Muda politikoje

Šiandien vienas mano geras kolega savo Skype šūksnių laukelyje „pasidžiovė“ labai įdomų lietuvišką tinklaraštį nelietuvišku pavadinimu „Common sense“. Kaip tik ties straipsniu, kuris nagrinėja pridėtinės vertės nekuriančius procesus įmonėse. Visiems nepaprastai nuoširdžiai rekomenduoju pasiskaityti šį tinklaraštį, o neturintiems tokio noro esu pasirengęs pateikti savo recenziją. Žinoma ji bus politinė, t.y. perleista per mano politinės logikos filtrą.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.