2008-05-09

Visi sėdim, visi klausom, vis negirdim,

Mūsų kolegos dešiniajame partiniame flange šiandien suorganizavo konferenciją „Žiniasklaida prieš rinkimus kas ką suvaldys?“ prisipažinsiu šioje konferencijoje sugebėjau pabūti tik iki kavos pertraukos.
Vertingiausią pranešimą šioje temoje pateikė KU docentas, mano dėstytojas Saulius Šiliauskas. Jis perpasakojo savo kolegės VDU dėstytojos disertaciją apie žiniasklaidos poveikį rinkimams. Šio pranešimo reziumė yra tokia: žiniasklaida veikia, ypač tuos, kurie nėra apsisprendę arba jų apsisprendimas nėra tvirtas. O rinkimų rezultatai yra priklausomi nuo pinigų. 2004 m. Seimo rinkimus laimėjusios šešios partijos rinkimuose išleido daugiausiai pinigų. Man tiesa pasakius liko nelabai aišku, kur yra priežastinis, o kur pasekminis ryšis. Ar laiminti partija turėjo daugiau pinigų, ar partija laimėjo todėl, kad daug tų pinigų išleido žiniasklaidai?
Vienas žiniasklaidos grandas atstovas pasakojo, kad žiniasklaida jokių žmonių orientacijų neveikė, neveikia ir neveiks. Tai yra tik esąs kai kurių politikų liguistos fantazijos vaisius. Vėliau tas pats žiniasklaidos grandas paaiškino, kad valstybininkų klano iš viso nėra, tai tų pačių politikų tokios pačios liguistos fantazijos. Žiniasklaidai (bent jau jo atstovaujamai) jokių rinkiminių pinigų nereikia, nes tai sudaro tik 1% jų biudžeto. Tiesa gerbiamas žiniasklaidos grandas pamiršo paminėti, kad visos vyriausybinės žinybos jo koncernui per metus palieka apie 20 milijonų litų (jo pačio žodžiais tariant apie 20 % jų metinio biudžeto).
Žurnalistų profsąjungos vadas pasakojo, kad niekam nereikia nepriklausomos žiniasklaidos. Politikams ir verslininkams reikia žiniasklaidos, kuri jiems dirbtų, žiniasklaidai reikia, kad jiems mokėtų. Jis siūlė politikams nevaikščioti į šou laidas, nepirkti žiniasklaidoje užsakomųjų straipsnių. Mintys yra nepaprastai racionalios, tik dažnai pamirštama, kad pramoginės laidos yra likusios vienintelės mūsų didžiausius reitingus turinčiose televizijose.
Mūsų miesto tarybos opozicijos lyderis atrodo jau apsisprendė ir iš žurnalisto, PRščiko, valdininko ir politiko nusprendė tapti politiku ir aiškiai įvardino bent jau vieną problemą. Šiandien žiniasklaidos valdžia necenzūruoja. Žiniasklaidą šiandien cenzūruoja pinigai. Žinoma dideli pinigai cenzūruoja ir politikus. Nes pinigai yra reikalingi gerai informacijai apie save pateikti.
Taip mes ir sėdėjome porą valandų ir klausėmės. Visi kalbėjome ta pačia kalba, visi kalbėjome apie tą patį, o išsiskirstėme su savo nuomonėmis. Taip ir nesupratę kur yra paslėpta Koščėjaus adata.
Mano patirtis santykiuose su žiniasklaida rodo, kad kiekvienas iš mūsų turi dirbti savo darbą, moderniai sakant atlikti savo misiją. Žiniasklaida privalo informuoti, teikti ekspertinę informaciją, mes (politikai) privalome ginti savo rinkėjus, verslas privalo pigiai pagaminti ir brangiai parduoti. Kai mes pradedame kaitaliotis pareigomis, vieno garsaus personažo profesoriaus Preobraženskio žodžiais „Mūsų galvose prasideda razrucha“.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Siuolaikine ziniasklaida galima suvaldyti tik pinigais. Kas neturi pinigu, tas turi priimti ziniasklaida kaip bausme uz ju neturejima. Tokia realybe. Ekspertine informacija sudaro labai maza dali ziniasklaidos skleidziamos informacijos. Emociskai jautri informacija turi didziausia populiaruma. Politika ir ziniasklaida veikia simbiozes principu, t.y. viena minta kita ir atvirksciai - viena mitybos grandine. Visa tai sukuria emocini fona, butina visuomenes komunikacijos egzistavimui. Konfliktine politikos prigimtis is tikruju yra didelis geris siuolaikines visuomenes vystymosi stadijoje, nes jeigu visuomene neturetu kur sutelkti savo demesio, ji individualizuotusi iki maksimumo. Jau nuo antikines Graikijos laiku tragedijos ir kito teatro rūšys tapo itin mėgiamos ir solidarizuojancios visuomene. Zmonems reikia ne tvarkos ir teisingumo, jiems reikia emociju, jeigu butu atvirksciai - Lietuvoje turetume isskirtine vienuolynu kultura. Politinis procesas veikia sizifo mito principu - vieni stato, kiti griauna, stato is naujo - kiti vel griauna ir taip iki begalybes. Ziurint is hedonistines prieigos, mes turetume tiesiog megautis politiniu procesu, laikas nuo laiko perstatydami figuras vietas ar pakeisdami kitomis, kad ziurejimas netaptu nuobodziu. Grazaus priesrinkiminio politinio spektalio!