Savaitgalis

Po ilgai trukusių darbinių savaitgalių, pagaliau išpuolė laisvesnės dienos. Matyt buvau labai nusipelnęs, nes išpuolę „nedarbiniai savaitgaliai“ buvo kaip niekada šilti ir saulėti. Verčiantys tikėti, kad pagaliau atėjo vasara.
Mano šeštadienis prasidėjo talka „Smeltės“ individualių namų bendruomenėje, kuriame kartu su dviem Tėvynės sąjungos kandidatais į Seimo narius Pranu Žeimiu ir Evaldu Jurkevičiumi, padedant keliasdešimčiai „Smeltės bendruomenės“ kaimynų Karinių jūrų pajėgų kariškių, savo „smogiamąją delegaciją“ atsiuntusio „Klaipėdos terminalo kolektyvo, per kelias valandas apėjome visą kvartą. Šiukšlių buvo labai mažai, todėl talka labiau priminė ne sunkų darbą, o malonią rytinę mankštą.
Šeštadienio popietę pratęsiau su draugais iškylaudamas gamtoje, savo kolektyviniame sode. Kol vyrai ant žarijų kepė mėsą, o moterys pjaustydamos užkandą dar visaip kaip vaikėsi po veją lakstančius vaikus. Man tuo tarpu teko užsiimti „šeimininko pareigomis“ ir bendrauti su metus manęs nemačiusiais sodo kaimynais. Bendravimas daugeliu atveju sukosi apie politiką. Žmonės manęs klausinėjo ar nepavargau, kaip einasi „ten valdžioje“, klausinėjo apie asmeninius ir politinius planus. Mano žvilgsnis matyt tiek atbuko nuo tarybos posėdžių salės ir būstinės, kad džiugu buvo matyti kiekvieną besikalantį daigelį ir inkiluose čiulbančius varnėnus.
Sekmadienio pavakarę, paskambinęs draugas, išsitempė mane pasivažinėti dviračiais. Dviratį buvau įsigijęs kažkur prieš keturis metus, norėdamas numesti svorio. Kaip dažnai būna, gerais norais pragaras grįstas. Po kelių nesėkmingų bandymų, nuolatinio dusulio, dviratis sėkmingai atgulė į rūsį.
Šiandien su džiugesiu galiu konstatuoti, kad mano sportinė forma tikrai nėra bloga. Atstumą nuo savo namų (Baltijos pr.) iki Simonaitytės gatvės, naujuoju dviračių taku, įveikėme beveik maksimaliu greičiu, per gana trumpą laiką. Kelionė atgal palei Taikos prospektą, buvo ne ką sunkesnė, nors ir pūtės priešinis vėjas.
Kelionės dviračiu irgi neapsiėjo be politikos - tiesa mažos, municipališkai ūkinės. Savo pastebėjimus apie tai, kaip Klaipėda yra dviračiams draugiškas miestas, dar aprašysiu. Šitas lengvas „apšilimas“ manyje išjudino didelį norą į darbą palėkti dviračiu. Suvokiu, kad visada to padaryti nepavyks. Reikės spręsti, kaip į darbą pasiimti kostiumą. Ir dar keletą smulkesnių problemų.
Galų gale šis aktyvus ir sportiškas savaitgalis, sunkiu akmeniu prislėgė mano sąžinę primindamas, mano sau duotą pažadą bent kartą per savaitę nueiti į sporto klubą. Tebūnie tai mano pasižadėjimas gegužės mėnesiui, kurio vykdymą kontroliuos šio dienoraščio skaitytojai. Visi tie, kurie ketina pradėti aktyviai sportuoti, man pavydėkite ir darykite išvadas. Visiems kurie sportuoja – iki susitikimo klubuose, aikštelėse ir dviračių takuose!