Skelbkime paliaubas

Artėja sausio 13-oji dėstyti šias mintis mane paskatino pasirodę straipsniai spaudoje ir kelis metus vykstančios diskusijos viešoje erdvėje:
Ne už tokią Lietuvą kovojome...
Kiek dabar eitų ginti Lietuvos
ir t.t. ir pan.
"Respublikos"  vadas Vitas Tomkus,  net didžiulį opusą šia tema patvėrė ir, kaip jau darosi įprasta, įpareigojo jį išspausdinti "Vakarų eksprese". Taip įkalė dar vieną vinį į šio klaipėdietiško dienraščio karstą. Galiu lažintis - panašūs virkavimai atsiras ir vasario 16 ir kovo 11.
Man šito jau gana. Aš nesutinku.
Mūsų valstybė turi problemų ir jas reikia spręsti. Tačiau jas spręsti mes turime 360 dienų per metus. Kelios kitos dienos per metus turi būti skirtos švęsti. Susirinkę per Kalėdas, mes nepuolame vieni kitiems į gerkles ir aiškintis santykių. Per laidotuves mes nepasakojame, kad velionis buvo mergišius ir šiaip 100 litų man liko skolingas. Tam ne vieta ir ne laikas.
Lygiai taip pat nebus laikas sausio 15 - ąją, kai kuriems "drąsiems" istorikams pasakoti kaip 1923 Lietuva "okupavo" Klaipėdos kraštą.

Ar libcentristams ir konservatoriams nereikėtų vienytis?

Aršiai demonstruota liberalių jėgų tarpusavio meilė neduoda vaisių. Savaitgalį Šilutėje viešėjęs, buvęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius, bet kokias liberalų jungimosi viltis perliejo „šaltu realybės dušu“:

„R. Šimašius, atsakydamas į S. Kazlausko pastebėjimą, kad liberalioms jėgoms jau seniai laikas burtis į vieną partiją, kitaip neva nė vieną iš jų ateityje nesugebės laimėti rinkimų į Seimą, pareiškė, kad nematantis jokių galimybių Liberalų sąjūdžiui vienytis su Sąjunga TAIP, nei su LiCS – dėl šių politinių partijų vadovybėse vyraujančių vertybių problemų. Tačiau, anot Seimo nario, LiCS partijoje tikrai esama nemažai padorių žmonių, kuriuos jis mielai norėtų matyti Liberalų sąjūdžio gretose.“ – susitikime kalbėjo R.Šimašius

Iš pateiktos ištraukos matosi, kad Liberalų sąjūsi į partijų susijungimą žiūri “iš jėgos” pozicijų ir su liberalcentristais nenori vienytis. Jau kurį laiką liberalai vilioja pavienius liberalcentristus, tačiau ryžtingiems žingsniams liberalų vadovybei pritrūksta politinės valios.

 Man teko matyti iš vidaus kaip konservatoriai pergyveno keturis susijungimus. Prie Tėvynės sąjungos prisijungė politiniai kaliniai, dešiniųjų sąjunga, krikščionys demokratai ir tautininkai. Tai buvo nelengvas procesas. „Stipresniam susijungimo partneriui reikia perlipti per save ir sutikti su mažesnio partnerio reikalavimais. Greičiausiai Liberalų sąjūdžio vadovybė tam nepasirengusi. Manau TS-LKD vadovybei atsirado gera proga žengti drąsų žingsnį - pasiūlyti liberalų ir centro sąjungai įsilieti į Tėvynės sąjungą.

TS-LKD ir yra plačių pažiūrų politinė partija. Mūsų abiejų partijų ekonominė platforma iš esmės sutampa, o skirtumai – nežymūs. Mes neturime asmenybinių problemų. Mes kartu dirbome praėjusioje Vyriausybėje. Mes suvokiame, kad dešiniųjų balsų negalima švaistyti. 

Protingas Chamas "Kaip Vyriausybėse reikalai perduodami".

Veido apžvalgininkas A.Bačiulis, tikuosi, neįsižeis. Perkopijavau visą jo pasisakymą kaip keičiasi valdžia ir kaip Butkevičius chamiškai elgesi. Tuoj Facebook srautas paslėps tokią naudingą ir įdomią informaciją.

Šiek tiek pasiaiškinau, kodėl dabar A.Butkevičius nežiniuką vaizduoja. Pasirodo, mūsų didžiai gerbiamas naujasis premjeras po paskyrimo net nesiteikė perimti reikalų iš pirmtako! Kas nežino, tai pagal nerašytą, bet geležinę, tradiciją premjerai perdavinėja kabinetą "iš rankų į rankas", kad Vyriausybė ne tik juridiškai, bet ir fiziškai neliktų be vadovo. Susėda, išgeria kavos ar ko kito, akis į akį aptaria svarbiausius reikalus, paskui naujajam vadovui pristatomi "pereinamieji" Vyriausybės aparato darbuotojai. Menu kai Kubilius perdavinėjo kabinetą Paksui, tai laukė iki vėlaus vakaro, kol baigsis Seime balsavimas ir priesaika, paskui gerą valandą kalbėjosi. Kirkilas irgi - atlėkė po Kubiliaus priesaikos ir laukė kabinete, o šis važiavo į Vyriausybę jau išnaktose, nes tokia tvarka, tradicija ir Vyriausybės tąsa. Atitinkamai, kai tik prisiekė Butkevičius Seime, Kubilius važiavo į Vyriausybę jo laukti. Bet tas užsuko į vieną, kitą ministeriją, pristatė ten ministrus, o paskui paskambino ir pasakė, kad į Vyriausybę atvažiuos tik kitą dieną, 0800 ryte. Kubilui teliko važiuoti namo, taip ir neperdavus kabineto. Žinoma, pono valia, bet paskui nereikia skųstis, kad kažko nerandi ar nežinai, kur kas Vyriausybėje padėta. O dabar jau aiškina, esą " artimiausiu metu atominės energetikos klausimais ketina pasikalbėti su buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi. "Manau, kad mes turime galvoti apie valstybės dabartį, ypač energetikos srityje, ir apie jos ateitį. Ir jisai (A.Kubilius - BNS) gal netgi perduos man tam tikrą informaciją".

Minimalios algos pakėlimas pirmiausia smogia ją gaunantiems

Šios vasaros pabaigoje padidinta minimali alga, daug džiaugsmo nesukėlė. Dar tebevykstant svarstymams, diskutuodamas su daugeliu žmonių, sakiau, kad nuo tokio algos pakėlimo pirmiausia nukentės tie, kurie tą algą gauna. Man liūdna, bet iš esmės buvau teisus.
Dienraščio "Klaipėda" korespondentė Virginija Spurytė jau aprašė faktą, kad dėl išaugusios minimalios algos    pakilo Klaipėdos daugiabučių  namų administravimo išlaidos. Pasipiktinę gyventojai tuoj bėgo teisybės ieškoti į laikraštį. Manau geriausia jiems būtų buvę bėgti teisybės ieškoti į Švietimo ministeriją arba pas "orius atlyginimus" norinčius užtikrinti politikus. Pirmoji institucija yra kalta, kad duodama išsimokslinimą, nemokino ekonomikos, politikai - "orų gyvenimą" siekia užtikrinti iš mūsų kišenės.
Ekonomika yra pasirinkimų mokslas ir menas. Ir jei kažkas pasikeičia grandinės, pradžioje pokyčiai neišvengiamai keičiasi visa grandinė. Minimalų uždarbį Lietuvoje gauna apie 10% dirbančiųjų. Dauguma iš jų dirba ne visą darbo dieną arba ką tik sugrįžo į darbo rinką. Procentas, dirbančių už minimalią algą, mažėja. Tai visiškai nepateisinama, kodėl siekdami pigaus populiarumo, taisyti tai, kas nėra sugriuvę.
Po šitokio taisymo, jau pakilo ir tuoj pakis visos reguliuojamų prekių kainos. Tai nutiks todėl, kad daugelyje tų prekių dedamųjų yra įskaičiuoti darbuotojų atlyginimai, kurie dažniausiai yra "pririšti" prie minimalios algos. Todėl minėtų mokesčių pakėlimas skaudžiausiai ir smogs tiems, kurie tą minimalią algą ir gauna.
Reikia atsiminti ir tai, kad gaunantys minimalią algą nėra patys efektyviausi ir rinkoje pageidaujamų profesijų darbuotojai. Kitaip jų alga būtų daug didesnė. Lietuvos ūkis dar iki galo neatsitiesė po ekonominės krizės, bedarbystės procentai tebėra dviženkliai, todėl geriau jau taip apmokamas darbas, nei vieta darbo biržoje. To deja dažnai nesupranta nei politikai, nei jų rinkėjai.

8 Italijos vyskupo palaiminimai politikui

Aštuoni arkivyskupo Luigi Bonazzi palaiminimai politikui:

1. Pirmasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris gerai suvokia ir giliai įsisąmonina savo vaidmenį. Vatikano II Susirinkimas apibūdino politinę veiklą kaip „kilnų ir sunkų meną“ (Gaudium et spes, 75), nes politikai vaidina nepamainomą vaidmenį kuriant teisingą socialinę tvarką.

2. Antrasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris yra patikimas kaip žmogus.
Mūsų dienomis vis daugėja skandalų politikos pasaulyje, ir dėl to prarandamas pasitikėjimas politiniais veikėjais. Norint pakeisti šią situaciją, reikalingas stiprus atsakas, atsakas, apimantis reformą ir apsivalymą, siekiant reabilituoti politiko įvaizdį.

3.Trečiasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris dirba dėl bendros gerovės, o ne dėl savo naudos. Kad gyventų šiuo palaiminimu, politikas tesikreipia į savo sąžinę ir tepaklausia savęs: „Ar aš dirbu dėl tautos, ar dėl savęs?

4. Ketvirtasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris ištikimai išlieka nuoseklus. Žmogui, dalyvaujančiam politikoje, reikia nuolatinio atitikimo tarp jo tikėjimo ir gyvenimo; tvirto atitikimo tarp jo žodžių ir veiksmų; nuoseklumo, kuris gerbtų rinkiminius pažadus ir juos tesėtų.

5. Penktasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris siekia vienybės ir ją saugo. Tai todėl, kad susiskaldymas yra savęs naikinimas.

6. Šeštasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris siekia radikalių pokyčių.
Tokie pokyčiai įvyksta, kovojant su intelektualiniu iškrypimu; nevadinant gėriu to, kas yra blogis; ... turint magna charta – Evangeliją.

7. Septintasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris moka išklausyti.
Kuris moka išklausyti liaudį tiek prieš, tiek po rinkimų; kuris moka klausyti savo sąžinės; kuris moka klausytis Dievo maldoje. Iš viso to jo veikla įgis tvirtus įsitikinimus, pasitikėjimą ir veiksmingumą.

8. Aštuntasis palaiminimas: Palaimintas politikas, kuris nebijo.
Kuris visų pirma nebijo tiesos. „Tik tiesa išgelbsti“, taip dažnai sako Benediktas XVI. O Jonas Paulius II sakydavo „Tiesai nereikia rinkėjų balsų!“. Tenebijo politikas žiniasklaidos. Paskutiniame teisme jis turės atsiskaityti prieš Dievą, o ne prieš žiniasklaidą!

Nori ramybės – pirmyn į kaimą

Tūkstančiai klaipėdiečių skundžiasi triukšmu ir muštynėmis aplink "Kaliforniją". Tokiems Klaipėdos miesto valdžia pasiūlo keltis gyventi į kaimą. Mieste turi “virti gyvenimas”, todėl čia reikia pramogų. Bet vos tik patriukšmauja koks nors senamiesčio naktinis klubelis tuoj pat "atsiranda" ramybės gynėjų. Jei senamiesčio gyventojų negina miesto valdžia, juos ginti imasi opozicija.

Įdomu koks socialdemokratės L.Petraitienės "draugas" gyvena Žvejų gatvėje, kad minėtoji ponia taip aktyviai rūpinasi ramybe šioje gatvėje? Net tris metus. Pavydėtinas nuoseklumas. Toks pats pavydėtinas draugės Lilijos gebėjimas nematyti pietinių rajonų gyventojų problemos ir “Kalifornijos” teroro.

Pasiklausykime mano versijos. Draugės Lilijos draugai, kaip musės nutūpė senamiestyje ir pageidauja būti truputį nėščiais. Viena vertus rytais su šlepetėmis nueiti atsigerti kavos, kita vertus vakarais mėgautis lakštingalų simfonijomis. Dar pageidautina, kad valstybė remontuotų jų namų fasadus.

Draugei Lilijai ir socialdemokratams pietinių rajonų gyventojai nerūpi, nerūpėjo ir nerūpės. Ji ir socialdemokratai prisimins pietinių rajonų gyventojus tik tada, kai reikės vykdyti „Gaspromo“ užsakymą ir visokeriopais būdais stabdyti suskystintų dujų terminalo statybą. Tam, kad po to galima būtų grįžti ir ramiai pasiilsėti Žvejų gatvėje.

Kodėl liberalai nori, kad valstybė lįstų į žmonių lovas?

Visiškai nesuprantama, kodėl Lietuvos liberalai, per didžiąją dalį laiko nei vienu klausimu nesugebėję surasti bendrų sąlyčio taškų, taip greitai ir vieningai susivienijo prieš Konstitucijos pataisą, kurioje būtų brėžiama kas yra šeima. Kodėl liberalai leidžia visoms valstybės institucijos bausti ir persekioti šeimas sukūrusias poras? Liberalai visada sakėsi esą prieš tai, kad valstybė lįstų į žmogaus lovą ir greičiausiai turėtų palaikyti principą „spaudas pase nieko nekeičia“. Kodėl žodžiai staiga ėmė skirtis nuo darbų?

Aš pritariu, kad valstybei nėra jokio reikalo lįsti į žmonių lovas, bet santuoka nuo amžių amžinųjų tai nelabai ką bendro turėjo su lovos reikalais ir žmonių tarpusavio santykiais. Santuoka visais laikais buvo civilinės būklės aktas, dviejų asmenų viešas pareiškimas apie pasirengimą vesti bendrą ūkį, susilaukti vaikų ir juos auginti ir auklėti pagal savo supratimą. Būtent viešas santykių deklaravimas suteikia to pastovumo, kuris leidžia išvengti priverstinio lindimo į žmonių miegamuosius. Jei bet kokius santykius mes vadiname šeima, vadinasi valstybei privalo miegamuosiuose įrengti filmavimo kameras ir griežtai sekti ar nėra bendro ūkio vedimo pėdsakų ar kitokių tarpusavio įsipareigojimų faktinės būsenos konstatavimo įrodymų. Jei tokių kamerų valstybė mūsų miegamuosiuose neįtaisys, santykius deklaravę (susituokę asmenys) tuojau pat sulauks valstybės sankcijų, tame tarpe ir finansinių.

Štai valstybės tarnybos įstatymas draudžia vienas kito pavaldume dirbti sutuoktiniams. Tokia nuostata nėra taikoma nei trumpalaikiams nei ilgalaikiams meilužiams, net jei jie kartu veda bendrą ūkį ar net turi bendrų vaikų. Užtikrindama lygybę valstybė turėtų arba griežtai stebėti ar darbo kolegos nemezga jokių santykių arba panaikinti viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymą ir leisti sutuoktiniams dirbti vienas kito pavaldume. LiCS vadas A.Čaplikas nemato problemų, kad FNTT vadovas pasirašo dokumentus apie savo patikimumą, todėl visuotinis giminaičių ir šeimos narių įsidarbinimas valstybės tarnyboje LiCS atstovams moralinių nuoskaudų nesukeltų.

Pernai Seimo priimtas įstatymas dėl brangaus turto apmokestinimo apmokestina nekilnojamą turtą, kurio vertė viršija nustatytą ribą. Jei sutuoktiniai turi du skirtingus butus, jiems jau gali tekti mokėti NT mokestį. Jei jie formaliai išsiskirtų – mokesčio mokėti nebereikėtų. Kažkada mūsų valstybės tarnautojai pradės tarnauti žmonėms, todėl VMI darbuotojai tokiems asmenims prie raginimo sumokėti nekilnojamojo turto mokestį turėtų prirašyti:“Jums formaliai išsituokus, NT mokesčio mokėti nebereikės“. Kaip išaiškino Konstitucinis teismas svarbiau juk emocinis ryšys, o ir antspaudas pase nieko nekeičia.

Manau kiekvienas susituokęs asmuo šiandien gali papasakoti dešimtis problemų, kaip žmogui atsiranda nepatogumų gyvenant susituokus. Tai didžiuliai įrodymai, kad šiandien valstybė tokius žmones baudžia. O visų rūšių liberalai nėra tų žmonių pusėje.

Liberalūs komentatoriai man tuoj užpuls sakydami, kodėl seniau nereikėjo reguliuoti šeimos sampratos ir nereikėjo „gelbėti santuokos“. Iš tikro valstybė visada „baudė“ žmones, kurie gyvena santuokoje. Santuoka buvo ir lieka žmogaus saviribojimas. Kadangi visuomenė netoleravo „bendro ūkio“ už santuokos ribų, žmonės tuokėsi. Šiandien visuomenė tai toleruoja, todėl žmonės nebenori kentėti papildomų valstybės bausmių. Valstybė skatina gyventi nesusituokus, baudžia susituokusias poras. Kai visuomenėje pradeda rastis balsų, kad gal valstybė kokiu nors būdu galėtų sušvelninti nepatogumus, vis vien atsukama nugara. Kai buvo svarstomas NT mokestis liberalai šaukė, kad bus sėkmingų ir dirbančių žmonių pusėje. Kai kalba pradeda suktis apie sėkmingus tarpusavio santykius sukūrusius žmones, kurie viešai paskelbė, kad nuo šiol bandys gyvenimo sunkumus spręsti kartu – liberalai staiga perėjo į kitą gatvės pusę.

Biznis su Rusija. Nepastovu kaip amerikietiški kalneliai

Apie Lietuvos ir Rusijos santykius prirašyta kalnai knygų ir straipsnių. Ne ką mažiau apie verslo ryšius. Diskusijos dėl to, kaip Lietuvai reikia šioje srityje tvarkytis netilo ir netyla iki šių dienų. Nepainiokime verslo su politika, taip teigė velionis A.M.Brazauskas. Šūkis skambus ir nepaprastai teisingas. Deja šio šūkio autorius ir velionio politiko rėmėjai tą šūkį netinkamai interpretavo arba jo visiškai nesilaikė.

Mes negalime atskirti verslo nuo politikos, nes polika yra visuomenės bendrų reikalų tvarkymas. Jei verslas klojasi gražiai, politiniai santykiai anksčiau ar vėliau bus gražūs. Problemos atsirada tada, kai kita pusė verslo santykius paverčia politika. Tada visuomenei lieka atsakyti kas jai svarbiau: materialinė gerovė ar principai. Jei vardan materialinės gerovės mes aukojame principus, mes tampame prostitutėmis. Jei mums svarbiau yra mūsų principai, mes dar išlaikome savo orumą ir galime susirasti padorius partnerius, kurie dėl verslo nereikalaus atsisakyti kertinių principų.

Tai nėra tušti žodžiai ir „nuo žemės pakilusio politikieriaus svaičiojimai“. Prieš du metus Lietuvos ūkininkai ant rankų nešiojo žemės ūkio ministrą K.Starkevičių. Kažkokioje žemės ūkio parodoje, Rusijoje, ministras duona pavaišino amžinąjį Rusijos prezidentą lietuviška duona. Amžinajam duona patiko, lietuviški maisto produktai nuo senų laikų turi išlaikę gerą vardą, todėl jų eksportas pradėjo kilti kaip ant mielių. Štai vien gyvų kiaulių į Rusiją buvo eksportuota už 200 (!) milijonų litų. Konservatorių ministras padarė tai, ko nesugebėjo padaryti AMB, nemaišyti verslo su politika. Deja, Rusijoje verslas yra politika. Dėl atvertų eksporto rinkų „kaltas“ ne Starkevičius, bet nederlius, buvęs Rusijoje. Vos tik derliaus situacija pasitaisė, kiaulienos eksporto kranelis buvo skubiai prisuktas. 2011 metais gyvų kiaulių eksportas siekė tik 40 milijonų litų. Mūsų kiaulieną Rusijos žmonės ir toliau mėgsta, ji parduodama už konkurencingą kainą. Tiesiog ką valgys šiandien pietums Rusijoje sprendžia ne namų šeimininkė, tačiau Rusijos maisto ir veterinarijos tarnyba. O kai gauna komandą iš Kremliaus, ši tarnyba sugeba būti nepaprastai griežta. Kyla klausimas kaip planuoti verslą mūsų žemdirbiams, kai per metus pajamos sugeba svyruoti 80%? Arba Rusijos rinkos reikia rimtai nevertinti ir pasitenkinti spekuliacinio pobūdžio pajamomis, arba bandyti įtikinti Vyriausybę, kad prostitučių gyvenimas turi ir savų pliusų.

Štai ką tik veido apžvalgininkas Audrius Bačiulis konstatavo, kad dujų koncernas „Gazprom“ pripažino Lietuvos išėjimą iš SSRS. „Trečias pabrėžtinas faktas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje net nepastatytas ėmė mažinti dujų kainą: tiek Lietuvos, tiek Rusijos ekspertai neabejoja, jog dujų kaina „Achemai“ buvo „Gazpromo“ sumažinta tam, kad pasirašiusi ilgalaikę sutartį ši prarastų interesą pirkti dujas iš terminalo, kaip jau pažadėjo daryti „Lietuvos energija“ ir ketina daryti „Vilniaus energija“. Kad taip bus, dar pernai sausio mėnesį prognozavo „Eastern European Gas Analysis“ prezidentas Michailas Korčemkinas. Ir pasirodė visiškai teisus. O kas bus su dujų kainomis, kai terminalas pradės veikti?”- rašė A.Bačiulis. Autorius su džiaugsmingomis išvadomis truputį paskubėjo. Vos tik Achemai dujų kainos buvo sumažintos, ši bendrovė tuoj pat prisijungė prie “antiterminalininkų” komandos. Ar pigesnės dujos “Achemai” buvo susietos su šia “akcija” ar ne, palikime jų sąžinei. Gali būti, kad koncernas tiesiog nori gauti pelną, kaštus palikdamas visiems mokesčių mokėtojams.

Bet šis straipsnis tikrai ne apie tai kokia bloga yra Rusija. Kol mes diskutuojame apie kiaulienos eksportą ir dujų importą, verslo ryšiai su rusais plečiasi. To įrodymas – skrydžiai iš Maskvos į Vilnių. Kiekvieną mėnesį iš Maskvos į Vilnių ir atgal skrenda maždaug 9000 kėdžių. Tai ne Briuselio eurokratai ir ne lietuviai „gasterbaiteriai“. Tiesiog tai yra žmonės, kuriems Kremlius kol kas negali uždrausti išvažiuoti. Lietuvos keliuose yra gausu pakankamai brangių mašinų su rusiškais ir baltarusiškais numeriais. Jie perka nekilnojąmąjį turtą ir atostogauja mūsų kurortuose. Svarbiausia tai, kad jie nemoka pinigų tam, kad mes atsisakytumėme Nepriklausomybės, kad būtumėme mažiau Europiečiais. Greičiau atvirkščiai - išprotėjusioje, korumpuotoje valstybėje be jokių apčiuopiamų žaidimo taisyklių norisi išvežti pinigus, kai tik atsiranda proga. Į tokią valstybę, kuri kiek įmanoma mažiau primena gimtuosius namus.

Rusija, kaip ir Lietuva yra skilusi visuomenė. Rusija turi savo “elitą” ir savo “runkelius”. Mūsų runkeliai dėl savo gyvenimo nesėkmių kaltina Landsbergį, o rusų runkeliai – SSRS išardymą. Todėl Rusijos vyriausybė santykiuose su Lietuva nesugebės atskirti biznio nuo politikos. Tai reikštų, kad Rusijos vyriausybė pripažins Lietuvą nepriklausoma valstybe. Kol Rusija sau to negalės pripažinti, mūsų šalies verslininkams lieka vienintelė viltis – daryti biznį su rusais, bet ne su Rusija.

Kaip liberalai ir libcentristais teisingus mokesčius įvedinėjo

Šių metų biudžeto svarstymo metu, pagaliau įvyko tai, ko niekas negalėjo susapnuoti – parlamentinių frakcijų lygiu susivienijo liberalios partijos. Jos mūru stojo ginti svarbiausių savo „vertybių“ – jokiu būdu neleisti apmokestinti turtingiausių visuomenės narių. Galingų automobilių apmokestinimas, prabangaus nekilnojamo turto apmokestinimas, abejoms liberalų partijoms buvo kaip buliui raudonas skuduras.
„Automobilių mokesčiai, brangaus nekilnojamo turto apmokestinimas biudžeto padėties nepakeis,- kalbėjo liberalai. (Po šiais žodžiais aš galiu pasirašyti, tačiau geriau jau apmokestinti brangų nekilnojamą turtą ir brangius automobilius nei įvesti progresinius mokesčius.) Šiame automobilių apmokestinimo chore aukštą natą „traukė“ ir vienas kolega liberalcentristas, kuris neturi ne tik galingo automobilio, bet ir vairavimo teisių. Nesvarbu, kad planuojami mokesčiai niekaip jo nepaliestų, Aristoteliškas teisingo polio sutvarkymo principas šiam žmogui buvo aukščiau visko.
Klaipėdos miestas nuo seno vadinamas liberalų tvirtove, todėl aišku, kad Klaipėdos valdžios sprendimai (Liberalų sąjūdžio ir Liberalų centro sąjungos koalicijos) atspindi geriausia ką turi tos partijos. Pagal Klaipėdos valdžios priimamus sprendimus, mes turėtumėme daryti išvadas, kaip abi šios partijos elgtųsi, jei būtų centrinėje valdžioje.
Brangių automobilių ir prabangaus nekilnojamo turto mokestis šalies situacijos nepakeis. Situaciją pakeis SPORTUOJANČIŲ VAIKŲ VISUOTINIS APMOKESTINIMAS. Būtent taip Klaipėdos miesto valdžia nusprendė išspręsti miesto sporto problemas.
Klaipėdos miesto sporto būklė yra tragiškai apverktina. Ji reikalauja reformų ir investicijų. Problema yra ta, kad miesto valdytojams jau 3 metus rodosi, kad visas jų problemas išspręs 10-20 litų mokestis. 2009 m. tokį sprendimą pavyko blokuoti. Dabartinėje miesto taryboje paprasčiausiai nebeliko ir sveiko proto ir dešiniųjų.
Šis sprendimas yra ydingas todėl, kad beveik visos šakos (išskyrus krepšinį, futbolą, plaukimą ir meninę gimnastiką) nesurenka pilnų grupių. Net ir 10 litų rinkliava, šią situaciją tik pablogins.
Sprendimo priėmėjams derėtų dažniau lankytis bažnyčioje. Ten jie pamatytų, kad pinigus reikia imti čia ir dabar, o nereikalauti pavedimų į banko sąskaitą. Dabar treneris bus priverstas bėgioti po tėvų namus ir reikalauti padaryti pavedimus. Net ir surinkus minėtus pinigus turiu įtarimą, kad sporto mokyklų finansinė padėtis nei kiek nepagerės. Paprasčiausia šia surenkama suma bus sumažintas finansavimas iš savivaldybės biudžeto.
Nėra didelė paslaptis tai, kad šiandien tėvai ir taip moka už vaikų dalyvavimą varžybose, prisideda prie aprangų ar inventoriaus pirkimo. Visiškai tikėtina, kad įvedus tokią rinkliavą, treneriams bus vis sunkiau prašyti tėvų prisidėti prie išvykų ar kitos veiklos finansavimo.
Sprendimas ampmokestinti sporto būrelius taip pat gali užkirsti kelią į sporto mokyklas vaikams iš skurdžių šeimų. Šio straipsnio komentaruose politikai tuoj puls mane „durninti“ ir sakys, kad socialiai remtini vaikai nuo mokesčio bus atleisti. Deja, savivaldybės biudžetui neduodant papildomai pinigų už tokių vaikų sportavimą, sporto įstaigos vadovas nuspręs pasirinkti ilgesnį litą, o ne gabesnį vaiką.

Draugovininkai sugrįžo

Visais laikais, visose tautose yra žmonių, kuriems energija liejasi per kraštus. Šie žmonės griauna visuomenės struktūrą ir nuolat ieško „teisybės“. Kiekvienos save gerbiančios visuomenės darbas yra tokių žmonių destrukcines galias nukreipti juodiems, bet reikalingiems darbams atlikti. Viduramžiais dėl tokių žmonių organizuodavo kryžiaus žygius – slapčia vildamiesi, kad maištaujantis riterijos jaunimėlis Palestinoje gaus galą. Po to sekė kelionės į Ameriką, sovietiniais laikais buvo BAM‘as ir komjaunuoliškos statybos. Tiesa, visuomet buvo maištininkų, kurie nedrįso ieškoti amerikų. Tokiems užtekdavo muštynių kaimo šokiuose.

Sovietų valdžia atsirado iš kaimo šokių mušeikų, kurie nenorėjo eiti į frontą I Pasaulinio karo metais. Komunistai puikiai suprato, kad žmonių šventas noras pasimušti privalo būti institucionalizuotas (kitaip sankant pajungti komunistų partijos reikmėms). Taip atsirado teisėti mušeikos, kurie dėvėjo raudonus raiščius ir save vadino draugovininkais. Raudoną raištį dėvintys chuliganai nesaugodavo viešosios tvarkos – jų didžiausias užsiėmimas būdavo pagauti inteligentiškos išvaizdos pasivaišinusį pilietį baukščiai bandantį patyliukais “parkulniuoti” namo. Tada raudonaraiščiai chuliganai be baimės griebdavo jį už parankių ir grasindami pristatyti į blaivyklą, iš nelaimėlio išsireketuodavo pinigų. Didesniam darbui šie vyrukai netiko, nes būdavo per bailūs.
Šiandien Lietuva tokiems chuliganams vietos nesurado, todėl jie patys ėmėsi veiklos. Bijodami gauti į galvą nuo chuliganų gatvėje, jie ėmėsi teroro prieš valstybės tarnautojus ir politikus. Mūsų visuomenėje sąmonė yra truputėlį keistoka - trys asmenys susibūrę į politinę partiją yra gauja vagių, o tie patys trys asmenys susibūrę į asociaciją staiga tampa pirmapradės būties, teisingumo ir teisėtumo gynėjais. Būten dėl tokio mūsų visuomenės požiūrio politikai ir valstybės tarnautojai tampa visuomeninių chuliganų psichologinio smurto taikiniu, kuris deklaruojamas kaip valdininkų visuomeninė kontrolė.
Vienas „visuomeninis draugovininkas“ save vadina valstybės bendrasavininkiu. Jis visiškai pamiršta, kad valstybė nėra UAB ir kad teisę į geresnį gyvenimą (ar apskritai teisę į gyvenimą) turi tik tie, kurie pasirengę už tai mirti. Aukojimasis dėl sociumo tokiam žmogui yra svetimas dalykas, todėl viskas ką jis sugeba – tai kvailais klausimais kankinti savivaldybės administracijos direktorę. Pastaroji, mano subjektyviu vertinimu, elgėsi netinkamai taip begėdiškai švaistydama mūsų tyliosios daugumos, jos darbo užmokesčiui, suneštus mokesčius ir nedrįsusi tokiems išsišokėliams parodyti durų.
Tas pats draugovininkas sugeba įžūliai kabinėtis prie kito politiko, kodėl pastarasis išdrįso jį išmesti iš Facebook‘o draugų. Tarsi politikas nebūtų žmogus ir neturėtų teisės revizuoti savo facebooko draugų sąrašo.
Antrasis, Klaipėdos miesto savivaldybę terorizuojantis draugovininkas, neteisėtai iš savivaldybės būsto iškeldino nuomininką ir savivaldybę įsuko į teismų karuselę. Šis draugovininkas naudojasi tuo, kad mūsų valstybė bijo pati savęs ir vietoje greito verdikto tūpčioja apie kvailiausio turinio draugovininko prašymus kaip čiabuviai apie kepamo misionieriaus šoninę. Kol vyksta bylinėjimosi procesas minėtas draugovininkas, pakėlęs galvą, vaikšto po savivaldybę ir ieško naujos teroro aukos. Su juo kartą teko susidurti ir man. Pokalbį teko nutraukti po penkių minučių, įsakmiai paprašius minėto piliečio apleisti kabinetą.
Trečioji draugovininkė surašė ir tarybos nariams padalino laišką, kuriame tiesiai per aplinkui apkaltino vieną tarybos narį parsidavimu, nepasivarginusi pateikti tokio reiškinio įrodymų. Ant tarybos nario išpylusi kibirą mėšlo, draugovininkė tuoj pat įsakmiu tonu pareikalavo, kad miesto meras pasiaiškintų, kodėl slaptu balsavimu tarybos nariai balsavo ne taip, kaip pastaroji norėjo. Įsisvajojusi apie liaudies valdžią, minėtos rašliavos autorė pamiršo, kad meras šiandien yra ne Šiaurės Korėjos stiliaus tironas, o viso labo tarybos pirmininkas, todėl negali žinoti kokiais interesais vedini savivaldybės tarybos nariai slapto balsavimo kabinoje darė žymas balsavimo biuletenyje. Juo labiau, miesto meras negali žinoti ką vienas tarybos narys kalbėjo su kitu tarybos nariu, ypač tada kai minėta draugovininkė neišdrįso įvardinti abiejų konfidencialiame pokalbyje dalyvavusių tarybos narių pavardžių.
Jei tokie draugovininkai save drįsta vadinti valstybės bendrasavininkiais, jiems derėtų prisiminti, kad jų pašnekovas yra toks pats „valstybės bendrasavininkis“, o ne Maximos pardavėja, kurią gali užgaulioti kiek telpa ir taip realizuoti savo psichologinius kompleksus. Aukščiausia pilietiškumo forma nūdienoje yra mylėti savo artimą, rūpintis bendraisiais reikalais, ar visuomenės nuskriaustaisiais, o ne lakstyti su filmavimo kamera šiltuose savivaldybės koridoriuose, chamavoti ir uždavinėti idiotiškus klausimus, kol tavo pašnekovas galutinai praras kantrybę.

Koncesija – nemokamas sūris tik spąstuose

Prieš kelis metus ekonominė krizė apribojo politikų galimybes išlaidauti, bet neapribojo noro tai daryti. Jei biudžetas „trata“ per visas skyles, mokesčių pakėlimai – varo žmones į gatves, politikams lieka nukreipti savo žvilgsnius į bankus. Kai bankai atsisako skolinti neatsakingiems politikams lieka „greitojo kredito galimybė“, kuri mūsų atveju yra vadinama senu terminu – koncesija. Kartais šis terminas pakeičiamas modernesniu žodžiu – Privataus ir viešojo sektoriaus partnerystė (PPP) Tai geriausias būdas, kurį atrado ES valstybių vyriausybės, per pastaruosius 20 metų iš viešųjų finansų balanso pašalinti 253 mlrd. eurų. Neabejotina šių procesų lyderė – Didžioji Britanija, kuriai tenka daugiau negu pusė visų valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimo pavyzdžių, toliau rikiuojasi Ispanija, Italija ir Portugalija.

Po truputį šis procesas juda ir į mūsų valstybę, bent jau tam yra rengiama informacinė erdvė. Informacinės – politinės erdvės parengimas pastebimas ir Klaipėdoje.

Koncesijų šalininkai elgiasi kaip greitų kreditų bendrovės – pasakoja kaip gerai yra turėti infrastrauktūros objektus šiandien, o mokėti už juos rytoj. Tai 100% atitinkai greitųjų kreditų reklamą. Būtent todėl, kad tai ką mūsų su mūsų asmeniniais finansais daro greitieji kreditai, tai su viešaisiais finansais daro koncesijos (PPP).

Koncesijų reklamuotojai pateikia štai tokį pavyzdį. Vilniaus savivaldybė užsakė koncesininkui pastatyti Balsių mokyklos pastatą ir jį eksplotuoti 25 metus. Per tuos metus koncesininkui bus mokamas „koncesijos mokestis“, kuris turėtų padengti pastato statybos ir jo išlaikymo išlaidas. Balsių bendruomenės pirmininkas gina projektą, tačiau pateikia šokiruojančius skaičius. Už 30 milijonų vertės projektą savivaldybė per 25 metus sumokės net 200 milijonų litų!

Šiuo projektu koncesininkas neprisiima rizikos, kad Balsių mokykla gali nesurinkti reikiamo kiekio vaikų ir pan. Šiame projekte privatinkas rizikuoja trimis dalykais: kaip per nustatytą laiką keisis banko palūkanos už paskolas; kaip keisis šildymo ir komunalinių paslaugų kainos; ir ar į valdžią neateis kokie nors komunistai, kurie nacionalizuos privačią nuosavybę. Visos tos rizikos yra įskaičiuotos į paslaugų kainas. Toks koncesijos projektas bus visada brangesnis todėl, kad bankas koncesininkui skolins truputį brangiau nei savivaldybei ir todėl, kad privatininkas visuomet norės pelno.

Kodėl tokiu atveju valstybė ir savivaldybės nesiskolina pačios? Paprasčiausiai todėl, kad jos jau ir taip būna prasiskolinusios virš savo paskolų limito. Deja, ne visi politikai būna atsakingi. Todėl ir sekamos pasakos apie koncesijas.

Darbo partijos idėjinės tapatybės problemos Klaipėdoje. Kiekviena virėja gali valdyti valstybę ?

Darbo partija Klaipėdos mieste turi senas, valdymo tradicijas ir ilgą patirtį. Savo gebėjimus valdyti ji rodo ne žodžiais, o darbais. Štai Klaipėdos mieste jau ilgą laiką sportui vadovauja Darbo partijos atstovas Irenijus Zaleckis. Šis sporto specialistas dirba ramiai, nesiblaškydamas, vengdamas žurnalistų objektyvų. Tačiau tai netrukdo jam gerai atlikti savo pareigų: miesto sporto bazės pasižymi pavyzdinga tvarka. Pats sporto skyriaus vedėjas yra aktyvus ne tik tarnyboje, bet ir išsiskiria aktyvia visuomenine podarbine veikla. Žodžiu Irenijus Zaleckis iš tiesų simbolizuoja geriausias Darbo partijos savybes, todėl šiandien užima aukščiausias pareigas Klaipėdos miesto savivaldybėje.

Irenijus Zaleckis toli gražu nėra vienintelis Klaipėdos savivaldybėje pasižymėjęs Darbo partijos atstovas. Kiti yra taip pat nusipelnę, tiesa jie klaipėdiečių labui darbovosi ne taip širdingai. Štai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja dirbo tokia Daiva Paulauskienė. Jos pavaldiniai ir departamentų direktoriai teigė, kad mielesnio žmogaus nėra matę. Visada sąmojinga moteris buvo visų savivaldybės vakarėlių siela. Tiesa tie patys žmonės pamiršdavo įvardinti šios mielos ir garbingos moters darbinių nuopelnų. Tokių nuopelnų nelabai prisimenu ir aš. Tiesa ši moteris savo principinga veikla kažkuo papiktino Bronislovą Lubį ir jis su savo tvora po Palangą vaikėsi šios nelaimingos, tačiau labai geros moteriškės automobilį. Kai jam pavyko pasivyti jis su šita tvora automobilį sudaužė. Tiesa atvykę policijos pareigūnai konstatavo kiek kitokią įvykių versiją.

Trečias žymus Klaipėdos miesto darbietis Alfonsas Bargaila labiau garsėjo savo noru bylinėtis su moterimis. Tarybos posėdyje netraukiamas už liežuvio A.Bargaila skelbė tiesos neatitinkančią informaciją. Tarybos narei E.Odebrecht komiteto posėdyje pasakius, kad politikas apsimelavo, darbietis įsižeidė ir pabandė grąsinti teismais. Pradžioje A.Bargaila bandė kabinėtis prie mano pateiktų įrodymų, bet priremtas prie sienos miesto tarybos etikos komisijoje ėmė slėptis už besilaukiančios savo darbuotojos pečių- esą ji jo neinformavusi.

Visi šie mano įvardinti faktai nėra atsitiktinumai ar žmogiškojo siplnumo įtakoti laikini nuopoliai. Tai yra Darbo partijos idėjinės ir sisteminės tapatybės problema. Problema kai už pasakytus žodžius nebenorima atsakyti. Problema, kai politikai naudojasi tuo, kad politiniai debatai mūsų žiniasklaidoje yra mirę ir dėl jų pasakytų nesąmonių jie nebus išjuokti.

2004 metais debatuose televizijoje Antanas Bosas konservatorių lyderiui įteikė savo knygą. Tai buvo arogantiškas žingsnis, kuriuo buvęs megztinių pardavėjas pasityčiojo iš mokslininkų šeimos palikuonio, politikos ringo sunkiasvorio. Tiesa, kaip vėliau parodė laikraščiai, dovanodamas savo knygą, A.Bosas greičiausiai buvo pamiršęs pats ją perskaityti.

Kitas žmonių gerovei nusipelnęs darbietis Kęstutis Daukšys kiekviename žodyje reikalauja, kad valdžia remtų verslą. Tiesa būtent jo iniciatyva Seime buvo atmesta Ūkio ministro teikiama iniciatyva sumažinti UAB steigimui reikalinga pirminė pinigų suma. Reikalavimas, kad ši suma siektų 10000 lt yra kvailas, neturintis jokio loginio pagrindo. Tačiau tai visiškai žlugdo naujų paslaugų ar IT firmų kūrimą, kurios būtų paremtos ne staklėmis, o personalo protu ir darbu. Deja, ši idėja neatitiko K.Daukšio požiūrio. Šiam politikui valstybės parama verslui, reiškia paramą jo įmonėms ir trukdymą įsikurti naujos įmonėms, kurios galėtų sukurti konkurenciją ponui Daukšiui priklausančiam kilimų fabrikėliui.

Šiame „nežiūrėk ką aš darau, o daryk ką aš sakau“ populistinės partijos veikėjų chore K.Daukšys vis viena buvo pralenktas savo partijos bendražygio ir vedlio Viktoro Uspaskich. Šis politikas neseniai išplatino štai tokio turinio pamąstymus apie tai kaip teisingai sutvarkyti valstybę:

“Idėja įvesti progresinius mokesčius iš esmės yra teisinga. Dar 2008 m. — Seimo kadencijos pradžioje buvo užregistruotas mano pasiūlymas, kuriame matyti, jog palaikau progresinius mokesčius, bet su sąlyga, kad jų taikymas iš karto atneštų naudos žmogui, darbuotojui. Mano pasiūlyme buvo teigiama, kad sutinkame apmokestinti dideles pajamas, bet tuo pat metu sumažinti pajamų mokestį mažus atlyginimus gaunantiems žmonėms, kad jie iškart gautų apčiuopiamos naudos. Tokiems progresiniams mokesčiams pritariu. Tačiau šiuo metu siūlomi modeliai yra neteisingi, nes pagal juos daugiau uždirbančiųjų pinigai eitų į biudžetą, bet nepasiektų gaunančių mažiau.

Pats tikslas sumažinti atskirtį tarp didelius ir mažus atlyginimus gaunančių žmonių nėra pasiektas ir šį mokestį iš progresinių tektų pavadinti "pavydo" mokesčiu. Tai reiškia, kad iš daugiau gaunančio mes atimame, bet mažiau gaunančiam — neduodame.“

Aš asmeniškai esu prieš progresinius mokesčius. Manau, jie nepasieks tikslo, sumažinti nelygybę ir bus naudingi tik tų mokesčių administravimu suinteresuotiems valdininkams. Tačiau p. Viktoras vienu metu sugeba būti ir mano, ir socialdemokratų pusėje. Kitaip sakant Viktoras, net ir biologiškai būdamas vyru – sugeba būti truputį nėščias.

Taigi apibendrindami šias mintis galime teigti, jog Darbo partija yra saujelė oportunistų, kurie naudojasi tuo, kad Lietuvoje jau seniai mirė politiniai debatai ir politikai gali pliurpti bet ką, už tai nesusilaukdami bausmės. Darbo partijos lyderis V.Uspaskich tuo meistriškai naudojasi. Gi jo vadovaujama partijos “chebra” Klaipėdoje tokiais savo lyderio bruožais nepasižymi. Visa ką jie gali pasiekti, tai bandyti prisiklijuoti prie Uspaskicho traukinio vildamiesi taip gauti kelis varganus tarybos narių mandatus. Tai yra stambi Darbo partijos pergalė. Jei mieste būtų politiniai debatai ir rimta diskusija dėl miesto problemų visi protingi žmonės pamatytų, kad darbo partija yra prakutusių exvirėjų (manančių, kad sugeba valdyti valstybybę) gauja, kuri siekia pagaminti dar daugiau virėjų, kad pastarieji už juos balsuotų.

Partijų idėjinės tapatybės problemos Klaipėdoje. Tvarka be Teisingumo

Praėjusios kadencijos miesto taryboje buvo viena partija su kuria buvo neįmanoma nieko doro nuveikti. Tai partija „Tvarka ir teisingumos“. Pasirinkusi tokį skambų pavadinimą, ši partija nesugebėjo Klaipėdoje suderinti dviejų šio pavadinimo dalių – Tvarkos ir teisingumo. Ten kur partijoje buvo tvarka, nebuvo teisingumo, o kur buvo teisingumas, partijos veiksmuose kerojo visiška betvarkė.

Tvarka ir teisingumas pirmieji po 2007-ųjų metų rinkimų atlėkė pas mumis (konservatorius) siūlydamiesi kurti koaliciją ir „išdurti“ LiCS. Kol vyko koalicijos derybos, jų partijos atstovai nuolat kurstydavo mūsų nepasitikėjimą savo partijos nariais. Galop paskutinę minutę, jie mumis paprasčiausiai išdavė. Naglis Puteikis tuo metu pasakojo, kad dviem TiT atstovams (V.Bernotui ir B.Šimkui) už tai buvo sumokėta po 35 tūkstančius litų. Šiandien tokius Naglio Puteikio pareiškimus priimu, kur kas šalčiau, tačiau kaip sakoma...kas gali paneigti galimybę.

Valerionas Bernotas, šios partijos Klaipėdos skyriaus vadas, pirmininkavo tarybos socialinių reikalų komitetui. Komiteto posėdžiuose jis nenuveikė nieko doro, tik žiūrėjo į burną savivaldybės administracijai ir neskaitydamas tarybos sprendimų projektų, skubėdavo jiems pritarti. Tvarka ir teisingumas pritarė visiems „nežmoniškiems“ tarybos sprendimams, kuriuos po to ši partija atsivedėjusi kritikuodavo: kėlė šilumos, vandens, autobusų kainas, statė arenas, jungė vaikų centrus, balsavo už visus privatizavimo sandorius.

Artėjant rinkimams V.Bernotas nusprendė, kad metas vėl prisiminti meilę liaudžiai ir po kelių politinių viražų iš valdančiosios daugumos pasitraukė. V.Bernotas šioje vietoje nebuvo originalus. Tokias idėjines tapatybės problemas demonstruoja visi TiT astovai pradendant pačiu R.Paksu. Dar anuomet nepavykusiuose Prezidento rinkimuose, R.Paksas teigė, kad Lietuva yra padalinta į dvi dalis: visko pertekusį vakarų manieras demonstruojantį „elitą“ ir tikrą liaudies pirmapradį tyrumą ir valstietišką išmintį išsaugojusią II Lietuvą, kuriam jis ir turįs garbės atstovauti.

Man visuomet keisčiausia buvo tai, kaip R.Paksas sugeba širdingai keikti elitą, kai pats, jo žmona, dukra, žentas nenulipa nuo tuo paties „elito“ žurnalų. Šiuose žurnaluose R.Paksas nedemonstruoja valstietiško kuklumo iš išminties. Šiuse žurnaluose R.Paksas nedemonstruoja ir vakarietiškos aristokratinės elegancijos. Viską ką sugeba demonstruoti R.Pakso aplinka šiuose žurnaluose – naujiesiems turtuoliams būdinga besaikė ir neskoninga prabanga.

Gal būt R.Pakso „pijarščikai“ žino, kad jo rinkėjai yra kvaili. Jie slapčia varvins seilę ir džiaugsis, kad bent vienas iš jų (jų lyderis) pakliuvo ant žurnalų viršelių. Tačiau šito nebeužtenka. Jau kuris laikas visuomenės nuomonių apklausose, TiT rinkimų razultatais nežiba. Tas pats jų laukia ir Klaipėdoje. Per keturis metus TiT Klaipėdos mieste neteko apie 1,5 tūkstančio rinkėjų balsų. Kadangi per keturis metus, rinkėjų aktyvumas padidėjo, šis sumažėjimas buvo labai skaudus. TiT neteko vieno mandato ir koalicijos kūrimuose nevaidina jokio žymaus vaidmens. Rusų aljansas, turėdamas tris vietas, kontroliuoja administracijos direktoriaus pavaduotoją, socialinių reikalų komitetą. Tuo tarpu tiek pat vietų turintys tvarkiečiai tegavo du antraeilės svarbos komitetus. TiT pademonstravo, kad Klaipėdoje jie nori būti valdžioje bet kokia kaina. Tačiau valdančiosios koalicijos branduolys parodė jų vietą valdančiojoje koalicijoje.

Kelias į niekur

Praėjusią savaitę keli įtakingi Britanijos politiniai strategai ir komunikacijų konsultantai paragino premjerą G.Browną atsisakyti „neskoningos, neveiksmingos ir beviltiškos, klasių kovą akcentuojančios, priešrinkiminės kampanijos taktikos. Manoma, kad parlamentui baigiant 5 metų trukmės kadenciją, premjeras vis dažniau tokiu būdu puldinės savo politinius oponentus.
Per 12 valdymo metų britų visuomenei leiboristai yra truputį pabodę ir britai nori permainų. Permainas šioje šalyje simbolizuoja 44 metų opozicijos lyderis Davidas Cameronas. Per penkerius metus jis stipriai pakeitė konservatorių partiją, į aktyvesnę partinę veiklą įtraukdamas daugiau moterų ar tautinių bendrijų atstovų. Pati partija perdėliojo savo tečeristines nuostatas ir vis stipriau stumia leiboristus iš politinių debatų vidurio lauko. Cameronas lenkia premjerą savo iškalba, komandos disciplina, humoru ir kitomis, parlamento lyderiui reikalingomis, asmeninėmis savybėmis.
Konservatoriai kaltina G.Browną nekontroliavus NT burbulo, nesirūpinant pramonės plėtra, vis didesniu mokesčių sistemos komplikavimu, neadekvačiu reagavimu į ekonominę krizę, nesutvarkytais viešaisiais finansais, besaikėmis socialinėmis pašalpomis paikinant visuomenę.
Greičiausiai nematydamas kitos išeities premjeras ima konstruoti ir platinti žinią, kad D.Cameronas yra privačioje mokykloje besimokęs turčius, kurio politika bus naudinga tik tokiems patiems Etono koledžo absolventams. Mokslo sistema Britanijoje yra stipriai klasinė. Turtingųjų tėvų vaikai mokosi privačiose mokyklose. Mokslas juose kainuoja apvalią sumą. Net ir turint tokią sumą, į privačią mokyklą bus sunku patekti, jei joje nesimokė vaiko tėvai. Privačios mokyklos atestatas suteikia privalumų stojant į geriausius universitetus, kas suteikia tolesnių privalumų gaunant gerus darbo pasiūlymus. Konservatorių lyderis, dauguma tos partijos šašėlinio kabineto narių, parlamentarų yra tokių privačių mokyklų auklėtiniai. G.Brownas bando sužaisti visuomenės pavydo korta.
Būtent dėl socialinės nesantaikos kurstymo rinkimų analitikai ir paragino premjerą atsisakyti tokios retorikos. Kelis T.Blairo ministrus konsultavęs Polas Ričardsas (Paul Richards), tokią priešrinkiminę retoriką pavadino “neveiksminga, desperatiška ir neskoninga”. Jo manymu šita taktika nepadės pritraukti rinkėjų. Baisiausia, kad ši taktika gali nepataisomai sugadinti iniciatyvą ir veržlumą palaikančios leiboristų partijos įvaizdį”- premjero triuškinimą užbaigė P. Ričardsas
Buvęs konservatorių partijos strategas Charles Lewington pritaria kolegai iš kitos barikadų pusės, pridėdamas, kad tokia politika yra beprasmiška. Patys leiboristų ministrai savo tarpe turi pakankamai privačių mokyklų absolventų. Ch.Lewington taip pat pastebi, kad net ir baigę puikias vidurines mokyklas ir būdami pasakiškai turtingi, konservatorių šešėlinio kabineto nariai yra savo turtus labiau užsidirbę, nei tiesiog juos paveldėję. “Pažiūrėkime į sėkmingas kampanijas pasaulyje: Clintonas, Obama, Blairas. Jie kalbėjo apie galimybes, apie siekimus, jie norėjo sutelkti žmones bendram darbui. Ir tikrai nepuolė savo oponentų dėl to į kokias mokyklas juos nuvedė tėvai, kai jiems buvo 12 metų“.
Buvau priverstas padaryti didžiulį pasažą į Britanijos politiką. Man pikta, kai šiandien visuomenėje kurstoma socialinė įtampa. R.Paksas manė, kad yra dvi Lietuvos: viena sėkmės Lietuva, kita jo Lietuva. Keista, bet dauguma politikierių, lopatologų ir kitų ekspertų galvoja, kad Pakso Lietuva yra tikroji Lietuva. Keista, bet taip galvoja ir dalis konservatorių. Mano Lietuva yra sekmės Lietuva. Nemanau, kad Pakso Lietuvą reikia sunaikinti. Pirmoji Lietuva visada laimi. Mūsų jau pakankamai daug. Mes jau stiprūs. Ir būsime dar stipresni, kai nebijosime savęs. Kai nebijosime pasakyti, kad esame sėkmės ir kūrybos žmonės. Kai nebijosime pasakyti, kad mes, o ne Pakso Lietuva yra tikroji Lietuva. Kai pasakysime, kad be mūsų – kelias į niekur.

Pranas Žeimys lankėsi Klaipėdoje

Šiandien kartu su Seimo nariu Pr.Žeimiu lankėme Klaipėdos miesto įstaigas ir organizacijas, kur susipažinome su įstaigų buitimi, diskutavome apie valstybės padėtį. Susitikimų maratoną Pranas pradėjo aplankydamas Klaipėdos m. merą R.Taraškevičių.

Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius pareiškė besitikintis, kad svarstant kitų metų valstybės biudžetą klaipėdiečiai Seimo nariai atsižvelgs į savivaldybės finansinę situaciją ir poreikius.

Pranas Žeimys pažymėjo, kad jis dėjo visas pastangas ir valstybės biudžeto lėšos, kurios Klaipėdai, Palangai ir Neringai buvo pažadėtos Vyriausybės, nebūtų pjaustomos Seimo lygyje.

Prieš mėnesį R.Taraškevičius raštu kreipėsi įį Dainių Budrį, Vytautą Grubliauską, Eligijų Masiulį, Evaldą Jurkevičių, Ireną Šiaulienę, Agnę Bilotaitę bei P. Žeimį prašydamas pritarti Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos prašymui pakeisti 2010 metų valstybės biudžeto įstatymo projekto dalį ir patvirtinti pajamų mokesčio dalį, tenkančią visų savivaldybių biudžetams nuo pajamų į nacionalinį biudžetą ne 73 proc., bet 77 proc.

Miesto vadovas prašė Seimo nario atsižvelgti į tai, jog valstybės biudžeto projekte numatyta suma Lypkių gyventojų iškeldinimui iš Klaipėdos Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) yra nepakankama. Trūksta dar 6,48 mln. litų siekiant visiškai atsiskaityti su gyventojais ir atlaisvinti žemę LEZ plėtrai.

Vėliau P.Žeimys lankėsi Klaipėdos miesto globos namuos, Klaipėdos "Smeltės" pagrindinėje mokykloje, priiminėjo gyventojus.

Gerų naujienų savaitė

Net pačiam keista, bet bevartydamas interneto portalus, mąstydamas apie nuveiktus darbus, mano sėkmes ir nesekmes, net nusistebėjau kokia gerų naujienų savaitė buvo mano bendražygiams, mūsų valstybei ir žinoma man asmeniškai.
1. Šiandien pirmą kartą nuo krizės pradžios pusės metų „Viliboras“ nukrito žemiau 7%. Paskutinį kartą Viliboras toks žemas buvo 2008 10 20. Turint omenyje, kad žmonės Lietuvoje paskolas litais dažniausiai turi pasiėmę su kintamomis palūkanomis, ši naujiena paliks vieną kitą atliekamą litą kišenėje.
2. Tranperancy International paskelbė, kad korupcijo suvokimo indekstas Lietuvoje pakilo nuo 4,7 iki 4,9 balo. Tai gera žinia, nes 5 balai rodo, kad valstybė laikoma persilaužusi ir pažabojusi korupciją. Priminsiu, kad socialdemokratas G.Kirkilas žadėjo atsistatysdinti jei korupcijos suvokimo indeksas 2008 metais nepadidės. A.Kubilius atsistatydinti nežadėjo, tačiau jam vadovaujant Vyriausybei Lietuvos valstybė tapo pajėgesnė kovoti su korupcija. Didesnis balas korupcijos suvokimo indekse, greičiausiai reiškia mažesnį „viliboro“ rodiklį.
3. Pirmadienį „Eurostatas“ pranešė, kad praėjusį ketvirtį Lietuvos ekonomika kilo geriausiai visoje Europos sąjungoje. „Verslo žinios“ pagaliau apvertė liežuvį ir pasakė, kad mūsų verslas galbūt geriausiai iš visų Baltijos šalių prisitaikė prie ekonominės krizės.
4. Šiandien mūsų frakcijos seniūnas Marius Usonis miesto tarybos sekretoriate užregistravo tarybos sprendimą, kuriame numatoma Klaipėdoje vėl sugrąžinti vieningą atsiskaitymo knygutę. Kitą ketvirtadienį šiuo klausimu diskutuos miesto taryba. Išsprendus kelias technines problemas atsiskaitymo dokumentai galėtų fukcionuoti jau nuo kitų metų sausio. Per metus gyventojų piniginėse nuo šio sprendimo turėtų likti maždaug nuo 30 iki 240 litų.
5. Trečiadienį kaip dėstytojas debiutavau egzaminuotojo rolėje. Atrodo aš ir studentai radome bendrą kalbą. Pažymiai svyravo tarp 8 ir 10. Pažymėtina į 10 kų pusę.
6. Pirmadienį paaiškėjo, kad Šilalės rajono viecemeras, konservatorius J.Gudauskas laimi pakartotinius rinkimus Šilalės-Šilutės rinkimų apygardoje. Jei jis laimės ir antrame ture, tai bus geras ramstis A.Kubiliaus vyriausybei prieš kitų metų biudžetą.

Ne ką mažiau įdomu buvo ir Klaipėdos savivaldybėje, bet tai kol kas primena meškerių užmetimą. Apie tai kokio dydžio žuvys užkibs – lauks vėlesnis pokalbis.

Antikubilinis burbulas sprogo

Tikriausiai nieko nenustebinsiu, bet mūsų partijos viduje šiuo metu yra tam tikros įtampos. Mūsų partijos radikalų dėka vos nepavyko interpeliaciją švietimo ministrui Steponavičiui. Žibalo į radikalizmo ugnį įpylė „Baltijos tyrimų" paskelbta apklausa, kurioje A.Kubilius buvo paskelbtas nepopuliariausiu politiku, o populiariausiais Lietuvoje netikėtai „darbiečiai“.
Prisipažinsiu šie tyrimai man iš karto pasirodė įtartini. Pirmiausia dėl „Baltijos tyrimų“ reputacijos, po to dėl kitų dalykų. Sekmadienį vykę pakartotiniai rinkimai mano įtarinėjimus tik patvirtino. Rinkimų rezultatai Šalčininkuose visiškai neįdomūs, tačiau Šilutės-Šilalės rinkimų rezultatai įrodo, kad gandai apie A.Kubiliaus mirtį yra gerokai perdėti.
Šilalės rajone rinkimų pirmąjį ratą laimėjo TS-LKD kandidatas Šilalės rajono vicemeras Jonas Gudauskas. Jis dabar antrame ture susigrums su tvarkiečių atstovu. Keista, bet rinkimų favoritais pagal „apklausas“ laikytos Darbo partijos atstovė Laima Zemeckienė liko septinta – gavusi NET 4% BALSŲ :):):).
Nenoriu iš anksto šaudyti šampano, vienok galiu lažintis iš mažų sumų, kad J.Gudauskas laimės rinkimus į Seimą ir taip dar labiau sustiprins A.Kubilių ir visą vyriausybę. Taigi greičiausiai Vyriausybės pusėje jau bus vienu parlamentaru daugiau. J.Gudauskas iš tikro bus geras Vyriausybės pagalbininkas – būdamas a.a. Zitos Lazdauskienės ištikimu mokiniu supranta, kad tik komanda laimi, nes tie, kurie nedirbo komandoje, Z.Lazdauskienės komandoje ilgai nelikdavo. J.Gudauskas kuris laikas buvo Šilalės šilumos tinklų direktorius, todėl turėtų puikiai žinoti, kad ne mitingais, o darbu yra pasiekiama, kad per žiemą žmonės nesušaltų.
Šie rinkimai taip pat parodo vieną universalią tiesą – žmonės nėra kvailiai, kaip kai kurie politikai bando tokiais laikyti. Galime kaip nori vertinti A.Kubiliaus veiklą, tačiau žmonės žino, kad šiandien niekas nepadarys niekaip kitaip. Ir jokiu būdu nepadarys geriau. Todėl esu įsitikinęs, kad A.Kubiliaus žemiausias reitingas yra iš tos pačios srities kaip ir darbiečių populiarumas. Tai žmonės pademonstravo Šilalėje geriau nei įmanoma.
J.Gudauskas rinkimuose nekalė prie kryžiaus nuosavos partijos už „pernelyg dideles išlaidas automobiliams, jis nelakstė į prieš nuosavą Vyriausybę nukreiptus Čilinsko mitingus. Jis nepasakojo apie milijonus verslui vystyti, bet žmonės už jį balsavo. Ir tikiu, balsuos po dviejų savaičių
Kodėl neišsipildė apklausų prognozės? Šilalės specifika? Taip ir ne. Kiek Šilalė prisimena Z.Lazdauskienės nuopelnus, tiek Šilutėje jie nėra žinomi. J.Gudausko nuopelnai, na kaip minėjau, jis buvo komandos žmogus ir, kiek prisimenu, solo partijų nelabai griežė. Šiuose rinkimuose pirmame ture laimėjo sveikas protas. Vidurio rinkėjas aiškiai suvokia, kad alternatyvos A.Kubiliui nėra. Ir nutarė jam padėti. Tai, kad šiandien A.Kubilius neturi alternatyvos nesupranta tik „politiniame burbule“ užsižaidusi opozicija ir saujelė mūsų partijos radikalų.

Su kreiviu prieš statybų reguliavimą

Vieną drėgną vakarą bandžiau pliusais ir minusais įvertinti mūsų vyriausybės narius, bandymas skirti įvardinti geriausią ministrų kabineto narį. Premjeras A.Kubilius iš šio konkurso buvo pašalintas, nes jis yra atsakingas už visą Vyriausybės darbą. Mano improvizuotą konkursą laimėjo ūkio ministras D.Kreivys.
Šį savaitgalį užsukau į sveitainę www.skatinimoplanas.lt , kur įsitikinau, kad šis prizas nebuvo duotas be reikalo. Man labiausiai patiko ūkio ministerijos parengtas investicijų ir teritorijų planavimo įstatymo pataisos, kurios leis laisvosiose ekonominėse zonose ir pramonės parkuose objektus statyti pagal supaprastintas planavimo procedūras. Pagal ūkio ministerijos parengtus siūlymus, visus reikiamus statybos leidimus būtų galima gauti per vieną mėnesį, vietoje seniau buvusių 2-3 metų.
Projektui jau pritarės Vyriausybės ir jis tuoj atsidurs Seime. Ir tai bus labai svarbi parama mūsų šaliai žengiant iš ekonominės krizės ir mažinant korupciją statybų sektoriuje. Iš tikrųjų reiklavimas rengti didelės apimties detaliuosius planus, juos svarstyti su bendruomene, teritorijose, kurios jau seniai yra įvardinamos kaip pramoninės paskirties, yra tuščias laiko švaistymas ir energijos aukojimas. Dar nekalbėsime apie finansines sąnaudas.
Ūkio ministrui norėčiau taip pat patarti ir atkreipti dėmesį į kitą nelogišką įstatymo spragą, kuris reguliuoja inididualių gyvenamųjų namų statybą priemiesčiuose. Šiandien mūsų valstybėje galioja idiotiška tvarka, kai ūkininkams yra leidžiama savo žemėje statytis namą be detalaus plano. Šiuo atveju aš pykstu ne dėl ūkininkų, tačiau dėl to, kad tūkstančiai miesto gyventojų dėl to privalo dirbtinai tapti ūkininkais. Detalusis planas yra visuomenės dalyvavimo užtikrinimo statybų planavimo procese, instrumentas. Jis turėtų priklausyti nuo statomo objekto ir nuo statybų teritorijos jautrumo, o ne nuo to ar objekto savininkas baigė Bezdonių žemės ūkio mokyklą.
Keista, kad mūsų valstybė dirbtinai didina dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių, dirbtinai mažina vidutinį ūkio dydį, o žemės ūkio mokyklų mokytojai yra priversti dėstyti žemės ūkio pagrindus asmenims, kurie 9 arų sklype laisvame nuo pastatyto namo, geriausiu atveju auginsis sau užkandą.
Tokio teisinio nonsenso likvidavimas gal minimaliai, tačiau padės greičiau atsigauti inidividualių namų statyboms, o žemės ūkio mokyklų dėstytojai galės skatinti kaimo plėtrą, kooperaciją, padėti pasiimti ES pinigus realiems, o ne popieriniams ūkininkams.
Istoriją apie popierinius ūkininkus pirmadienį pasakosiu savo studentams, kalbėdamas apie valstybės sektoriaus korupcija. Krupcija yra valstybės sektoriaus sugedimas ir nebūtinai ji turi sietis su kyšininkavimu. Valstybė, reikalaujanti perteklinių dokumentų, niekam nereikalingų kursų, pažymėjimų ir licenzijų yra koruptuota. Nes napagrįstai švaisto mokesčių mokėtojų pinigus. Per tokiais valstybės reguliavimo džiungles turėtų „prasinešti“ D.Kreivio reformų kirvis.

Šiandien avarijoje ties Pajūralio kaimu, tragiškai žuvo mūsų partijos kolegė, TS-LKD
Šilalės skyriaus pirmininkė Zita Lazdauskienė.
Mūsų atmintyje Zita išliks valstybės tarnautojo, politiko pavyzdžiu. Iš jos mes turėsime mokytis atsidavimo bendruomenei, jautrumo, ir politinės išminties.
Atilsio jos sielai, stiprybės visiems jos artimiesiems, Šilalės skyriaus nariams ir visiems ją pažinojusiems!

Pagarbiai ir liūdnai,

Kęstutis Gabšys

Ko mane mokė Vaitiekus

Senais neatmenamais laikais, kai nusprendžiau įsigyti papildomą specialybę, įstojau į Klaipėdos auktesniąją žemės ūkio mokyklą. Ten teko krimsti žemės ūkio buhalterijos ir ekonomikos mokslus. Ekonomiką mums dėstė šaunus geraširdis dėstytojas pavarde Vaitiekus.
Šį dėstytoją prisimenu dėl jo mums įkaltos anklodės teorijos, kuria jis populiariai bandė paiaškinti makroekonomikos esmę. Pasak dr.Vaitiekaus anklodės teorijos, mūsų ekonominiai pasirinkimai labai primena porelę, kuri šaltą žiemos naktį bando susišildyti po jaunuoliška kaldra. Vos tik vienas bando užsitemti anklodę ant kojų, kitam ima šalti krūtinę. Vos vienas bando prisidengti šoną, kitam pradeda šalti kojos.
Labai gaila, kad tokios elementarios gyvenimiškos išminties, dar neišmastė mūsų komentatoriai ir politikieriai populistai. Tai įrodo vis nesiliaujančios diskusijos apie mūsų viešuosius finansus. Arba, teisingiau pasakius, tų diskusijų parodija.
Aš esu konservatorius ir visuomet maniau ir manysiu, kad valstybės uždavinys yra taupiai leisti kiekvieną valstybės litą, kad kuo mažesniais mokesčiais, būtų pasiūlyta kuo daugiau paslaugų. Kiek pažįstu mūsų premjerą esu įsitikinęs, kad panašaus požiūrio laikosi ir A.Kubilius. Ir tikrai suvokiu, kad mokesčius jis kelia ne iš sadistinio malonumo.
Mes galime nekelti Sodros mokesčių. Tiesiog tokiu atveju reikia pasakyti tiesiai, kad pensijas reikės mažinti dar daugiau. Gal verslas ir nebankrutuos dėl dėl pakeltų mokesčių, jis bankrutuos todėl, kad parduotuvės bus dar tuštesnės. Visi, kurie sako, kad mažesni mokesčiai, esą padins pajamas, kalba pusę tiesos, kuri yra baisesnė už melą. Ekonomikos teorija sako aiškiai – mažesni mokesčiai duos naudą ilguoju laikotarpiu t.y. po 3-6 metų.
Keista, kad tie patys, kurie siūlo mažinti mokesčius, aršiai puola tuos pačius biudžeto karpymus, nes taip mažinamos to pačio biudežto pajamos Jie sako, kad valstybė turi taupyti. Sutinku, valstybė privalo taupyti. Iš solidarumo. Bet makroekonominiu požiūriu, būtent išlaidavimas didintų tos pačios valstybės pajamas.
Aš sutinku, kad reikia mažinti valstybės tarnautojų skaičių, bet tai reikia daryti todėl, kad kuo taupiau leisti valstybės pinigus. Bet tokiu atveju, vėl sukąskime dantis ir nedejuokime dėl išaugusios bedarbystės ir eilinį mėnesį sumažėjusio vidaus vartojimo.Nėra algų, nėra pirkininių. Nėra pirkinių, nėra biudžeto pajamų.
Valstybė gali skolintis, bet skolinimosi maišas nėra didelis. O palūkanos baisios. Jei skolinamės, tokiu atveju reikia prisiminti: skolinamės svetimus, atiduoti reikia savus. Jei mes manome, kad valstybė turi nedidinti mokesčių, nemažinti atlyginimų, tokiu atveju raginu pamiršti bet kokią paramą verslui ir bet kokią paskolą verslui. Visi bankai, visus valstybės pinigus tiesiog sukiš į vyriausybės obligacijas, o verslas paskolas matys kaip savo ausis.
Diskusija dėl valstybės finansų turi būti. Turi būti sąžininga. Partija x sako, mes manome, kad mokesčių didinti negalima, reikia mažinti išlaidas. Partija y sako, mes manome išlaidų mažinti negalima, reikia didinti mokesčius. Tada diskusija bus logiška ir sąžininga. Gal būt A.Kubiliaus vyriausybę galima lupti už tai, kad ji bando daryti viską. Ir didinti mokesčius ir mažinti išlaidas. Bet tokiu atveju reikia būti sąžiningiems ir pasakyti vieną sprendimą.
Sekant Vaitiekaus kaldros analogija, Kubilius bando kas kelias minutes truputį pašildyti šoną, truputį kojas truputį krūtinę, vildamasis kaip nors pratemti naktį. Visi, kurie reikalauja ieškoti „kitų sprendimų, net nebandydami pasiūlyti apčiuopiamų alternatyvų, kaldros analogijos atveju, siūlo vidury nakties keltis iš lovos ir pusnuogiams bėgti į lauką ieškoti kitos kaldros. Liaudiška kalba sakant, elgtis kaip kokiems lunatikams...