Politikų kelias į pragarą - paprastais žmonėmis grįstas

Žmonių kelias į pragarą yra grįstas gerais ketinimais. Politikų kelias į pragarą yra grįstas „paprastais žmonėmis“. Tokios idėjos gali šauti į galvą, pasižiūrėjus praėjusią savaitę virusias aistras šiukšlių išvežimo klausimu. Šis klausimas buvo populiariai sumegztas į negudrią schemą: „Šiukšlina ne kvadratai –šiukšlina žmonės“. Kuo schema paprastesnė, tuo ji greičiau ras kelia į paprasto žmogaus širdį“.
Aš laikausi požiūrio, kad rimtas ir atsakingas visuomenės veikėjas privalo skelbti idėjas ne tik tokias, kurios yra populiarios bet ir tos, kurios yra TEISINGOS. O teisybė ir populiarumas ne visada eina koja kojoj.
Tiesa yra ta, kad abiem atvejais visi klaipėdiečiai privalėsime sumokėti tą pačią sumą pinigų. Tiek, kiek jų reikia, kad būtų išvežtos šiukšlės. Lieka tik klausimas kaip teisingai tą mokesčių naštą paskirstyti. Apie teisingumą galima ginčytis iki nukritimo, tačiau tokios paprastos schemos jau taikyti nebegalime.
Statistika teigia, kad šeimoje pas mus gyvena truputį daugiau nei trys asmenys, ši šeima valdo maždaug 50 kvm. Ploto būstą. Taigi esama sistema skriaudžia tuos, kurie turi daugiau nei 50 kv. metrų ploto būstą. Jei kainas skaičiuosime pagal žmones, pradėsime skriausti tas šeimas, kurios turi tėtį, mamą ir du vaikus. Esamos šiukšlių išvežimo sistemos kritikai šitą rinkliavą vadina „antruoju nekilnojamo turto mokesčiu“. Ši sistema užkrauna naštą tiems, kurie turi nekilnojamo turto. Priešingą sistemą reiktų pavadinti „šeimos ir daugvaikystės“ mokesčiu, kadangi tokiu atveju bausime tuos, kurie turi pilnas šeimas, du ir daugiau vaikų.
Dėl mokėjimo „už žmogų“ nukentės ir vadinamoji vidutinė šeima. Ji privalės sumokėti šiukšlių rinkliavą už savo name Tauralaukyje gyvenantį merą, privačiame name gyvenančią vicemerę ir butuose per du aukštus gyvenančius tarybos narius. Seniau R.Taraškevičius mokėjo už savo namą kaip už 100 kv metrų ploto būstą, o pakeitus tvarką mokės kaip ir visi vaikus į gyvenimą išleidę pensininkai. Kitas per du aukštus naujamiestyje butą turintis valdininkas seniau mokėjo kaip už 80 kv. butą, o dabar už šiukšles mokės tik už save ir už savo žmoną.
Pagal dabr galiojančią tvarką, neišsimokėdamas už šiukšles asmuo, galėjo kreiptis paramos į savivaldybę ir įrodyti, kad jo valdomas nekilnojamas turtas nėra per didelis. Sistemą pakeitus, jis bus daug humaniškesnė – reikės įrodyti, kad turimas antras vaikas šeimai yra reikalingas. Kaip šeimai yra reikalingas ir tėtis su mama.
Žinoma seniau valdininkai kartais mesdavo frazę, kad neišgalint susimokėti mokesčių už butą, reikėtų persikelti į kuklesnį būstą. Kur kas humaniškiau yra pasakyti, kad neišgalint susimokėti už šiukšles, reikėtų „optimizuoti“ šeimą ir vienos ar kelių atžalų paprasčiausiai atsisakyti.
Visą šitą groteskišką vaizdelį dar reikia papildyti ir šiukšlininkų išlaikoma seklių taryba, kuri turėtų fiksuoti, kiek žmonių gyvena atskirai paimtame name, nes negalima pasitikėti gyvenamosios vietos deklaravimu. Manau miesto tarybai reikia apibrėžti ir tą būseną nuo kada asmuo laikomas nuolat gyvenančiu. Tada kai bute atsiranda jo dantų šepetėlis ar reikia jau ir tuzino neplautų kojinių? Žinoma nereikia pamiršti, kad šio seklių biuro išlaikymas taip pat atguls į mums siunčiamas sąskaitas.
Galop ieškant teisybės, reikia nepamiršti ir savanaudiškų paskatų. Ar nebus kartais taip, kad apie meilę „paprastam žmogui“ suokiantys visuomenininkai patys gyvena erdviuose butuose ir individualiuose namuose. Leninas apie meilę proletariatui rašinėjo, gyvendamas jaukioje ir sočioje Šveicarijoje.