Paskaitę bet kurį save gerbiantį spaudos, radijo, televizijos organą, galiu sudaryti politinių frazių TOP 7. Žemiau nurodytos frazės nepretenduoja į mokslinį reitingą, todėl yra išdėstytos atsitiktinai. Tačiau užteks savaitę pasižirėti bent vieną TV kanalą, kokį nors internetinį portalą ir šias frazes tuoj pat išgirsite/pamatysite:
1. Pasitikėjimas Seimu rekordiškai žemas
2. Žmonės nusivylė partijomis
3. Žmonės nusivylę politikais
4. Politikai nieko nedirba tik tarpusavyje riejasi
5. Politinės partijos nesugeba parodyti kelių iš susidariusios krizės
6. Problema yra Seimo nariai rinkti per sąrašus
7. Rinkimuose nebalsuos rekordiškai daug žmonių.
Šiuo atveju aš priklausau visiškiems „nusidėjėliams“: esu baltasis, vyras, heteroseksualas. Priedo 10 metų esu tradicinės partijos narys, pagal jos sąrašą išrinktas į vieno miesto tarybą. Tačiau pažiūrėkime kaip gyvenimas atrodo iš mano varpinės.
Ir Kristus turėtų susimokėti
Kiekvieno politikas privalo atlikti savo „darbą“, kuris remiasi savo rinkėjų aptarnavimu ir jų rato gausinimu. Visi politikai, kurie teigia, kad rūpinasi vastybe/miestu yra paprasčiausi melagiai arba jau nebepolitikai.
Aš klausiu savę ir tuo pačiu Jūsų kaip man atrasti problemos sprendimą ir kaip jį paskelbti žmonėms? Aš nesu genijus ir negaliu pateikti net vieno recepto kaip pvz sutvarkyti švietimo sistemą. „Perbrendusios demokratijos šalyse tokį darbą atlieka partijos „smegenų trestai“, t.y. specialūs analitiniai centrai. Šie centrai tampriai bendradarbiauja su partijomis. Kiek šiandien tokių centrų veikia Lietuvoje? Žinau, kad prie Tėvynės sąjungos veikia jos analitinis centras „Demokratinės politikos institutas“. Panašų centrą (tiesa ne taip afiliuotą su partija) turėjo Liberalai. Jų centro funkciją atlikinėjo „Laisvosios rinkos institutas“. Ir viskas. Daugiau nei viena partija jokių analitinių centrų nekuria ir nerodo noro tai atlikti. Vadinasi idėjos lieka negeneruotos.
Tarkime mane aplankė apvaizda ir padovanojo gerą idėją. Kur ją man paskelbti? Demokratinėje visuomenėje tokį žinių skelbėjo vaidmenį atlieka žiniasklaida. Tačiau ji šiandien vadovaujasi dviem pricipais: „Gera naujiena, tai ne žinia, tai „pijaras““ ir „Politika žmonės nesidomi“.
Mano mieste vietinė televizija nebeturi jokių politinių laidų. Savininkų požiūriu jos neturi reitingo. Vienintelės laidos, kuriose aš galiu pasiūlyti kokią nors idėją yra TV žurnalas „Aš moteris“ ir TV kronika „Reidas“. Tiesa pirmuoju atveju aš turėčiau pasikeisti lytį, antruoju kam nors sudaužyti mašiną.
Situacija yra tragikomiška. Jei šiandien mano mieste iš Dangaus nužengtų Kristus, žinia liktų nepaskelbta, kadangi tai yra teigiama politinė naujiena, kuri (turint omenyje šiandieninį bažnyčios lankomumą) piliečių nedomina. Lieka vienintelė išeitis – reklamos skyrius.
Ar Politika yra neįdomi?
Niekaip nesuprantu, kas pasakė, kad politika žmonėms yra neįdomi. Tai nėra tiesa. Politika yra bendrų (taigi ir su mumis susijusių) reikalų svarstymas, todėl ji negali būti neįdomi. Politiką neįdomia padarė Nepriklausomybės pradžioje vykę rinkiminiai „debatai“. Negai būti įdomūs debatai, kuriuose su socialdemokratais debatuotų gyvenimo logikos partija.
Debatai privalo vykti tarp tų partijų, kurios yra įtakingos ir po rinkimų tokiomis ketina likti. JAV į prezidento postą kandidatuoja po keliolika nepriklausomų ar smulkių kandidatų, tačiau TV debatai vyksta tik tarp dviejų kandidatų. Kaip atrodytų jei G.W. Bushas turėtų debatuoti, su kokiu nors JAV fermerių lygos atstovu?
Žurnalas „AIDAI“ savo straipsnyje „Prancūziškas duelis“ aprašo prezidentinius debatus tarp dabartinio prezidento Nicolas Sarkozy ir socialistų kandidatės Ségolène Royal. Šio straipsnio autorė pateikia keletą svarbių faktų – debatus žiūrėjo 20 mln. prancūzų!! O kiekvienas debatininkų pateiktas žodis buvo paprašytas pakomentuoti savo srities specialistų, nes mes visi suprantame, kad rimtų vyrų politinės kalbos turėtų būti „išverstos“ į žmonių kalbą.
Beveik visa Lenkija buvo prisikausčiusi prie TV ekranų kai „Prime time“ laiku debatavo kandidatai į premjerus Donaldo Tusko ir Jaroslavo Kačinskio. Manoma, kad dėl šių debatų D.Tuskas ir tapo premjeru – jis atrodė stipriau ir abejojantys rinkėjai pasirinko jo pusę.
Jei manote, kad Lietuva yra ne Pranczija ar Lenkija, siūlau prisiminti debatų laidas, kurias vedė E.Jekelaitis. Dėl jo gerai paruoštų namų darbų ir todėl, kad šiuose debatuose dalyvavo tik penkios didžiosios partijos, kova virė neišpasakytai aršiai. Ir šias laidas žmonės žiūrėjo. Būtent iš Jakelaičio debatų visi prisimename socdemų pažadą nesijungti į koaliciją su Darbo partija.
Kaip riejasi britai?
Visiems kas teigia, kad partijos tik riejasi tarpusavyje, siūlau nuteiti į „Youtube“ ir pasižiūrėti kaip vyriausybės parengtą biudžetą taršo opozijos lyderis, konservatorius David Cameron.
Didžiojoje Britanijoje opozicijos lyderis kiekvieną savaitę „taršo“ ministrą pirmininką vyriausybės valandoje. Kartais tai daro taip, kad pastarajam ima drebėti rankos.
Kontinentinėje Europoje debatai nėra tokie audringi, tačiau Olandijoje teko stebėti jų parlamento atidaromąją sesiją, kurioje jų parlamento debutatai ministrą pirmininką mandagiai, tačiau atkakliai kamantinėjo 6 (!) valandas. Po tokių debatų sekė pusantros valandos diskusija per TV, kur olandų premjerą kamantinėjo 4 žurnalistai. Olandų kalba susideda pusiau iš anglų ir vokiečių kalbų. Aš kalbu angliškai, žinau politinės kalbos „slengą“, todėl premjero atsakymus supratau. Ten nebuvo „chamiški“ klausimai, kuriuos uždavinėtų TV3 „savaitės komentarai“. Nebuvo tai ir „parlamento pletkų laida“, kokią rengia A.Siaurusevičius.
Žiūrėdamas į šį PMQ (prime minister questioning), aš supratau sunku pas mus būtų rasti keturis tokius žurnalistus, o dar sunkiau būtų rasti bent penkis tokio mąstelio diskusijoms pasirengusius politikus.
Kodėl perkame klounus?
Šiandien mūsų visuomenės sistema yra orientuota ne į politikų bet į klounų paiešką. Tam, kad visuomenėje vyktų reali rimta politinė kova, būtina stiprinti „politinius smegenų centrus“, kurti politines debatų laidas ir rimtus politinės žurnalistikos instrumentus.
Žinoma politika per TV niekada nenustelbs pramoginių laidų. Tai geriausiai iliustruoja tas pats Youtubas. Vaizdelį kaip opozicijos lyderis taršo biudžetą šiandien pažiūrėjo 29,234 žiūrovų iš viso pasaulio. Tuo tarpu kompoziciją iš MENTOS ir COLOS pažiūrėjo 4,879,913 žiūrovų.
Jei aš būsiu politikas ir vadovausiuos grynai rinkos požiūriu aš eisiu į videoklipą apie mentosą ir colą. Taip kaip A.Paulauskas savo ministro programą dėstė laidoje „Solo su orkestru“. Nieko neteko matyti šlykštesnio kaip politiką, kuris net ir „gavęs į kaulus“ ir toliau kvailai šypsojosi ir plojo. O ministro programa? Jis ir rimtoje debatų laidoje sugebėtų tik kvailai šypsotis, todėl jis ir nuėjo ten, kur jo kvailą šypseną matė daugiau žmonių.
Šiandien visuomenė nori pirkti ne politikus, bet klounus. Todėl mus valdo ne politikai bet klounai. Aš suprantu savo vaidmenį, todėl šiandien esu priverstas jį žaisti. Kai bus perkami politikai aš pirmasis tokiu patapsiu.
Jūs klausiate o ką daryti, kad nebūtų politinių klounų? Aš nesu Rusijos inteligentas, todėl ne į visus klausimus ką daryti, turiu gerai apgalvotą atsakymą.
P.S. Šis straipsniukas buvo publikuotas naujame interneto projekte www.atvirai.lt
2008-02-11
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
3 komentarai:
Puikus straipsnis. Sėkmės p. Kęstuti. Gyvename cirke, tad klaunai mums pats tas. ;)
Jeigu ponas Kestutis nezino kaip deklouninti Lietuvos politika, tai kas tada gali zinoti? Gal kas zinot Lopatos telefona?
jei tau reikia geros svetaines, tau uztenka zinoti tik viena varda - www.ituostas.lt
Rašyti komentarą