriausybė, kurios veiklos tikslas būtų: ilgametė patirtis, gyvenimiška išmintis ir sveikas protas.
Pusantrų metų dirbęs savivaldybės taryboje pastebėjau, kad sunkiausiai randamas daiktas Liepų 11 yra sveikas protas ir lyderystė. Gal būt ši problema yra susidariusi dėl mūsų miesto valdžios neįkvepiančio vadovavimo, gal būt šį darbą sunkina moraliai ir visaip kaip bankrutavusi centrinė socialistų-statybininkų-valstybininkų vyriausybė.
Ta pačia pressrealyzine liga serga ir Europos sąjunga. Kas pusmetį pirmininkaujanti valstybė, nori pasidėti pliusiuką ir bet kokia kaina išspręsti kokią nors problemą ir pasirašyti kokią nors sutartį. Dažniausiai sutartis gaunasi kreiva šleiva, nes skubos naudą tiesiog velniai gaudo.
Socialistai visuomet lieka socialistais, nesvarbu ar jie būtų britai, ar lietuviai ar jau save vadinatys paneuropiniais technokratais. Mūsų gimtąjį miestą taip pat valdo socialistai, tiesa šiandien jų tikrasis pavadinimas turėtų būti statybininkų partija.
Tuo tarpu šiandieninis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis ir ne viskas gali būti sprendžiama įstatymais. Įstatymų leidyba viena iš politikos veiklos sričių, bet dar reikia daryti darbus, kurių nepabrėžia jokie įstatymai.
Jei mes norėtumėme, kad klaipėdiečiai lankytųsi kultūriniuose renginiuose, neįmanoma išleisti įstatymo ir priversti klaipėdiečius lankytis koncertų salėje. Ši įstaiga privalo padaryti gerą repertuarą, tačiau būtina ir tam tikra mada, ten lankytis. Tokią madą turėtų „užvesti“ miesto ar valstybės vadovas pats lankydamasis tokiose vietose. Miesto meras taip pat turėtų žiūrėti, kad menininkai mieste jaustųsi patogiai ir nebūtų persekiojami dėl kitokių politinių pažiūrų. Choro „Aukuras“ vadovo pavyzdys įrodo, kad mūsų mieste menininkai yra persekiojami, o tai labai kenkia jų leidžiamos produkcijos kokybei.
Dėl tos priežasties man visai neblogai susivalgė Tėvynės sąjungos rinkiminė programa, kuri buvo paskelbta Tėvynės sąjungos internetinėje svetainėje. Ši rinkiminė programa yra sudaryta tam tikrų vertybių pagrindu, paliekant išrinktiems atstovams tiek Seime, tiek vykdomojoje valdžioje savarankiškai spręsti kaip šitas idėjas įgyvendinti.
Vienoje vietoje reikės pakeisti įstatymus, kitoje padidinti finansavimą. Trečios problemos sprendimą galėtų parodyti ministras savo asmeniniu pavyzdžiu. Taip dirbanti vyriausybė, būtų kitokio tipo. XXI amžiaus politinė valdžia, kuri atsikratytų press realyzinės įstatymų leidybos, sunkių, viską reglamentuojančių sprendimų. Tai būtų vyriausybė, kurios veiklos tikslas būtų: ilgametė patirtis, gyvenimiška išmintis ir sveikas protas.
Pusantrų metų dirbęs savivaldybės taryboje pastebėjau, kad sunkiausiai randamas daiktas Liepų 11 yra sveikas protas ir lyderystė. Gal būt ši problema yra susidariusi dėl mūsų miesto valdžios neįkvepiančio vadovavimo, gal būt šį darbą sunkina moraliai ir visaip kaip bankrutavusi centrinė socialistų-statybininkų-valstybininkų vyriausybė.
2008-08-27
Už turgų reikia atsakyti
Trečiadienį vakaro žinios (čia turiu omenyje ne laikraštį) paskelbė sensacingą naujieną: Ūkio ministerijos klerkai, rengdami Lietuvos ilgalaikio ūkio plėtros strategiją paprasčiausiai nusišnekėjo.
„Lietuvos bankų sektorius yra labai susitelkęs ir priklauso nuo vieno užsienio regiono bankų. Investuotojai iš Skandinavijos per antrinius bankus užima apie 70 procentų rinkos. Todėl šiaurės šalių finansų rinkoje kilusios problemos gali turėti įtakos Lietuvos bankų veiklos stabilumui“, - rašoma programoje. Toliau sekusiuose komentaruose ūkio ministerijos klerkai šneka dar įdomiau: „Finansų krizės poveikis draudimų rinkai būtų gana reikšmingas - valiutos devalvavimas, infliacijos šuolis, palūkanų normų augimas, ekonomikos recesija, krizė akcijų rinkoje“.
Jei mes bent minimaliai išmanome ekonomiką, na maždaug tiek, kiek turėtumėme ją mokėti per privalomą mikro ir makro ekonomikos kursą universitete, šiomis dienomis jokios lito devalvacijos nėra, nebus ir net iš principo ji neįmanoma.
Priminsiu, kad šiandien pas mus galioja lito patikimumo įstatymas, kurio nuostatomis remiantis Lietuvos bankui buvo atimta teisė savarankiškai spausdinti pinigus. Šiandien Lietuvos bankas veikia kaip didelė valiutos keitykla ir išleisdamas litus privalo iš mūsų visų paimti ir į savo saugykla padėti atitinkamą kiekį eurų ar panašios valiutos.
Jei mes visi šiandien pulsime į bankus ir pradėsime keisti litus į eurus bankas juos tiesiog paims iš užsienio saugyklų ir atiduos juos mums. Lito kursas kisti negali, nes Lietuvos bankas turi jų pakankamą kiekį. Po kelių dienų mes turėsime pirkti maistą, mokėti pinigus už butą ir vėl pulsime į valiutos keityklas keisti eurus į litus. Balansas sugrįžta, ir tokiu atveju nukentės tik žmonės, kurie praras po kelis centus nuo kiekvieno euro. Už tai mes mokame kainą, negalėdami pasispausdinti pinigų tada, kai ekonominis ciklas eina į dugną ir reikia kokiu nors būdu padidinti gyventojų vartojimą.
Šiandien mes priėmėme sprendimą nespausdinti savarankiškai pinigų, bet turėti stabilų valiutos kursą. Nacionalinės valiutas devalvuoja tos valstybės, kurios vienu metu bandė sėdėti ant dviejų kėdžių: savarankiškai spausdinti pinigėlius ir turėti stabilų valiutos kursą. Tai žinoma bet kokiam universiteto absolventui, kuris yra baigęs bent aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Matyt programą rengę ūkio ministerijos klerkai savo diplomus pirko ten pat kur ir trumpai jiems vadovavęs skandalingasis verslininkas.
Aš šiuo atveju kiek kritiškiau vertinčiau spaudos sukeltą isteriją, nes tikrai nėra gerai, kai rinkoje veikia vienos rūšies kapitalas. Žinoma, duok Dieve, mums skandinavų problemas, nes kaip rodo finansinės ataskaitos, skandinavų bankų JAV būsto krizė tiesiogiai kaip ir nepalietė. Tačiau faktas lieka faktu ir tam tikrą protingą lemputę savo galvoje vyriausybei reikėtų užsidegti.
Tiesa ūkio ministerijai ir šią programą rengusieji klerkai turėtų pagalvoti ar šalies mažmeninės perkybos rinkos koncentracija kai prekyba keturiuose dideliuose prekybos tinkluose, nekelia grėsmės ūkio augimui. Bet ūkio ministerijos klerkai po savo kiemą dairytis yra nepratę, jiems rūpi Skandinavijos toliai. Atgimė jų kraujyje senoji kuršių dvasia. Dar pora tokių strategijų ir Švedijoje, greta užrašo „Saugok nuo bado, karo ir kuršių“ atsiras kažkas panašaus į tokį užrašą „Saugok mus nuo būsto krizių, durnos vyriausybės ir Lietuvos ūkio ministerijos“.
Man bus keisčiausia Lietuvos vyriausybės reakcija. Vyriausybė, matote, šitos rašliavos neskaitė ir liepė ją pataisyti. Ar galime mes tikėtis, kad elementarių ekonomikos žinių neturintys Ūkio ministerijos bambukai išviso teisingai prognozuoja ūkio padėtį? Ar nenutiks taip, kad aukščiau paminėti bambukai, paprasčiausiai ištaisys šias kvailas nuostatas ir viskas bus ok?Nusikaltėlių pasaulyje galioja posakis „už turgų reikia atsakyti“. Ir už bet kokius žodžius kriminaliniame pasaulyje reikia atsakyti. Tuo tarpu mūsų vyriausybėje iki nusikaltėlių etikos toli kaip iki Mėnulio. Prišnekėjo vyrai nesąmonių ir tegul. Juk niekas neįvyko. Lito juk nedevalvavo. Net papeikimo šitie genijai nesusilauks.
„Lietuvos bankų sektorius yra labai susitelkęs ir priklauso nuo vieno užsienio regiono bankų. Investuotojai iš Skandinavijos per antrinius bankus užima apie 70 procentų rinkos. Todėl šiaurės šalių finansų rinkoje kilusios problemos gali turėti įtakos Lietuvos bankų veiklos stabilumui“, - rašoma programoje. Toliau sekusiuose komentaruose ūkio ministerijos klerkai šneka dar įdomiau: „Finansų krizės poveikis draudimų rinkai būtų gana reikšmingas - valiutos devalvavimas, infliacijos šuolis, palūkanų normų augimas, ekonomikos recesija, krizė akcijų rinkoje“.
Jei mes bent minimaliai išmanome ekonomiką, na maždaug tiek, kiek turėtumėme ją mokėti per privalomą mikro ir makro ekonomikos kursą universitete, šiomis dienomis jokios lito devalvacijos nėra, nebus ir net iš principo ji neįmanoma.
Priminsiu, kad šiandien pas mus galioja lito patikimumo įstatymas, kurio nuostatomis remiantis Lietuvos bankui buvo atimta teisė savarankiškai spausdinti pinigus. Šiandien Lietuvos bankas veikia kaip didelė valiutos keitykla ir išleisdamas litus privalo iš mūsų visų paimti ir į savo saugykla padėti atitinkamą kiekį eurų ar panašios valiutos.
Jei mes visi šiandien pulsime į bankus ir pradėsime keisti litus į eurus bankas juos tiesiog paims iš užsienio saugyklų ir atiduos juos mums. Lito kursas kisti negali, nes Lietuvos bankas turi jų pakankamą kiekį. Po kelių dienų mes turėsime pirkti maistą, mokėti pinigus už butą ir vėl pulsime į valiutos keityklas keisti eurus į litus. Balansas sugrįžta, ir tokiu atveju nukentės tik žmonės, kurie praras po kelis centus nuo kiekvieno euro. Už tai mes mokame kainą, negalėdami pasispausdinti pinigų tada, kai ekonominis ciklas eina į dugną ir reikia kokiu nors būdu padidinti gyventojų vartojimą.
Šiandien mes priėmėme sprendimą nespausdinti savarankiškai pinigų, bet turėti stabilų valiutos kursą. Nacionalinės valiutas devalvuoja tos valstybės, kurios vienu metu bandė sėdėti ant dviejų kėdžių: savarankiškai spausdinti pinigėlius ir turėti stabilų valiutos kursą. Tai žinoma bet kokiam universiteto absolventui, kuris yra baigęs bent aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Matyt programą rengę ūkio ministerijos klerkai savo diplomus pirko ten pat kur ir trumpai jiems vadovavęs skandalingasis verslininkas.
Aš šiuo atveju kiek kritiškiau vertinčiau spaudos sukeltą isteriją, nes tikrai nėra gerai, kai rinkoje veikia vienos rūšies kapitalas. Žinoma, duok Dieve, mums skandinavų problemas, nes kaip rodo finansinės ataskaitos, skandinavų bankų JAV būsto krizė tiesiogiai kaip ir nepalietė. Tačiau faktas lieka faktu ir tam tikrą protingą lemputę savo galvoje vyriausybei reikėtų užsidegti.
Tiesa ūkio ministerijai ir šią programą rengusieji klerkai turėtų pagalvoti ar šalies mažmeninės perkybos rinkos koncentracija kai prekyba keturiuose dideliuose prekybos tinkluose, nekelia grėsmės ūkio augimui. Bet ūkio ministerijos klerkai po savo kiemą dairytis yra nepratę, jiems rūpi Skandinavijos toliai. Atgimė jų kraujyje senoji kuršių dvasia. Dar pora tokių strategijų ir Švedijoje, greta užrašo „Saugok nuo bado, karo ir kuršių“ atsiras kažkas panašaus į tokį užrašą „Saugok mus nuo būsto krizių, durnos vyriausybės ir Lietuvos ūkio ministerijos“.
Man bus keisčiausia Lietuvos vyriausybės reakcija. Vyriausybė, matote, šitos rašliavos neskaitė ir liepė ją pataisyti. Ar galime mes tikėtis, kad elementarių ekonomikos žinių neturintys Ūkio ministerijos bambukai išviso teisingai prognozuoja ūkio padėtį? Ar nenutiks taip, kad aukščiau paminėti bambukai, paprasčiausiai ištaisys šias kvailas nuostatas ir viskas bus ok?Nusikaltėlių pasaulyje galioja posakis „už turgų reikia atsakyti“. Ir už bet kokius žodžius kriminaliniame pasaulyje reikia atsakyti. Tuo tarpu mūsų vyriausybėje iki nusikaltėlių etikos toli kaip iki Mėnulio. Prišnekėjo vyrai nesąmonių ir tegul. Juk niekas neįvyko. Lito juk nedevalvavo. Net papeikimo šitie genijai nesusilauks.
2008-08-14
Laiškai iš Estijos II
Besibaigiantys mokymai ko gero vertingiausi yra savo „popamokine veikla“ t.y. asmeniniu įvairių šalių atstovu tarpusavio bendravimu. Šiame seminare dalyvauja jaunieji politikai iš Latvijos, Estijos, Lietuvos, Vokietijos, Suomijos ir Ukrainos. Jei man reikėtų apibūdinti tų šalių problemas vienu sakiniu geriausias sakinys galėtų būti: „Šalys kitos, problemos tos pačios“.
Gal tik Ukrainoje politikai sprendžia kitokias problemas, nei mano ankčiau įvardintose šalyse. Šiandien pietaujant su latviais, estais ir vokiečiais, kalbėdamas apie pagrindines mūsų šalių problemas pamačiau, kad problemos su kuriomis susiduria mūsų piliečiai yra beveik tos pačios.
Štai Estijoje biudžeto deficitas siekia milijardą kronų, o šalies premjeras kiekviena įmanoma proga kartoja, kad biudžetas privalo būti subalansuotas ir kad vyriausybė privalo apkarpyti savo biudžeto išlaidas. Trijų partijų koalicinei vyriausybei nuolatos trūksta politinės valios ir ministrai atvirai rėžia į akis premjerui, kad jų kuruojamose srityse laisvų pinigų nėra.
Infliacija Vokietijoje šiemet sieks 5 procentus. Tai mažas skaičius, jei palyginutumėme su Lietuvoje prognozuojama infliacija, kuri šiais metais turėtų siekti 12 procentų. Tačiau 5 procentai vokiečiams, yra klaikiai baisus skaičius, kuris visiškai nesuvokiamas daugumai vidutinių vokiečių, pripratusių, kad metinė infliacija jų šalyje siektų 0,0X procento.
Ši savaitė man dar kartą patvirtino, kad nuo Aristotelio laikų, valstybės stebimos (kartais ir sprendžiamos) politinės problemos nesikeičia. Skiriasi tik projektai, kuriuos reikia padaryti Tą pukiai pademonstravo mūsų partneriai iš Suomijos partija „Kokomus“. Neseniai vykusiuose rinkimuose jie parengė naują, absoliučiai novatorišką programą, kuri buvo parengta ne iš senų ideologinių klišių, bet įvykdžius keturis mėnesius trukusią gyventojų išklausymo programą. Suomijos gyventojai norėjo to paties, ko trokšta dauguma lietuvių, o ko kero ir viso pasaulio žmonių. Tačiau kai partijos istorija besidomintis žmogelis, perskaitė šią „novatorišką“ programą, paaiškėjo, kad ši programa ir joje siūlomos spręsti problemos, niekuo nesiskiria nuo programos, su kuria ši partija dalyvavo pirmuosiuose laisvuose rinkimuose po Suomijos Nepriklausomybės atgavimo.
Šiuose mokymuose, skaitinėdamas literatūrą, žiūrėdamas politines naujienas „Youtube“ pastebėjau, kad didžiausia šiandienos visuomenės ir politinio elito problema yra kaip į politinių debatų valtį įtraukti moteris ir jaunimą. Mintyse atlikau Tėvynės sąjungos Klaipėdos skyriaus SWOT analizę, badydamas išanalizuoti situaciją šitose srityse. Situacija su jaunimu Klaipėdos skyriuje tikrai nėra bloga. Skyriaus tarybos amžiaus vidurkis gal kiek virš keturiasdešimt. Keturi skyriaus tarybos nariai yra 30 metų ir jaunesni. Jaunųjų konservatorių lygos Klaipėdos skyrius neseniai vykusiose jaunimo solidarumo dienos renginiuose susišlavė beveik visus prizus: nuo metų organizacijos iki metų iniciatyvos. Tuo tarpu su moterų reikalais , turime šiek tiek problemų. Daugiau nei pusė skyriaus narių yra moterys. Skyriaus taryboje jų yra net septynios. Visgi tada, kai prireikia lipti į valdžios olimpus, moterų kiekis jame visi mažėja ir mažėja. Matyt mums visiems buvo malonu žinoti, kad mes nesame vieni, tačiau tai vis vien nepaguodžia. Tie, kas rinkimuose išspręs moterų problemą (paprasčiau tariant privers jas už save balsuoti), tie nugalės. Norėtųsi, kad tai padarytumėme mes.
Štai tokie yra mano laiškai iš Estijos. Rytoj per pietus laukia kelias namo. Pirmadienį pasiraitoję rankoves kibsime į darbus. Po savaitę trukusių mokymų jaučiuosi puikiai pailsėjęs, o galva pilna iššūkių. Iki susitikimų Klaipėdoje.
Gal tik Ukrainoje politikai sprendžia kitokias problemas, nei mano ankčiau įvardintose šalyse. Šiandien pietaujant su latviais, estais ir vokiečiais, kalbėdamas apie pagrindines mūsų šalių problemas pamačiau, kad problemos su kuriomis susiduria mūsų piliečiai yra beveik tos pačios.
Štai Estijoje biudžeto deficitas siekia milijardą kronų, o šalies premjeras kiekviena įmanoma proga kartoja, kad biudžetas privalo būti subalansuotas ir kad vyriausybė privalo apkarpyti savo biudžeto išlaidas. Trijų partijų koalicinei vyriausybei nuolatos trūksta politinės valios ir ministrai atvirai rėžia į akis premjerui, kad jų kuruojamose srityse laisvų pinigų nėra.
Infliacija Vokietijoje šiemet sieks 5 procentus. Tai mažas skaičius, jei palyginutumėme su Lietuvoje prognozuojama infliacija, kuri šiais metais turėtų siekti 12 procentų. Tačiau 5 procentai vokiečiams, yra klaikiai baisus skaičius, kuris visiškai nesuvokiamas daugumai vidutinių vokiečių, pripratusių, kad metinė infliacija jų šalyje siektų 0,0X procento.
Ši savaitė man dar kartą patvirtino, kad nuo Aristotelio laikų, valstybės stebimos (kartais ir sprendžiamos) politinės problemos nesikeičia. Skiriasi tik projektai, kuriuos reikia padaryti Tą pukiai pademonstravo mūsų partneriai iš Suomijos partija „Kokomus“. Neseniai vykusiuose rinkimuose jie parengė naują, absoliučiai novatorišką programą, kuri buvo parengta ne iš senų ideologinių klišių, bet įvykdžius keturis mėnesius trukusią gyventojų išklausymo programą. Suomijos gyventojai norėjo to paties, ko trokšta dauguma lietuvių, o ko kero ir viso pasaulio žmonių. Tačiau kai partijos istorija besidomintis žmogelis, perskaitė šią „novatorišką“ programą, paaiškėjo, kad ši programa ir joje siūlomos spręsti problemos, niekuo nesiskiria nuo programos, su kuria ši partija dalyvavo pirmuosiuose laisvuose rinkimuose po Suomijos Nepriklausomybės atgavimo.
Šiuose mokymuose, skaitinėdamas literatūrą, žiūrėdamas politines naujienas „Youtube“ pastebėjau, kad didžiausia šiandienos visuomenės ir politinio elito problema yra kaip į politinių debatų valtį įtraukti moteris ir jaunimą. Mintyse atlikau Tėvynės sąjungos Klaipėdos skyriaus SWOT analizę, badydamas išanalizuoti situaciją šitose srityse. Situacija su jaunimu Klaipėdos skyriuje tikrai nėra bloga. Skyriaus tarybos amžiaus vidurkis gal kiek virš keturiasdešimt. Keturi skyriaus tarybos nariai yra 30 metų ir jaunesni. Jaunųjų konservatorių lygos Klaipėdos skyrius neseniai vykusiose jaunimo solidarumo dienos renginiuose susišlavė beveik visus prizus: nuo metų organizacijos iki metų iniciatyvos. Tuo tarpu su moterų reikalais , turime šiek tiek problemų. Daugiau nei pusė skyriaus narių yra moterys. Skyriaus taryboje jų yra net septynios. Visgi tada, kai prireikia lipti į valdžios olimpus, moterų kiekis jame visi mažėja ir mažėja. Matyt mums visiems buvo malonu žinoti, kad mes nesame vieni, tačiau tai vis vien nepaguodžia. Tie, kas rinkimuose išspręs moterų problemą (paprasčiau tariant privers jas už save balsuoti), tie nugalės. Norėtųsi, kad tai padarytumėme mes.
Štai tokie yra mano laiškai iš Estijos. Rytoj per pietus laukia kelias namo. Pirmadienį pasiraitoję rankoves kibsime į darbus. Po savaitę trukusių mokymų jaučiuosi puikiai pailsėjęs, o galva pilna iššūkių. Iki susitikimų Klaipėdoje.
2008-08-11
Laiškas iš Estijos
Šiandien esu Estijoje, kur partijos siuntimu dalyvauju Konrado Adenauerio fondo rengiamose dešiniųjų partijų narių mokymuose. Mokomės tai, ką aš veikiu jau beveik aštuonerius metus – t.y. kaip vykdyti rinkimines kampanijas.
Seminaro organizatoriai mus numetė į Dievo užmirštą vietą Estijos miestelyje Viinistu, maždaug šimtas kilometrų važiuojant nuo Talino link Narvos. Miestelis yra prie jūros ir pravažiuojant labai primena mūsų Smiltynę. Ko gero panašiai jame gyvena ir gyventojų. Šitoje pakrantėje, palengva kuriasi turistinė bazė: jachtklubas, restoranas, konferencijų centras, muziejus, vasaros koncertų estrada.
Vieta ši neparastai jauki, tačiau su viena išimtimi – visur pilna uodų, kurie yra taip pat pamišę kaip ir pamišusios yra šiemet yra Klaipėdos širšės. Jie puola žiauriai, grupėmis pro keturis ar penkis ir lengviau buvo Gruzijai laimėti karą, nei visus keturis uodus pridaužti. Šiandien vaikštau ištinęs su koviniais randais, ir dorai neišmiegojęs, nes buvau priverstas reaguoti į naktinius antskrydžius.
Šiandien baigėsi pirmoji mokymų diena, kurią vainikavo šitame centre vykęs koncertas. Čia pirmą kartą buvau nustebintas estų, pirmiausia estų kultūrinio gyvenimo. Šitame miestelyje koncertavo kažkokia džiazo grupė. Mano supratimu koncertavo tikrai neblogai. Mane nustebino, kad miestelyje, kuris yra maždaug 100 kilometrų nuo Talino, apie 30 kilometrų nuo to, ką Lietuvoje galėtumėme vadinti rajono centru, vietovėje, kurioje geriausiu atveju gyvena apie 400 žmonių, į šį koncertą atėjo apie 300.
Dar keisčiau buvo tai, kad visi šitie susirinkę klausytojai už bilietą sumokėjo po 11 eurų. Aš galėčiau tikėtis, kad mums koncertavusi surastų savo auditoriją kur nors Palangos klube „Ramybė“, Klaipėdos kurpiuose, tačiau, kad tai būtų mokami koncertai be alaus ir alkoholio, tikrai neįsivaizduoju.
Nors mes čia susirinkome mokytis, tačiau iš mūsų galvų niekaip neiškrenta Gruzijos reikalai. Vienas estas kažkaip sugalvojo ir į konferencijų salę atsibogino Gruzijos vėliavėlę. Tartu mieste šiandien turėjo įvykti mitingas Gruzijai paremti. Rytoj toks mitingas turėtų vykti Taline. Estijos vyriausybė į Gruziją ketina pasiųsti lėktuvą su humanitarine pagalba. Man kažkaip vis pritrūksta laiko pasižiūrėti lietuviškas naujienas, todėl norėčiau didžiuotis, jei mūsų valstybė tai padarė.
Tiek mano laiškų iš Estijos kaimelio Viinistu, linkiu gerų krepšinio rungtynių, tikiuosi, kad dauguma lietuvių palaikys draugišką gruzinų tautą nelaimėje...
Seminaro organizatoriai mus numetė į Dievo užmirštą vietą Estijos miestelyje Viinistu, maždaug šimtas kilometrų važiuojant nuo Talino link Narvos. Miestelis yra prie jūros ir pravažiuojant labai primena mūsų Smiltynę. Ko gero panašiai jame gyvena ir gyventojų. Šitoje pakrantėje, palengva kuriasi turistinė bazė: jachtklubas, restoranas, konferencijų centras, muziejus, vasaros koncertų estrada.
Vieta ši neparastai jauki, tačiau su viena išimtimi – visur pilna uodų, kurie yra taip pat pamišę kaip ir pamišusios yra šiemet yra Klaipėdos širšės. Jie puola žiauriai, grupėmis pro keturis ar penkis ir lengviau buvo Gruzijai laimėti karą, nei visus keturis uodus pridaužti. Šiandien vaikštau ištinęs su koviniais randais, ir dorai neišmiegojęs, nes buvau priverstas reaguoti į naktinius antskrydžius.
Šiandien baigėsi pirmoji mokymų diena, kurią vainikavo šitame centre vykęs koncertas. Čia pirmą kartą buvau nustebintas estų, pirmiausia estų kultūrinio gyvenimo. Šitame miestelyje koncertavo kažkokia džiazo grupė. Mano supratimu koncertavo tikrai neblogai. Mane nustebino, kad miestelyje, kuris yra maždaug 100 kilometrų nuo Talino, apie 30 kilometrų nuo to, ką Lietuvoje galėtumėme vadinti rajono centru, vietovėje, kurioje geriausiu atveju gyvena apie 400 žmonių, į šį koncertą atėjo apie 300.
Dar keisčiau buvo tai, kad visi šitie susirinkę klausytojai už bilietą sumokėjo po 11 eurų. Aš galėčiau tikėtis, kad mums koncertavusi surastų savo auditoriją kur nors Palangos klube „Ramybė“, Klaipėdos kurpiuose, tačiau, kad tai būtų mokami koncertai be alaus ir alkoholio, tikrai neįsivaizduoju.
Nors mes čia susirinkome mokytis, tačiau iš mūsų galvų niekaip neiškrenta Gruzijos reikalai. Vienas estas kažkaip sugalvojo ir į konferencijų salę atsibogino Gruzijos vėliavėlę. Tartu mieste šiandien turėjo įvykti mitingas Gruzijai paremti. Rytoj toks mitingas turėtų vykti Taline. Estijos vyriausybė į Gruziją ketina pasiųsti lėktuvą su humanitarine pagalba. Man kažkaip vis pritrūksta laiko pasižiūrėti lietuviškas naujienas, todėl norėčiau didžiuotis, jei mūsų valstybė tai padarė.
Tiek mano laiškų iš Estijos kaimelio Viinistu, linkiu gerų krepšinio rungtynių, tikiuosi, kad dauguma lietuvių palaikys draugišką gruzinų tautą nelaimėje...
2008-08-04
Miesto gimtadienio proga konservatorių akcija
Šį savaitgalį miesto šventės proga, mano bičiulis, kandidatas į Lietuvos respublikos Seimą Evaldas Jurkevičius, pakvietė klaipėdiečius paskanauti specialiai kepamos kiaušinienės. Miesto gimtadienio proga (o miestui rugpjūčio 1- ąją suėjo 576 metai) buvo kepama atatinkamo kiaušinių kiekio, kiaušinienė.
Nors dėl tam tikrų logistinių priežasčių specialiai akcijai pagamintos prijuostės ir virėjų kepurės mus paliko, vis vien atrakcija , mano manymu puikiai pavyko.
Kadangi Naujasis turgus yra rinkiminių apygardų paribys, šioje akcijoje su malonumu sudalyvavo ir buvęs ilgametis Palangos miesto meras Pranas Žeimys. Tiesa, pastarasis liko ištikimas savo profesiniam amatui ir nuo didžiulės keptuvės slinkdavo beveik trijų metrų atstumu. Tačiau tai netrukdė Tėvynės sąjungos kandidatui į Seimo narius (mano jau anksčiau minėtam P.Žeimiui) aktyviai bendrauti su rinkėjais, kol jie sotinosi mūsų kepta kiaušiniene. Vis dėto po ilgų grasinimų įkaitusiu kiaurasamčiu (mano rankose), pavyko kandidatus pristatyti prie keptuvės, ilgam ir sunkiam išbandymui – teisingam kiaušinių kūlimui.
Asmeniškai aš tuo tarpu manau visai smagiai sukausi prie keptuvės, į jas kuldamas kiaušinius. Žinia, nors esu ir jaunas, tačiau politikas, todėl įtemtas kiaušinių kūlimo grafikas, jokiu būdu netrukdė man bendrauti su klaipėdiečiais.
Taip mes ir kalbėjomės apie viską: apie teismus ir jų darbą, apie ekonomiką, šildymą, infliaciją, mūsų miesto tarybos vokelines išmokas. Žmonės tikrai džiugiai dalyvavo akcijoje, sakė, kad tai yra įdomus, naujas konservatorių veidas.
Kiek sunkiau teko žmones įkalbinėti pačius prie tos akcijos prisidėti. Bet po truputį žmonės įsidrąsino ir sutiko, kad norint valgyti, reikia truputį padirbėti. Todėl greitai, vienas po kito keptuvėn kūlėsi kiaušiniai, kurie tuoj pat pavirsdavo be eilės gaunamom jau iškeptos kiaušinienės porcijoms.
Prie mūsų bandė prisidėti ir provokatoriai, apsirėdę svetimos partijos (geltonais) marškinėliais. Tačiau po trumpos ir audringos agitacinės kalbos, paremtos puikiai iškepta, druskyte, krapukais užbarstyta kiaušiniene, šis augęs barzdotas liberalcentristas pasmerkė R.Taraškevičiaus vykdomus nusikaltimus Klaipėdai ir būsimuose rinkimuose pasižadėjo būtinai balsuoti už Tėvynės sąjungą.
Nors Evaldas ir jo puikiai prie keptuvės besisukiojusi žmona Elena, šiai akcijai ir buvo pripirkę tiek daug kiaušinių, tačiau, spėriai besisukanti komanda visus kiaušinius iškepė, išdalino ir padėjo suvalgyti per kiek daugiau nei valandą.
Visi kurie ten buvo linkiu gerų prisiminimų, kurie žinojo, bet patingėjo ateiti tegul gailisi. Visi kurie apie šią akciją kalba kritiškai, atsiprašau, prižadu bus ir rimtų pokalbių ir šį žaidimą priimkite kaip žaismingą kampanijos pradžią.
Miesto merui R. Tarakevičiui galiu pasakyti, kad pavardę to liberalcentristo aš žinau ir už kuklų mokestį esu pasirengęs jį priduoti. Tiesa apie kokius liberalcentrizmo nusikaltimus jis prisipažino, nepasakosiu. Viskas yra aprašyta mano tinklaraštyje. Ties raktiniu žodžiu klaipėdbaši.
Nors dėl tam tikrų logistinių priežasčių specialiai akcijai pagamintos prijuostės ir virėjų kepurės mus paliko, vis vien atrakcija , mano manymu puikiai pavyko.
Kadangi Naujasis turgus yra rinkiminių apygardų paribys, šioje akcijoje su malonumu sudalyvavo ir buvęs ilgametis Palangos miesto meras Pranas Žeimys. Tiesa, pastarasis liko ištikimas savo profesiniam amatui ir nuo didžiulės keptuvės slinkdavo beveik trijų metrų atstumu. Tačiau tai netrukdė Tėvynės sąjungos kandidatui į Seimo narius (mano jau anksčiau minėtam P.Žeimiui) aktyviai bendrauti su rinkėjais, kol jie sotinosi mūsų kepta kiaušiniene. Vis dėto po ilgų grasinimų įkaitusiu kiaurasamčiu (mano rankose), pavyko kandidatus pristatyti prie keptuvės, ilgam ir sunkiam išbandymui – teisingam kiaušinių kūlimui.
Asmeniškai aš tuo tarpu manau visai smagiai sukausi prie keptuvės, į jas kuldamas kiaušinius. Žinia, nors esu ir jaunas, tačiau politikas, todėl įtemtas kiaušinių kūlimo grafikas, jokiu būdu netrukdė man bendrauti su klaipėdiečiais.
Taip mes ir kalbėjomės apie viską: apie teismus ir jų darbą, apie ekonomiką, šildymą, infliaciją, mūsų miesto tarybos vokelines išmokas. Žmonės tikrai džiugiai dalyvavo akcijoje, sakė, kad tai yra įdomus, naujas konservatorių veidas.
Kiek sunkiau teko žmones įkalbinėti pačius prie tos akcijos prisidėti. Bet po truputį žmonės įsidrąsino ir sutiko, kad norint valgyti, reikia truputį padirbėti. Todėl greitai, vienas po kito keptuvėn kūlėsi kiaušiniai, kurie tuoj pat pavirsdavo be eilės gaunamom jau iškeptos kiaušinienės porcijoms.
Prie mūsų bandė prisidėti ir provokatoriai, apsirėdę svetimos partijos (geltonais) marškinėliais. Tačiau po trumpos ir audringos agitacinės kalbos, paremtos puikiai iškepta, druskyte, krapukais užbarstyta kiaušiniene, šis augęs barzdotas liberalcentristas pasmerkė R.Taraškevičiaus vykdomus nusikaltimus Klaipėdai ir būsimuose rinkimuose pasižadėjo būtinai balsuoti už Tėvynės sąjungą.
Nors Evaldas ir jo puikiai prie keptuvės besisukiojusi žmona Elena, šiai akcijai ir buvo pripirkę tiek daug kiaušinių, tačiau, spėriai besisukanti komanda visus kiaušinius iškepė, išdalino ir padėjo suvalgyti per kiek daugiau nei valandą.
Visi kurie ten buvo linkiu gerų prisiminimų, kurie žinojo, bet patingėjo ateiti tegul gailisi. Visi kurie apie šią akciją kalba kritiškai, atsiprašau, prižadu bus ir rimtų pokalbių ir šį žaidimą priimkite kaip žaismingą kampanijos pradžią.
Miesto merui R. Tarakevičiui galiu pasakyti, kad pavardę to liberalcentristo aš žinau ir už kuklų mokestį esu pasirengęs jį priduoti. Tiesa apie kokius liberalcentrizmo nusikaltimus jis prisipažino, nepasakosiu. Viskas yra aprašyta mano tinklaraštyje. Ties raktiniu žodžiu klaipėdbaši.
2008-08-01
Išmokos "vokeliuose" bus realybė
Vakar posėdžiavusi mūsų miesto taryba, pasididino išmokas, skirtas kanceliarinėms išmokoms. Mūsų miestą valdanti dauguma elgiasi taip, kaip fašistų gauleiteriai elgėsi kokiame nors okupuotame mieste.
Didžiausi vokelinių išmokų iniciatoriai yra tie, kurie nepateikė nei vieno nutarimo projekto, neparašė nei vieno paklausimo, o jų tarybos narių iniciatyvos prasidėjo ir baigėsi atlyginimų pakėlimu.
Šio posėdžio naujiena yra ta, kad pagaliau kažkas pramušė "paksoidus" ir po to, kai jie ilgus laikus be skrupulų balsavo už šilumos kainų padidinimą, už nemotyvuotą pravažiavimo kainų padidinimą ir abonentinio mokesčio padidinimą, V.Bernotas ir B.šimkus (patys didžiausi vokelinių išmokų iniciatoriai) vardinį balsavimą praleido drebėdami posėdžių salės rūkomajame.
Aš balsavau prieš šį sprendimą dėl šių priežasčių:- Ši išmoka kanceliarinėmis prekėms yra paslėptas atlyginimas, o tai nesąžiniga, valstybei kovojant su išmokomis "vokeliuose".
- Šiuos pinigus mes gauname neatsiskaitydami rinkėjams.
- Šiandien miesto biudžetas yra nesurenkamas.
- Mes negalime raginti visuomenės "susiveržti diržus" ir taupyti, jei patys nerodome tokio pavyzdžio.
Šiandien miesto taryba faktiškai išėjo atostogauti. Po astostogų aš kalbėsiu su savo partija ir (pats) su savimi ir paskelbsiu kokį sprendimą aš padarysiu, susijusį su šioms išmokoms. Pabaigai, siūlau susipažinti su tuo, kaip balsavo mūsų rinkti tarybos nariai. Gero savaitgalio visiems.
Balsavimas dėl tarybos narių Išmokų pasididinimo 2008 07 31
DARBO PARTIJA:
Alfonsas Bargaila UŽ
Ivanas Romanovas UŽ
TVARKA TEISINGUMAS
Valerijonas Bernotas pabėgo
Benas Šimkus pabėgo
TĖVYNĖS SĄJUNGA:
Kęstutis Gabšys prieš
Eugenija Odebrecht prieš
Vytautas Mickus prieš
Naglis Puteikis prieš
Marius Usonis nedalyvavo
LIBERALŲ IR CENTRO
Audra Daujotienė UŽ
Edmundas Kučinskas nedalyvavo
Benediktas Petrauskas UŽ
Vidmantas Plečkaitis UŽ
Judita Simonavičiūtė UŽ
Lilija Skovronskienė UŽ
Rimantas Taraškevičius UŽ
Vygantas Vareikis nedalyvavo
SOCIALDEMOKRATAI
Sigitas Dobilinskas UŽ
Rimantas Cibauskas nedalyvavo
Valentinas Greičiūnas UŽ
Egidijus Sabataitis UŽ
LIBERALŲ SĄJŪDIS:
Rolandas Bražinskas UŽ
Jurgita Choromanskytė UŽ
Alina Velykienė prieš
Gintautas Murauskas susilaikė
Artūras Šulcas susilaikė
RUSŲ ALJANSAS:
Tamara Lochankina UŽ
Rimantas Mačiulaitis UŽ
Vladimir Vlasov UŽ
RUSŲ SĄJUNGA:
Jurij Šeršniov UŽ
Viačeslav Titov UŽ
2008-07-29
Tėvynės sąjungos nariai prieš tarybos narių algų padidinimus
TS-LKD Vakarų regiono vadybininkė Agnė Bilotaitė, kartu su aktyviais klaipėdiečiais rengia protesto akciją prieš Klaipėdos miesto tarybos narių norus pasikelti sau išmokas „kanceliarinėms prekėms“.
Akcijos iniciatorę A. Bilotaitę papiktino, kad „šiandien, kai visiems žmonėms brangta pragyvenimas, kyla kainos, valdžia nerodo noro taupyti. Pieštukams, trintukams ir popieriui tarybos nariai per mėnesį nori net 1200 litų, net neketindami už tuos pinigus atsiskaityti. Kokią teisę turi valstybė kovoti su algomis „vokeliuose“, jei pati valstybė tokius vokelius dalija savo išrinktiesiems“.
Protesto akcija pasitiks visus tarybos narius prie savivaldybės centrinio įėjimo nuo 8.30 ir tęsis iki 9.30. 8.50 akcijos dalyviai ketina tarybos nariams įteikti improvizuotus vokelius su kanceliarinėmis prekėmis.
Šis sprendimas įrodo, kad miesto taryba su piliečių pinigais elgiasi taip, kaip su savo: slepia mokesčius nuo Sodros, algas vadina kanceliarinėmis išlaidomis, nenori už šias išlaidas atsiskaityti. Eiliniam tarybos nariui bus skirta 1200 litų. Dar 600 litų priemoką gaus komiteto pirmininkas. Mano komiteto pirmininkas Valerionas Bewrnotas yra visaiškas trintukas, kuris per metus nesugebėjo parengti komiteto veiklos plano ir savo misiją regi beatodairiškai visomis priemonėmis ginti administracijos parengtus sprendimus nuo mano atakų.
Šis R.Pakso bendražygis be skrupulų pakėlė klaipėdiečiams kainas už šilumą, autobuso bilietus ir šaltą vandenį. Vienintelis jo darbo sąnaudos yra kelis kartus per mėnesį paskambinti komiteto sekretorei ir liepti jai sukviesti komiteto posėdį. Šią savo audringą veiklą V.Bernotas įvertina 600 litų, nes jis yra ir buvo svarbiausias algų pakėlimo iniciatorius.
Ką galiu pasakyti. Iš visų dorybių svarbiausia yra saikas.
Akcijos iniciatorę A. Bilotaitę papiktino, kad „šiandien, kai visiems žmonėms brangta pragyvenimas, kyla kainos, valdžia nerodo noro taupyti. Pieštukams, trintukams ir popieriui tarybos nariai per mėnesį nori net 1200 litų, net neketindami už tuos pinigus atsiskaityti. Kokią teisę turi valstybė kovoti su algomis „vokeliuose“, jei pati valstybė tokius vokelius dalija savo išrinktiesiems“.
Protesto akcija pasitiks visus tarybos narius prie savivaldybės centrinio įėjimo nuo 8.30 ir tęsis iki 9.30. 8.50 akcijos dalyviai ketina tarybos nariams įteikti improvizuotus vokelius su kanceliarinėmis prekėmis.
Šis sprendimas įrodo, kad miesto taryba su piliečių pinigais elgiasi taip, kaip su savo: slepia mokesčius nuo Sodros, algas vadina kanceliarinėmis išlaidomis, nenori už šias išlaidas atsiskaityti. Eiliniam tarybos nariui bus skirta 1200 litų. Dar 600 litų priemoką gaus komiteto pirmininkas. Mano komiteto pirmininkas Valerionas Bewrnotas yra visaiškas trintukas, kuris per metus nesugebėjo parengti komiteto veiklos plano ir savo misiją regi beatodairiškai visomis priemonėmis ginti administracijos parengtus sprendimus nuo mano atakų.
Šis R.Pakso bendražygis be skrupulų pakėlė klaipėdiečiams kainas už šilumą, autobuso bilietus ir šaltą vandenį. Vienintelis jo darbo sąnaudos yra kelis kartus per mėnesį paskambinti komiteto sekretorei ir liepti jai sukviesti komiteto posėdį. Šią savo audringą veiklą V.Bernotas įvertina 600 litų, nes jis yra ir buvo svarbiausias algų pakėlimo iniciatorius.
Ką galiu pasakyti. Iš visų dorybių svarbiausia yra saikas.
2008-07-20
Pranas Žeimys - politikas iš didžiosios raidės
Šiandieniniai VSD skandalai, terminui „valstybininkas“ suteikė negatyvų atspalvį. Tai labai nuskurdino mūsų politinę kalbą ir nesuteikė mums galimybės visuomenine veikla užsiimančiam žmogui, suteikti tokį titulą, kuris angliškai kalbančiose valstybėse yra vadinamas terminu „elder statesman“.
Anglijoje, Kanadoje, Autralijoje, Jungtinėse valstijose šis terminas apibūdina žmogų, kuris savo kasdienėje politinėje veikloje, geba priimti svarbius sprendimus, išlaikyti savo asmeninį populiarumą ir reitingą ir užsitarnauti visuomenės pripažinimą ir pagarbą. Nepriklausomai nuo to, kuriai ideologinei pusei ir srovei jis atstovauja.
Jei kokiam nors Klaipėdos krašto politikui reikėtų priskirti terminą Elder statesman“, mano pirštas tuoj pat nukryptų Į Praną Žeimį. Jis ilgiausiai išsilaikė Palangos miesto mero poste, nebūdamas autoritarinio stiliaus vadovu, maždaug tokiu kokiais buvo a.a. Mikelis ir dabar savo postuose dirbantys Ignalinos meras B.Ropė ir Klaipėdos meras R.Taraškevičius.
Palangos mieste visuomet vyko politinis gyvenimas, visuomet reikėjo rasti kompromisus, sutarti su įvairaus plauko Vilniuje sėdėjusia valdžia. Svarbiausias Nepriklausomoje Lietuvoje Palangoje atliktas darbas – Basanavičiaus gatvės rekonstrukcija buvo padaryta tada, kai valdžioje buvo A.Brazauskas, o visi pinigai buvo kreipiami socdemų tvirtovei – Druskininkams gaivinti.
P.Žeimys nekartą susilaukdavo „miglotų“ raginimų pakeisti politinę partiją, kad pinigų upeliai būtų sraunesni, tačiau to nepadarė. Todėl, kad turėjo principus. Ir šie principai nesutrukdė sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtų darbų.
Šiandien Pranas Žeimys kandidatuoja į Seimą Pajūrio rinkiminėje apygardoje. Aš nebūsiu jo rinkėju, nes balsuosiu Baltijos rinkiminėje apygardoje. Tuo pačiu manau, kad Žvejybos uoste gyvenantiems klaipėdiečiams tai būtų geriausias pasirinkimas.
Jei mes visi Seimo narius rinktumėmės protingai, t.y. vedami išminties ir proto balso, Pranas Žeimys nugalėtų pirmajame ture, be jokios konkurencijos. Pirmiausia todėl, kad ši apygarda yra ne tiek klaipėdietiška, kiek reginiška. T.y. joje išrinktas Seimo narys turės plačiai matyti visų kurortų ir pajūrio miestų problemas: nuo gamtosaugos iki turizmo.
Praėjusią kandenciją mums, klaipėdiečiams tokio Seimo nario trūko. Seimo narys R.P naudojosi savo apygardos sudėtingumu ir klaipėdiečiams ir neringiečiams aiškindavo esąs palangiškis. Manau panašiai Seimo narys elgėsi su palangiškiais bandydamas pasitesiteisinti, kad savo darbe yra priverstas dirbti net trim savivaldybėms.
Pajūrio apygardai Pranas Žeimys būtų geras pasirinkimas ir todėl, kad Klaipėda, Palanga ir Neringa turėtų Seimo narį, kuris dirbtų ne nykštukinėje partijoje, tačiau rimčiausioje ir skaitlingiausioje Seimo frakcijoje. Jei šiandien net soceldemokratų jaunimas neabejoja, kad būsimajame Seime Tėvynės sąjunga bus stipriausia politinė jėga, aš esu visiškai tikras, kad šioje skaitlingiausioje frakcijoje gerai dirbtų Politikas iš didžiosios raidės Pranas Žeimys
Pradėkime rinktis protingai
Anglijoje, Kanadoje, Autralijoje, Jungtinėse valstijose šis terminas apibūdina žmogų, kuris savo kasdienėje politinėje veikloje, geba priimti svarbius sprendimus, išlaikyti savo asmeninį populiarumą ir reitingą ir užsitarnauti visuomenės pripažinimą ir pagarbą. Nepriklausomai nuo to, kuriai ideologinei pusei ir srovei jis atstovauja.
Jei kokiam nors Klaipėdos krašto politikui reikėtų priskirti terminą Elder statesman“, mano pirštas tuoj pat nukryptų Į Praną Žeimį. Jis ilgiausiai išsilaikė Palangos miesto mero poste, nebūdamas autoritarinio stiliaus vadovu, maždaug tokiu kokiais buvo a.a. Mikelis ir dabar savo postuose dirbantys Ignalinos meras B.Ropė ir Klaipėdos meras R.Taraškevičius.
Palangos mieste visuomet vyko politinis gyvenimas, visuomet reikėjo rasti kompromisus, sutarti su įvairaus plauko Vilniuje sėdėjusia valdžia. Svarbiausias Nepriklausomoje Lietuvoje Palangoje atliktas darbas – Basanavičiaus gatvės rekonstrukcija buvo padaryta tada, kai valdžioje buvo A.Brazauskas, o visi pinigai buvo kreipiami socdemų tvirtovei – Druskininkams gaivinti.
P.Žeimys nekartą susilaukdavo „miglotų“ raginimų pakeisti politinę partiją, kad pinigų upeliai būtų sraunesni, tačiau to nepadarė. Todėl, kad turėjo principus. Ir šie principai nesutrukdė sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtų darbų.
Šiandien Pranas Žeimys kandidatuoja į Seimą Pajūrio rinkiminėje apygardoje. Aš nebūsiu jo rinkėju, nes balsuosiu Baltijos rinkiminėje apygardoje. Tuo pačiu manau, kad Žvejybos uoste gyvenantiems klaipėdiečiams tai būtų geriausias pasirinkimas.
Jei mes visi Seimo narius rinktumėmės protingai, t.y. vedami išminties ir proto balso, Pranas Žeimys nugalėtų pirmajame ture, be jokios konkurencijos. Pirmiausia todėl, kad ši apygarda yra ne tiek klaipėdietiška, kiek reginiška. T.y. joje išrinktas Seimo narys turės plačiai matyti visų kurortų ir pajūrio miestų problemas: nuo gamtosaugos iki turizmo.
Praėjusią kandenciją mums, klaipėdiečiams tokio Seimo nario trūko. Seimo narys R.P naudojosi savo apygardos sudėtingumu ir klaipėdiečiams ir neringiečiams aiškindavo esąs palangiškis. Manau panašiai Seimo narys elgėsi su palangiškiais bandydamas pasitesiteisinti, kad savo darbe yra priverstas dirbti net trim savivaldybėms.
Pajūrio apygardai Pranas Žeimys būtų geras pasirinkimas ir todėl, kad Klaipėda, Palanga ir Neringa turėtų Seimo narį, kuris dirbtų ne nykštukinėje partijoje, tačiau rimčiausioje ir skaitlingiausioje Seimo frakcijoje. Jei šiandien net soceldemokratų jaunimas neabejoja, kad būsimajame Seime Tėvynės sąjunga bus stipriausia politinė jėga, aš esu visiškai tikras, kad šioje skaitlingiausioje frakcijoje gerai dirbtų Politikas iš didžiosios raidės Pranas Žeimys
Pradėkime rinktis protingai
2008-07-07
Evaldas Jurkevičius. Pažadėtosios žemės šeimininkas
Prieš porą metų mūsų kino teatruose pasirodė tuomet naujas „Gladiatoriaus“ režisieriaus Ridlio Skoto filmas „Dangaus karalystė“. Šis filmas kalbėjo apie kryžiaus karus, kai kryžiuočių kariuomenė buvo užėmusi Jeruzalę. Pagrindinis filmo herojus buvo nesantuokinis barono sūnus, kuris Prancūzijoje buvo kalvis ir netikėtai paveldėjo bajoro titulą ir žemės sklypą pažadėtoje žemėje. Dauguma šio veikėjo dialogų buvo iš XXI ojo, bet ne iš XII amžiaus. Tuo geriau yra mums.
Šiame filme man labiausiai patiko du dialogai:
Pirmajame Jeruzalės karalius pagrindiniam herojui sakė: „Tėvas gali prašyti prisirišimo, karalius paklusnumo, bet už savo sielą esi atsakingas vienas pats. Stojęs prieš Dievo veidą negalėsi pasiteisinti, kad tau taip liepė daryti ar, kad garbė ir padorumas tuo metu nebuvo madoje“.
Antrajame mūsų herojus po visą dieną trukusių žemės darbų į Jeruzalės karalienės teigimą, kad jis dirbąs su tokiu užsidegimu, tarsi norėtų pastatyti antrąją Jeruzalę, sakė : „Tai yra mano pažadėtoji žemė ir aš būsiu jos nevertas, jei nesugebėsiu ja pasirūpinti“.
Jei šiandieniniame gyvenime man lieptų surasti žmogų, kuriam geriausiai tiktų šios dvi mano paminėtos frazės, man net nereiktų ilgai galvoti. Atsakymas būtų vienas – Evaldas Jurkevičius.
Tėvynės sąjungos kandidatas Baltijos rinkiminėje apygardoje Evaldas Jurkevičius ir yra toks žmogus. Žmogus, kuris yra savo pažadėtosios žemės savininkas, žmogus, kuriam garbė ir padorumas nėra tušti žodžiai. Evaldas yra tai, kuo turėtų didžiuotis mūsų partija, jis yra neginčijamas savo bendruomenės lyderis.
Prieš daugiau nei 10 metų Evaldas kartu su šeima persikėlė į Smeltės individualių kvartalą. Šis kvartalas buvo (ir tebėra) uosto rezervinėje teritorijoje, gyventojai atlikti gamtos reikalų bėgiojo į pastatus su širdutėmis. Šiame rajone nebuvo nei vienos asfaltuotos gatvės. Gyventojai netikėjo savo rajono ateitimi ir jam prilipino nelabai malonų „Šanchajaus“ vardą.
Pasiraitojęs rankoves Evaldas ėmėsi darbo. Dirbo taip, tarsi statytų Antrąją Jeruzalę. Prasidėjo nuo stadiono ir krepšinio aikštelių, talkų. Lašas po lašo ir buvo pastatyta bendruomenė. Šis rajonas dar turi daug problemų, tačiau šiandien (nepaisant uosto kaimynystės) jis yra gera vieta gyventi.
Vėliau sekė skulptūrų parkas. Kai skulptūrų parką „pamėgo“ įvairaus plauko vandalai ir savivaldybės valdininkai tik bejėgiškai gūžčiojo pečiais, esą įstatymai yra netobuli ir nieko neleidžia jiems padaryti, miesto valdžią šį uždavinį pavedė atlikti Evaldui. Kaip ir kiekvieną darbą, Evaldas su šia užduotimi susitvarkė. Susitvarkė, nes matė, kad tai yra iššūkis, o jis nebuvo pratęs pralaimėti. Dešimtys bemiegių naktų, lindėjimas krūmuose, skambučiai policijai, nepakantumas apsileidimui ir vandalams, žiniasklaidos ir visuomenė pagalba, parodė, kad įstatymai puikiai veikia, kai juos vykdo geras ir garbingas žmogus.
Šiandien Baltijos rinkiminėje apygardoje gyvenantys žmonės turi puikų pasirinkimą. Greta multimilijonierių verslininkų ir visokio plauko politikierių, mes visi turėtumėme pasirinkti Evaldą. Žmogų, kuris bus Baltijos rinkiminės apygardos lyderis ir šeimininkas.
Tai bus protingiausias pasirinkimas!
Šiame filme man labiausiai patiko du dialogai:
Pirmajame Jeruzalės karalius pagrindiniam herojui sakė: „Tėvas gali prašyti prisirišimo, karalius paklusnumo, bet už savo sielą esi atsakingas vienas pats. Stojęs prieš Dievo veidą negalėsi pasiteisinti, kad tau taip liepė daryti ar, kad garbė ir padorumas tuo metu nebuvo madoje“.
Antrajame mūsų herojus po visą dieną trukusių žemės darbų į Jeruzalės karalienės teigimą, kad jis dirbąs su tokiu užsidegimu, tarsi norėtų pastatyti antrąją Jeruzalę, sakė : „Tai yra mano pažadėtoji žemė ir aš būsiu jos nevertas, jei nesugebėsiu ja pasirūpinti“.
Jei šiandieniniame gyvenime man lieptų surasti žmogų, kuriam geriausiai tiktų šios dvi mano paminėtos frazės, man net nereiktų ilgai galvoti. Atsakymas būtų vienas – Evaldas Jurkevičius.
Tėvynės sąjungos kandidatas Baltijos rinkiminėje apygardoje Evaldas Jurkevičius ir yra toks žmogus. Žmogus, kuris yra savo pažadėtosios žemės savininkas, žmogus, kuriam garbė ir padorumas nėra tušti žodžiai. Evaldas yra tai, kuo turėtų didžiuotis mūsų partija, jis yra neginčijamas savo bendruomenės lyderis.
Prieš daugiau nei 10 metų Evaldas kartu su šeima persikėlė į Smeltės individualių kvartalą. Šis kvartalas buvo (ir tebėra) uosto rezervinėje teritorijoje, gyventojai atlikti gamtos reikalų bėgiojo į pastatus su širdutėmis. Šiame rajone nebuvo nei vienos asfaltuotos gatvės. Gyventojai netikėjo savo rajono ateitimi ir jam prilipino nelabai malonų „Šanchajaus“ vardą.
Pasiraitojęs rankoves Evaldas ėmėsi darbo. Dirbo taip, tarsi statytų Antrąją Jeruzalę. Prasidėjo nuo stadiono ir krepšinio aikštelių, talkų. Lašas po lašo ir buvo pastatyta bendruomenė. Šis rajonas dar turi daug problemų, tačiau šiandien (nepaisant uosto kaimynystės) jis yra gera vieta gyventi.
Vėliau sekė skulptūrų parkas. Kai skulptūrų parką „pamėgo“ įvairaus plauko vandalai ir savivaldybės valdininkai tik bejėgiškai gūžčiojo pečiais, esą įstatymai yra netobuli ir nieko neleidžia jiems padaryti, miesto valdžią šį uždavinį pavedė atlikti Evaldui. Kaip ir kiekvieną darbą, Evaldas su šia užduotimi susitvarkė. Susitvarkė, nes matė, kad tai yra iššūkis, o jis nebuvo pratęs pralaimėti. Dešimtys bemiegių naktų, lindėjimas krūmuose, skambučiai policijai, nepakantumas apsileidimui ir vandalams, žiniasklaidos ir visuomenė pagalba, parodė, kad įstatymai puikiai veikia, kai juos vykdo geras ir garbingas žmogus.
Šiandien Baltijos rinkiminėje apygardoje gyvenantys žmonės turi puikų pasirinkimą. Greta multimilijonierių verslininkų ir visokio plauko politikierių, mes visi turėtumėme pasirinkti Evaldą. Žmogų, kuris bus Baltijos rinkiminės apygardos lyderis ir šeimininkas.
Tai bus protingiausias pasirinkimas!
2008-07-02
Agnė Bilotaitė. Pradėkime rinktis protingai
Šiuo metu Lietuvoje vis labiau įsisiūbuojant rinkimų į Seimą kampanijai, nusprendžiau pristatyti savo pažįstamus kandidatus į Lietuvos respublikos Seimą. Pirmajai ši garbė atiteko Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų kandidatei Marių vienmandatėje rinkimų Agnei Bilotaitei.
Savo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis Agnė Bilotaitė geriausiai simbolizuoja, tuos pokyčius mūsų partijoje, kurių realiai turėtų pavydėti kitos partijos. Daugelis jaunų žmonių, skundžiasi, kad jie nėra įleidžiami į sprendimo priėmimo ratą, kad jie priversti nešioti lankstukus ir dirbti kitus darbus, kuriuos juos verčia atlikti mastodontai, stagnatoriai.
Jau du metus dirbu kartu su Agne šalia prie gretimo stalo, spręsdamas kasdienes partijos gyvavimo problemas, su kuriomis susiduria keturiolika Vakarų Lietuvos Tėvynės sąjungos skyrių. Visus šiuos du metus mačiau, kaip jinai kaupė savo politinės veiklos kapitalą. Šiandien aiškiai galime konstatuoti, kad nepaisant jauno amžiaus, politikoje ji nėra naujokė.
Priminsiu, kad Agnė savo vietą rinkimų sąraše išsikovojo pati, laimėjusi partinį reitingavimą ir pasiekusi ten triuškinančią pergalę. Du šimtai partijos narių norėjo ją matyti kandidatuojant, dėl jos energijos, sugebėjimo bendrauti ir užsispyrusiai siekti savo tikslų.
Marių apygardoje Agnė būtų pats protingiausias pasirinkimas, kurį atliktų klaipėdiečiai, balsuodami artėjančiuose Seimo rinkimuose. Manau, kad Seimui reikia daugiau profesionalių politikų. Politikų, kurie įgijo tam reikalingą išsilavinimą, nuolatos dirbą šį darbą. Prieš porą kadencijų buvo manoma, kad šalį turi valdyti verslininkai, kurie esą žino kaip reikia valdyti. Deja šiandieninis gyvenimas rodo, kad norint užsiimti politika, verslo reikalus reikėtų parduoti. O ir parduoti verslą reikėtų ne savo žmonai ar kitam artimam giminaičiui.
Kadangi Agnė mokslus krimto Klaipėdos universitete, kurio politologijos katedra garsėjo laisvės dvasia, debatų kultūra ir stipriu asmeninės vertės pajautimu. Už šią mokslo įstaigą ir jos teikiamą išsilavinimą aš galiu garantuoti. Ir jei reikia savo asmeniniu pavyzdžiu.
Šioje įstaigoje dėstė daug liberalių politinių veikėjų tokių kaip šiandieniniai tarybos nariai Vygantas Vareikis, praėjusios kadencijos tarybos narys Arvydas Cesiulis, praėjusioje kadencijoje socialdemokratų frakcijoje darbavęsis Klaipėdos universiteto prorektorius Vaidutis Laurėnas. Man būdavo keista girdėti, kad kituose universiteto fakultetuose buvo bijoma reikšti savo nuomonę, ar kad dėl politinių pažiūrų kažkam grėstų galimybė negauti įskaitos.
Klaipėdos universiteto politologų kalykloje buvo gerbiamos žmogaus pažiūros ir nuolatos buvo reikalaujama tas pažiūras ginti. Manau, kad tokie Seimo nariai geriausiai galėtų kurti ateities Lietuvą.
Linkiu Agnei visokeriopos sėkmės spalio 16 – ąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
Savo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis Agnė Bilotaitė geriausiai simbolizuoja, tuos pokyčius mūsų partijoje, kurių realiai turėtų pavydėti kitos partijos. Daugelis jaunų žmonių, skundžiasi, kad jie nėra įleidžiami į sprendimo priėmimo ratą, kad jie priversti nešioti lankstukus ir dirbti kitus darbus, kuriuos juos verčia atlikti mastodontai, stagnatoriai.
Jau du metus dirbu kartu su Agne šalia prie gretimo stalo, spręsdamas kasdienes partijos gyvavimo problemas, su kuriomis susiduria keturiolika Vakarų Lietuvos Tėvynės sąjungos skyrių. Visus šiuos du metus mačiau, kaip jinai kaupė savo politinės veiklos kapitalą. Šiandien aiškiai galime konstatuoti, kad nepaisant jauno amžiaus, politikoje ji nėra naujokė.
Priminsiu, kad Agnė savo vietą rinkimų sąraše išsikovojo pati, laimėjusi partinį reitingavimą ir pasiekusi ten triuškinančią pergalę. Du šimtai partijos narių norėjo ją matyti kandidatuojant, dėl jos energijos, sugebėjimo bendrauti ir užsispyrusiai siekti savo tikslų.
Marių apygardoje Agnė būtų pats protingiausias pasirinkimas, kurį atliktų klaipėdiečiai, balsuodami artėjančiuose Seimo rinkimuose. Manau, kad Seimui reikia daugiau profesionalių politikų. Politikų, kurie įgijo tam reikalingą išsilavinimą, nuolatos dirbą šį darbą. Prieš porą kadencijų buvo manoma, kad šalį turi valdyti verslininkai, kurie esą žino kaip reikia valdyti. Deja šiandieninis gyvenimas rodo, kad norint užsiimti politika, verslo reikalus reikėtų parduoti. O ir parduoti verslą reikėtų ne savo žmonai ar kitam artimam giminaičiui.
Kadangi Agnė mokslus krimto Klaipėdos universitete, kurio politologijos katedra garsėjo laisvės dvasia, debatų kultūra ir stipriu asmeninės vertės pajautimu. Už šią mokslo įstaigą ir jos teikiamą išsilavinimą aš galiu garantuoti. Ir jei reikia savo asmeniniu pavyzdžiu.
Šioje įstaigoje dėstė daug liberalių politinių veikėjų tokių kaip šiandieniniai tarybos nariai Vygantas Vareikis, praėjusios kadencijos tarybos narys Arvydas Cesiulis, praėjusioje kadencijoje socialdemokratų frakcijoje darbavęsis Klaipėdos universiteto prorektorius Vaidutis Laurėnas. Man būdavo keista girdėti, kad kituose universiteto fakultetuose buvo bijoma reikšti savo nuomonę, ar kad dėl politinių pažiūrų kažkam grėstų galimybė negauti įskaitos.
Klaipėdos universiteto politologų kalykloje buvo gerbiamos žmogaus pažiūros ir nuolatos buvo reikalaujama tas pažiūras ginti. Manau, kad tokie Seimo nariai geriausiai galėtų kurti ateities Lietuvą.
Linkiu Agnei visokeriopos sėkmės spalio 16 – ąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
