Lūžio taškas

Mūsų valstybės šiuo metu išgyveno lūžio tašką. Maždaug tokį, kaip mes išgyvenome 1998. Tada rungėsi dvi srovės: vienos manė kurti nacionalistiniais pagrindais organizuotą bet jau Europietišką Lietuvą. Kiti siūlė su Europa nežaisti, geriau orientuotis į seniai patikrintą, mažesnės prekių kokybės tačiau daug talpesnę Rusijos rinką.
1999 rusofiliškoji ekonominė bazė „gavo per dantis“, dauguma įmonių bankrutavo, valstybė buvo priversta karpyti socialines garantijas, o mes visi su didžiuliu dėmesiu skaitydavome laikraščių pranešimus apie tai, kad viena ar kita įmonė pardavė kokią nors baldų partiją kokiai nors ES valstybei.
Įstojus Lietuvai į ES dar pasirodydavo kokių nors pagraudenimų, esą dėl blogo elgesio Maskva gali supykti, tačiau galutinai šį mitą išsklaidė didysis valstybininkas Antanas Valionis, kuris R.Pakso skandalo metu vieną po kito išsiuntė Rusijos diplomatus. Visi praradome iliuzijas, kad Rusija yra kitokia, kad kažkuo pasikeitė.
Būtent tuo laiku prasidėjo naujas „vidaus rinkos kilimo“ etapas, kuris pats sau formavo ir politinę sistemą. Valstybininkas Valionis ir valstybininkas Januška išsiuntinėjo rusų diplomatus ne todėl, kad degė meile Lietuvai, bet todėl, kad gynė savo „darželį“. Šitame A.Valionio ir A.Januškos darželyje gyvena 3,5 milijono žmonių. O nuo bet kokių pašalinių įtakų jis turi būti atribotas. „darželio savininkai“ gyveno iš masinės privatizacijos, ekonominio (butų statybos burbulo) reketo ir prekybos politine galia.
Šiandien Lietuva yra krizėje. Mes viską privatizavome, beveik paskirstėme ES paramą, ir butų rinkos burbulas pradėjo bliukšti. Mūsų darželio savininkams gali pritrūksta pinigų. Todėl ir graiboma viskas, kas galima: viešosios pirtys, parkai ir žalieji plotai. Deja viskas jau parduota. Dabar privalo ateiti laikas kūrimui.
Šiam savo rašiniu uždėsiu etiketę „Rotušė“, nors kalbėjau apie valstybės reikalus. Pabandykite atspėti kodėl...