Piliečių balsas į dangų neina

Kiekvieną kartą, kai artėja miesto tarybos posėdis, laikraščiuose pasirodo skelbimas apie tai, kad miestiečiai gali registruotis ir gaus teisę penkias minutes pakalbėti tarybos posėdžio metu. „Piliečių tribūną“ mūsų miesto valdžia pastoviai vadina pavyzdiniu valdžios (konkrečiau mero) bendravimo su piliečiais įrankiu. Asmeniškai aš tokią piliečiams teikiamą „paslaugą“ vadinu „kolektyvine psichiatrija“, o ne realiu valdžios ir piliečių bendravimo instrumentu.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.