N.Makiavelis ir lyderystės našta

Prieš metus Lietuvos kino teatruose trumpai šmėkštelėjo istorinis filmas „Popiežius Bordgia“. Jau kuris laikas šį filmą nuolatos „prasuka“ mūsų kabelinių televizijų tinklai. Paiežiu Borgia politikams ir politologams turėtų būti įdomus filmas todėl, kad popiežiaus sūnus Čezarė Borgia yra, žymios pirmojo pasaulio polittechnologo Nikolo Makiavelio knygos „Valdovas“, prototipas.
Tiesa filmo kūrėjai Čezarę nurašė iki savo tėvo, popiežiaus Aleksandro „torpedos“ lygio, kai tuo tarpu N.Makiavelis jame regėjo etaloninį politiką. Renesanso laikų valstybės vyrą, kuris puikiai derino špagą, sąjungas, nuodus ir durklą.
Aš N.Makiavelį ir jo „Valdovą“ skaičiau kiek kitaip, negu daugelis mano kolegų. Makiavelį turėtų perskaityti kiekvienas bent vidutinio lygmens vadovas. Tiesa jį reikia skaityti šiuolaikiškai t.y. vertinti ne pasakojimus kaip teisingai savo oponentams smeigti durklą, o tai, kokie turėtų vadovo tikslai, misija, vertybės ir veikimo būdas.
N.Makiavelis pirmą kartą vadovą matė kaip funkciją, kuris valdo ne savo malonumui, bet nacijos (valstybės ar visuomenės) gerovei. Jei mums reikėtų ieškoti tokių sąvokų kaip visuomeninė tarnystė, nacionalinis interesas šaknų, jas galima rasti Makiavelio „Valdove“. Pačių žodžių mes nerasime, tačiau užuominos jau tikrai yra.
Štai populiariai manoma, kad N.Makiavelis ragino valdovą neturėti jokių moralinių vertybių ar stabdžių. Tai nėra tiesa, Makiavelio požiūri svarbiausia yra sugebėjimas aukoti savo asmeninius interesus, patogumą ir poreikius, visuomeninei tarnystei, nacionaliniam interesui ir bendruomenės gerovei.
Mes kiekvienas dirbame savo darbą ir suvokiame, kad jis negali būti vien tik malonus ir vien tik teikiantis pasitenkinimą. Gyvendami santuokoje, augindami vaikus suvokiame, kad ne viskas bus rožėmis klota. Tarnaujant visuomenei ir prisiimant lyderystės naštą, būtina suvokti, kad būsi priverstas atlikti sunkius ir būtinus sprendimus.
Šiandien, kai Lietuvoje siaučia ekonominė krizė, ant mūsų Lietuvos įmonių vadovų gula atsakomybės našta iš darbo atleisti darbuotojus. Dalis iš jų yra pasiėmę būsto paskolas, augina vaikus, tačiau jie vis vien turi būti atleisti, nes priešingu atveju bankrutuotų visa bendrovė.
Paklauskime savęs hipototetinio kazuso ar daug būtų nusižengęs krikščioniškai moralei ir žmogiškumui Britanijos premjeras, jei jis kokiais nors 1938 būtų įsakęs surengti pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Viena mirtis, kuri būtų padėjusi išvengti II pasaulinio karo.
Vakarų karinėse mokyklose mokoma ne tiksliai šaudyti iš patrankų, bet pirmiausia lyderystės gebėjimų. Lyderystės, kuri pasireiškia gebėjimu duoti įsakymą kareiviui, kad jis savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir paaukodamas savo gyvybę, atvertų praėjimą visam būriui.
Jei manote, kad reikalavimai aukotis ir pasiųsti žmones mirčiai yra kažkas iš XX a slaptųjų archyvų, prisiminkime, kad JAV Prezidentas G.W.Bushas turėjo nacijos jam uždėtą prievolę nuspręsti ar įsakyti numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad būtų išvengta galimų aukų. G.W. Bushui to padaryti nereikėjo, nes šiame lėktuve buvę žmonės demokratiškai nubalsavę,. nusprendė pradėti karą su teroristais ir bandydami atsikovoti lėktuvą, sudužo.
Būtent tokiame fone N.Makiavelis ragino valdovus neturėti moralinių stabdžių. Šis žmogus buvo respublikonas, kurio idealai reiškė tarnavimą Respublikai t.y. viešajam interesui. Šis žmogus ragino valdovą prisiimti daug sunkesnę nei asmeninio moralumo naštą. Lyderystės naštą. Laikai keičiasi. Renesanso laikų absoliučius monarchus ir valdovus keičia renkami premjerai, durklus keičia slapto balsavimo biuleteniai, pasikėsinimus-demokratiniai rinkimai, pilietinius karus ir revoliucijas-parlamento debatai. Tačiau lyderystės našta išlieka. Ir politikas istorijos visuomet bus vertinamas ne už nutiestus kelius ir išdalintus pinigus, bet už gebėjimą prisiimti lyderystės naštą. Į istoriją yra įrašomi krizių metai. Jie reikalauja lyderių, kurie prisiimtų lyderystės naštą. Tokie lyderiai ir lieka istorijoje.