2008-09-29

Senoji politika mirė, naujoji dar negimė

Jau baiginėjantis rinkimų kampanija atskleidė mūsų politikų, politikos ir jos supančios aplinkos kolektyvinę negalią. Didžioji dalis politinio elito nebežino kaip reikia save reklamuotis ir populiarinti kai nebegalima reklama televizijoje.
Reklama televizijoje suformavo savotišką politiko idealųjį tipą: pokiliminių intrigų ir slaptų susitarimų meistrą, žmogų, turintį daug pažinčių verslo sluoksniuose ir galinčio rinkiminiams laikotarpiams sugeneruoti pakankamą dozę pinigų. Toks žmogus kiekvieną viešumo blykstę savo atžvilgiu vertino kaip grėsmę. Tokio tipo politikas mielai naudojosi valdžios teikiamomis privilegijomis, pamiršdamas atsiskaityti ir prisiimti valdžios teikiamą viešumo ir pareigų naštą. Viešumas tokiam politikui buvo blogai ne tik dėl jo patologinės baimės televizijos kameroms, ne todėl, kad jis jaudindamasis nesugebėtų pratarti net pusės rišlaus sakinio, bet ir todėl, kad jis galėtų nusišnekėti ir tai trukdytų prieš rinkimus pasirinktai rinkimų agentūrai šlifuoti tinkamą kandidato įvaizdį.
Uždraudus rinkiminę kampaniją televizijoje, laukiau ką įdomaus pasakys politinės partijos ieškodamos būdų kaip teisingai išleisti nuo televizijos atlikusius milijonus. Pasakysiu, kad labai smarkiai nusivyliau. Prieš rinkimus daugelis internetinės komunikacijos specialistų, kalbėjo, kad internetas yra ateities politinių kampanijų ginklas.
Deja mūsų politikai internetą priėmė panašiai kaip dvyliktame amžiuje barzdoti lietuviai priėmė plytą. Naudotis naudojame, tačiau mūsų gyvenimo būdui, tai įtakos neturi. Įvairios partijos pasitvėrė savo blogus, atsinaujino interneto puslapius, bet pamiršo esminį dalyką- blogas ir internetas turi būti ilgalaikis, asmeninio indėlio ir šilumos reikalaujantis projektas ir jis negali būti įvedamas iš viršaus ar rašomas kokios nors PR agentūros stažuotojo.
Žinoma šiandieniai Seimo nariai, kurie taip lengva ranka panaikino beveik bet kokias rinkiminės agitacijos formas, labai primena kovotojus prieš nutukimą, kurie sugeba priimti įstatymą uždraudžiantį maisto parduotuvėms dirbti po šešių valandų vakaro.
Kandidatas į Seimą šiandien negali reklamuotis televizijoje ir radijuje, negali rinkėjui duoti net tušinuko, negali savo rinkėjo pavaišinti netgi puodeliu kavos. Kovodami prieš didelius pinigus, jie netgi neleido kandidatams į Seimą, netgi nusipirkti rinkėjų duomenų bazių. Šiandien persirinkti norintis Seimo narys gali nebepasiekti rinkėjo, kuriam padėjo per savo kadenciją, jei tas rinkėjas kadencijos laikotarpiu išsikėlė pavyzdžiui į kaimyninį namą.
Jungtinėse Amerikos valstijose už 900 dolerių bet kuris valstijos pilietis gali nusipirkti rinkėjų duomenų bazę ir jo balsavimo istoriją. Ją tikrai verta turėti norint užtikrinti ilgalaikį rinkėjų ir politikų ryšį, o pačias politines partijas orientuoti ne į trumpalaikes rinkimines akcijas, bet į nuolatinę, atsakingą politinę veiklą.
Aš norėčiau tikėtis, kad politinės reklamos uždraudimas, suformuos naują, viešo politiko tipą, kuris politika užsiminėtų profesionaliai ir atsakingai. Žinoma reikėtų dar padaryti keletą kitų reikalingų sprendimų.
Tikintis, gerų sprendimų ateityje vis viena lieka tam tikra tuštuma šiandieninėje rinkiminėje kampanijoje. Nemokame mes dirbti be televizijos.

2 komentarai:

Mintijus rašė...

Bloga vertinciau kaip rimta politologine izvalga. Padaryta rimta zala politinei komunikacijai. Taciau kita vertus, bloge pateiktas truputi vienareiksmiskas poziuris i sia problema. Kadangi ne rinkiminiu laikotarpiu, stebime silpna politine politiku ir ju rinkeju komunikacija, tai istatymiskai turetu buti griezciau apibrezta, kaip si komunikacija turi vykti, ir kokios priemones taikomos politikams jos nevykdant. Teises i reklama uzdraudimas yra isties absurdiskas. Reklama galima drausti jei propaguojami visuomenei zalingi, kenksmingi ar kitaip pavojingi produktai ar elgsenos pavyzdziai. Politine reklama siuo atveju turetu buti apibreziama tam tikrai moraliniais etiniais standartais, bet neuzdraudziama. Tai bandymas is politiku atimti teise i viesuma. Visuomene turi teise zinoti apie politika, politikas turi teise informuoti visuomene apie save. Politinio finansavimo problemos sprendziamos ne is to galo. Naikinamos ne ydingo politinio finansavimo priezastys, bet pasekmes.
Labai abejoju ar internetas turi potenciala pakeisti tiesiogine politiku ir rinkeju komunikacija. Internetas neatidaro uzdarytu rinkeju duru, kol nebus sekmingu projektu, kaip paskatinti pilietini aktyvuma ir parodyta, kad pilietinis aktyvumas turi aiskios itakos politinio elito strukturai (kuri per nepriklausomybes laikotarpi praktiskai nekinta ar nekeicia elgesnos bruozu), tol bus aklai leidziami pinigai rinkeju vienkartiniam prisijaukinimui. Lietuvos visuomenei politikai kaip neprijaukinti zverys - nezinome, kaip juos kontroliuoti. Butu visai protinga padaryti nacionalini politiko veiklos kokybes indeksa. Esantys politikai, po seimo kadencijos pateiktu nuveiktu darbu sarasa. Sie darbai butu ivertinti ir butu politikui suteiktas tam tikras veiklos kokybes indeksas. Menesi pries rinkimus butu publikuojami tie indeksai ziniasklaidoje, o kandidatu nerinktu i seima indeksai taip butu ideti (nuliniai ar ivertinant ju iki tol buvusia visuomenine veikla). Tokiu atveju, rinkejas galetu pasinaudoti pagalbiniu racionalesnio pasirinkimo mechanizmo, kai darbas yra priverstas rinktis is lubu. Rinkejas neturi jokio realaus kriterijaus ir niekas jam jo nenori suteikti, nes tai igalina atsirasti politikos kontrolei. Politiku pries rinkimus neturetu pridygti kai grybu po lietaus. Zmones norintys nesioti garbinga politiko varda, turi uz ji sirdi atiduoti, o ne skendeti korupcijos skandaluose. Aukstas moralinis standartas, ar ne? Bet ar jo nereikia issigimusiam ir statiskam elitui?

Runkelis rašė...

O man šitas beprotiškos reklamos draudimas labai patinka. Pamenu praėjusius rinkimus į Seimą: 1, 11, 111. Agurkai kamaze ir dar visokių beprasmiskų reklamų, kuorios buvo kišamos kasdien per visus galus. Per tą reklamą negalėjai pamatyti tikro politiko veido. Dabar kas kita: kas buvo nieks tas taps viskuo. Kasdien pasižiūriu per LTV agitacines diskusijas. Pamatau kokie kvaili žmogeliai bando patekti į Seimą. Baisu darosi. Bet toje masėje labai stengiantis galima įžvelgti ir racijos grūdą. Sunkiai, bet vistik sužiba vieno ar kito politiko protas ir iškalbos menas. Dėl šių debatų atkreipiau dėmesį į partijas kurios manęs visai anksčiau nedomino ir buvo "nurašytos" kaip netinkamos. Nes jos negeneruoja didžiulių pinigų srautų užkišti televizijai. Dabar sąlygos konkuruoti tapo realesnės. Šita rinkiminė kampanija gal ir nėra tokia spalvota ir rėkianti kaip cirkas, bet ji arčiau manęs ir norint galima matyti daugiau. O kas nenori tai ir nepamatys, jei jam ir kuolą ant galvos tašys.
Aš tikiuosi, kad politikai nepakeis šio įstatymo, kad ir kaip televizijų apžvalgininkai dejuoja, kad rinkiminės kampanijos reikia ieškoti su žiburiu. Jų kėslai man aiškūs - pinigai.