Rinkimų kampanijai į savivaldybių tarybas įsibėgėjant, klaipėdiečiai vis daugiau susilauks pasakojimų apie tai, kokie kisieliaus krantai laukia jų po būsimųjų savivaldos rinkimų. Žinoma jei rinkėjai teisingai atiduos savo balsą. Visus klaipėdiečius noriu įspėti, kad saugotųsi tokių apgavikų ir vytų juos kuo toliau. Šiandien pas jumis atėjusių politikų reikia klausti ne ką jie duos, bet ko jie iš mūsų neatims.
Mes nebeturime pinigų. Klaipėdos miesto savivaldybė 2009 ir 2010 m. pasiskolino 50 milijonų litų, kad įgyvendintų prabangos projektus, kurių pabaiga įtartinai sutampa su artėjančiais savivaldybės rinkimais. Kitos kadencijos savivaldybės taryba kiekvienais metais bankams turės mokėti 12-13 milijonų litų. Tiek miestas išleistų 7 senelių namams ir dviem gimnazijoms. Net jei biudžetas ir augtų, bet koks augimas būtų atiduodamas skoloms apmokėti.
Mokytojai, savivaldybės darbuotojai, darželių auklėtojai šiais metais „savanoriškai padėjo miesto biudžetui taupyti“ eidami nemokamų autostogų arba dirbdami be atlyginimo. Šiais metais bus sunku juos priversti tai pakartoti, o kitais metais iš viso neįsivaizduoju kaip tai pavyks padaryti. Taigi 2011 net nekeldami valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų, mes jiems turėsime mokėti daugiau.
Nepamirškime, kad 2009 ir 2010 beveik nebuvo skirta lėšų pastatų, kelių, kiemų remontui. 2011 metais šis pūlinys gali sprogti. Taigi pasekmių likvidavimui turėsime skirti daugiau lėšų.
Visos valdančiosios daugumos darytos reformos buvo iš esmės kosmetinės. Savivaldybės administracijos struktūros reforma ne sumažino tarnautojų poreikio, bet jį tik padidino. Ir pagal šitą schemą, valdininkų skaičius artimiausiu metu tik didės. Visos kalbos apie taupymą savivaldybės įstaigose liko tik pažadais. Kaip buvo taupoma, jau rašiau dviem pastraipom aukščiau.
Taigi, jei mes norime, kad valdžia daugiau duotų, paklauskime ką ji iš mūsų ketina atimti ir kaip ketina sutaupyti. Iš kur ketinama gauti daugiau pinigų. Žinoma galima tikėti naujo tipo pasakomis „mes neleisime vogti“, „mes papurtysime Vilnių“ ir „gausime lėšų iš ES fondų“. Pirmieji du yra iš fantastikos srities, o paskutinysis reikalauja pridėti savo dalį lėšų. Būtent kūrių mums labiausiai ir trūksta.
Klaipėdiečiai visada rinkdavosi protingai. Tikiu, kad ir artėjančiuose rinkimuose, jie tokiems pasakoriams pasakys – Ačiū nereikia mūsų laikyti kvailiais.
Rodomi pranešimai su žymėmis Svajonių Klaipėda. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Svajonių Klaipėda. Rodyti visus pranešimus
2010-04-22
2009-08-28
Išmokų skandalas - prasta muilo opera
Jau geri metai Klaipėdos miesto savivaldybėje verda tokio pačio seklumo aistros, kaip ir pigiame Lotynų amerikos seriale. Vietoje pokalbių apie miesto ateitį, reikalingus sprendimus, tarybos nariai vienas kitą daužo “vokeliais”. Šitas „skandalas“nenaudingas niekam. Tai miesto politinės sistemos gaisras, kurį reikia, o ne prie jo šildytis rankas, įsivaizduojant apie menamai kylančius populiarumo reitingus. Miesto taryba bandė gesinti šį gaisrą, solidariai susimažindama išmokas, tačiau tuoj pat į ugnį įpylė benzino, kai nusiėmė pabaudą už posėdžių nalankymą.
Niekaip nėra suprantama, kodėl miesto meras R.Tarškevičius neparodo lyderystės ir toms nesąmonėms leidžia toliau tęstis. Tiek asmeniškai jam, tiek daugumai valdančiosios koalicijos narių, siūliau logišką, paprastą ir efektyvų problemų sprendimą. Buvau net gi parengęs tuo klausimu tarybos sprendimo juodraštį, kurį reikėjo tik truputį pašlifuoti ir suderinti.
Mano siūlomas sprendimų projektas rėmėsi keturiomis tiesomis, kurios puikiai pažaboja tarybos narių norus piktnaudžiauti mokesčių mokėtojų sąskaita. Pirmiausia reikia sutikti, kad išmokos už kanceliarines prekes ir kitas tarybos veiklos išlaidas yra ne tarybos narių, o miestiečių pinigai ir juos reikia leisti taupiai. Ir būtinai reikia už tas lėšas atsiskaityti.
Klaipėdiečiai taip pat turėtų suprasti, kad tarybos nariai už darbą savivaldybės taryboje negauna užmokesčio, tačiau patiria tam tikras išlaidas. Jei už darbą nėra atlyginima, nėra labai protinga ir moralu reikalauti tarybos nariui už šitą veiklą dar ir primokėti iš savo kišenės. Dera prisiminti ir tai, kad išlaidų kompensavimas leidžia mažiau turtingiems žmonėms taip pat dalyvauti miesto tarybos darbe. Kitaip miesto taryba bus turtingų žmonių klubas, o tai nebūtų labai gerai.
Reikia nepamiršti ir neperlenkti išlaidų kontroliavimo lazdos. Kokia nauda bus mokesčių mokėtojams, jei kontroliuodami išlaidų teisėtumą, mes išleisime daugiau klaipėdiečių pinigų? Mano parengtame sprendime buvo siūloma tarybos nariams pildyti išlaidų lenteles ir kartą per ketvirtį jas, kartu su išlaidas patvirtinančiais dokumentais, pristatyti savivaldybei. Padarytas išlaidas paprasčiausiai paviešinti, paliekant tautos išrinktiesiems apie išlaidų pagrįstumą teisintis rinkėjams ir žiniasklaidai.
Taip pat ko skubiau būtina vėl grąžinti finansines sankcijas už posėdžių nelankymą. Žinoma galima teisintis, kad tarybos narys gali negalėti nueiti į posėdį, tačiau po to sąžiningai atplušėti susitikimuose su rinkėjais. Šitas pasiteisinimas gal ir būtų logiškas, tačiau būtent tarybos ir komitetų posėdžiai yra pagriendinė tarybos nario veiklos forma ir sunkiai įsivaizduoju kokia bendruomenei būtų nauda ir po miestą lakstančio tarybos nario, kuris po to „pamiršta“ rinkėjų rūpesčius ginti ir dėl jų kovoti posėdžių salėje.
Jau šita daugiau nei metus trunkanti žemo lygio muilo opera man yra nesuprantama, o jos pagrindinių „režisierių“ veikla netgi nusikalstama. Kaip reikia kolegoms tarybos nariams nemylėti savo gimtojo miesto, kad leisti miesto tarybai skaldytis tokio žemo lygio psiaudodiskusijomis.
Niekaip nėra suprantama, kodėl miesto meras R.Tarškevičius neparodo lyderystės ir toms nesąmonėms leidžia toliau tęstis. Tiek asmeniškai jam, tiek daugumai valdančiosios koalicijos narių, siūliau logišką, paprastą ir efektyvų problemų sprendimą. Buvau net gi parengęs tuo klausimu tarybos sprendimo juodraštį, kurį reikėjo tik truputį pašlifuoti ir suderinti.
Mano siūlomas sprendimų projektas rėmėsi keturiomis tiesomis, kurios puikiai pažaboja tarybos narių norus piktnaudžiauti mokesčių mokėtojų sąskaita. Pirmiausia reikia sutikti, kad išmokos už kanceliarines prekes ir kitas tarybos veiklos išlaidas yra ne tarybos narių, o miestiečių pinigai ir juos reikia leisti taupiai. Ir būtinai reikia už tas lėšas atsiskaityti.
Klaipėdiečiai taip pat turėtų suprasti, kad tarybos nariai už darbą savivaldybės taryboje negauna užmokesčio, tačiau patiria tam tikras išlaidas. Jei už darbą nėra atlyginima, nėra labai protinga ir moralu reikalauti tarybos nariui už šitą veiklą dar ir primokėti iš savo kišenės. Dera prisiminti ir tai, kad išlaidų kompensavimas leidžia mažiau turtingiems žmonėms taip pat dalyvauti miesto tarybos darbe. Kitaip miesto taryba bus turtingų žmonių klubas, o tai nebūtų labai gerai.
Reikia nepamiršti ir neperlenkti išlaidų kontroliavimo lazdos. Kokia nauda bus mokesčių mokėtojams, jei kontroliuodami išlaidų teisėtumą, mes išleisime daugiau klaipėdiečių pinigų? Mano parengtame sprendime buvo siūloma tarybos nariams pildyti išlaidų lenteles ir kartą per ketvirtį jas, kartu su išlaidas patvirtinančiais dokumentais, pristatyti savivaldybei. Padarytas išlaidas paprasčiausiai paviešinti, paliekant tautos išrinktiesiems apie išlaidų pagrįstumą teisintis rinkėjams ir žiniasklaidai.
Taip pat ko skubiau būtina vėl grąžinti finansines sankcijas už posėdžių nelankymą. Žinoma galima teisintis, kad tarybos narys gali negalėti nueiti į posėdį, tačiau po to sąžiningai atplušėti susitikimuose su rinkėjais. Šitas pasiteisinimas gal ir būtų logiškas, tačiau būtent tarybos ir komitetų posėdžiai yra pagriendinė tarybos nario veiklos forma ir sunkiai įsivaizduoju kokia bendruomenei būtų nauda ir po miestą lakstančio tarybos nario, kuris po to „pamiršta“ rinkėjų rūpesčius ginti ir dėl jų kovoti posėdžių salėje.
Jau šita daugiau nei metus trunkanti žemo lygio muilo opera man yra nesuprantama, o jos pagrindinių „režisierių“ veikla netgi nusikalstama. Kaip reikia kolegoms tarybos nariams nemylėti savo gimtojo miesto, kad leisti miesto tarybai skaldytis tokio žemo lygio psiaudodiskusijomis.
2009-08-19
Kaštų ir naudos metodika
Neseniai, pakliuvo man į rankas knygutė apie kovą su korupcija miesto valdyme. Knygutė plona, parašyta kolegijos studentui, praktikui. Knygutėje beveik tik patarimai su pavyzdžiais kaip jie veikia. Viso pasaulio mietuose, po viešųjų pirkimų ir savivaldybės darbuotojų kyšininkavimo, žymiausias korupcijos židinys glūdi miesto plėtros, teritorijų planavimo ir gatvių tiesimo bei tvarkymo srityse.
Su šiomis negerovėmis visi specialistai siūlo kovoti pritaikius primityviai paprastą sistemą- visus savivaldybės tarybos sprendimus gatvių tiesimo, teritorijų planavimo ir miesto plėtros srityse priiminėti laikantis kaštų-naudos principo.Šis principas yra tiek primityvus, kad nūdienos mūsų politinis Klaipėdos elitas nesugeba jo suprasti ir visiškai nesugeba jų pritaikyti praktikoje. Dar keisčiau, kad visi mūsų miesto kovotojai su korupcija ir tie, kurie laksto ant baltų arklių ir tuos, kuriuos kadaise vežiojo milicijos „volgomis“ šio sprendimo net nebando siūlyti.
Kaštų –naudos principas yra būdas sustiprinti savivaldybės institucijų atsakomybę, tam, kad miesto plėtra vyktų tose srityse, kurios kuo mažesnėmis sąnaudomis, maksimaliai padidintų gerovę kuo didesniam skaičiui žmonių.
Pinigų visada trūko ir trūks, todėl visuomet reikia rinktis kokias nors alternatyvas. Visais atvejais lieka atviras klausimas ar kokiam nors projektui nebuvo uždegta žalia šviesa, vien tik todėl, kad kur nors šalimais skypą turi aukštas savivaldybės valdininkas.
Projekto vykdymo kaštus mes paskaičiuojame, tvirtindami projekto biudžetą ar sąmatas. Šiuo metu trūksta tik naudos paskaičiavimo. Naudos paskaičiavimas taip pat nėra raketų mokslas ir nebūtina jo tokiu paversti. Skaičiuojant naudą reikia pamatuoti tik kelis kelis kriterijus:
1. Kiek žmonių naudosis padarytais patobulinimais.
2. Kiek daugiau pajamų mokesčio gautų savivaldybė dėl išaugusių nekilnojamo turto vertės ir pabrangusios žemės.
3. Kiek savivaldybė gautų daugiau pajamų jei dėl atliktų darbų jai pavyktų geriau parduoti šalia esantį savo žemės sklypą arba kokį nors nekilnojamą turtą.
4. Kiek pavyktų išvengti papildomų nuostolių, jei darbai būtų padaryti dabar, o ne po metų.
Iš projekto vykdymo išlaidų, atėmę 2-4 punkte mano įvardintą naudą ir ją padalinę iš naudos gavėjų skaičiaus, mes gausime kaštų ir naudos koeficientą, kuris ir turėtų lemti projekto vykdymo eiliškumą.
Prisipažinsiu man ši sistema patinka ir dėl kitų gerų dalykų. Joje puikiai galima rasti vietos ir bendruomeninei atsakomybei stiprinti. Štai pavyzdžiui Jūsų gyvenamoje gatvėje gyvena vos keli žmonės. Jūs negalite tikėtis, kad ji bus greitai suremontuota, kaštų-naudos koeficientas per mažas? Ką gi, bendruomenės prisidėjimas prie projekto vykdymo, sumažins projekto kaštus ir pastūmės jūsų projektą į eilės priekį. Jau gerus metus iš esmės kartoju, kad valdžia negali sėdėti ir laukti visuomenės iniciatyvų. Pirma reikia žengti bent vieną žingsnį pirmyn ir išsiplauti bent vieną ausį.
Su šiomis negerovėmis visi specialistai siūlo kovoti pritaikius primityviai paprastą sistemą- visus savivaldybės tarybos sprendimus gatvių tiesimo, teritorijų planavimo ir miesto plėtros srityse priiminėti laikantis kaštų-naudos principo.Šis principas yra tiek primityvus, kad nūdienos mūsų politinis Klaipėdos elitas nesugeba jo suprasti ir visiškai nesugeba jų pritaikyti praktikoje. Dar keisčiau, kad visi mūsų miesto kovotojai su korupcija ir tie, kurie laksto ant baltų arklių ir tuos, kuriuos kadaise vežiojo milicijos „volgomis“ šio sprendimo net nebando siūlyti.
Kaštų –naudos principas yra būdas sustiprinti savivaldybės institucijų atsakomybę, tam, kad miesto plėtra vyktų tose srityse, kurios kuo mažesnėmis sąnaudomis, maksimaliai padidintų gerovę kuo didesniam skaičiui žmonių.
Pinigų visada trūko ir trūks, todėl visuomet reikia rinktis kokias nors alternatyvas. Visais atvejais lieka atviras klausimas ar kokiam nors projektui nebuvo uždegta žalia šviesa, vien tik todėl, kad kur nors šalimais skypą turi aukštas savivaldybės valdininkas.
Projekto vykdymo kaštus mes paskaičiuojame, tvirtindami projekto biudžetą ar sąmatas. Šiuo metu trūksta tik naudos paskaičiavimo. Naudos paskaičiavimas taip pat nėra raketų mokslas ir nebūtina jo tokiu paversti. Skaičiuojant naudą reikia pamatuoti tik kelis kelis kriterijus:
1. Kiek žmonių naudosis padarytais patobulinimais.
2. Kiek daugiau pajamų mokesčio gautų savivaldybė dėl išaugusių nekilnojamo turto vertės ir pabrangusios žemės.
3. Kiek savivaldybė gautų daugiau pajamų jei dėl atliktų darbų jai pavyktų geriau parduoti šalia esantį savo žemės sklypą arba kokį nors nekilnojamą turtą.
4. Kiek pavyktų išvengti papildomų nuostolių, jei darbai būtų padaryti dabar, o ne po metų.
Iš projekto vykdymo išlaidų, atėmę 2-4 punkte mano įvardintą naudą ir ją padalinę iš naudos gavėjų skaičiaus, mes gausime kaštų ir naudos koeficientą, kuris ir turėtų lemti projekto vykdymo eiliškumą.
Prisipažinsiu man ši sistema patinka ir dėl kitų gerų dalykų. Joje puikiai galima rasti vietos ir bendruomeninei atsakomybei stiprinti. Štai pavyzdžiui Jūsų gyvenamoje gatvėje gyvena vos keli žmonės. Jūs negalite tikėtis, kad ji bus greitai suremontuota, kaštų-naudos koeficientas per mažas? Ką gi, bendruomenės prisidėjimas prie projekto vykdymo, sumažins projekto kaštus ir pastūmės jūsų projektą į eilės priekį. Jau gerus metus iš esmės kartoju, kad valdžia negali sėdėti ir laukti visuomenės iniciatyvų. Pirma reikia žengti bent vieną žingsnį pirmyn ir išsiplauti bent vieną ausį.
2009-08-17
Iniciatyva baudžiama
Tik pradėjęs dirbti miesto savivaldybės taryboje, gavau pirmąjį savo gyvenime kyšį. Tai buvo geltonos spalvos pagalvė-šuniukas. Ją pasiuvo Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos „Kaipėdos lakštutė“ globotiniai, neįgalūs vaikai. Buvau nustębintas kaip kruopščiai buvo pasiūtos šitos pagalvės.
Dar labiau mane nustebino įstaigos direktorės žodžiai, kad ji šitas pagalves dalina iš dešinės į kairę. Mano supratimu jas reikėtų pardavinėti. Su ženklu, kad tai pagaminta neįgalaus žmogaus, įstaiga galėtų uždirbti taip jai reikalingų pinigų. Įstaigos vadovė man nesugebėjo paaiškinti kodėl ji to nedaro. Įstaigos vadovė yra puiki vadovė ir tikrai gerai išmano savo darbą. Kelis kartus stebėdamas biudžeto priėmimą, iš arti matęs biudžeto „nupjovimo“ aktą, šiandien galiu pasakyti, kad problemos esmė supuvusioje sistemoje, kurioje yra baudžiama už bet kokią iniciatyvą.
Iniciatyvos baudimo sistema yra atsiradusi todėl, kad mūsų miesto biudžete katastrofiškai trūksta pinigų, o mūsų miesto merui katastrofiškai trūksta noro kažką galvoti ir iš pagrindų keisti. Mūsų įstaigų vadovai nenori imtis papildomų iniciatyvų ir ieškoti papildomo įstaigos finansavimo, kadangi ant jų tuoj pat pakyla finansų skyriaus damoklo kardas. Finasavimą nukirpti mes esame labai greiti, o jį padidinti jau labai sunku. Tuo tarpu įstaigos vadovai nėra tikri, kad jų iniciatyva gautas finansavimas bus patikimas ir ilgalaikis. Dėl tos priežasties įstaigų vadovai ir nesiima atsakomybės ir geriau renkasi ubagišką, bet užtikrintą savivaldybės finansavimą.
Šitą situaciją galima keisti ir ją būtina keisti.
Jei manęs paklaustumėte ką galima padaryti, aš tuoj pat pasiūlyčiaus visas viešasias paslauga „krepšelizuoti“. Manau krepšelį puikiai galima paskaičiuoti ir išvesti finansinį jo dydį vienam mokiniui, vienam koncerto žiūrovui, vienai treniruotei. Nesakau, kad globos namų auklėtinis turi gauti vienodą sumą pinigų su vaikų ir jaunimo klubo lankytoju, nesakau, kad renovuotos mokyklos auklėtinis turi gauti tokią pačią sumą kaip ir kokios nors senamiesčio mokyklos moksleivis. Priverstinė lygiava irgi skatina moralinę degradaciją. Tačiau visuomenei visuomet gali (o ir turi) kilti klausimų kodėl vieno rankininko treniruotė mokesčių mokėtojams kainuoja tris kartus brangiau nei krepšininko. Gali būti, kad įstaigos vadovai tai sugebės argumentuotai paaiškinti.
Šioje vietoje įstaigos vadovas žinos savo įstaigos biudžetą, žinos, kad visi jo gauti pinigai bus jo įstaigos pinigai ir jie neprasmegs į beribę biudžeto skylę. Jei įstaigos išlaikymo kaštai pakils nežymiai, įstaigos vadovas pagalvos kaip akumuoliuoti pakilusias išlaidas. Jei išlaidos pakils žymiai, įstaigos vadovas turės eiti į savivaldybės komisiją, kuri po kaulelį išnarstys įstaigos veiklą ir privers įstaigos vadovą gerai pagalvoti prieš darant šį žingsnį kitą kartą.
Viešųjų paslaugų krepšelizavimas padės išspręsti ir reglamentavimo problemas. Vietoje diskusijų kiek ir kokių darbuotojų reikia, kaip dažnai reikia valyti įstaigos patalpas, mes spręsime iš tikrųjų strateginės reikšmės uždavinius. Kiek kokios paslaugos mes galime sau leisti pirkti.Žinoma gali atsirasti šio metodo kritikų. Sutinku ir šis metodas turi trūkumų. Vis dėl to manau visi sutiksite, kad įgyvendinus mano siūlomą, Klaipėdos miesto savivaldybėje iniciatyva nustos būti baudžiama.
Dar labiau mane nustebino įstaigos direktorės žodžiai, kad ji šitas pagalves dalina iš dešinės į kairę. Mano supratimu jas reikėtų pardavinėti. Su ženklu, kad tai pagaminta neįgalaus žmogaus, įstaiga galėtų uždirbti taip jai reikalingų pinigų. Įstaigos vadovė man nesugebėjo paaiškinti kodėl ji to nedaro. Įstaigos vadovė yra puiki vadovė ir tikrai gerai išmano savo darbą. Kelis kartus stebėdamas biudžeto priėmimą, iš arti matęs biudžeto „nupjovimo“ aktą, šiandien galiu pasakyti, kad problemos esmė supuvusioje sistemoje, kurioje yra baudžiama už bet kokią iniciatyvą.
Iniciatyvos baudimo sistema yra atsiradusi todėl, kad mūsų miesto biudžete katastrofiškai trūksta pinigų, o mūsų miesto merui katastrofiškai trūksta noro kažką galvoti ir iš pagrindų keisti. Mūsų įstaigų vadovai nenori imtis papildomų iniciatyvų ir ieškoti papildomo įstaigos finansavimo, kadangi ant jų tuoj pat pakyla finansų skyriaus damoklo kardas. Finasavimą nukirpti mes esame labai greiti, o jį padidinti jau labai sunku. Tuo tarpu įstaigos vadovai nėra tikri, kad jų iniciatyva gautas finansavimas bus patikimas ir ilgalaikis. Dėl tos priežasties įstaigų vadovai ir nesiima atsakomybės ir geriau renkasi ubagišką, bet užtikrintą savivaldybės finansavimą.
Šitą situaciją galima keisti ir ją būtina keisti.
Jei manęs paklaustumėte ką galima padaryti, aš tuoj pat pasiūlyčiaus visas viešasias paslauga „krepšelizuoti“. Manau krepšelį puikiai galima paskaičiuoti ir išvesti finansinį jo dydį vienam mokiniui, vienam koncerto žiūrovui, vienai treniruotei. Nesakau, kad globos namų auklėtinis turi gauti vienodą sumą pinigų su vaikų ir jaunimo klubo lankytoju, nesakau, kad renovuotos mokyklos auklėtinis turi gauti tokią pačią sumą kaip ir kokios nors senamiesčio mokyklos moksleivis. Priverstinė lygiava irgi skatina moralinę degradaciją. Tačiau visuomenei visuomet gali (o ir turi) kilti klausimų kodėl vieno rankininko treniruotė mokesčių mokėtojams kainuoja tris kartus brangiau nei krepšininko. Gali būti, kad įstaigos vadovai tai sugebės argumentuotai paaiškinti.
Šioje vietoje įstaigos vadovas žinos savo įstaigos biudžetą, žinos, kad visi jo gauti pinigai bus jo įstaigos pinigai ir jie neprasmegs į beribę biudžeto skylę. Jei įstaigos išlaikymo kaštai pakils nežymiai, įstaigos vadovas pagalvos kaip akumuoliuoti pakilusias išlaidas. Jei išlaidos pakils žymiai, įstaigos vadovas turės eiti į savivaldybės komisiją, kuri po kaulelį išnarstys įstaigos veiklą ir privers įstaigos vadovą gerai pagalvoti prieš darant šį žingsnį kitą kartą.
Viešųjų paslaugų krepšelizavimas padės išspręsti ir reglamentavimo problemas. Vietoje diskusijų kiek ir kokių darbuotojų reikia, kaip dažnai reikia valyti įstaigos patalpas, mes spręsime iš tikrųjų strateginės reikšmės uždavinius. Kiek kokios paslaugos mes galime sau leisti pirkti.Žinoma gali atsirasti šio metodo kritikų. Sutinku ir šis metodas turi trūkumų. Vis dėl to manau visi sutiksite, kad įgyvendinus mano siūlomą, Klaipėdos miesto savivaldybėje iniciatyva nustos būti baudžiama.
2009-07-29
Jei labai nori - pavyksta
Europeada mane užliūliavo. Todėl nerašiau taip greitai. Nes, tai būtų ne renginio įvertinimas, o Grenados ispanų ansamblio muzikos aidai. Ispanų gitaristų septyniukė kas vakarą virpino “Taravos anikės” vėlyvų lankytojų širdis savo serenadomis. Jie mane sužavėjo tarsi nepilnametę gimnazistę.
Nesu meno kritikas, todėl nesiruošiu aptarinėti Europeados programos. Tai padarys kiti. Aš esu politikas, todėl galiu drąsiai teigti, kad Europeada yra pati geriausia injekcija verslui skatinti Klaipėdoje, kokią tik šio miesto savivaldybė padarė per pastaruosius aštuonerius metus.
Iki tol Europeadą vertinau skeptiškai, nes ją įsivaizdavau kaip Europos folkloro „jūros šventę“ - renginį, kuris bus įdomus tik jo dalyviams ir šio renginio aptarnavimo užsakymus gausiančioms verslo įmonėms. Europeados išskirtinis požymis buvo jos dalyvių aukštas lygis. Iš tikro, ne kiekvienas „folklorinis Minedas“ sugebėtų už dalyvavimą tokiame renginyje, susimokėti po 100 eurų.
Man buvo įdomu pasivaikščioti po Europeados tautodailės mugę ir nepamatyti joje tradicinių kiniškų beprasmybių, kurias vainikuoja dirbtiniai folijos perukai ir švytintys ragai. Pikti liežuviai po Klaipėdą neša gandus, kad miesto valdžia iškomandiravo kelis klerkus po visas įmanomas Lietuvos muges. Jie turėjo atrasti tikrus tautodailininkus ir jos pakviesti dalyvauti mugėje. Aš negaliu patikėti, kad taip buvo, nes jau gerus ketverius metus girdžiu „Jūros šventės“ direktorių pasakojant, kad tautodailės dirbinių mugės kokybės pakelti neleidžia netobuli viešųjų pirkimų įstatymai.
Visų klaipėdiečių vardu už gražią šventę noriu padėkoti Kultūros skyriaus vedėjai ir Socialinių reikalų departamento direktorei. Įsivaizduoju, kad šioms moterims buvo skaudu matyti linksmus klaipėdiečių veidus ir nematyti pačios šventės. Tai kažkas panaušaus į buvimą jaunąja savo pačios vestuvėse. Bet tokia yra tarnautojų dalia. Publikos pyktis kai nepavyksta ir neįvertinimas kai viskas gerai.
Europeada parodė, kad klaipėdiečiai sugeba vertinti kokybę. O kokybei pasiekti nereikia daug pinigų. Reikia tik daug ambicijos ir lašelio atsakingumo. Kaip tik tai, ko trūksta mūsų miestui jau gerus aštuonerius metus.Kai kurie politikuojantys verslininkai ragina visus klaipėdiečius susirinkti ir pasitarti ko reikia, kad kiekvieną savaitgalį Klaipėda būtų kaip per Europeadą. Nesuprantu kam reikia rinktis ir tuščiai kalbėti. Mums reikia elementariai kuo daugiau šurmulio ir kokybiškų renginių. O, kad tai įvyktų, reikia ambicingos miesto valdžios ir lašelio atsakomybės. Europeada parodė, kad jei labai nori, būtinai pavyksta.
Nesu meno kritikas, todėl nesiruošiu aptarinėti Europeados programos. Tai padarys kiti. Aš esu politikas, todėl galiu drąsiai teigti, kad Europeada yra pati geriausia injekcija verslui skatinti Klaipėdoje, kokią tik šio miesto savivaldybė padarė per pastaruosius aštuonerius metus.
Iki tol Europeadą vertinau skeptiškai, nes ją įsivaizdavau kaip Europos folkloro „jūros šventę“ - renginį, kuris bus įdomus tik jo dalyviams ir šio renginio aptarnavimo užsakymus gausiančioms verslo įmonėms. Europeados išskirtinis požymis buvo jos dalyvių aukštas lygis. Iš tikro, ne kiekvienas „folklorinis Minedas“ sugebėtų už dalyvavimą tokiame renginyje, susimokėti po 100 eurų.
Man buvo įdomu pasivaikščioti po Europeados tautodailės mugę ir nepamatyti joje tradicinių kiniškų beprasmybių, kurias vainikuoja dirbtiniai folijos perukai ir švytintys ragai. Pikti liežuviai po Klaipėdą neša gandus, kad miesto valdžia iškomandiravo kelis klerkus po visas įmanomas Lietuvos muges. Jie turėjo atrasti tikrus tautodailininkus ir jos pakviesti dalyvauti mugėje. Aš negaliu patikėti, kad taip buvo, nes jau gerus ketverius metus girdžiu „Jūros šventės“ direktorių pasakojant, kad tautodailės dirbinių mugės kokybės pakelti neleidžia netobuli viešųjų pirkimų įstatymai.
Visų klaipėdiečių vardu už gražią šventę noriu padėkoti Kultūros skyriaus vedėjai ir Socialinių reikalų departamento direktorei. Įsivaizduoju, kad šioms moterims buvo skaudu matyti linksmus klaipėdiečių veidus ir nematyti pačios šventės. Tai kažkas panaušaus į buvimą jaunąja savo pačios vestuvėse. Bet tokia yra tarnautojų dalia. Publikos pyktis kai nepavyksta ir neįvertinimas kai viskas gerai.
Europeada parodė, kad klaipėdiečiai sugeba vertinti kokybę. O kokybei pasiekti nereikia daug pinigų. Reikia tik daug ambicijos ir lašelio atsakingumo. Kaip tik tai, ko trūksta mūsų miestui jau gerus aštuonerius metus.Kai kurie politikuojantys verslininkai ragina visus klaipėdiečius susirinkti ir pasitarti ko reikia, kad kiekvieną savaitgalį Klaipėda būtų kaip per Europeadą. Nesuprantu kam reikia rinktis ir tuščiai kalbėti. Mums reikia elementariai kuo daugiau šurmulio ir kokybiškų renginių. O, kad tai įvyktų, reikia ambicingos miesto valdžios ir lašelio atsakomybės. Europeada parodė, kad jei labai nori, būtinai pavyksta.
2009-07-15
Nelaimės po vieną nevaikšto II
Praėjusiame rašinuke aš įvardinau keletą svarbiausių mūsų miesto nevyriausybinių organizacijų problemų. Šiandien būtų teisinga įvardinti būdus, kaip tas problemas galima išspręsti.Galite kaltinti mane, kad noriu valstybę paversti aukle, tačiau manau, kad valstybė gali, turi ir net privalo pasakyti kokios problemos kamuoja nevyriausybiness organizacijas. Valstybė turi teisę pasakyti su kokio tipo nevyriausybinėmis organizacijomis ji norėtų turėti reikalų. Konservatyvioji svajonių Klaipėda tiki visuomenės saviorganizacijos jėga ir neketina nurodinėti kokios organizacijos turi būti. Tiesiog mes atsakingai pasakysime, kad su organizacijomis, neatitinkančiomis atsakingos nevyriausybinės organizacijos standartų, mums nepakeliui.Mes tikime, kad Klaipėdos miestui reikia ne bet kokių, tačiau stiprių, pilietiškai atsakingų, visuomenės interesams tarnaujančių, savanorišku darbu grįstų organizacijų. Stiprumas, pilietinis atsakingumas, savanoriškumas negimsta ir nėra puoselėjamas savivaldybės teikiamais grantais. Ąžuolai šiltnamiuose neauga.Šiandien mes turime atsakingų, stiprių organizacijų. Ir naudodamiesi viešųjų pirkimų metodu, įtrauksime jas į nuolatinę partnerystę su savivaldybės administracija. Kartu mes nepamiršime priminti, kad jos privalo tarnauti visuomenei, todėl jų finansavimas iš savivaldybės biudžeto negali siekti 30 visų organizacijos metinių pajamų.Mes griežtai ir negailestingai pjausime visas lėšas, skirtas darbo užmokesčiui, autoriniams honorarams ir kitiems apmokėjimams. Savanoriškumas yra savanoriškumas, todėl, kad už jį nemokama. Organizacijos galės įdarbinti savo žmones, mokėti jiems atlyginimus ar autorinius užmokesčius, tačiau ne iš savivaldybės pinigų. Organizacijoms bus sunku,tačiau būtent sunkmetis nepaprastai skatina žmonių iniciatyvą.Esu įsitikinęs, kad savivaldybė neturi jokios teisės remti ir finansuoti nevyriausybinių organizacijų reklaminių kampanijų spaudoje, televizijose,informaciniuose stenduose, internetinių puslapių kūrimo ir jų pildymo (išskyrus hostingo paslaugas). Visa tai organizacijos privalo pasidaryti savo iniciatyva. Konservatyviojoje Klaipėdoje mes neremsime mažai efektyvių organizacijų vykdomų „visuomenės informavimo kampanijų“, ypač tokių, kur tonomis brukami lankstukai net nereikalaujant įrodyti ar jie išviso turėjo bent minimalų poveikį.Konservatyvijio Klaipėda nepaliks naujų ir smulkių nevyriausybinių organizacijų be dėmesio. Mes remsime NVO iniciatyvas, kuriose dalyvautų smulkios nevyriausybinės organizacijos. Mes neparodijuosime konkursų ir neversime nevyriausybinių organizacijų konkuruoti su savivaldybės biudžetinėmis įstaigomis. Mes neparodijuosime konkursų, kuriuose mažos NVO turės grumtis su „Carito“ vykdoma maisto intervencinio dalinimo programa. Galų gale nevyriausybinė organizacija iš kurios savivaldybė perka paslaugą, neturėtų dalyvauti smulkių iniciatyvų konkursuose.Esu įsitikinęs, kad reikalaudami atsakomybės iš Nevyriausybinių organizacijų, atsakingi nevyriausybinėms organizacijoms turime būti ir mes. Mes įleisime nevyriausybines organizacijas į miesto švietimo ir kultūros įstaigas, kurios šeštadieniais ir sekmadieniais yra begėdiškai užrakinamos. Mes taip pat peržiūrėsime ir visuomeninių tarybų būklę ir deleguosime joms daugiau galių spręsti savo srities problemas. Tačiau noriu priminti, kad nors nelaimės po vieną nevaikšto, tačiau ir miniomis nelaimės taip pat nevaikšto. Dėl tos priežasties visuomeninių tarybų būklę aptarsiu vėliau.
2009-07-14
Nelaimės po vieną nevaikšto
Šiandieninis Klaipėdos miesto gyvenimas parodo, kad nelaimė po vieną nevaikšto. Jei mūsų miestas nori pasikeisti, mūsų miesto valdžia privalės imtis sunkių ir atsakingų reformų. Meras R.Taraškevičius aštuonerius metus šių problemų nesprendė. Arba manė, kad joms išspręsti tiesiog reikia skirti daugiau pinigų.
Šiandien, kai mūsų miestas ir šalis pergyvena ekonominio netikrumo ir nestabilumo laikotarpį, mums kaip niekada yra reikalinga stipri ir atsakinga visuomenė. Visuomenė, kuri padėtų žmogui, kuri jį apgintų arba atvirkščiai, pajungtų bendram labui. Geroje ir atsakingoje visuomenėje žmogus niekada nebūna paliktas vienui vienas prieš merą, savivaldybę ar net visą valstybę.
Nevyriausybinės organizacijos yra tokios stiprios ir atsakingos visuomenės branduolys. Su giliu liūdesiu tenka konstatuoti faktą, kad šiandien mūsų mieste nevyriausybinis sektorius iš esmės vegetuoja.
Nuo nepriklausomybės pradžios į Lietuvą atėjus trečiojo sektoriaus idėjoms, valdžia išmoko, kad reikia NVO užsisauginti sau kaip lygų partnerį. Tai reikia daryti „projektiniais finansavimais“ dalijant pinigus. Pageidautina kuo didesnius pinigus.
Kartu su „trečiuoju sektoriumi“ į Lietuvą atėjo ir skėtinių organizacijų idėjos. Taip kūrėsi Jaunimo organizacijų Apskritasis stalas“ (organizacija, kuriai man teko garbė vadovauti), pensininkų sąjungų sąjunga, o taip pat Nevyriausybinių organizacijų paramos ir informacijos centras.
Mūsų miesto valdžia mąstė iš esmės progresyviai ir pasiskaičiusi užsienines knygeles net žengė kitą žingsnį – ėmė pirkti nevyriausybinių organizacijų paslaugas. Taip organizacijos gavo nuolatinį ekonominį pagrindą, nepriklausomą nuo eilinių biudžeto skersvėjų.
Ne ką mažiau nuo savivaldybinės vadžios, nevyriausybianiam sektoriui gyvenimą lengvino ir centrinė valdžia. Prieš dešimt metų NVO sąskaityba iš esmės niekuo nesiskyrė nuo akcinės bendrovės sąskaitybos. Taigi reikalavo organizacijai išlaikyti nuosavą buhalterį. Šiandien NVO apskaita yra lengva ir suprantama, kad ją tvarkyti gali kiekvienas kruopštenis miestelėnas. O kur dar galimybė organizacijoms susirinkti 2% t.y. nepriklausomą finansavimo šaltinį, kuris padaro visuomenines organizacijas tikrai visuomeninėmis.
Bet kažkas nutiko organizacijoms ir visam „trečiajam sektoriui“. Šiandien visos skėtinės organizacijos Klaipėdoje kelia aibes problemų. NIC esantis Tiltų gatvėje, praktiškai neegzistuoja ir pastaruosius trejus metus labiau garsėja nuolatiniais vietinių gyventojų skundais dėl vakarais ten vykstančių orgijų ir kaimynų užliejimų, negu dėl savo vykdomos veiklos. „Apskrtasis stalas“ beveik dvejus metus nesugeba surasti galų savo buhalterinėse knygose. Dauguma matomų ir kiek krutančių pensininkų organizacijų beveik vienu balsu keikia pensinkų organizacijų organizacijos vadovą už jo būdą ir veiklos stilių.
Projektiniai pinigai taip išpaikino organizacijas, kad dalis iš jų savo veiklos prasme ir telaiko projektų rašymą ir jų teikimą savivaldybei finansuoti. Dalyvauju vertinant tokius projektus ir galiu pasakyti, kad kartais kyla klausimas ar kas met tvirtindamas savivaldybės biudžeto eilutes, skirtas NVO iniciatyvų rėmimui, nenusižengiu esminiam savo kaip politiko veiklos priesakui - taupiai leisti pinigus, kuriuos sunkiai uždirbo ir mokesčių pavidalu mums sunešė visi klaipėdiečiai.
Suprantu, kad organizacija nori turėti bent vieną etatinį darbuotoją, kuris padėtų teisingai organizuoti veiklą, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl tokį darbutoją turėtų turėti organizacija, kuri vienija viso labo tik 15 žmonių.
Suprantu, kad organizacija gali norėti apie save paskaityti vietos laikraštyje ir suprantu, kad gali nesugebėti įtikinti laikraščio, kad turi juos dominančią istoriją, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų skirti pinigus vienos iš organizacijų savireklamai.
Galų gale lieka atviri klausimai kam reikia pirkti paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų (ir kokios tai yra nevyriausybinės organizacijos), jei savivaldybės biudžetinės įstaigos sugeba tokią paslaugą padaryti net šiek tiek pigiau.
Lieka ne mažiau klausimų apie savivaldybės finansuojamų projektų naudą. Jau trečius metus aš skirstau pinigus nevyriasybinėms organizacijoms, tačiau nežinau ką gero jos už tuos pinigus nuveikė.
Šis mano rašinys yra labai problemiškas, tačiau iš prigimties esu optimistas. Ir tikiu, kad šį tą galima pakeisti. Mano išdėstyti faktai rodo problemas „trečiajame sektoriuje“ ir tą situaciją, kurioje mes esame. Nežinodami kur esame, nežinodami kur norime būti, mes nežinosime kaip ten patekti. Apie kelius iš visuomeninės krizės skaitykite, bus kitame rašinyje.
Šiandien, kai mūsų miestas ir šalis pergyvena ekonominio netikrumo ir nestabilumo laikotarpį, mums kaip niekada yra reikalinga stipri ir atsakinga visuomenė. Visuomenė, kuri padėtų žmogui, kuri jį apgintų arba atvirkščiai, pajungtų bendram labui. Geroje ir atsakingoje visuomenėje žmogus niekada nebūna paliktas vienui vienas prieš merą, savivaldybę ar net visą valstybę.
Nevyriausybinės organizacijos yra tokios stiprios ir atsakingos visuomenės branduolys. Su giliu liūdesiu tenka konstatuoti faktą, kad šiandien mūsų mieste nevyriausybinis sektorius iš esmės vegetuoja.
Nuo nepriklausomybės pradžios į Lietuvą atėjus trečiojo sektoriaus idėjoms, valdžia išmoko, kad reikia NVO užsisauginti sau kaip lygų partnerį. Tai reikia daryti „projektiniais finansavimais“ dalijant pinigus. Pageidautina kuo didesnius pinigus.
Kartu su „trečiuoju sektoriumi“ į Lietuvą atėjo ir skėtinių organizacijų idėjos. Taip kūrėsi Jaunimo organizacijų Apskritasis stalas“ (organizacija, kuriai man teko garbė vadovauti), pensininkų sąjungų sąjunga, o taip pat Nevyriausybinių organizacijų paramos ir informacijos centras.
Mūsų miesto valdžia mąstė iš esmės progresyviai ir pasiskaičiusi užsienines knygeles net žengė kitą žingsnį – ėmė pirkti nevyriausybinių organizacijų paslaugas. Taip organizacijos gavo nuolatinį ekonominį pagrindą, nepriklausomą nuo eilinių biudžeto skersvėjų.
Ne ką mažiau nuo savivaldybinės vadžios, nevyriausybianiam sektoriui gyvenimą lengvino ir centrinė valdžia. Prieš dešimt metų NVO sąskaityba iš esmės niekuo nesiskyrė nuo akcinės bendrovės sąskaitybos. Taigi reikalavo organizacijai išlaikyti nuosavą buhalterį. Šiandien NVO apskaita yra lengva ir suprantama, kad ją tvarkyti gali kiekvienas kruopštenis miestelėnas. O kur dar galimybė organizacijoms susirinkti 2% t.y. nepriklausomą finansavimo šaltinį, kuris padaro visuomenines organizacijas tikrai visuomeninėmis.
Bet kažkas nutiko organizacijoms ir visam „trečiajam sektoriui“. Šiandien visos skėtinės organizacijos Klaipėdoje kelia aibes problemų. NIC esantis Tiltų gatvėje, praktiškai neegzistuoja ir pastaruosius trejus metus labiau garsėja nuolatiniais vietinių gyventojų skundais dėl vakarais ten vykstančių orgijų ir kaimynų užliejimų, negu dėl savo vykdomos veiklos. „Apskrtasis stalas“ beveik dvejus metus nesugeba surasti galų savo buhalterinėse knygose. Dauguma matomų ir kiek krutančių pensininkų organizacijų beveik vienu balsu keikia pensinkų organizacijų organizacijos vadovą už jo būdą ir veiklos stilių.
Projektiniai pinigai taip išpaikino organizacijas, kad dalis iš jų savo veiklos prasme ir telaiko projektų rašymą ir jų teikimą savivaldybei finansuoti. Dalyvauju vertinant tokius projektus ir galiu pasakyti, kad kartais kyla klausimas ar kas met tvirtindamas savivaldybės biudžeto eilutes, skirtas NVO iniciatyvų rėmimui, nenusižengiu esminiam savo kaip politiko veiklos priesakui - taupiai leisti pinigus, kuriuos sunkiai uždirbo ir mokesčių pavidalu mums sunešė visi klaipėdiečiai.
Suprantu, kad organizacija nori turėti bent vieną etatinį darbuotoją, kuris padėtų teisingai organizuoti veiklą, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl tokį darbutoją turėtų turėti organizacija, kuri vienija viso labo tik 15 žmonių.
Suprantu, kad organizacija gali norėti apie save paskaityti vietos laikraštyje ir suprantu, kad gali nesugebėti įtikinti laikraščio, kad turi juos dominančią istoriją, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų skirti pinigus vienos iš organizacijų savireklamai.
Galų gale lieka atviri klausimai kam reikia pirkti paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų (ir kokios tai yra nevyriausybinės organizacijos), jei savivaldybės biudžetinės įstaigos sugeba tokią paslaugą padaryti net šiek tiek pigiau.
Lieka ne mažiau klausimų apie savivaldybės finansuojamų projektų naudą. Jau trečius metus aš skirstau pinigus nevyriasybinėms organizacijoms, tačiau nežinau ką gero jos už tuos pinigus nuveikė.
Šis mano rašinys yra labai problemiškas, tačiau iš prigimties esu optimistas. Ir tikiu, kad šį tą galima pakeisti. Mano išdėstyti faktai rodo problemas „trečiajame sektoriuje“ ir tą situaciją, kurioje mes esame. Nežinodami kur esame, nežinodami kur norime būti, mes nežinosime kaip ten patekti. Apie kelius iš visuomeninės krizės skaitykite, bus kitame rašinyje.
2009-06-28
Kur stabdis, o kur akseleratorius?
Kai kurie kolegos miesto politikai, mane pradėjo vadinti liberalu, nes gerus tris mėnesius iš manęs išgirsta žodžių junginį už laisvę ir atsakomybę. Kiti teigia, kad kalbėdamas apie miestiečių laisves, laužiuosi pro atviras duris, nes miestiečių laisvės yra apgintos taip gerai, kaip niekada dar nebuvo ginamos.
Labai gaila, kad dauguma mūsų miesto valdžios atstovų maišo „valdymo pėdalus“, ir ten kur reikia spausti laisvės pėdalus, jie spaudžia menamos atsakomybės pėdalą. Kada ateina laikas atsakomybei, jie visomis jėgomis užgula laisvės akseleratorių. Geriausiai šitą veiklą, tai, kaip mūsų miesto valdžia tvarko viešųjų paslaugų teikimą Klaipėdoje.
280 milijonų litų, 70% miesto biudžeto yra išleidžiama švietimui. Skirdami tokius pasakiškus pinigus, mes nesugebame užsitikrinti gero rezultato. 2008 metais paskelbtame Lietuvos mokyklų reitinge, geriausia Klaipėdos miesto gimnazija sugebėjo nusileisti Alytaus rajono Krokialaukio kaimo vidurinei mokyklai. Kokioms mokykloms nusileidžia prastesnės Klaipėdos mokyklos, duomenų neturiu. Miesto valdžia nesidomi kaip dirba mūsų miesto biudžetinės įstaigos, nes mano, kad įstaigų direktoriai yra savo darbo profesionalai ir jų veiklos tikrinimas gali juos pažeminti. Gal tai reiškia, kad mūsų įstaigų direktoriai yra laisvi savo veiksmuose?
Ne, nereiškia. Mes nepasakome įstaigų direktoriams: „Štai pinigai, kuriuos mes galime mokėti. Leisk juos protingai ir užtikrink gerą ir kokybišką paslaugą. Tu juk savo srities profesionalas. Man teko dirbti darbo grupėje, kuri rengė vaikų ir jaunimo klubų reformos planą. Toje darbo grupėje mes beveik valandą ginčyjomės ar miesto jaunimo centrui reikia pusės etato kostiumininkui. Šiame rašinuke nevardinsiu motyvų už prieš. Diskusiją po valandos teko nutraukti man. Pasakiau, kad ginčytis valandą dėl pusės etato kostiumininko yra per didelė prabanga. Direktorius juk geriau žino“. Visi sutiko, kad valandą ginčytis dėl kostiumininko etato yra per didelė prabanga. Diskusija buvo baigta, bet etato Jaunimo centro direktoriui niekas nedavė.
Man, seniai buvo pikta žiūrint kaip smulkmeniškai mes reguliuojame mūsų biudžetinių įstaigų darbą, kaip jų vadovus ir specialistus terorizuojame planais ir ataskaitomis, tačiau niekaip nepaklausiame ir nepareikalaujame atsakomybės tai kaip sekėsi juos įgyvendinti.
Mes reikalausime Klaipėdos miesto viešoje sektoriaus reformos. Reformos, kuri įteisintų įstaigų vadovų atsakomybę prieš miesto bendruomenę už atliekamus darbus, bet atpailaiduotų nuo perdėto popierizmo ir reglamentavimo. Įstaigų vadovai turi gauti biudžeto finansavimą aiškius veiklos tikslus ir galimybę finansus naudoti pakankamai laisvai. Jei mokyklai nereikia elektriko, tačiau reikia staliaus, tegul įstaigos vadovas samdo stalių. Jei mokyklos vadovas galvoja, kad jam nereikia elektriko, o geriau samdyti paslaugų teikimo firmą – mes pasakysime: „pirmyn, tu esi atsakingas už savo veiklos rezultatą, todėl ne man aiškinti kiek, kokių darbininkų tau reikia ir kiek tu jiems mokėsi“.
Konservatyviojoje Klaipėdoje su mumis dirbti bus sunku, nes mes reikalausime aukštos darbo kokybės ir asmeninės, profesinės ir bendruomeninės atsakomybės. Tačiau reikalaudami atsakomybės, mes pasitikėsime tais profesionalais, kurie tą darbą dirbs. Ir jei jie su šiuo darbu susidoros, įstaigų vadovai bus paskatinti. Kaip ir jų komandos nariai.
Mes netikime, kad miestą įmanoma vairuoti vien tik su stabdžiu ar vien tik su akseleratoriumi
Labai gaila, kad dauguma mūsų miesto valdžios atstovų maišo „valdymo pėdalus“, ir ten kur reikia spausti laisvės pėdalus, jie spaudžia menamos atsakomybės pėdalą. Kada ateina laikas atsakomybei, jie visomis jėgomis užgula laisvės akseleratorių. Geriausiai šitą veiklą, tai, kaip mūsų miesto valdžia tvarko viešųjų paslaugų teikimą Klaipėdoje.
280 milijonų litų, 70% miesto biudžeto yra išleidžiama švietimui. Skirdami tokius pasakiškus pinigus, mes nesugebame užsitikrinti gero rezultato. 2008 metais paskelbtame Lietuvos mokyklų reitinge, geriausia Klaipėdos miesto gimnazija sugebėjo nusileisti Alytaus rajono Krokialaukio kaimo vidurinei mokyklai. Kokioms mokykloms nusileidžia prastesnės Klaipėdos mokyklos, duomenų neturiu. Miesto valdžia nesidomi kaip dirba mūsų miesto biudžetinės įstaigos, nes mano, kad įstaigų direktoriai yra savo darbo profesionalai ir jų veiklos tikrinimas gali juos pažeminti. Gal tai reiškia, kad mūsų įstaigų direktoriai yra laisvi savo veiksmuose?
Ne, nereiškia. Mes nepasakome įstaigų direktoriams: „Štai pinigai, kuriuos mes galime mokėti. Leisk juos protingai ir užtikrink gerą ir kokybišką paslaugą. Tu juk savo srities profesionalas. Man teko dirbti darbo grupėje, kuri rengė vaikų ir jaunimo klubų reformos planą. Toje darbo grupėje mes beveik valandą ginčyjomės ar miesto jaunimo centrui reikia pusės etato kostiumininkui. Šiame rašinuke nevardinsiu motyvų už prieš. Diskusiją po valandos teko nutraukti man. Pasakiau, kad ginčytis valandą dėl pusės etato kostiumininko yra per didelė prabanga. Direktorius juk geriau žino“. Visi sutiko, kad valandą ginčytis dėl kostiumininko etato yra per didelė prabanga. Diskusija buvo baigta, bet etato Jaunimo centro direktoriui niekas nedavė.
Man, seniai buvo pikta žiūrint kaip smulkmeniškai mes reguliuojame mūsų biudžetinių įstaigų darbą, kaip jų vadovus ir specialistus terorizuojame planais ir ataskaitomis, tačiau niekaip nepaklausiame ir nepareikalaujame atsakomybės tai kaip sekėsi juos įgyvendinti.
Mes reikalausime Klaipėdos miesto viešoje sektoriaus reformos. Reformos, kuri įteisintų įstaigų vadovų atsakomybę prieš miesto bendruomenę už atliekamus darbus, bet atpailaiduotų nuo perdėto popierizmo ir reglamentavimo. Įstaigų vadovai turi gauti biudžeto finansavimą aiškius veiklos tikslus ir galimybę finansus naudoti pakankamai laisvai. Jei mokyklai nereikia elektriko, tačiau reikia staliaus, tegul įstaigos vadovas samdo stalių. Jei mokyklos vadovas galvoja, kad jam nereikia elektriko, o geriau samdyti paslaugų teikimo firmą – mes pasakysime: „pirmyn, tu esi atsakingas už savo veiklos rezultatą, todėl ne man aiškinti kiek, kokių darbininkų tau reikia ir kiek tu jiems mokėsi“.
Konservatyviojoje Klaipėdoje su mumis dirbti bus sunku, nes mes reikalausime aukštos darbo kokybės ir asmeninės, profesinės ir bendruomeninės atsakomybės. Tačiau reikalaudami atsakomybės, mes pasitikėsime tais profesionalais, kurie tą darbą dirbs. Ir jei jie su šiuo darbu susidoros, įstaigų vadovai bus paskatinti. Kaip ir jų komandos nariai.
Mes netikime, kad miestą įmanoma vairuoti vien tik su stabdžiu ar vien tik su akseleratoriumi
2009-06-25
Daugiau paslaugų už mažiau pinigų (mano kalba miesto tarybos posėdyje)
Šį savo pasisakymą noriu pradėti literatūriniu pasažu. Senais laikais, vietą kur šiandien yra Šiauliai, buvo užgulęs baisus juodas debesis. Būsimuosius Šiaulius išgelbėjo moteris, kuri atspėjo debesies vardą. Ši moteris buvo politikė – ji padarė tai, ką šiandien nesugeba padaryti dalis tarybos narių - drąsiai pasako tiesą.
Šis biudžeto projektas yra tiesos įvardinimas. Mūsų miestas yra ekonominiame sunkmetyje. Tėvynės sąjungos frakcija apie tai kalbėjo gerus pusantrų metų. Džiugu, kad bent šiandien valdantieji padarė išvadas. Geriau vėliau, negu niekada!
Deja, reikia pripažinti, kad tai tėra pradžia ir tik vėlesni administracijos žingsniai parodys ar valdžia sugebėjo priimti atsakomybę ir parodyti drąsą. Drąsą įvardinti problemą.
Mes mažiname šitą biudžetą, ne todėl kad to nori vysiausybė ir Seimas, netgi ne todėl, kad nesurenkame mokesčių!
Mes mažiname biudžetą, nes turime įvykdyti svarbiausia mūsų miestiečiams duotą priesaiką : už jų sunkiai uždirbtus pinigus, suteikti klaipėdiečiams kuo daugiau kokybiškų paslaugų.
Gerbiami kolegos,
Krizė ateis ir praeis. Bet mes privalome nuolata reikalauti iš mūsų viešųjų įstaigų, biudžetinių organizacijų ir savivaldybės administracijos, padaryti daugiau už mažesnius pinigus. Jei mūsų ekonomika pradės kilti, o mes būsime reformavę savo paslaugų teikimą, galėsime įžengti į naują paslaugų plėtros etapą. Jei savo paslaugų sektoriaus nereformuosime, į ekonominės plėtros etapą įžengsime su archajišku savivaldybės paslaugų sektoriumi.
Tėvynės sąjungos frakcija Klaipėdos miesto taryboje yra konstruktyvi opozicija: mes dalyvavome darbo grupės veikloje. Teikėme pasiūlymus, didžioji dalis jų atgulė į šį projektą. Aš galėjau pasiūlyti kitų sprendimų, bet šiandien tikrai ne laikas derėtis.
Šiandien, patvirtinus biudžeto projektą, laukia dar vienas žingsnis, prižiūrėti kaip jis bus įvykdytas.
Jei miesto valdžia pasakos apie valstybės politiką, ji pasiųs signalą žemiau stovintiems įstaigų vadovams, kad reikia ne taupyti ir keisti netinkamus įpročius, bet tiesiog pralaukti sunkmetį, kol vėl sugrįš besaikio lėbavimo laikai. Tada, šiandieninis sprendimas mažinti biudžetą bus beprasmis.
Mes palaikysime šiandieninį sprendimą su viltimi, kad mums neteks gailėtis šito savo poelgio.
Šis biudžeto projektas yra tiesos įvardinimas. Mūsų miestas yra ekonominiame sunkmetyje. Tėvynės sąjungos frakcija apie tai kalbėjo gerus pusantrų metų. Džiugu, kad bent šiandien valdantieji padarė išvadas. Geriau vėliau, negu niekada!
Deja, reikia pripažinti, kad tai tėra pradžia ir tik vėlesni administracijos žingsniai parodys ar valdžia sugebėjo priimti atsakomybę ir parodyti drąsą. Drąsą įvardinti problemą.
Mes mažiname šitą biudžetą, ne todėl kad to nori vysiausybė ir Seimas, netgi ne todėl, kad nesurenkame mokesčių!
Mes mažiname biudžetą, nes turime įvykdyti svarbiausia mūsų miestiečiams duotą priesaiką : už jų sunkiai uždirbtus pinigus, suteikti klaipėdiečiams kuo daugiau kokybiškų paslaugų.
Gerbiami kolegos,
Krizė ateis ir praeis. Bet mes privalome nuolata reikalauti iš mūsų viešųjų įstaigų, biudžetinių organizacijų ir savivaldybės administracijos, padaryti daugiau už mažesnius pinigus. Jei mūsų ekonomika pradės kilti, o mes būsime reformavę savo paslaugų teikimą, galėsime įžengti į naują paslaugų plėtros etapą. Jei savo paslaugų sektoriaus nereformuosime, į ekonominės plėtros etapą įžengsime su archajišku savivaldybės paslaugų sektoriumi.
Tėvynės sąjungos frakcija Klaipėdos miesto taryboje yra konstruktyvi opozicija: mes dalyvavome darbo grupės veikloje. Teikėme pasiūlymus, didžioji dalis jų atgulė į šį projektą. Aš galėjau pasiūlyti kitų sprendimų, bet šiandien tikrai ne laikas derėtis.
Šiandien, patvirtinus biudžeto projektą, laukia dar vienas žingsnis, prižiūrėti kaip jis bus įvykdytas.
Jei miesto valdžia pasakos apie valstybės politiką, ji pasiųs signalą žemiau stovintiems įstaigų vadovams, kad reikia ne taupyti ir keisti netinkamus įpročius, bet tiesiog pralaukti sunkmetį, kol vėl sugrįš besaikio lėbavimo laikai. Tada, šiandieninis sprendimas mažinti biudžetą bus beprasmis.
Mes palaikysime šiandieninį sprendimą su viltimi, kad mums neteks gailėtis šito savo poelgio.
2009-04-11
Priešvelykiniai darbai
Didįjį ketvirtadienį lankiausi Vilniuje, kur teko dalyvauti Jaunimo reikalų departamento pasitarime, atviros erdvės jaunimo centrų steigimo klausimu. Atviros erdvės jaunimo centras yra naujos pakraipos įstaiga, padedanti jaunimui turiningai praleisti savo laisvalaikį. Nuo šiandien egzistuojančių vaikų ir jaunimo klubų, jie skiriasi laisvesne atmosfera, neformaliu požiūriu į veiklą. Šis centras geras tuo, kad jis reikalauja minimalaus išlaikymo: centrą prižiūri vos keli darbuotojai, kas nepaprastai aktualu šiandieninio ekonominio sunkmečio sąlygomis.
Atviros erdvės jaunimo centro kūrimas Klaipėdoje tapo svarbiausiu mano vadovaujamos Klaipėdos miesto jaunimo reikalų tarybos tikslu. Tokį patį tikslą sau kelia Jaunimo reikalų koordinatorius ir kiti jaunimo reikalų tarybos nariai. Mintis sukurti tokį centrą pradėjo materializuotis praėjusių metų vasarą, kai Klaipėdoje lankėsi Jaunimo reikalų departamento direktorius Juras Požėla. Mero kabinete mes sukirtome rankomis, kad toks centras atsiras, savivaldybė jam skirs patalpas, o Jaunimo reikalų departamentas tris metus išlaikys tris darbuotojus.
Naujųjų metų išvakarėse Jaunimo reikalų koordinatorius Modestas Vitkus, tarybos narė J.Choromanskytė ir aš tarėmės su Meru dėl naujos įstaigos statuso. Kartu mes radome gerą sprendimą ir atrodė, kad naujasis atviros erdvės jaunimo centras jau yra pasmerktas būti. Labai gaila, kad šį gražų sutarimą, kurį parodė pozicijos ir opozicijos atstovai, gali sužlugdyti biurokratinis nesusikalbėjimas Vilniuje.
Nesu tikras ar ketvirtadienio kelionė ką nors padėjo išspręsti. Aišku, kad centro atidarymas nusikėlė kur nors mėnesiui į nebūtį. Šių diskusijų metu pastebėjau, kad daugelis dirbančiųjų ministeriškose kėdėse žmonių, nelabai suvokia kas vyksta ant žemės, vietose. Manau visų rūšių vadovai savo pavaldiniams kasmet bent savaitei turėtų pasiųsti pasistažuoti į įstaigas esančias jų pavaldume, vien tam, kad jie galėtų suprasti, kad kaip atrodo gyvenimas pas mus Žemėje.
Tiek apie reikalus. Sveikinu visus su Šventomis Velykomis. Naudodamasis proga visus klaipėdiečius kviečiu susitikti septintą valandą ryto pamaldose Naujojoje Brunono Kventerburgiečio parapijoje Debreceno gatvėje. Kristaus prisikėlimo dienos nedera pramiegoti.
Atviros erdvės jaunimo centro kūrimas Klaipėdoje tapo svarbiausiu mano vadovaujamos Klaipėdos miesto jaunimo reikalų tarybos tikslu. Tokį patį tikslą sau kelia Jaunimo reikalų koordinatorius ir kiti jaunimo reikalų tarybos nariai. Mintis sukurti tokį centrą pradėjo materializuotis praėjusių metų vasarą, kai Klaipėdoje lankėsi Jaunimo reikalų departamento direktorius Juras Požėla. Mero kabinete mes sukirtome rankomis, kad toks centras atsiras, savivaldybė jam skirs patalpas, o Jaunimo reikalų departamentas tris metus išlaikys tris darbuotojus.
Naujųjų metų išvakarėse Jaunimo reikalų koordinatorius Modestas Vitkus, tarybos narė J.Choromanskytė ir aš tarėmės su Meru dėl naujos įstaigos statuso. Kartu mes radome gerą sprendimą ir atrodė, kad naujasis atviros erdvės jaunimo centras jau yra pasmerktas būti. Labai gaila, kad šį gražų sutarimą, kurį parodė pozicijos ir opozicijos atstovai, gali sužlugdyti biurokratinis nesusikalbėjimas Vilniuje.
Nesu tikras ar ketvirtadienio kelionė ką nors padėjo išspręsti. Aišku, kad centro atidarymas nusikėlė kur nors mėnesiui į nebūtį. Šių diskusijų metu pastebėjau, kad daugelis dirbančiųjų ministeriškose kėdėse žmonių, nelabai suvokia kas vyksta ant žemės, vietose. Manau visų rūšių vadovai savo pavaldiniams kasmet bent savaitei turėtų pasiųsti pasistažuoti į įstaigas esančias jų pavaldume, vien tam, kad jie galėtų suprasti, kad kaip atrodo gyvenimas pas mus Žemėje.
Tiek apie reikalus. Sveikinu visus su Šventomis Velykomis. Naudodamasis proga visus klaipėdiečius kviečiu susitikti septintą valandą ryto pamaldose Naujojoje Brunono Kventerburgiečio parapijoje Debreceno gatvėje. Kristaus prisikėlimo dienos nedera pramiegoti.
2008-12-20
Piliečių balsas į dangų neina
Kiekvieną kartą, kai artėja miesto tarybos posėdis, laikraščiuose pasirodo skelbimas apie tai, kad miestiečiai gali registruotis ir gaus teisę penkias minutes pakalbėti tarybos posėdžio metu. „Piliečių tribūną“ mūsų miesto valdžia pastoviai vadina pavyzdiniu valdžios (konkrečiau mero) bendravimo su piliečiais įrankiu. Asmeniškai aš tokią piliečiams teikiamą „paslaugą“ vadinu „kolektyvine psichiatrija“, o ne realiu valdžios ir piliečių bendravimo instrumentu.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
2008-11-15
Aplink privatizavimo komisija dideli skandalai
Kai savaitės pradžioje kolegoms Klaipėdos miesto tarybos nariams pasiūliau pasvarstyti idėją apie tai, kad verta būtų paleisti savivaldybės turto privatizavimo komisiją, nesitikėjau, kad aplink šį procesą kils toks šurmulys.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
2008-11-03
Muda politikoje
Šiandien vienas mano geras kolega savo Skype šūksnių laukelyje „pasidžiovė“ labai įdomų lietuvišką tinklaraštį nelietuvišku pavadinimu „Common sense“. Kaip tik ties straipsniu, kuris nagrinėja pridėtinės vertės nekuriančius procesus įmonėse. Visiems nepaprastai nuoširdžiai rekomenduoju pasiskaityti šį tinklaraštį, o neturintiems tokio noro esu pasirengęs pateikti savo recenziją. Žinoma ji bus politinė, t.y. perleista per mano politinės logikos filtrą.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
