Ko einama į miesto tarybą?

Prabėgo pirmieji mėnesiai kaip posėdžiauja naujoji Klaipėdos miesto taryba. Daugelis mano pažįstamų klausinėja kaip atrodo gyvenimas žvelgiant iš svaiginančių valdžios aukštumų.
Atsakydamas visiems kartu ir kiekvienam atskirai pasakoju, kad miesto valdžioje gyvenimas toks pats kaip be valdžios. Nors dabartinė Klaipėdos vicemerė J.Simonavičiūtė ir grasino visiems tarybos naujokams surengti darbo taryboje kursus, tačiau liko savo žodžio šeimininke – žodį davė, žodį ir atsiėmė. Nors tai yra pirmoji mano tarybos nario kadencija, tačiau nesu naujokas. Du metus prieš tai sėdėdavau kiekviename anos kadencijos miesto tarybos posėdyje ir mokiausi. Žinoma praeitoji tarybos kadencija nebuvo pati geriausia politikos mokykla, tačiau vis vien šį tą naudingo sužinojau.
Sunkiausia per tuos tris mėnesius buvo suvokti, kad mechanizmo sudėtingumą. Savivaldybė yra visiškai niekieno nekontroliuojamas organizmas. Šiandien ji dirba be jokio vadovavimo, nes nei meras, nei vicemerai, nei administracijos direktorius šio mechanizmo nevaldo.
Suvokiu ir tai, kad negaliu pakeisti viso pasaulio. Bent jau visos Klaipėdos. Šiandien matau tūkstančius akis badančių mažmožių, tačiau suprantu, kad kai dėl vieno reikalo reikia vaikščioti į savivaldybę po septynis kartus. Taigi negaliu ten vaikščioti septynis tūkstančius kartų. Šiais metais be smulkių darbelių aš dirbu, kad savivaldybė prisiimtų atsakomybę ir privalomu būdu išvalytų šiukšlynus, į kuriuos nevalyvi kaimynai pavertė savo butus. Kol visiems akis badė Žalgirio gatvės gyventoja B.Bradauskienė, tikėjausi, kad šią problemą pavyks įveikti iki artimiausio posėdžio. Kai vaiko teisių apsaugos tarnyba šią problemą laikinai išsprendė, savivaldybės mechanizmas vėl sulėtėjo iki nulio.
Buvimas miesto taryboje suteikia ir tam tikrų privilegijų. Antradienį besilankant Neįgaliųjų dienos užimtumo centre „Lakštutė“ gavau pirmąjį „kyšį“. Visiems komiteto nariams padovanojo neįgaliųjų pagamintas pagalvėles su šuniuko atvaizdu. Šis „kyšis“ ne vienam mano pažįstamui kelia pavydą. Už šį „kyšį“ aš jaučiuosi įsipareigoję mūru stoti į socialinių įstaigų darbuotojų pusę ir bent kiek jiems pakelti atlyginimus. Tiesa tai bus įmanoma padaryti tik naujųjų metų kai bus tvirtinamas miesto biudžetas. Labiausiai ko norisi palinkėti, kad mano kolegos socialinių reikalų komiteto nariai padėtų ir stotų į vieną gretą, o ne kaltintų mane pigiu politikavimu ir populizmu.
Kiekvienas tarybos narys gauna pakvietimų į įvairius renginius. Mano pašto dėžutėje tokių kvietimų būna beveik kiekvieną savaitę. Į daugumą iš jų stengiuosi nueiti. Ypač ten, kur kviečia „kultūristai“ ir „socialistai“. Tik iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl savivaldybė į visokius kultūrinius renginius kviečia po vieną. Vakare vienam eiti į teatrą kažkaip „ne taip“. Jūros šventės proga savivaldybė pasitaisė ir į jos renginius kviečia K.Gabšį su ponia. Tikiuosi ne paskutinį kartą.
Per tuos tris mėnesius supratau ko visi taip veržiasi į miesto tarybą. Ten yra gerai... sėdi svarbus per posėdį, protingai patyli. Gauni sidabrinį tarybos nario ženkliuką, nešiojamą kompiuterį, pakvietimus į renginius. Jei sau nekeli jokių tikslų tai taryba yra kaip musei sirupas. Tačiau man to sirupo tikrai nereikia. Man reikia dar daug ką nuveikti.