2010-11-30

Reputacijos kaina

Kuris laikas atgal žodis „reputacija“ niekada nebuvo vartojamas vienas. Dažniausiai jį lydėdavo terminai „prieštaringos“. Blogiausiu atveju, tariamąja nuosaka kalbėjome apie „nepriekaištingą reputaciją“. Kad tokia turėtų būti, kaip turėtų būti žemėje teisybė. Kaip su tuo daiktu yra pas mumis nelabai kas rūpinosi.
Savo gyvenime esu sutikęs du žmones kurie dažnai vartodavo terminą „reputacija“. Vienas iš jų buvo nevykęs politikas, bet puikus intrigantas. Jis užstatinėjo reputaciją taip dažnai, kaip prostitutė keisdavo partnerius. Galiausiai jis pamiršo ją išsipirkti, bet pamiršęs, kad jau trys mano aplinkiniai draugai ir bičiuliai turi jo užstatytą reputaciją, pabandė ją mums užstatyti dar kartą. Mes neturėjome kitos išeities – teko paprašyti tvirtesnių įsipareigojimų vykdymo garantijų.
Kitas žmogus, kuris rūpinosi savo reputacija buvo verslininkas. Jis mane gyvenime daug ko išmokė ir tebemoko. Net jei šiandien mūsų keliai išsiskirtų, aš jam būsiu gyvenime dėkingas už tai, kaip jis mokė vertinti duotą žodį. Smulkius susitarimus (kartais iki 10000 Lt. jis sudarinėja žodžiu. Gavus žodį „sutarta“ – tai veikė daug tvirčiau nei rašytinė sutartis. Gali būti tikras, kad pinigai yra tavo kišenėje. Jei tik įvykdysi savo įsipareigojimus. Mano draugo logika buvo paprasta, todėl geležinė. Jei jo verslo partneriai, klientai ir tiekėjai žinos, kaip jis laikosi savo žodžiu duoto įsipareigojimo, kritiniu momentu jie patikės jo garantijai, kad pinigai bus rytoj, po švenčių ar po mėnesio.
Politikoje reputacija yra taip pat brangus malonumas. Mes galime kaip norime minėti velionį A.M. Brazauską, ar prof.V.Landsbergį, bet lydinti šiuos žmones su kokiu nors Sacharuku yra tiesiog šventvagiška. Visiškai nesvarbu kokioje barikadų pusėje yra politikas. Jo reputacija bus verta tiek, kiek jis kritiniu momentu sugebės veikti ne savo asmeninių, bet visuomenės interesų vedinas.
Šiandien man ir mano komandai, sukant ratus po Lietuvos savivaldybes, vis daugiau tenka įsitikinti, kad esminė prekė, už kurią moka rinkėjai yra politiko reputacija. Kuo savivaldybė mažesnė, tuo reputacija yra brangesnė.
Kuo mažesnė savivaldybė, tuo mažiau pinigėlių reikia skirti reklamai ir įvaizdžiui. Pradėti reikia nuo prisistatymo bendruomenių lyderiams ir aktyvistams. Kas esi tu? Kodėl tu kandidatuoji, kas buvo tavo Tėvai ir kokia tavo istorija.
Jei šie žmonės patikės tavimi sėkme rinkimuose gali neabejoti.

2010-11-10

Didžiųjų miestų gyventojai atsikrato dar vieno sovietizmo

Rinko nuomonių bendrovė „Sprinter“ atliko tyrimą, kuriuo paprašė Lietuvos gyventojus įsivaizduoti idealų merą. Mane nudžiugino Lietuvos gyventojų atsakymas, kad 70% Lietuvos žmonių meru pageidauja matyti žmogų, kuris yra įgijęs socialinių mokslų išsilavinimą. Didesniuose miestuose šis skaičius yra dar didesnis, kas rodo, kad Lietuvos didieji miestai vis labiau vakarėja.

Iki šiol dauguma postsovietinių valstybių, savo miestų merais norėdavo matyti „gamybininkus“ profesionalus. Lietuvoje tokiu politikos herojumi buvo Algidas Brazauskas. Plačių pečių vyras, kuris girdavosi savo statybomis ir net, užiimdamas aukštas pareigas, mėgdavo foto nuotraukose pozuoti su statybininko šalmu.

Žmonės manydavo, kad meras turi mokėti betonuoti, tiesti asfaltą ir žinoti trinkelių kvadratinio metro kainą. Gal ši krizė, gal kažkas kito, mus privertė suprasti, kad meras kelių nietiesia, jis sutelkia bendruomenę bendram darbui, ieško finansavimo šaltinių. Jei bus finansavimo šaltiniai, jei bus bendruomenės palaikymas, privatūs rangovai nuties kelią nepriklausomai nuo to kiek miesto meras į plentvolį bežiūrėtų.

Rinkimų technologams ateina krizė. Reikia ieškoti naujų įvaizdžių. Meras dirba kompiuteriu, meras renginyje susikabinęs už rankų traukia „tris milijonus”, meras mokykloje rankomis „piešia“ miesto miesto viziją, o būriai mokinuku su pavydu laukia, kol tos vizijos pavirs realybe.

Tikriausiai įsisvajojau, bet pagaliau gyventojai pradėjo norėti meru matyti tai, ko miestams reikia iš tikrųjų, - ne kiemsargių ir darbų vykdytojų, bet lyderių, kurie sugebėtų matyti kas yra už horizonto.