Rinkimų kampanijos pabaiga internete.

Kol rinkimų kampanija vyksta visu greičiu, mes kuriame interneto puslapius, mūsų blogas nuolatos pildomas. Tačiau ar nenutinka kartais taip, kad kampanijai pasibaigus, puslapis tampa nebenaudojamas. Ar nenutinka kartais taip, kad po rinkimų praėjus ištisiems metams jūs vis dar tebekandidatuojate?
Jūsų dėmesiui siūlau septynis patarimus, kurie padėtų palaikyti gyvybę jūsų internetiniam puslapiui. Šie patarimai parengti laisvai interpretuojant S.Pearson ir F.Occonell rašinį „Stay online“, kuris buvo išspausdintas žurnale „Politics“.
1. Padėkokite visiems. Kampanijos draugams, rėmėjams, parodykite, kad jie yra ypatingi, kad jie daug prisisėjo prie jūsų pergalės ir kad jūs tikrai žinote jų vaidmenį.
2. Apsispręskite ar kampanijos puslapis, Facebooko grupės, E-naujienlaiškių formos, kurios buvo tinkamos bendrauti jums kandidatuojant, tinka dabar kai esate išrinktas ir išrinkti.
3. Panaikinkite iš puslapių visas užuominas į kandidatą, išrinkite mane ir pan. Niekas nėra klaikiau, kaip nuolatinis kandidatavimas.
4. Jūsų kandidatavimo Facebooko puslapio neverta uždarinėti, tačiau reikėtų nuolatos priminti visiems, kad nuo šiol jūs esate pasiekiamas jau kitame puslapyje.
5. Daugiausia skirkite laiko Jūsų naujienlaiškio palaikymui. Reguliariai siunčiamas naujienlaiškis padės sukurti pasitikėjimo atmosferą tarp jūsų, kuri bus labai reikalingas kai rinkimų kampaniją vėl pradėsite.
6. Nepiktnaudžiaukite naujienlaiškiais. Nereikia kišti kiekvienos savo kalbos konspekto. Geriausia tiesiog kas kelias savaites parašyti laiškelį, kur matytųsi, kaip jūs sunkiai dirbate rinkėjų labui.
7. Atminkite, kad ne kiekvieną dieną jūs žibėsite ekranuose ir laikraščių puslapiuose. Bet labai daug žmonių į jūsų puslapį pateks kažko ieškodami Googlėje. Jiems tikrai padarys įspūdį, kai pamatys nuolatos pildomą informaciją.

Mes Lietuvoje kol kas negyvename elektroninėje demokratijoje, tačiau mes jau nebegyvename popierinėje ar televizinėje demokratijoje. Šiandien politikams pasirinkimas vienas: arba jūs rašysite sėkmės istorijas arba jas rašys kiti.
Todėl STAY ONLINE.

Reputacijos kaina

Kuris laikas atgal žodis „reputacija“ niekada nebuvo vartojamas vienas. Dažniausiai jį lydėdavo terminai „prieštaringos“. Blogiausiu atveju, tariamąja nuosaka kalbėjome apie „nepriekaištingą reputaciją“. Kad tokia turėtų būti, kaip turėtų būti žemėje teisybė. Kaip su tuo daiktu yra pas mumis nelabai kas rūpinosi.
Savo gyvenime esu sutikęs du žmones kurie dažnai vartodavo terminą „reputacija“. Vienas iš jų buvo nevykęs politikas, bet puikus intrigantas. Jis užstatinėjo reputaciją taip dažnai, kaip prostitutė keisdavo partnerius. Galiausiai jis pamiršo ją išsipirkti, bet pamiršęs, kad jau trys mano aplinkiniai draugai ir bičiuliai turi jo užstatytą reputaciją, pabandė ją mums užstatyti dar kartą. Mes neturėjome kitos išeities – teko paprašyti tvirtesnių įsipareigojimų vykdymo garantijų.
Kitas žmogus, kuris rūpinosi savo reputacija buvo verslininkas. Jis mane gyvenime daug ko išmokė ir tebemoko. Net jei šiandien mūsų keliai išsiskirtų, aš jam būsiu gyvenime dėkingas už tai, kaip jis mokė vertinti duotą žodį. Smulkius susitarimus (kartais iki 10000 Lt. jis sudarinėja žodžiu. Gavus žodį „sutarta“ – tai veikė daug tvirčiau nei rašytinė sutartis. Gali būti tikras, kad pinigai yra tavo kišenėje. Jei tik įvykdysi savo įsipareigojimus. Mano draugo logika buvo paprasta, todėl geležinė. Jei jo verslo partneriai, klientai ir tiekėjai žinos, kaip jis laikosi savo žodžiu duoto įsipareigojimo, kritiniu momentu jie patikės jo garantijai, kad pinigai bus rytoj, po švenčių ar po mėnesio.
Politikoje reputacija yra taip pat brangus malonumas. Mes galime kaip norime minėti velionį A.M. Brazauską, ar prof.V.Landsbergį, bet lydinti šiuos žmones su kokiu nors Sacharuku yra tiesiog šventvagiška. Visiškai nesvarbu kokioje barikadų pusėje yra politikas. Jo reputacija bus verta tiek, kiek jis kritiniu momentu sugebės veikti ne savo asmeninių, bet visuomenės interesų vedinas.
Šiandien man ir mano komandai, sukant ratus po Lietuvos savivaldybes, vis daugiau tenka įsitikinti, kad esminė prekė, už kurią moka rinkėjai yra politiko reputacija. Kuo savivaldybė mažesnė, tuo reputacija yra brangesnė.
Kuo mažesnė savivaldybė, tuo mažiau pinigėlių reikia skirti reklamai ir įvaizdžiui. Pradėti reikia nuo prisistatymo bendruomenių lyderiams ir aktyvistams. Kas esi tu? Kodėl tu kandidatuoji, kas buvo tavo Tėvai ir kokia tavo istorija.
Jei šie žmonės patikės tavimi sėkme rinkimuose gali neabejoti.

Didžiųjų miestų gyventojai atsikrato dar vieno sovietizmo

Rinko nuomonių bendrovė „Sprinter“ atliko tyrimą, kuriuo paprašė Lietuvos gyventojus įsivaizduoti idealų merą. Mane nudžiugino Lietuvos gyventojų atsakymas, kad 70% Lietuvos žmonių meru pageidauja matyti žmogų, kuris yra įgijęs socialinių mokslų išsilavinimą. Didesniuose miestuose šis skaičius yra dar didesnis, kas rodo, kad Lietuvos didieji miestai vis labiau vakarėja.

Iki šiol dauguma postsovietinių valstybių, savo miestų merais norėdavo matyti „gamybininkus“ profesionalus. Lietuvoje tokiu politikos herojumi buvo Algidas Brazauskas. Plačių pečių vyras, kuris girdavosi savo statybomis ir net, užiimdamas aukštas pareigas, mėgdavo foto nuotraukose pozuoti su statybininko šalmu.

Žmonės manydavo, kad meras turi mokėti betonuoti, tiesti asfaltą ir žinoti trinkelių kvadratinio metro kainą. Gal ši krizė, gal kažkas kito, mus privertė suprasti, kad meras kelių nietiesia, jis sutelkia bendruomenę bendram darbui, ieško finansavimo šaltinių. Jei bus finansavimo šaltiniai, jei bus bendruomenės palaikymas, privatūs rangovai nuties kelią nepriklausomai nuo to kiek miesto meras į plentvolį bežiūrėtų.

Rinkimų technologams ateina krizė. Reikia ieškoti naujų įvaizdžių. Meras dirba kompiuteriu, meras renginyje susikabinęs už rankų traukia „tris milijonus”, meras mokykloje rankomis „piešia“ miesto miesto viziją, o būriai mokinuku su pavydu laukia, kol tos vizijos pavirs realybe.

Tikriausiai įsisvajojau, bet pagaliau gyventojai pradėjo norėti meru matyti tai, ko miestams reikia iš tikrųjų, - ne kiemsargių ir darbų vykdytojų, bet lyderių, kurie sugebėtų matyti kas yra už horizonto.

Humoras rinkimų kampanijoje

Kol klaidžiojau po broliukų latvių rinkimų technologijas, pastebėjau daug įdomių rinkimų technologijų perliukų, kurių užteks dar ne vienam blogo įrašui. Šiandien Jūsų dėmesiui pateiksiu linksmą filmuką, kuriuo dabartinės latvių valdžios partijos "smogė" vienam iš pretendentų į ministrus pirmininkus.
Šio filmo pagrindas - sena gera rusiška L.Gaidajaus komedija "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai". Ant to filmo buvo uždėti kiti žodžiai, tačiau iš esmės daugelis, bent jau mano kartos žmonių, tuos žodžius prisimena kaip "Tėve mūsų...".
Kadangi tuos žodžius mes puikiai žinome, psichologiniame lygmenyje mums kyla asociacijos, kurias lengvai perduodame ir naujiems personažams. Todėl pretendentas į Latvijos premjerus, staiga tapo girtuokliu mušeikai, bet kokia kaina besiveržiančiu į bet kokį postą. Tačiau galų gale visiems keturiems metams patupdomas į Rygos dūmą, kur jį "auklės" prorusiškos partijos "Šurikas" Ušakovas.
Geriau nebūna. Reklama pataikė į dešimtuką. matydami linksmą vaizdelį, mes aiškiai norime jį parodyti kitiems. Taip mes siunčiame nuorodas savo draugams. Panašiai šis filmukas atsidūrė pas mane, o aš jį siunčiu Jūsų dėmesiui

Juodosios technologijos Latvijoje II

Mūsų "braliukai" latviai, praėjusiuose rinkimuose nesibodėjo taikyti ir tikrai juodųjų technologijų. Įrodydamas savo žodžius pridedu skelbimą laikraštyje. Formaliai šis laikraščio skelbimas būtų lyg tai "trečiosios šalies" palaikymas. Žinoma vargu bau ar "naudos gavėjas" ministro pirmininko V.Dombrovskis, labai džiaugėsi tokiu palaikymu.

Taigi, kas yra juodosios technologijos ir ko juos skiriasi nuo negatyvios kampanijos?
Mano supratimu juodosioms technologijoms būdinga keletas savybių:
1. Anonimiškumas - kampanijos užsakovas paprastai linkęs būti pasislėpęs, arba net pasisavinti oponento vardą, tam, kad jis būtų diskredituotas
2. Amoralumas - veiksmai, kuomet siekiama ne atskleisti netinkamas oponento politines nuostatas, tačiau siekiama pažeminti oponentą, diskredituoti jį visuomenės akyse.
3. Dezinformacija - kai oponentui yra suteikiamos savybės, politikos ir nuostatos visiškai neturinčios nieko bendro su oponento politika ir nuostatomis.


Juodųjų technologijų tikslas yra diskredituoti oponentą, viliantis, kad jis negaus balsų ir jo rinkėjai arba liks namie arba balsuos už jūsų partiją. Šių technologijų taikymo problemos yra kelios. Pirmiausia mes gyvename daugiapartinėje sistemoje ir jei ant partija A išvers kibirą mėšlo ant partijos B, nusivylusių rinkėjų balsai gali atitekti partijai C. Antra problema - gali suveikti "užuojautos efektas" ir visi kaip tik parems mušamą partiją. Trečia - šiandien Lietuvoje kur kas didensnė problema yra bendra rinkėjų apatija ir ją numušinėti tokiais metodais jau primena mazochizmą.

Juodosios technologijos Latvijoje

Prabėgę rinkimai Latvijoje buvo įdomūs ne tik savo rezultatu, bet ir pačia rinkimų kampanija. Kalbant su daugeliu savo klientų, kuriems padedu daryti rinkimų kampaniją, jie prašo manęs daryti kampaniją garbingą, "be pykčio". Man atveju lieka perklausti kliento ar jis pageidauja pilkos ir nuobodžios kampanijos ar nori garbingos rinkimų kampanijos.
Pas mumis Lietuvoje keistai suvokiama, kad parodyti oponento blogybes, pozicijų skirtumus yra "juodosios technologijos" ir juodasis "pijaras". Jei remsimės šia nuomone, mano įkelta nuotrauka jau yra juodžiausias įmanomas "pijaras".
Tačiau sustokime minutėlę ir pagalvokime ar mūsų įsitikinimas yra tiesa. Parodyti, kad oponentai nėra teisūs, kur veda jų politika, arba kaip jie dirbo praeityje, nėra juodasis "pijaras". Tai negatyvi kampanija. Visuomenė moka politikams ne tik už tai, ką jie žada, bet ir už tai, kad jie pasakytų rinkėjams visą tiesą apie politinius oponentus.
Matyti oponentų trūkumus ir leisti visuomenei apie trūkumus nesužinoti yra negarbinga. Tai kur kas negarbingiau nei padaryti tokį nuotraukose pavaizduotą plakatą. Taip politikai nusižengia svarbiausiam savo veiklos principui - visomis išgalėmis tarnauti visuomenei.
Kas tokiu atveju yra negarbingas - juodasis "pijaras"? Jo esminis skiriamasis bruožas yra: nesantaikos kurstymas, išgalvotų nuostatų primetimas oponentui ir anoniminės atakos. Politika yra riterių užsiėmimas. O riteriai už savo idėjas stoja visu ūgiu. Jei už savo teiginius nestoji visu ūgiu, - teiginys tampa juoduoju "pijaru".

Rinkimų konsultantai: į mūšį be ginklų

Nors visuomenė iš politikų reikalauja, kad jie tarnautų rinkėjams, jais (rinkėjais) rūpintųsi, tačiau pati nesuteikia priemonių kaip tuos atpažinti ir „pamyluoti“. Nežinau kas dėl to kaltas: ar visuomenė, kuri nepatiki politikams gyventojų registro ar politikai, kurie nedrįsta prisiimti atsakomybės ir nepasiima sau teisės turėti rinkėjų sąrašus. Dėl tos priežasties į rinkimus politikai ir rinkimų konsultantai eina kaip nuogi į dilgėles.
Politinė partija turi teisę gauti gyventojų registro duomenis tik mėnesiui iki rinkimų, kai su tais duomenimis jau neįmanoma nieko padaryti. Pasibaigus rinkiminiam mėnesiui gyventojų duomenų bazės atimamos, o rinkimų konsultantai yra priversti pildyti kalnus popierių: įvardinti visus asmenis, kurie buvo tame kambaryje, kur buvo padėtas diskas su duomenimis. Rinkimų duomenys turėjo būti padedami į seifą, apie kurio sienų storį taip pat reikėjo parašyti ataskaitą. Sakysite perdedu. Žinoma, tačiau labai nedaug.
Ką tokio gauna politinė partija, ko ji neturėtų teisės žinoti? Gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų vardus pavardes ir adresą. Duomenis, kuriuos apie žmogų pasakytų kiekvienas kaimynas. 2002 politinė partija dar bent galėjo tikėtis sužinoti rinkėjo gimimo dieną. 2006 tai jau tapo slapta informacija.
Keista, tačiau senosios demokratijos į žmogaus asmens duomenis žiūri kažkaip paprasčiau. Anglijoje politinės partijos asmens duomenis gali turėti kiaurus metus. Dar daugiau, kiekviena parlamentinė partija turi teisę vieną kartą metuose nemokamai išsiųsti kiekvienam gyventojui po vieną laišką. Nuo to demokratijos šioje šalyje kažkaip nemažėja.
JAV kiekvienas pilietis turi teisę nueiti į rinkimų komisiją ir nusipirkti balsavimo istorijos sąrašą. Floridos valstijos rinkimų sąrašas nuo 1970 ųjų metų bus prieinamas kiekvienam, kuris sumokės 300 JAV dolerių. Jums nereikės nei įrodinėti kam jums to reikia nei ką su tais duomenimis darysite ir kur juos saugosite.
Jei jūs Jungtinėse valstijose kada nors paaukojote kiek ženklesnę sumą rinkimų kampanijai, tai jūsų pavardė atsidurs rinkimų ataskaitoje. Rinkimų ataskaita bus padėta Kongreso bibliotekoje, kur ją galės skaityti kiekvienas to norintis asmuo. Ar nuo to amerikiečių demokratijai ir laisvėms kyla koks nors didesnis pavojus? Visiškai ne. Greičiau atvirkščiai.
Kiekvieną tarybos narį, Seimo narį atakuojantis žmogus dievagojasi, kad už tave jis balsavo. Politikas negali patikrinti net elementariausio fakto ar tas žmogus iš viso vaikšto į rinkimus. Taip pas mus įsigali cinizmo kultūra. Rinkėjas dievagojaisi, kad už jus balsavo, o politikas,- kad jiems dirba. Po susitikimo rinkėjas tokias pačias pasakas seka kitai partijai, o politikas tyliai juokiasi į kumštį ir eina tvarkytis savo reikalų.
Rinkėjų sąrašai, kiti asmens duomenys, nėra tuščia užgaida. Tai yra priemonė, kurie Lietuvoje atpigintų politiką. Tai padėtų politikus atpalaiduotų nuo įsipareigojimo pinigams. Bet matyt kaip tik to niekas nenori. Todėl artėjant rinkimams, politikai ir vėl nuogi lenda į dilgėles.

Cecho interesai

Senais neatmenamais laikais, chirurgo amatu vertėsi barzdaskučiai. Jie nebuvo vieninteliai gydytojai, o laibai stripriai konkuravo su pirtinkais. Konkurencija tais laikais buvo nuožmi – santykių aiškinimasis prieidavo iki ginkluotų susirėmimų. Vilniaus mieste ginčui pasiekus magistrato teismui buvo nuspręsta, kad chirurgija gali užsiimti tik barzdaskučiai.
Politinių konsultantų rinka šiandien priemena anuos laikus. Politiniais konsultantais dirba žurnalistai, reklamistai, dizaineriai, viešųjų ryšių specialistai. Konkurencija yra geras dalykas, tačiau nėra gerai, kai konsultantai į politinį pasaulį žvelgia per šampūno pardavimų prizmę.
Labai gaila, kad pas mus rinkimai vyksta tik kas du metus. Politiniai konsultantai neturi galimybės išbandyti savo idėjų ir neturi galimybių turėti „nuolatinių“ besitęsiančių projektų. Tai reiškia, kad dažniausiai politikos laukia susiduria atraeilininkai ar mėgėjai.
Kažkada man teko rinkti politinius konsultantus ir kažkaip instinktyviai pasiteiravau jų apie tai kokią patirtį politiniame lauke turi kandidatuojanti bendrovė. Tada tai dariau instinktyviai, šiandien suprantu, kad tada pataikiau.
Esminis patyrusių politinių konsultantų požymis yra tas, kad jiems nereikia aiškinti vieno ar kito reiškinio, nereikia aiškinti kaip veikia politinė sistema. Taip pat reikia prisiminti, kad kampanijos momentu dera pasinaudoti ir kandidatų turimomis politinėmis pozicijomis: Seimo nariais, tarybos nario statusais ir t.t. O šis idėjų lobynas jau sunkiai prieinamas tiems, kurie apie politikos reiškinius žino tik iš laikraščių

Pažaboti demonus

Rinkimų kova yra tarsi politikų bandymas pažaboti demonus. Jie yra musyse (taip sakė vienas politikas) ir nurodinėja kaip mums elgtis. Rinkimų kampanijų laikas labiau primena ritualines lietaus iššaukimo paslaugas Afrikoje, nei realų ir racionalų valdžios programos pasirinkimo procesą.
Rinkiminės kampanijos mėnuo yra per trumpas laikas susipažinti su kandidatų programomis, pačios programos skiriasi tik niuansais, o ir vidutinis rinkėjas nelabai yra linkęs tų programų studijuoti. Tai gi lieka tik įvaizdžių kova, kurią ir galima pavadinti bandymu pažaboti demoną.
Laikas keistis – yra vienas iš mūsyse kabančių demonų. Kiek kartų mes esame pažadėję sau nuo pirmadienio laikytis dietos ar daugiau laiko skirti sau. Kiek kartų esame sau pažadėję, pradėti naują verslą, vien tik tam, kad pirmadienį vėl eitumėme į kontorą ir lenktumėme nugarą kapitalistui.
Laikas keistis yra kiekvieno opozicionieriaus svajonių demonas, kurį jie svajoja pažadinti mumyse. Prisimename B.Obamos šūkį „Keiskimės“. Tai rinkimų technologijos viršūnė. Amerikiečius taip buvo išvarginęs G.Bushas ir nesėkmingas karas Irake, kad amerikiečiai buvo pasiryžę balsuoti už juodaodį, kuris nesugebėjo kalbėti sudurtiniais sakiniais, o jo rinkimų programa panašėjo į vaikams sekamas pasakas.
Tęsiam darbus yra priešingos pusės demonas. Kodėl reikia keisti žmoną/vyrą ir rizikuoti ieškant kažko kito, jei šitas stuobrys/ragana yra žinoma, aiški ir visada po ranka. Kas gali garantuoti, kad bus tikrai geriau. O jei dar gimtadienio proga šitas stuobrys pasižada mažiau gerti, tai jau praktiškai tampa svajonių jaunikiu.
Visi turintys valdžią asmenys, mūsų viduje stengiasi pažadinti būtent šitą demoną. Jie visada pasakoja apie savo pasiekimus, visada pasakys, kad yra dar du ar trys darbeliai, kurie turi būti padaryti. Jie gąsdins opozicija, juk negalima pasitikėti tais, kurie tik kalbėjo, kai mes sunkiai dirbome. Jie pasakos apie tai kaip blogai bus visiems, kurie turi pasiėmę banko paskolas, nes išrinkus tokius neatsakingus lyderius aiškiai bus devalvuotas litas.
Nors mes buvome pripratę prie revoliucijų ir valdžią keitėme kiekvienuose rinkimuose, tenka konstatuoti, kad tęsiam darbus demonas vis dėl to yra stipresnis. Amerikoje yra skaičiuojama, kad rinkimuose esamų pozicijų turėtojai laimi santykiu 8:1. net renkantis rinkimų konsultantą siūloma atkreipti dėmesį į jo sėkmės istoriją. 25% pergalių turintis konsultantas dirbęs su išimtinai opozicionieriais yra daug didesnis genijus, negu 60% politikų perrinkęs rinkimų konsultantas.
Be šitų esminių demonų, pas mus veikia dar keletas mažiau svarbesnių demonų, kuriais naudojasi polittechnologai ir rinkimų konsultantai. Tai gali būti „lik namie demonas“, „mušk kitokį“ demonas ir panašiai. Žinoma jie yra kur kas retesni, bet reikės ir apie juos pakalbėti.

Facebook ne Dievas, bet valdo

Šį savo darbelį skiriu JAI. Aš visuomet peržiūriu jos profilį facebooke, jos nuotraukas patalpintas svetainėje ir komentarus po pakeista būsena. Man miela ir malonu paskaityti kur ji praleido savo savaitgalį, kaip ji tingi dirbti arba vakar audringai praleido vakarą. Net banalios citatos automatiškai generuojamos įvairių programų, jos profilyje atrodo kažkaip kitaip. Ar ši mano idilė turi trūkumų? Vieną: niekaip negaliu pasakyti ar esu su JA bendravęs gyvai.
Esu politikas ir mano facebookas mano draugų sąrašas yra per didelis. Draugų sąraše yra europarlamentaras Zigmantas Balčytis, kuris kažin ar pažįsta mane. Mano draugų sąraše yra kažkoks šiaulietis, kuris mano, kad aš esu Seimo opozicijos lyderis. Su opozicijos lyderiu draugystės neieškojau specialiai, - nesinorėtų tikėti, kad mano giminėje esama darbiečių. Mano buvimas facebooke primena buvimą bare, kai tu kasdien bendrauji su tuzinu žmonių, net paviršutiniškai neįsivaizduodamas, kas jie tokie.
Amerikiečių politiniai konsultantai jau blaivia galva ėmė vertinti naujosios medijos galimybes ir apie tai mes rašėme. Šiandien klausimas kaip efektyviai išnaudoti „Facebooką“ ir jo teikiamas galimybes. „Facebookas“ yra didžiausias socialinis tinklas pasaulyje, kuris vienija daugiau nei 300 mln. Vartotojų. 650 tūks vartotojų sakosi, kad yra lietuviai, čia gyvena ir kažkaip su ja yra susiję. Jei jie ir tik jie balsuotų už vieną ir tą pačią partiją , tai Facebooko frakciją Seime sudarytų maždaug 10 Seimo narių. Jie yra aktyvūs, nes kaip rodo tyrimai, maždaug pusė vartotojų bent kartą per dieną pasižiūri savo profilį. Ši potencialių rinkėjų sankaupa turi būti tinkamai ir efektyviai administruojama. Apie Facebookinių rinkėjų administravimą žurnale „Politics“ rašė amerikiečių rinkimų konsultantai Steave Pearson ir Ford O‘cconel. Jų mintis jūsų kuklus tarnas adaptavo ir pritaikė Lietuvos realijoms.
Fanų skaičius
Facebooko draugų skaičius priklauso nuo to, kokio kalibro žaidėjas jūs esate. Jei jūs esate Seimo narys, užimantis ryškias pareigas, realistiška būtų tikėtis kelių tūkstančių gerbėjų. Jei esate viso labo rajoninio mąsto politikas keli šimtai rėmėjų yra tikrai realistiška ir pakankama. Draugų skaičiaus esmė yra gebėjimas su kiekvienu iš jų efektyviai bendrauti.
Skirtingos terpės.
Facebooko esminis ginklas galimybė perteikti informaciją įvairialypiais kanalais: nuotraukomis, vaizdu, užrašais ir būsenos pakeitimais. Tai padarius fanų puslapiuose matysis jūsų įrašai ir juos matyts Jūsų draugų draugai. Niekada negalima pamiršti „žymėjimo“ nuotraukose esančių asmenų, žmonių, paminėtų užrašuose. Lygiai taip pat kaip negalima palikti namų be video ir foto kameros.
Personalinis ir kampanijos profilis
Vadovauti rinkimų kampanijai Facebooke iš savo asmeninio profilio yra tas pats, kas vadovauti visai rinkimų kampanijai iš asmeninio miegamojo. Teoriškai yra įmanoma, praktiškai labai nepatogu. Todėl kampanijoms rekomenduojama susikurti atskirus puslapius. Ten bus galima parašyti kas jūs esate ir kur kandidatuojate, ten savo puslapio administravimą galėsite patikėti sananoriui, kuris galės atsakinėti į rutinius klausimus arba įkėlinėti nuotraukas. Faceboko puslapiai užtikrina reklamos galimybę. Pirkdami reklamos paslaugas Jūs gaunate labai segmentuotą auditoriją.
Kartais jūsų asmeniniai ir kampanijos profiliai turėtų susisiekti tarpusavyje, tačiau tai darykite pakankamai atsargiai. Atminkite JI ir JIS asmeniniame jūsų profilyje norėtų žinoti ar jums viskas yra gerai, o ne tai kaip gražiai išėjo Jūsų foto apylinkės senutės fone.

Politechnologai nebesimeldžia WEB 2.0

Internetinės kampanijos ”Facebook”, Twitter, Blog, YuoTube, ”Flickr”, SEO, WEB 2.0 šiandien tapo kultiniais maldos žodžiais, burtažodžiais, kuriuos ištarus politiniam konsultantui atsiveriai neriboti užsakovo biudžeto ištekliai. Tai aukštos pridėtinės vertės „biudžeto įsisavinimo procesas, taigi labai didelė dalis lėšų sėkmingai pasilikdavo pačio konsultanto banko sąskaitoje. B.Obamos savo kampanijai tinkle išleido maždaug 25 mln dolerių, joje dirbo šimtai samdomų kampanijos darbuotojų ir tūkstančiai savanorių. Tai dar labiau sustiprino internetinės komunikacijos isteriją
Vis dėl to pasaulyje pradeda rastis sąžiningų politinių technologų, kuriems rūpi kampanijos efektyvumas, o ne vien užsakovo biudžeto įsisavinimas. JAV politinis konsultantas John Rowley parašė straipsnį žurnale „Political Magazine“, kuriame ir pateikė konkrečių pasiūlymų kaip efektyviai rinkimų kampanijoje reikia panaudoti internetą. Man šis rašinys patiko, todėl jį „džiazovai“ perpasakosiu, pritaikydamas vietinėms realijoms.

Jei rinkimų kampanijos biudžetas siekia apie 50 tūkstančių USD (Lietuvos masteliais tikrai kalba eitų apie 50-100 tūks lt, o pati kampanija yra vietinio pobūdžio t.y. savivaldos rinkimų, John Rowley nesiūlo nei samdyti profesionalių „tinklo darbuotojų“, nei į pagalbą kviesti daugybės savanorių. Visą darbą turėtų atlikti vienas „tinklo kampanijos“ savanoris, kuris dirbtų kartu su kampanijos komunikacijos vadovu, būtų jam pavaldus ir „džiazuotų“ jo diktuojama tema.

Išlaidos rinkimų kompanijai tinkle, turėtų siekti nedaugiau 4-10% reklamai skirtų lėšų. Reklaminės kampanijos internete šerdis turėtų būti profesionalus tinklapis, būtinai padarytas profesionalios IT bendrovės, o ne „padžiautas“ ant nemokamos platformos. Lietuvoje labai svabu yra pasiteirauti ar bendrovė turi politinio darbo patirties, nes politinis puslapis ir pornografinis puslapis labai daug skiriasi, nepriklausomai nuo to, ką apie politikos ir pornografijos panašumus mano dauguma Lietuvos gyventojų. Ieškantiems profesionalios firmos rekomenduočiau bendrovę „IT uostas“. Jie turi darbo patirties politikos rinkoje, jų darbai atitinka kainos ir kokybės santykį, o bendrovės atstovams nereikės aiškinti skirtumo tarp politikos ir prakybos padėvėtais automobiliais.

Jei jūsų kompanija internetu yra vietinio pobūdžio, kampanijos prioritetas turėtų būti skirtas dviem dalykams: nuolatos atnaujinamam interneto puslapiui ir elektroninių paštų katalogui, kurie yra nusiteikę reguliariai gauti jūsų kampanijos naujienas ir paraginimus.
Toliau seka „blogai“, youtubas, ir pastovus „Twiteriavimas“. Blogus, youtube ir twiterius būtinai reikia padėti į antrą prioritetų sąrašo vietą dėl to, kad be solidžios elektroninio pašto duomenų bazės, šių trijų informacijos kanalų sklaida, tampa labai problematiška ir mažai efektyvi.

Dar reiktų atkreipti dėmesį, kad daugelis šiandieninių interneto vartotojų į vienus ar kitus puslapius patenka per visažinį „googlą“. Todėl verta pasistengti, kad svarbiausiose politinėse žinios raktiniuose žodžiuose išmestų jūsų interneto puslapį kuo arčiau akių lygio t.y. pirmame puslapyje kuo aukščiau. Tam taip pat turėtų būti skiriamas pakankamai svarbus dėmesys, netgi kiek aukščiau youtubo ir twitterio.

Nors amerikiečiai rekomenduoja pagalvoti apie internetinius banerius, nuotraukų sklaidos programą „Flickr“, tačiau visa tai jau reikėtų daryti likutiniu principu. Taip pat pasveriant resursus. Bet kuris, bandantis užsidirbti iš banerių, privačiame pokalbyje jums pasakys, kad lietuviai nuo amerikiečių skiriasi tuo, kad lietuviai labai mažai spaudžia reklaminių banerių.

Politiniai konsultantai ir polittechnologai ėmė sklaidyti WEB 2.0 mitą ir jų indėlį į pergalę rinkimuose, tai nereiškia, kad jų naudoti neverta. Politiniai technologai rinkimų procesą daro racionalų –padeda savo klientams pigiausiu ir efektyviausiu būdu pasiekti pergalę rinkimuose. Norint sėkmės rinkimuose reikia melstis Viešpačiui Dievui, o ne technologijoms

Šiandien rašiniuko apie rinkimus, rinkimų konsultantus ir politines technologijas nebus. Šiandien Olandijos rinktinė padarė man gerą šventę. Olandai įrodė, kad ne įvaizdis, o realus komandos žaidimas atneša pergalę. Kartais tai būna ir rinkimuose.
Pirmyn Oranžiniai

Rinkimų konsultantų Meka

Kaip kiekvienas musulmonas meldžiasi veidu į Meką, taip kiekvienas konsultantas meldžiasi politinių debatų centro laukui, kuris angliškai vadinamas „centre ground“. Tai yra retorikų, programų, lozungų, veiksmų rinkinys, kuris jungia neapsisprendusiuosius rinkėjus. Būtent dėl neapsisprendusiųjų arba dėl migruojančių rinkėjų yra kuriamos rinkiminės kampanijos, samdomi profesionalūs rinkimų konsultantai, naudojamos primityvios ar kosminio mąsto politinės technologijos. Partija užėmusi „centre ground“ paprastai laimi ir rinkimus.
Kodėl JAV prezidentu buvo išrinktas B.Obama ir kodėl jis, greičiausiai pralaimės būsimuosius prezidento rinkimus? Kodėl Britanijoje 13 metų truko leiboristų valdymo epocha ir ji baigėsi būtent šiemet? Į tuos klausimus yra dešimtys atsakymų, tačiau be „centre ground“ sąvokos niekaip neišsiversime.
Kur randasi šitas politinis rojus ir kaip jis pasiekiamas. Jei darydami apklausą, mes paprašysime žmonių identifikuoti savo pažiūras nuo 1 (visiška kairė) iki 10 (ultra dešinė), daugiausia žmonių pasakys, kad jie yra Nr.5. Atitinkamai mažiau bus Nr.4 ir Nr. 6 ir visiškai nykstantys dydžiai Nr.1 ir Nr.10 Na maždaug taip, kaip pavaizduota paveikslėlyje.

Partijų lyderiai, pozicionuodami save rinkoje, jei veiks racionaliai, visuomet bandys paiimti Nr.5 Dvipartinėje sistemoje dešiniųjų lyderiai gali nesijaudinti dėl 6,7,8,9 ir 10. Paprasčiausiai todėl, kad jie vis vien balsuos už tą partiją arba liks namie.
Jei abu partijos lyderiai būtų žmonės racionalūs, abu judėtų link Nr.5 Tada lemtų abiejų lyderių asmenybės tūriai. Politinių technologijų požiūriu tai prilygtų tankų kautynėmis ties Prochorovka, kur 1943 metais ties Kursu tiesiu taikymu susikibo dvi galingiausios pasaulyje tankų armijos. Tų politinių titanų kovą aprašinėja istorijos vadovėliai, o rinkimų konsultantai, turėję laimės pabūti šalia, po to rieškučiai semia pinigus ir užsitikrina savo pavardės citavimą pasauliniuose politikos mokslo žurnaluose.
Deja taip būna retai, o dažniausiai politiniai lyderiai kartais sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka, kitą kovos lauką, ir politinių debatų „centre groundas“ oponentui yra paliekamas be kovos. Taip darė britų konservatoriai nuo 1997 ųjų, vis bandydami būti dešinesni už leiboristų premjerą Tonį Blairą. Taip jie darė todėl, kad nesugebėjo suvokti, jog britai nenori vien tik besaikio mokesčių karpymo ir viešųjų paslaugų privatizacijos.
Prireikė maždaug 10 metų, 4 triuškinančių pralaimėjimų, kol Britanijos konservatoriai pakeitė savo politiką ir keliais smūgiais atsiėmė vidurio lauką, kurio T.Blairo įpėdis G,Brownas net realiai nesiteikė ginti.
Daugelis paklaus manęs, jei visi tokie protingi, kodėl mes neturime politikos pabaigos? Kodėl visi lyderiai nestoja į centrą? Kodėl nebėra politinių titanų kautynių ties Prochorovka? Taip yra todėl, kad politinis centras migruoja, jis yra nepastovus ir tai, kas vakar buvo politinių debatų centras, šiandien jau yra ekstremizmas. Už „centre ground“ sėkmingą suradimą rinkimų konsultantas gauna savo pinigus. Ir vis vien jis tai padaro tik labai apgraibomis. Ar tuo keliu reikės vesti partiją, sprendžia lyderis. Tai jo teisė ir jo pareiga.

Pergalė rinkimuose. Penki žingsniai

Savo internetiniame dienoraštyje atidarau naują skilį „politinės technologijos“. Jame bus kitas žvilgsnis į politiką ir politikų elgesį. Seniai norėjau apie tai pradėti rašyti, tačiau vis kažkaip pritrūkdavo laiko ar noro. Artėjant savivaldos rinkimams, nusprendžiau, kad vėliau jau bus per vėlu. Todėl jūsų dėmesiui siūlau penkis patarimus ir penkias problemas, kurias turės išspręsti politiniai lyderiai Lietuvoje, jei norės laimėti artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus.

Lengvų pergalių rinkimuose nebus
Rinkimų patirtis rodo, kad artėjančiuose savivaldos rinkimuose nebebus lengvų ir užtikrintų pergalių. Vis mažiau lieka partijų „tėvonijų“ ir vis mažiau lieka nepakeičiamų lyderių. Norint laimėti, reikia penkių skirtingų dalykų kombinacijos: vieningos partijos struktūros, geros reputacijos lyderio, profesionalaus rinkimų štabo, pozityvios žiniasklaidos ikirinkiminiu laikotarpiu ir kryptingos profesionalios rinkimų kampanijos.

„stebuklingas kampanijos ginklas“
Jau šimtus metų, kai tik vyksta rinkimai ieškoma stebuklingo ginklo, kuris iš karto laimėtų rinkimus. Kažkada buvo meldžiamasi televizijai, šiandiena daugelis bando melsytis internetui ir „socialinei žiniasklaidai“. Internetas vaidino labai svarbų vaidmenį rinkimų kampanijose Amerikoje. Pas mus jis buvo naudojamas vangiai, nes aktyviausias rinkėjų sluoksnis nesinaudojo internetu. Truputis vėlavimo mums yra į naudą. Kol mes rengiames kampanijas perkelti į elektroninę erdvę, patys amerikiečiai blavesne galva įvertino „Facebook“, BLOG‘ų, Twitter galimybes. Šiandien tikslinga pasinaudoti amerikiečių patarimais – internetinei sferai neskirti daugiau nei 5% rinkiminių kampanijų resursų. Aš manau, kad iš „stalčiaus“ reiktų traukti laiškus, lankstukus, lipdukus, tušinukus ir kitas seniau pamirštus kampanijos atributus.

Profesionalūs konsultantai.
Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima įgyvendinti gerą rinkimų kampaniją be profesionalių rinkimų konsultantų. Konsultantai pirmiausia turi sukaupę didelę kampanijų patirtį antra jie yra laisvesni nuo vidinio partinio gyvenimo peripetijų. Jie gali duoti drąsių ir profesionalių patarimų. Kadangi rinkimų kampanija tampa vis labiau intensyvesnė, taigi profesionalai darbą padarys greičiau ir labiau laikydamiesi terminų. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos rinka maža ir nėra daug profesionalių rinkimų konsultantų. Profesionalas rinkimų konsultantas neturės mokintis rinkimų proceso ABC, taigi politinė partija sutaupys gan daug svarbaus laiko.

Kad pinigai dirbtų užsakovui.
Esminis iššūkis rinkimų kampanijos sėkmei yra protingas pinigų leidimas. Jei pinigų turite mažai, juos reikia leisti protingai, kad pavytumėte turtingesnius konkurentus. Jei pinigų turite daug, juos leisdami neatsakingai, galite pasiekti taip, kad jie pradės dirbti prieš jus. Neturtingesni užsakovai badys pirštu į jūsų reklamą, klausdami už kokius pinigus ši reklama leidžiama ir kiek užsakovas turės atidirbinėti savo aukotojams.

Mikro rinkimų kampanijos

Praėjusiuose savivaldos rinkimuose viena vieta Klaipėdos m. taryboje kainavo maždaug 1000 balsų. Smulkesnėse savivaldybėse pergalę gali lemti 300-400 rinkėjų grupė. Laikai, kai reikėjo gaudyti visus rinkėjus, jau praeityje. Šiandien gera rinkimų kampanija būtent turi surasti tuos rinkėjus ir įtikinti, kad užsakovai yra būtent ta partija, kuriems reikėtų atiduoti jų balsą. Būtent šių grupių suradime, jų pritraukime ir pasirodys lyderių, partijų ir politinių technologų genialumas.

Kiekvienoje rinkimų kampanijoje yra nežinomųjų. Geriausi konsultantai, geriausi lyderiai, geriausia kampanija kartais nueina niekais, jei šita komanda nesugeba įtikinti piliečių, kad būtent tokia idėja, tokie politikai yra reikalingi miestui ar šaliai. Bet šiandien sudedamos aukos yra pernelyg didelės, kad politikas galėtų pasikliauti vien savimi ir ignoruotų profesionalų patarimus.