Draugovininkai sugrįžo

Visais laikais, visose tautose yra žmonių, kuriems energija liejasi per kraštus. Šie žmonės griauna visuomenės struktūrą ir nuolat ieško „teisybės“. Kiekvienos save gerbiančios visuomenės darbas yra tokių žmonių destrukcines galias nukreipti juodiems, bet reikalingiems darbams atlikti. Viduramžiais dėl tokių žmonių organizuodavo kryžiaus žygius – slapčia vildamiesi, kad maištaujantis riterijos jaunimėlis Palestinoje gaus galą. Po to sekė kelionės į Ameriką, sovietiniais laikais buvo BAM‘as ir komjaunuoliškos statybos. Tiesa, visuomet buvo maištininkų, kurie nedrįso ieškoti amerikų. Tokiems užtekdavo muštynių kaimo šokiuose.

Sovietų valdžia atsirado iš kaimo šokių mušeikų, kurie nenorėjo eiti į frontą I Pasaulinio karo metais. Komunistai puikiai suprato, kad žmonių šventas noras pasimušti privalo būti institucionalizuotas (kitaip sankant pajungti komunistų partijos reikmėms). Taip atsirado teisėti mušeikos, kurie dėvėjo raudonus raiščius ir save vadino draugovininkais. Raudoną raištį dėvintys chuliganai nesaugodavo viešosios tvarkos – jų didžiausias užsiėmimas būdavo pagauti inteligentiškos išvaizdos pasivaišinusį pilietį baukščiai bandantį patyliukais “parkulniuoti” namo. Tada raudonaraiščiai chuliganai be baimės griebdavo jį už parankių ir grasindami pristatyti į blaivyklą, iš nelaimėlio išsireketuodavo pinigų. Didesniam darbui šie vyrukai netiko, nes būdavo per bailūs.
Šiandien Lietuva tokiems chuliganams vietos nesurado, todėl jie patys ėmėsi veiklos. Bijodami gauti į galvą nuo chuliganų gatvėje, jie ėmėsi teroro prieš valstybės tarnautojus ir politikus. Mūsų visuomenėje sąmonė yra truputėlį keistoka - trys asmenys susibūrę į politinę partiją yra gauja vagių, o tie patys trys asmenys susibūrę į asociaciją staiga tampa pirmapradės būties, teisingumo ir teisėtumo gynėjais. Būten dėl tokio mūsų visuomenės požiūrio politikai ir valstybės tarnautojai tampa visuomeninių chuliganų psichologinio smurto taikiniu, kuris deklaruojamas kaip valdininkų visuomeninė kontrolė.
Vienas „visuomeninis draugovininkas“ save vadina valstybės bendrasavininkiu. Jis visiškai pamiršta, kad valstybė nėra UAB ir kad teisę į geresnį gyvenimą (ar apskritai teisę į gyvenimą) turi tik tie, kurie pasirengę už tai mirti. Aukojimasis dėl sociumo tokiam žmogui yra svetimas dalykas, todėl viskas ką jis sugeba – tai kvailais klausimais kankinti savivaldybės administracijos direktorę. Pastaroji, mano subjektyviu vertinimu, elgėsi netinkamai taip begėdiškai švaistydama mūsų tyliosios daugumos, jos darbo užmokesčiui, suneštus mokesčius ir nedrįsusi tokiems išsišokėliams parodyti durų.
Tas pats draugovininkas sugeba įžūliai kabinėtis prie kito politiko, kodėl pastarasis išdrįso jį išmesti iš Facebook‘o draugų. Tarsi politikas nebūtų žmogus ir neturėtų teisės revizuoti savo facebooko draugų sąrašo.
Antrasis, Klaipėdos miesto savivaldybę terorizuojantis draugovininkas, neteisėtai iš savivaldybės būsto iškeldino nuomininką ir savivaldybę įsuko į teismų karuselę. Šis draugovininkas naudojasi tuo, kad mūsų valstybė bijo pati savęs ir vietoje greito verdikto tūpčioja apie kvailiausio turinio draugovininko prašymus kaip čiabuviai apie kepamo misionieriaus šoninę. Kol vyksta bylinėjimosi procesas minėtas draugovininkas, pakėlęs galvą, vaikšto po savivaldybę ir ieško naujos teroro aukos. Su juo kartą teko susidurti ir man. Pokalbį teko nutraukti po penkių minučių, įsakmiai paprašius minėto piliečio apleisti kabinetą.
Trečioji draugovininkė surašė ir tarybos nariams padalino laišką, kuriame tiesiai per aplinkui apkaltino vieną tarybos narį parsidavimu, nepasivarginusi pateikti tokio reiškinio įrodymų. Ant tarybos nario išpylusi kibirą mėšlo, draugovininkė tuoj pat įsakmiu tonu pareikalavo, kad miesto meras pasiaiškintų, kodėl slaptu balsavimu tarybos nariai balsavo ne taip, kaip pastaroji norėjo. Įsisvajojusi apie liaudies valdžią, minėtos rašliavos autorė pamiršo, kad meras šiandien yra ne Šiaurės Korėjos stiliaus tironas, o viso labo tarybos pirmininkas, todėl negali žinoti kokiais interesais vedini savivaldybės tarybos nariai slapto balsavimo kabinoje darė žymas balsavimo biuletenyje. Juo labiau, miesto meras negali žinoti ką vienas tarybos narys kalbėjo su kitu tarybos nariu, ypač tada kai minėta draugovininkė neišdrįso įvardinti abiejų konfidencialiame pokalbyje dalyvavusių tarybos narių pavardžių.
Jei tokie draugovininkai save drįsta vadinti valstybės bendrasavininkiais, jiems derėtų prisiminti, kad jų pašnekovas yra toks pats „valstybės bendrasavininkis“, o ne Maximos pardavėja, kurią gali užgaulioti kiek telpa ir taip realizuoti savo psichologinius kompleksus. Aukščiausia pilietiškumo forma nūdienoje yra mylėti savo artimą, rūpintis bendraisiais reikalais, ar visuomenės nuskriaustaisiais, o ne lakstyti su filmavimo kamera šiltuose savivaldybės koridoriuose, chamavoti ir uždavinėti idiotiškus klausimus, kol tavo pašnekovas galutinai praras kantrybę.