Maištas A.Kubiliaus užnugaryje

Naujai suformuotos vyriausybės vadovas Andrius Kubilius kartu su prasidėjusia ekonomine krize, privalės išspręsti ne ką sunkesnį uždavinį, kuris lems Tėvynės sąjungos-LKD politinę ateitį gerai dešimčiai metų į priekį. Žmonės pasitikėjo Tėvynės sąjunga, nes manė, kad artėja ekonominių sunkumų laikotarpis, o Gediminas Kirkilas ir socialdemokratai neturi jokių receptų artėjančiai krizei įveikti.
Per ketverius metus po 2004 ųjų metų Seimo rinkimų už TS-LKD prisiaugino apie 60 tūkstančių naujų rinkėjų. Per tą laiką prie mūsų prisijungė krikščionyse demokratai su savo elektoratu, tačiau drąsiai galiu daryti išvadą, kad elektorato prieauglio reikia ieškoti ne krikščioniškojo sparno pusėje. Tėvynės sąjunga sugebėjo laimėti politinio mūšio lauką ir už šią partiją balsavo vadinamieji „vidurio“ ir „neapsisprendusieji“ rinkėjai.
Kiekvienas, rimtos ir pretenduojančios tapti valdančiąja, partijos lyderis (tiek nacionalinis, tiek vietinis), negali tikėtis pergalės rinkimuose, jei rūpindamasis savo rinkėjais, nebandys plėsti partijos įtakos politinio lauko centre, bandydamas užkariauti neapsisprendusius rinkėjus. Tai yra sunkus darbas, nes neapsisprendusieji rinkėjai yra kritiški, reiklūs, nedėmesingi ir jokiu būdu nesiruošia tavęs (lyderio) sudievinti.
Tuo tarpu kiekvienam lyderiui yra kur kas lengviau ir maloniau. Visada ištikimas, kiekvieną tavo žodį pasiruošęs išgirsti ir paskleisti pasirengęs rinkėjas yra malonus kiekvienam. Jis duoda saugius balsus ir yra ne tiek rinkėjas, kiek lyderio šeimos narys. Bėda yra ta, kad besaikė orientacija išimtinai ištikimą rinkėją veikia kaip musę sirupas. Bandydamas įtikti tokiam rinkėjui, lyderis yra priverstas kalbėti ir elgtis vis radikaliau. Lyderio kalbos radikalėja, rėmėjų ratas siaurėja, bet vis labiau didėja likusiųjų rėmėjų ištikimybė savo lyderiui.
Tokią patirtį A.Kubilius išgyveno, būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, 1992 metais. Tapęs TS vadovu jis ramiai, oriai, tačiau kryptingai suko laivą politinių batalijų epicentro link. Išlaikyti partiją politinių batalijų centre yra tas pats, kas armijos vadui pirmuoju tanku veržtis į priešo užnugarį. Negali žinoti ar priešas neatkirs tavo tiekimo linijų ir ar paskui tave spės pagrindinės saviškių pajėgos.
Eidamas į socialdemokratų paliktą ekonomikos pralaužą A.Kubilius rizikuoja, kad reformų reikalavę „vidurio“ rinkėjai, gali likti nepatenkinti tų reformų realizavimu, o komforto zonoje įsikūrę kiti TS-LKD lyderiai gali bandyti „suvesti sąskaitas“ už šešerius metus diktuotą aukštą lyderio bėgimo tempą.
Esu optimistas, todėl visur ieškau ir matau galimybes. Pirmąją galimybę konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui padovanojo socialdemokratai. Opozicijos lyderiu pasiskyrę G.Kirkilą, jie leidžia A.Kubiliui būti ramiam dėl politinių batalijų mūšio lauko. Kiekvieną kartą kai tik neapsisprendęs rinkėjas ieškos alternatyvų, jam prieš akis iškils neryžtingas, meluojantis, ciniškas G.Kirkilas, prieš kurį net su visais savo trūkumais A.Kubilius atrodys tarsi vadybos ir vertybių genijus.
Antrą dovaną A.Kubiliui duoda A.Zuokas. Jis nuolatos bando būti dėmesio centre ir žiniasklaidą maitina įvairiausiais pareiškimais, kuriais taip pat taiko į taip vadinamą centro rinkėją. Zuoko bėda yra tame, kad tuo pačiu metu negalima vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių: būti valdančiojoje koalicijoje ir tuo pat metu ją kritikuoti. Dėl tos priežasties lygindami A.Zuoką ir A.Kubilių, dauguma žmonių atiduos savo balsus už dabartinį premjerą. Jo veiksmai yra aiškesni ir prognozuojami.
Trečią Kalėdinę dovaną Andriui Kubiliui pateikė D.Grybauskaitė. Premjerui lankantis Briuselyje ji pareiškė, kad A.Kubiliaus siūlomas antikrizinis planas yra per švelnus. Taip A.Kubiliaus įvaizdyje atsiranda naujas bruožas – gailestingumas. Premjeras supranta žmones ir diržą verš ne per stipriai.Taigi, kaip matome, artėjant 2009 metams, TS-LKD lyderis gali ramiai karaliauti politinių batalijų centre. Vienintelis rimtas klausimas išlieka A.Kubiliaus ariergardai.