2008-10-29

Riterystės dvasia


Pagaliau pasibaigė rinkimų kampanija ir politinis procesas vėl įgauna normalų kvėpavimą. Nekalbėsiu apie rinkimų kampanijos subtilybes, nes manau, kad šioms išvadoms mano galvoje dar reikia truputį susigulėti. Šiandien nusprendžiau leistis į istorinius viražus ir pabandyti nubrėžti ko reikia mūsų politikai.
Apsukęs porą garbės ratų Klaipėdoje, vakar gana anksti parsiradau namo ir nusprendžiau pasižiūrėti kokį nors seną jau matytą filmą. Mano akį patraukė jau senokai žiūrėtas režisieriaus Riflio Scoto istorinis filmas „Dangaus karalystė“. Šio filmo siužetas paprastas, tačiau gana įdomus: Jeruzalės karalystės baronas grįžta į Prancūziją, kad susirastų savo nesantuokinį sūnų. Misija pavyksta, tačiau senasis baronas įsivelia į konfliktą, kuriame yra sužeidžiamas ir miršta. Taip Balionas, Prancūzijoje buvęs paprastu kalviu, tampa baronu, Jeruzalės karaliaus favoritu, ir jo sesers (princesės) meilužiu. Jeruzalėje Balionas užsiiminėja tuo, kuo turi užsiimti doras riteris – dirba žemę, dalyvauja dvaro intrigose ir retkarčiais pakariauja.
Jei tais laikas žmonėms būtų dygę angelo sparnai, tai Balionas jų būtų turėjęs mažiausiai šešis, nes šis žmogus pasižymėjo tuo metu nematytomis savybėmis. Jis su savo riterių būriu puolė šimtatūkstantinę Saladino kariauną, kad „paprasti gyventojai“ spėtų pasilėpti už pilies sienų, jis atsisakė vesti karaliaus seserį, nors ją mylėjo, nes būtų reikėję myriop pasmerkti jos vyrą. Galų gale jis atsisakė palikti Jeruzalę ir organizavęs jos gynybą, sugebėjo iš Saladino išsireikalauti sutarties sąlygų, kurios numatė galimybę visiems Jeruzalės gyventojams saugiai palikti šį miestą.
Apie šį filmą pasakoju todėl, šiandien mūsų visuomenei ir mūsų politikai kaip tik trūksta tų riterystės dvasios apraiškų, kurias politikoje baigė išstumti verslas ir nuogi jo interesai. Žymus austrų ekonomistas Džozefas Shumpeteris yra pastebėję, kad verslininkai negali būti politikais, nes jiems labiau paklūsta balanso eilutės, nei žmonių širdys.
Kovos dvasia yra pirmoji ir svarbiausioji riterystės idėja, kurios trūksta mūsų nūdienos politikai. Mes taip ilgai pasakojome apie darbą miestui, šaliai, kad patys ėmėme tuo tikėti. Tačiau taip kaip paukštis negali skristi be abiejų sparnų, taip ir valstybė negali gyventi be kovos. Visiškai sutinku su tuo, kad kova negali būti savitikslė ir kovoti reikia dėl fundamentalių ir svarbių dalykų. Kiekvieną kartą aš užduodu sau klausimą ar savivaldybės taryboje aš puolu valdančiąją daugumą todėl, kad turiu geresnį ir visuomenei naudingesnį sprendimą, ar tik todėl, kad valdantiesiems reikia stipriau įkasti. Būsimasis ministras pirmininkas A.Kubilius vienoje savo paskaitoje jauniesiems politologams yra pasakęs, kad politikai privalo tarpusavyje kautis Seimo salėje tam, kad žmonėms nereiktų tarpusavyje kautis miestų gatvėse.
Visuomeninė tarnystė yra antroji svarbiausioji vertybė, kurią mes, politikai privalome pasiimti iš riterystės laikų ir ja vadovautis nūdienos politiniame gyvenime. Verslas ir verslininkas niekada nesugebės kurti visuomeninės gerovės, nes jo veiklos esmė yra pelnas. Žinoma verslas ir verslininkai savo darbu kuria medžiaginę gerovę ir siekdami savo asmeninio pelno, padeda visuomenei apsirūpinti materialinėmis gerybėmis. Tačiau nereikia verslui suteikti funkcijų tokių, kurių jis savo prigimtimi nesugeba įgyventi. Jei kilus krizei verslininkas neatleis savo darbuotojų ir bendrovę nuves į bankrotą, jis bus niekšas ir kvailys. Tačiau kokia bebūtų ekonominė krizė, aš neįsivaizduoju, kad dėl ekonominių sunkumų, mes iš Lietuvos išvarytumėme dalį savo piliečių. Taip yra todėl, kad politika privalo tarnauti ne vienai ar kelioms grupėms, bet visai visuomenei ir jos gerovei.
Pasišventimas yra antroji riterystės vertybių dalis, kuri taip būtina mūsų politikai. Verslas ir verslininkai turi elgtis racionaliai, kad išliktų patys ir jų organizacijos. Riteris privalo prisiimti atsakomybę ir kartais vardan visuomenės gerovės aukoti savo asmeninį gyvenimą. Kai Britų bendruomenių rūmuose per debatus dėl įtariamųjų terorizmu sulaikymo be teismo termino pratęsimo iki 42 dienų, premjeras opozicijos lyderiui metė, kad jo nuosavos partijos apžvalgininkai palaiko šią idėją, Britų aukštuomenės mokyklą baigęs konservatorių lyderis David Cameron atšovė: „Šis premjero pareiškimas yra žemiau bet kokio debatų lygio. Taip, yra populiaru kaltinamuosius terorizmu laikyti suėmus kuo ilgiau, tačiau mes čia turime daryti tai kas yra teisinga! Jei dėl terorizmo baimės, mes pradėsime pulti savo visuomenines laives, mes nudirbsime darbą už teroristus“.
Baigdamas šiuos pamąstymus man kaip niekada vietoje yra buvusio britų premjero Tony Blairo žodžiai, kuriuos jis pasakė apie politikus ir bendruomenės rūmus savo paskutiniame „vyriausybės pusvalandyje“: „Aš niekuomet nebuvau didis parlamentaras ir noriu prisipažinti, kad šiandien be dešimties minučių dvylika, aš jaučiausi visiškai tai pat, kaip ir lygiai prieš dešimt metų. Aš nenustojau bijoti ir tai tebūnie jūsų vertės pripažinimas. Baigdamas savo visuomeninę tarnybą noriu palinkėti visiems rūmų nariams prisiminti, kad nepaisant visų mūsų pažiūrų skirtumo ir pasidalinimo, karštų ginčių ir debatų, mes visi tarnaujama kilniam tikslui. Ir nieko negali būti svarbiau už tarnavimą visuomenei.“
Tokie žodžiai galėjo gimti tik Britanijoje, ten kur gimė parlamentarizmas, svarbiausios ideologijos ir kur iki šiol yra gerbiama visuomeninė tarnyba ir tarnavimo visuomenei (riterystės) dvasia.

Komentarų nėra: