Lapkričio mėnesio pabaigoje posėdžiavusi Klaipėdos miesto taryba priėmė keletą svarbių sprendimų, kurie kažkaip lengva ranka „praslydo“ pro visuomenės svarstymus. Žiniasklaida aprašinėjo Klaipėdos laivų remontininkų prašymus dar trims metams toliau tęsti laivų remonto veiklą uostamiesčio širdyje esančioje piliavietėje. Didžiausio visuomenės dėmesio sulaukė mūsų miesto tarybos sprendimas nuo Naujųjų metų nebepriimti ne Klaipėdoje gyvenančių vaikų į darželius, jei minėtos savivaldybės nebus sudariusios sutarčių su Klaipėdos savivaldybėmis dėl apmokėjimo už darželiuose suteikiamas paslaugas. Šių sprendimų nelaikau epochiniais todėl, kad pamatę kaip jie veikia, mes juos galėsime atšaukti ir padėtį grąžinti ten, kur ji buvo. Šiandien noriu pakalbėti apie sprendimus, kurių mes atšaukti nebegalėsime ir kurių ištaisyti jau nebegalėsime.
2008 lapkričio 27 ąją dieną Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą „Dėl pritarimo projektų, teiktinų Europos Sąjungos fondų finansavimui gauti iš 2007–2013 m. Klaipėdos regionui skirtų lėšų, sąrašui“. Šiuo sprendimu mūsų miesto valdantieji (pirmiausia asmeniškai meras) paskirstė apie 10% Europos sąjungos paramos, kuri galėtų pasiekti mūsų miestą. Ši parama buvo skirstoma per regiono plėtros tarybą.
Priminsiu, kad Europos sąjungos parama yra skirstoma septynių metų finansinėmis perspektyvomis, todėl jokių taisymo galimybių, mes neturime. Ir neturėsime. Manau nereikia aiškinti, kad 60 milijonų litų, kuriuos per nurodytą laiką gaus mūsų miestas, turi būti panaudoti kaip niekada taupiai ir efektyviai. Šiuo atveju yra problema, kad 98 klaipėdiečiai iš 100 apie šitą sprendimą paprasčiausiai nežinojo. Negali klaipėdiečiai atsakyti į klausimą ar tikrai sprendimas skirti 500000 pastato Baltijos pr. 49 renovacijai, yra pats tikslingiausiais ir ekonomiškai pagrįsčiausias?
Žinoma klaipėdiečiai gali pasakyti, kad jiems nebūtina žinoti, tam jie turi miesto tarybą, kur susirinkę protingieji kurmiai viską teisingai sudėlios ir viską ne mažiau tikslingai paaiškins. Bėda yra tame, kad net būdamas tarybos nariu, buvau pastatytas prieš keistą faktą: visiems tarybos nariams buvo pamestas projektas, kuriame buvo nurodyti TIK TIE OBJEKTAI, visi objektai regiono plėtros taryboje JAU BUVO SUDERINTI.
Tame tarybos posėdyje pasijutau kaip niekada nejaukiai. Jei miesto taryba nebūtų patvirtinusi šio sprendimo, Klaipėdos miestas galėjo negauti beveik 60 milijonų litų. Tuo atveju padaryčiau nusikaltimą savo miestui. Tačiau kodėl miesto mero pastangomis buvome priversti rinktis tarp blogo ir daug blogesnio.
Sprendimai galėjo būti geresni. Tuo metu, kai tūkstančiai klaipėdiečių kas rytą vargsta kamščiuose prie žiedinių sankryžų, mūsų miesto valdžia 17 milijonų litų ketina skirti ... Dubysos gatvei tvarkyti. Nežinau, gal miesto žiedinių sankryžų panaikinimas negalėjo būti finansuojamas iš šitos programos, tačiau niekas man to nesugebėjo (ir nesiteikė) paaiškinti.
Tarybos posėdyje prieš priimant šį sprendimą miesto merui pasakiau, kad meras eilinį kartą patyrė, eilinę pergalę. Jis sėkmingai sušoko pergalės šokį ant po jo kojomis parkritusio miesto šonkaulių.
2008-11-23
Žiema
Šiandien sekmadienis, lapkričio 23. Į Klaipėdą atėjo žiema. Už lango krenta snaigės. Į mano gyvenimą po truputį ima brautis Kalėdos. Kalėdos prasidėjo jau ketvirtadienį, kuomet mero kabinete, teko kalbėtis apie būbsimąjį atviros erdvės jaunimo centrą.
Europos sąjungos pinigais finansuojamas, Klaipėdos pietinėje miesto dalyje atsiras naujo tipo jaunimo įstaiga, kurioje jaunuoliai galės patys, nieko nevaržomi leisti savo laisvalaikį: groti šokti. Jokių taisyklių, jokių tvarkaraščių. Viskas derinama tarpusavio susitarimu.
Per 18 Nepriklausomybės metų, tai bus ko gero pirmoji Klaipėdoje įkurta jaunimui skirta įstaiga. Kartu su tarybos nare, mano kolege Jurgita, mes ėjome diskutuoti dėl šios įstaigos būsimojo statuso. Pokalbis su meru buvo trumpas, bet labai dalykiškas ir rezultatyvus. Mes sutarėme, kad kai tik bus patvirtintas ES finansavimas, savivaldybės administracija, teiks sprendimą, kad Klaipėdoje būtų įkurta dar viena biudžetinė įstaiga. Tai leis šitam centrui funkcionuoti, nesukant galvos dėl elementariausių buitinių poreikių tokių: kaip darbuotojų atlyginimai ar šildymo išlaidos.
Šeštadienį, kartu su savo Seimo nariu Pranu Žeimiu, lankėmės Nidoje, kur dalyvavome Neringos miesto savivaldybės įkūrimo 47 metų paminėjime. Kelionė į Nidą buvo sudėtinga. Į automobilio langą tėškė sniegas, buvo slidu kaip per ledą, reikėjo išplėtus akis žiūrėti kad nesusidurtum su kokiu nors briedžiu. Pati Nida atrodė išmirusi kaip po kokio nors kataklizmo. Tačiau vienintelis kataklizmas buvo susitelkęs Nidos kultūros centre, kur po trumpų oficialių kalbų, prasidėjo daugiau kaip dvi su puse valandos trukmės visų Neringiškių kolektyvų koncertas. Esu įsitikinęs, kad dainingiausios savivaldybės vardas tikrai turėtų būti suteiktas Neringai. Jei, kas nors galvoja kitaip, galima derėtis.
Šiandien sekmadienis ir aš gyvenu sau. Žiūriu pro langą į krintančias snaiges ir džiaugiuosi skaitydamas, kaip mano draugas dalinasi savo tėvystės rūpesčiais. Jis su savo sūnumi tiesiog kasė sniegą! Ketvirtadienį tikiuosi dar nenutirps sniegas ir būsimoji miesto taryba posėdžiaus jau Kalėdine dvasia. Aš suprantu, kad taip nebus ilgai, aš suprantu, kad politika negali būti be kovos, o jei Kalėdos bus ištisus metus, tada mes nustosime Jas vertinti ir jų laukti. Bet vis dėl to pagalvokime, koks galingas yra mūsų Kūrėjas, kuris keliais milijardais sušaldytų vandens lašelių, mūsų širdis pakeičia neatpažįstamai
Europos sąjungos pinigais finansuojamas, Klaipėdos pietinėje miesto dalyje atsiras naujo tipo jaunimo įstaiga, kurioje jaunuoliai galės patys, nieko nevaržomi leisti savo laisvalaikį: groti šokti. Jokių taisyklių, jokių tvarkaraščių. Viskas derinama tarpusavio susitarimu.
Per 18 Nepriklausomybės metų, tai bus ko gero pirmoji Klaipėdoje įkurta jaunimui skirta įstaiga. Kartu su tarybos nare, mano kolege Jurgita, mes ėjome diskutuoti dėl šios įstaigos būsimojo statuso. Pokalbis su meru buvo trumpas, bet labai dalykiškas ir rezultatyvus. Mes sutarėme, kad kai tik bus patvirtintas ES finansavimas, savivaldybės administracija, teiks sprendimą, kad Klaipėdoje būtų įkurta dar viena biudžetinė įstaiga. Tai leis šitam centrui funkcionuoti, nesukant galvos dėl elementariausių buitinių poreikių tokių: kaip darbuotojų atlyginimai ar šildymo išlaidos.
Šeštadienį, kartu su savo Seimo nariu Pranu Žeimiu, lankėmės Nidoje, kur dalyvavome Neringos miesto savivaldybės įkūrimo 47 metų paminėjime. Kelionė į Nidą buvo sudėtinga. Į automobilio langą tėškė sniegas, buvo slidu kaip per ledą, reikėjo išplėtus akis žiūrėti kad nesusidurtum su kokiu nors briedžiu. Pati Nida atrodė išmirusi kaip po kokio nors kataklizmo. Tačiau vienintelis kataklizmas buvo susitelkęs Nidos kultūros centre, kur po trumpų oficialių kalbų, prasidėjo daugiau kaip dvi su puse valandos trukmės visų Neringiškių kolektyvų koncertas. Esu įsitikinęs, kad dainingiausios savivaldybės vardas tikrai turėtų būti suteiktas Neringai. Jei, kas nors galvoja kitaip, galima derėtis.
Šiandien sekmadienis ir aš gyvenu sau. Žiūriu pro langą į krintančias snaiges ir džiaugiuosi skaitydamas, kaip mano draugas dalinasi savo tėvystės rūpesčiais. Jis su savo sūnumi tiesiog kasė sniegą! Ketvirtadienį tikiuosi dar nenutirps sniegas ir būsimoji miesto taryba posėdžiaus jau Kalėdine dvasia. Aš suprantu, kad taip nebus ilgai, aš suprantu, kad politika negali būti be kovos, o jei Kalėdos bus ištisus metus, tada mes nustosime Jas vertinti ir jų laukti. Bet vis dėl to pagalvokime, koks galingas yra mūsų Kūrėjas, kuris keliais milijardais sušaldytų vandens lašelių, mūsų širdis pakeičia neatpažįstamai
2008-11-18
N.Makiavelis ir lyderystės našta
Prieš metus Lietuvos kino teatruose trumpai šmėkštelėjo istorinis filmas „Popiežius Bordgia“. Jau kuris laikas šį filmą nuolatos „prasuka“ mūsų kabelinių televizijų tinklai. Paiežiu Borgia politikams ir politologams turėtų būti įdomus filmas todėl, kad popiežiaus sūnus Čezarė Borgia yra, žymios pirmojo pasaulio polittechnologo Nikolo Makiavelio knygos „Valdovas“, prototipas.
Tiesa filmo kūrėjai Čezarę nurašė iki savo tėvo, popiežiaus Aleksandro „torpedos“ lygio, kai tuo tarpu N.Makiavelis jame regėjo etaloninį politiką. Renesanso laikų valstybės vyrą, kuris puikiai derino špagą, sąjungas, nuodus ir durklą.
Aš N.Makiavelį ir jo „Valdovą“ skaičiau kiek kitaip, negu daugelis mano kolegų. Makiavelį turėtų perskaityti kiekvienas bent vidutinio lygmens vadovas. Tiesa jį reikia skaityti šiuolaikiškai t.y. vertinti ne pasakojimus kaip teisingai savo oponentams smeigti durklą, o tai, kokie turėtų vadovo tikslai, misija, vertybės ir veikimo būdas.
N.Makiavelis pirmą kartą vadovą matė kaip funkciją, kuris valdo ne savo malonumui, bet nacijos (valstybės ar visuomenės) gerovei. Jei mums reikėtų ieškoti tokių sąvokų kaip visuomeninė tarnystė, nacionalinis interesas šaknų, jas galima rasti Makiavelio „Valdove“. Pačių žodžių mes nerasime, tačiau užuominos jau tikrai yra.
Štai populiariai manoma, kad N.Makiavelis ragino valdovą neturėti jokių moralinių vertybių ar stabdžių. Tai nėra tiesa, Makiavelio požiūri svarbiausia yra sugebėjimas aukoti savo asmeninius interesus, patogumą ir poreikius, visuomeninei tarnystei, nacionaliniam interesui ir bendruomenės gerovei.
Mes kiekvienas dirbame savo darbą ir suvokiame, kad jis negali būti vien tik malonus ir vien tik teikiantis pasitenkinimą. Gyvendami santuokoje, augindami vaikus suvokiame, kad ne viskas bus rožėmis klota. Tarnaujant visuomenei ir prisiimant lyderystės naštą, būtina suvokti, kad būsi priverstas atlikti sunkius ir būtinus sprendimus.
Šiandien, kai Lietuvoje siaučia ekonominė krizė, ant mūsų Lietuvos įmonių vadovų gula atsakomybės našta iš darbo atleisti darbuotojus. Dalis iš jų yra pasiėmę būsto paskolas, augina vaikus, tačiau jie vis vien turi būti atleisti, nes priešingu atveju bankrutuotų visa bendrovė.
Paklauskime savęs hipototetinio kazuso ar daug būtų nusižengęs krikščioniškai moralei ir žmogiškumui Britanijos premjeras, jei jis kokiais nors 1938 būtų įsakęs surengti pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Viena mirtis, kuri būtų padėjusi išvengti II pasaulinio karo.
Vakarų karinėse mokyklose mokoma ne tiksliai šaudyti iš patrankų, bet pirmiausia lyderystės gebėjimų. Lyderystės, kuri pasireiškia gebėjimu duoti įsakymą kareiviui, kad jis savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir paaukodamas savo gyvybę, atvertų praėjimą visam būriui.
Jei manote, kad reikalavimai aukotis ir pasiųsti žmones mirčiai yra kažkas iš XX a slaptųjų archyvų, prisiminkime, kad JAV Prezidentas G.W.Bushas turėjo nacijos jam uždėtą prievolę nuspręsti ar įsakyti numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad būtų išvengta galimų aukų. G.W. Bushui to padaryti nereikėjo, nes šiame lėktuve buvę žmonės demokratiškai nubalsavę,. nusprendė pradėti karą su teroristais ir bandydami atsikovoti lėktuvą, sudužo.
Būtent tokiame fone N.Makiavelis ragino valdovus neturėti moralinių stabdžių. Šis žmogus buvo respublikonas, kurio idealai reiškė tarnavimą Respublikai t.y. viešajam interesui. Šis žmogus ragino valdovą prisiimti daug sunkesnę nei asmeninio moralumo naštą. Lyderystės naštą. Laikai keičiasi. Renesanso laikų absoliučius monarchus ir valdovus keičia renkami premjerai, durklus keičia slapto balsavimo biuleteniai, pasikėsinimus-demokratiniai rinkimai, pilietinius karus ir revoliucijas-parlamento debatai. Tačiau lyderystės našta išlieka. Ir politikas istorijos visuomet bus vertinamas ne už nutiestus kelius ir išdalintus pinigus, bet už gebėjimą prisiimti lyderystės naštą. Į istoriją yra įrašomi krizių metai. Jie reikalauja lyderių, kurie prisiimtų lyderystės naštą. Tokie lyderiai ir lieka istorijoje.
Tiesa filmo kūrėjai Čezarę nurašė iki savo tėvo, popiežiaus Aleksandro „torpedos“ lygio, kai tuo tarpu N.Makiavelis jame regėjo etaloninį politiką. Renesanso laikų valstybės vyrą, kuris puikiai derino špagą, sąjungas, nuodus ir durklą.
Aš N.Makiavelį ir jo „Valdovą“ skaičiau kiek kitaip, negu daugelis mano kolegų. Makiavelį turėtų perskaityti kiekvienas bent vidutinio lygmens vadovas. Tiesa jį reikia skaityti šiuolaikiškai t.y. vertinti ne pasakojimus kaip teisingai savo oponentams smeigti durklą, o tai, kokie turėtų vadovo tikslai, misija, vertybės ir veikimo būdas.
N.Makiavelis pirmą kartą vadovą matė kaip funkciją, kuris valdo ne savo malonumui, bet nacijos (valstybės ar visuomenės) gerovei. Jei mums reikėtų ieškoti tokių sąvokų kaip visuomeninė tarnystė, nacionalinis interesas šaknų, jas galima rasti Makiavelio „Valdove“. Pačių žodžių mes nerasime, tačiau užuominos jau tikrai yra.
Štai populiariai manoma, kad N.Makiavelis ragino valdovą neturėti jokių moralinių vertybių ar stabdžių. Tai nėra tiesa, Makiavelio požiūri svarbiausia yra sugebėjimas aukoti savo asmeninius interesus, patogumą ir poreikius, visuomeninei tarnystei, nacionaliniam interesui ir bendruomenės gerovei.
Mes kiekvienas dirbame savo darbą ir suvokiame, kad jis negali būti vien tik malonus ir vien tik teikiantis pasitenkinimą. Gyvendami santuokoje, augindami vaikus suvokiame, kad ne viskas bus rožėmis klota. Tarnaujant visuomenei ir prisiimant lyderystės naštą, būtina suvokti, kad būsi priverstas atlikti sunkius ir būtinus sprendimus.
Šiandien, kai Lietuvoje siaučia ekonominė krizė, ant mūsų Lietuvos įmonių vadovų gula atsakomybės našta iš darbo atleisti darbuotojus. Dalis iš jų yra pasiėmę būsto paskolas, augina vaikus, tačiau jie vis vien turi būti atleisti, nes priešingu atveju bankrutuotų visa bendrovė.
Paklauskime savęs hipototetinio kazuso ar daug būtų nusižengęs krikščioniškai moralei ir žmogiškumui Britanijos premjeras, jei jis kokiais nors 1938 būtų įsakęs surengti pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Viena mirtis, kuri būtų padėjusi išvengti II pasaulinio karo.
Vakarų karinėse mokyklose mokoma ne tiksliai šaudyti iš patrankų, bet pirmiausia lyderystės gebėjimų. Lyderystės, kuri pasireiškia gebėjimu duoti įsakymą kareiviui, kad jis savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir paaukodamas savo gyvybę, atvertų praėjimą visam būriui.
Jei manote, kad reikalavimai aukotis ir pasiųsti žmones mirčiai yra kažkas iš XX a slaptųjų archyvų, prisiminkime, kad JAV Prezidentas G.W.Bushas turėjo nacijos jam uždėtą prievolę nuspręsti ar įsakyti numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad būtų išvengta galimų aukų. G.W. Bushui to padaryti nereikėjo, nes šiame lėktuve buvę žmonės demokratiškai nubalsavę,. nusprendė pradėti karą su teroristais ir bandydami atsikovoti lėktuvą, sudužo.
Būtent tokiame fone N.Makiavelis ragino valdovus neturėti moralinių stabdžių. Šis žmogus buvo respublikonas, kurio idealai reiškė tarnavimą Respublikai t.y. viešajam interesui. Šis žmogus ragino valdovą prisiimti daug sunkesnę nei asmeninio moralumo naštą. Lyderystės naštą. Laikai keičiasi. Renesanso laikų absoliučius monarchus ir valdovus keičia renkami premjerai, durklus keičia slapto balsavimo biuleteniai, pasikėsinimus-demokratiniai rinkimai, pilietinius karus ir revoliucijas-parlamento debatai. Tačiau lyderystės našta išlieka. Ir politikas istorijos visuomet bus vertinamas ne už nutiestus kelius ir išdalintus pinigus, bet už gebėjimą prisiimti lyderystės naštą. Į istoriją yra įrašomi krizių metai. Jie reikalauja lyderių, kurie prisiimtų lyderystės naštą. Tokie lyderiai ir lieka istorijoje.
2008-11-15
Aplink privatizavimo komisija dideli skandalai
Kai savaitės pradžioje kolegoms Klaipėdos miesto tarybos nariams pasiūliau pasvarstyti idėją apie tai, kad verta būtų paleisti savivaldybės turto privatizavimo komisiją, nesitikėjau, kad aplink šį procesą kils toks šurmulys.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
Nemažiau keistesnė buvo savivaldybės vicemerės J.Simonavičiūtės ir pačio privatizavimo komisijos pirmininko V.Vareikio įžeidinėjimai mano adresu. V.Vareikis buvo vienas iš geriausių mano dėstytojų, kai aš mokiausi Klaipėdos universitete ir man labai gaila, kad jau tarybos narys Vygantas su manimi elgiasi taip tarsi tebebūčiau studentu. Į gerbiamo V.Vareikio pastabą esą aš nežinau įstatymų, galiu atsakyti tik tiek, kad vadovaujuosi sveiku protu ir įstatymine logika. Sveiko proto ir įstatyminės logikos šiuo atveju trūksta mano didžiai gerbiamam kolegai. Įstatymus galima pasiskaityti, tuo tarpu sveikas protas jokiame civiliniame kodekse nėra aprašytas.
Savo pareiškime aš noriu ir norėjau pabrėžti, kad mūsų mieste baigiasi privatizavimo era. Mes nebeturime objektų, kurie veiktų idealios konkurencijos sąlygomis t.y. kur yra daug pirkėjų ir pardavėjų. Savivaldybės nuosavybėje liko akcijos tų objektų, kurie teikia viešąsias paslaugas (vandentiekis, šilumos tinklai), arba teikia socialiai jautrias paslaugas (pvz viešoji pirtis). Pirmųjų įmonių privatizuoti nereikia, nes privatininkas faktinai apiplėštų miesto gyventojus. Antruoju atveju žmogus nusipirkęs viešėją pirtį už realią turto kainą, neteiks ekonomiškai sunkiai atsiperkančios paslaugos.
Man taip pat yra keista, kad mūsų miesto privatizavimo strategas „objektų privatizacijai jau ieško tai, kaip alkoholikas rytais ieško „pachmielo“. Niekaip nesuprantu, kam reikia privatizuoti patalpas. Jas galime nuomoti, atiduoti panaudai svarbioms organizacijoms ir panašiai. Nekilnojamas turtas turi savybę nesidėvėti ir nenuvertėti.
Aš savo siūlyme kalbėjau ne apie tai, kad nebūtų privatizavimo komisijos, o kad jos funkciją atliktų institucija, kuri būtų atsakinga ne UŽ TURTO IŠPARDAVIMĄ, bet už jo EFEKTYVŲ PANAUDOJIMĄ. Mes galime tokias funkcijas pavesti vykdyti Turto komitetui ar tarybos kolegijai. Svarbu, kad ši institucija savo gyvavimo prasmės nematytų vien tik besaikiame savivaldybės turto parceliavime.
Ne ką geriau mano idėją pakomentavo ir vicemerė J.Simonavičiūtė. Ji pritaikė klasikinį „juodųjų technologijų“ metodą: pasakė mano nepasytus žodžius, o po to atsivedėjusi juos sukritikavo. Mano požiūriu privatizavimui tinkami objektai yra tie, kurie veikia idealios konkurencijos sąlygomis. Man nesvarbu kiek tie objektai kainuoja. Ir aš teigiu, kad objektų, veikiančių idealios konkurencijos sąlygomis Klaipėdoje BEVEIK NEBELIKO.Tokia mūsų miesto liberalcntristų reakcija rodo, kad jie nėra pasirengę naujiems mūsų miesto iššūkiams. Jie nesuvokia, kad baigėsi postsovietinė era ir reikia ieškoti naujų savivaldybės biudžeto papildymo šaltinių ir naujų politikos formų. Tai jau nauji plaukiojimai ir mūsų miesto pusgalviai bijo, kad naujuosiuose savivaldybės plaukiojimuose senieji kapitonai bus nebereikalingi.
2008-11-11
Nauja era
Šiandien žiniasklaidai išplatinau pareiškimą, kuriame savo kolegoms miesto taryboje pasiūliau paleisti Klaipėdos miesto tarybos savivaldybės turto privatizavimo komisiją. Šį sprendimą pasiūliau ne todėl, kad komisija dirbo blogai, tačiau todėl, kad gerai dirbusi komisija savo darbą paprasčiausiai padarė.
Senais neatmenamais laikais Klaipėdos savivaldybei priklausė viešbučiai, parduotuvės, kirpyklos, t.y. savivaldybė užsiminėjo veikla, kuri nelabai atitiko miestiečių lūkesčių. Tokio didelio ūkio savivaldybė nesugebėjo „apžiūrėti“ ir tikrai tiek turto jai nereikėjo.
Šiandien mūsų miestas valdo tik 8-9 įmones, kurių dauguma atlieka svarbią funkciją, kurios tikrai nesiimtų vykdyti privatus verslas. Mes sėkmingai pardavėme pastatus ir šiandien skubiai prireikus kokių nors patalpų savivaldybės veiklai vykdyti, mums visiems liktų tik skėsčioti rankomis.Privatizavimo komisija savo darbą baigė. Visiems jos nariams reikia padėkoti. Privatizavimo komisijos darbo pabaigtuvės žymėtų postsovietinės eros pabaigą. O mes visi galėtumėme sutelkti pečius ateities darbams.
Senais neatmenamais laikais Klaipėdos savivaldybei priklausė viešbučiai, parduotuvės, kirpyklos, t.y. savivaldybė užsiminėjo veikla, kuri nelabai atitiko miestiečių lūkesčių. Tokio didelio ūkio savivaldybė nesugebėjo „apžiūrėti“ ir tikrai tiek turto jai nereikėjo.
Šiandien mūsų miestas valdo tik 8-9 įmones, kurių dauguma atlieka svarbią funkciją, kurios tikrai nesiimtų vykdyti privatus verslas. Mes sėkmingai pardavėme pastatus ir šiandien skubiai prireikus kokių nors patalpų savivaldybės veiklai vykdyti, mums visiems liktų tik skėsčioti rankomis.Privatizavimo komisija savo darbą baigė. Visiems jos nariams reikia padėkoti. Privatizavimo komisijos darbo pabaigtuvės žymėtų postsovietinės eros pabaigą. O mes visi galėtumėme sutelkti pečius ateities darbams.
2008-11-03
Muda politikoje
Šiandien vienas mano geras kolega savo Skype šūksnių laukelyje „pasidžiovė“ labai įdomų lietuvišką tinklaraštį nelietuvišku pavadinimu „Common sense“. Kaip tik ties straipsniu, kuris nagrinėja pridėtinės vertės nekuriančius procesus įmonėse. Visiems nepaprastai nuoširdžiai rekomenduoju pasiskaityti šį tinklaraštį, o neturintiems tokio noro esu pasirengęs pateikti savo recenziją. Žinoma ji bus politinė, t.y. perleista per mano politinės logikos filtrą.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
Taigi, darbščiausia pasaulio tauta, japonai procesą, kuris nekuria pridėtinės vertės vadina „muda“. (tiesa lieka atviras klausimas kaip vadinami tą procesą atliekantys asmenys). Tokių procesų įmonėse yra labai daug. Pavydžiui nuėjimas pasiimti įrankio. Šis procesas pridėtinės vertės nekuria, nes klientas už tai neketina mokėti. Koncernas Toyota, kuris gamina mano išvajotąjį „Avensi“, per ilgus darbo metus, sugebėjo „mudų“ kiekį sumažinti iki 80 procentų. Tuo tarpu „normalioje“ gamykloje „mudų“ yra apie 95 procentus.
Mano vienas pažįstamas direktorius iki nukritimo kovoja su savo vadovaujamos įmonės administracija, mažindamas įvairias, niekam nereikalingas operacijas, kurios, jo teigimu, „neatgula į sąskaitą“. Apie tai, kad sveikas protas ir „mudų“ atsikratymas privalo tapti mūsų šalies ir miesto politinio veikimo tikslu ir metodu, esu pasakojęs ne kartą. Šiandien noriu pradėti nuo savęs ir pakalbėti apie mudas politikoje.
Vienintelis realus politinės vertės matas yra rinkėjų balsai, na gal šiek tiek įvertinant ilgalaikę jų išlaikymo perspektyvą. Visi kiti procesai ir kriterijai gali būti vertintini tik kaip „prisidedantys prie atgulimo į sąskaitą“ arba ne. t.y. elementariausia politinė „muda“. Kai kurie mano, kad svarbiausia politikoje yra gebėti susitarti, ypač tada, kai jau pasibaigė didysis „turgus“ arba rinkimai. Tai yra klaidingas požiūris, nes su likusiais užribyje niekas nesitaria. Praėjusią savaitę sėkmingai pasibaigusios derybos dėl valdančiosios koalicijos parodė, kad niekas nenori palikti už borto partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Tas pats įvyko ir per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet žlugo „vaivorykštė“. Darbo partiją eliminuoti iš valdžios buvo įmanoma tik po kelių metų, prieš tai nuo jos atskėlus Muntiano spraną, o ir matome kas iš tos Vyriausybės gavosi.
Žvelgdamas atgal į miesto tarybą ir mūsų bandymus suformuoti „Permainų koaliciją“, esu įsitikinęs, kad ši mintis buvo pasmerkta, nes visiems koalicijos partneriams būtų nejauku permesti už borto stipriausią politinę jėgą miesto taryboje. Taigi, manau išsiaiškinome, kas politikoje yra valiuta ir kuria „pridėtinę vertę“. Dabar pakalbėkime apie politines mudas.
Pirmoji ir svarbiausioji politinė muda yra politikų siekimas bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą. Neneigiu žiniasklaidos vaidmens, bet negalima mūsų pasaulyje institucijai suteikti daugiau galių nei ji jų turi. Žiniasklaida gali tūkstančiams žmonių perteikti jūsų idėją, paprasčiau nei tai sugebėsite padaryti Jūs. Tačiau žiniasklaida niekaip nesugebės Jūsų fotografijos „stiliuose“ paversti rimta politine žinia. Jei būtų atvirkščiai, šiuos Seimo rinkimus būtų laimėjusi Kazimiera Prunskienė. Todėl niekaip nesuprantu politikų, kurie siekia bet kokia kaina būti žiniasklaidos dėmesio centre, net ir neturėdami žiniasklaidai (visuomenei) ką nors reikšmingesnio pasakyti.
Antroji politinė muda yra žmonių laikymas kvailiais ir orientacija į rinkėjus, kurie dėl nepavykusios medicinos reformos kažkaip neguli ligoninėse. Aš visus politikus mokinau ir mokinu kalbėti paprastai, tačiau niekada to nereikia daryti prastai. Labai klaidinga galvoti, kad liumpenų yra dauguma ir orientuodamiesi į tokius asmenis, bus pasieksime pergales. Reikia prisiminti, kad labai dažnai liumpenai pamiršta ateiti balsuoti, jų pasai seniai direktoriauja keliuose UAB-uose, o ir jie patys turi savo autoritetus. Labiausiai apolitiškas šiandien yra vidurinysis sluoksnis, nes nei viena valdžia šiam sluoksniui nieko nedavė. Partija, kuri Klaipėdoje sugebės pažadinti bent 5% šeimų turinčių būstą, auginančių vaiką, kur abu tėvai dirba, ji laimės konkurencinėje kovoje dvidešimčiai metų į priekį.
Trečioji politinė muda yra darbo imitacija, kuri pasireiškia pertekliniais pareiškimais, paklausimais ir sprendimų projektų rengimais. Žmonės mums moka už tai, kad mes jų gyvenimą padarytumėme lengvesnį. Ir balsuoja dėl to paties tikslo. Todėl visų pareiškimų paklausimų ir sprendimų projektų tikslas turi būti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, o ne tik siekti paukščiuko kokioje nors lentelėje.
Politinių „mudų“ atsisakymas yra naudingas mums visiems: ir rinkėjams ir politikams. Ta politinė jėga, kuri sumažins politines mudas ir 85 procentų (tiek kiek pasiekė Toyota), nugalės. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš išduodu tokią „genealią“ sėkmės paslaptį. Todėl, kad pasakyti visuomet yra lengviau nei padaryti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
