Ketvirtadienį mūsų partijos bendruomenėje buvo didelė šventė. Klaipėdos rajone įsikūrė jaunųjų konservatorių lygos skyrius. Kelis metus vadovavau Klaipėdos jauniesiems konservatoriams, metus buvau Jaunųjų konservatorių lygos vicepirmininkas, todėl šioje šventėje negalėjau nedalyvauti. Kelionė automagistrale ir paskatino šio dienoraščio mintis.
Keliolikos kilometrų atkarpa iki Gargždų net du kartus buvo remontuojama ir teko numetinėti greitį. Kiek tokių remonto darbų atliekama visoje 300 kilometrų atkarpoje ligi pat Vilniaus?
Automagistralei remontuoti mūsų valstybė kasmet skiria apie 800 milijonų litų. Už tuos pinigus autostrada remontuojama ir tiems remontams nematyti galo. Taip ir norisi paklausti: kokio velnio mums buvo reikalinga autostrada, jei vasarą, kai tūkstančiai žmonių juda į Palangą ir namo, mes per remonto darbus privalome šokinėti iš juostos į juostą, baisiau nei senajame žemaičių plente?
Atsakymas yra vienas. Taip yra todėl, kad mes vadovaujamės ubagystės filosofija. Mes trupiname pinigus pamiršdami liaudies išmintį, kad šykštuolis moka du kartus, o mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad pirktų pigius daiktus.
Istorija yra parodžiusi geriausią pavyzdį kaip reikia statyti kelius. Dar šiandien Vokietijoje yra važinėjama hitleriniais autobanais. Jų remontui nereikia labai daug pinigų, nes jie buvo tiesti ne ant žvyriuko, bet ant daugiau nei metro storio gelžbetonio su armatūra. Man neteko garbės išbandytų šio „hitlerizmo“ stebuklo, tačiau tą darę asmenys tvirtino, kad šie keliai yra kaip nauji, tik važiuojant jaučiasi sujungimai. Pokarinės Vokietijos vyriausybė šias problemas ištaisė ir siūlių nebėra. Liko tik gelžbetonis. Tiesus ir lygus kaip čiuožyklos ledas.
Suprantu, kad metras gelžbetonio kainuoja. Ir tikrai daug, tačiau lieka klausimas: ar ne daugiau pinigų mes sukišame lopydami skyles ir sunkvežimių paliktas pravažas?
Šiandieninis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kesarauskas (geriausias visų laikų mano viršininkas ir pirmaklasis vadybininkas) savo vingiuotos karjeros metu vadovavo tik ką susikūrusiems Vakarų skirstomiesiems tinklams. Tik pradėjęs dirbti, A.Kesarauskas pardavė įmonės „antikvarinius“ automobilius ir veiklos nuomos būdu visus juos pakeitė naujais. Iš pradžių tai atrodė baisus pinigų švaistymas. Vėliau paaiškėjo, kad įmonė sutaupė, nes nauji automobiliai negedo, nereikėjo jų remontuoti, pirkti atsarginių dalių ir išlaikyti nusidėvėjimus skaičiuojančių buhalterių.
Šiandien A.Kesarauskas man yra vadovo pavyzdys. Labai gaila, kad Lietuvoje yra mažai tokių vadovų. Ypač gaila, kad jų dar mažiau yra valstybiniame sektoriuje. Todėl mus ir valdo tie, kurie vadovaujasi ubagystės filosofija.
Keliolikos kilometrų atkarpa iki Gargždų net du kartus buvo remontuojama ir teko numetinėti greitį. Kiek tokių remonto darbų atliekama visoje 300 kilometrų atkarpoje ligi pat Vilniaus?
Automagistralei remontuoti mūsų valstybė kasmet skiria apie 800 milijonų litų. Už tuos pinigus autostrada remontuojama ir tiems remontams nematyti galo. Taip ir norisi paklausti: kokio velnio mums buvo reikalinga autostrada, jei vasarą, kai tūkstančiai žmonių juda į Palangą ir namo, mes per remonto darbus privalome šokinėti iš juostos į juostą, baisiau nei senajame žemaičių plente?
Atsakymas yra vienas. Taip yra todėl, kad mes vadovaujamės ubagystės filosofija. Mes trupiname pinigus pamiršdami liaudies išmintį, kad šykštuolis moka du kartus, o mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad pirktų pigius daiktus.
Istorija yra parodžiusi geriausią pavyzdį kaip reikia statyti kelius. Dar šiandien Vokietijoje yra važinėjama hitleriniais autobanais. Jų remontui nereikia labai daug pinigų, nes jie buvo tiesti ne ant žvyriuko, bet ant daugiau nei metro storio gelžbetonio su armatūra. Man neteko garbės išbandytų šio „hitlerizmo“ stebuklo, tačiau tą darę asmenys tvirtino, kad šie keliai yra kaip nauji, tik važiuojant jaučiasi sujungimai. Pokarinės Vokietijos vyriausybė šias problemas ištaisė ir siūlių nebėra. Liko tik gelžbetonis. Tiesus ir lygus kaip čiuožyklos ledas.
Suprantu, kad metras gelžbetonio kainuoja. Ir tikrai daug, tačiau lieka klausimas: ar ne daugiau pinigų mes sukišame lopydami skyles ir sunkvežimių paliktas pravažas?
Šiandieninis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kesarauskas (geriausias visų laikų mano viršininkas ir pirmaklasis vadybininkas) savo vingiuotos karjeros metu vadovavo tik ką susikūrusiems Vakarų skirstomiesiems tinklams. Tik pradėjęs dirbti, A.Kesarauskas pardavė įmonės „antikvarinius“ automobilius ir veiklos nuomos būdu visus juos pakeitė naujais. Iš pradžių tai atrodė baisus pinigų švaistymas. Vėliau paaiškėjo, kad įmonė sutaupė, nes nauji automobiliai negedo, nereikėjo jų remontuoti, pirkti atsarginių dalių ir išlaikyti nusidėvėjimus skaičiuojančių buhalterių.
Šiandien A.Kesarauskas man yra vadovo pavyzdys. Labai gaila, kad Lietuvoje yra mažai tokių vadovų. Ypač gaila, kad jų dar mažiau yra valstybiniame sektoriuje. Todėl mus ir valdo tie, kurie vadovaujasi ubagystės filosofija.
Pranešimai
1 komentaras:
Kiekvienam klaipedeciui po nauja automobili ir merui maziau atliks nuo keliu remonto. Reiktu klaipedoje gelzbetoniu kelius tiesti. As galeciau pirms metrs padeti nutiesti.
Rašyti komentarą