Nelaimės po vieną nevaikšto

Šiandieninis Klaipėdos miesto gyvenimas parodo, kad nelaimė po vieną nevaikšto. Jei mūsų miestas nori pasikeisti, mūsų miesto valdžia privalės imtis sunkių ir atsakingų reformų. Meras R.Taraškevičius aštuonerius metus šių problemų nesprendė. Arba manė, kad joms išspręsti tiesiog reikia skirti daugiau pinigų.
Šiandien, kai mūsų miestas ir šalis pergyvena ekonominio netikrumo ir nestabilumo laikotarpį, mums kaip niekada yra reikalinga stipri ir atsakinga visuomenė. Visuomenė, kuri padėtų žmogui, kuri jį apgintų arba atvirkščiai, pajungtų bendram labui. Geroje ir atsakingoje visuomenėje žmogus niekada nebūna paliktas vienui vienas prieš merą, savivaldybę ar net visą valstybę.
Nevyriausybinės organizacijos yra tokios stiprios ir atsakingos visuomenės branduolys. Su giliu liūdesiu tenka konstatuoti faktą, kad šiandien mūsų mieste nevyriausybinis sektorius iš esmės vegetuoja.
Nuo nepriklausomybės pradžios į Lietuvą atėjus trečiojo sektoriaus idėjoms, valdžia išmoko, kad reikia NVO užsisauginti sau kaip lygų partnerį. Tai reikia daryti „projektiniais finansavimais“ dalijant pinigus. Pageidautina kuo didesnius pinigus.
Kartu su „trečiuoju sektoriumi“ į Lietuvą atėjo ir skėtinių organizacijų idėjos. Taip kūrėsi Jaunimo organizacijų Apskritasis stalas“ (organizacija, kuriai man teko garbė vadovauti), pensininkų sąjungų sąjunga, o taip pat Nevyriausybinių organizacijų paramos ir informacijos centras.
Mūsų miesto valdžia mąstė iš esmės progresyviai ir pasiskaičiusi užsienines knygeles net žengė kitą žingsnį – ėmė pirkti nevyriausybinių organizacijų paslaugas. Taip organizacijos gavo nuolatinį ekonominį pagrindą, nepriklausomą nuo eilinių biudžeto skersvėjų.
Ne ką mažiau nuo savivaldybinės vadžios, nevyriausybianiam sektoriui gyvenimą lengvino ir centrinė valdžia. Prieš dešimt metų NVO sąskaityba iš esmės niekuo nesiskyrė nuo akcinės bendrovės sąskaitybos. Taigi reikalavo organizacijai išlaikyti nuosavą buhalterį. Šiandien NVO apskaita yra lengva ir suprantama, kad ją tvarkyti gali kiekvienas kruopštenis miestelėnas. O kur dar galimybė organizacijoms susirinkti 2% t.y. nepriklausomą finansavimo šaltinį, kuris padaro visuomenines organizacijas tikrai visuomeninėmis.
Bet kažkas nutiko organizacijoms ir visam „trečiajam sektoriui“. Šiandien visos skėtinės organizacijos Klaipėdoje kelia aibes problemų. NIC esantis Tiltų gatvėje, praktiškai neegzistuoja ir pastaruosius trejus metus labiau garsėja nuolatiniais vietinių gyventojų skundais dėl vakarais ten vykstančių orgijų ir kaimynų užliejimų, negu dėl savo vykdomos veiklos. „Apskrtasis stalas“ beveik dvejus metus nesugeba surasti galų savo buhalterinėse knygose. Dauguma matomų ir kiek krutančių pensininkų organizacijų beveik vienu balsu keikia pensinkų organizacijų organizacijos vadovą už jo būdą ir veiklos stilių.
Projektiniai pinigai taip išpaikino organizacijas, kad dalis iš jų savo veiklos prasme ir telaiko projektų rašymą ir jų teikimą savivaldybei finansuoti. Dalyvauju vertinant tokius projektus ir galiu pasakyti, kad kartais kyla klausimas ar kas met tvirtindamas savivaldybės biudžeto eilutes, skirtas NVO iniciatyvų rėmimui, nenusižengiu esminiam savo kaip politiko veiklos priesakui - taupiai leisti pinigus, kuriuos sunkiai uždirbo ir mokesčių pavidalu mums sunešė visi klaipėdiečiai.
Suprantu, kad organizacija nori turėti bent vieną etatinį darbuotoją, kuris padėtų teisingai organizuoti veiklą, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl tokį darbutoją turėtų turėti organizacija, kuri vienija viso labo tik 15 žmonių.
Suprantu, kad organizacija gali norėti apie save paskaityti vietos laikraštyje ir suprantu, kad gali nesugebėti įtikinti laikraščio, kad turi juos dominančią istoriją, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų skirti pinigus vienos iš organizacijų savireklamai.
Galų gale lieka atviri klausimai kam reikia pirkti paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų (ir kokios tai yra nevyriausybinės organizacijos), jei savivaldybės biudžetinės įstaigos sugeba tokią paslaugą padaryti net šiek tiek pigiau.
Lieka ne mažiau klausimų apie savivaldybės finansuojamų projektų naudą. Jau trečius metus aš skirstau pinigus nevyriasybinėms organizacijoms, tačiau nežinau ką gero jos už tuos pinigus nuveikė.
Šis mano rašinys yra labai problemiškas, tačiau iš prigimties esu optimistas. Ir tikiu, kad šį tą galima pakeisti. Mano išdėstyti faktai rodo problemas „trečiajame sektoriuje“ ir tą situaciją, kurioje mes esame. Nežinodami kur esame, nežinodami kur norime būti, mes nežinosime kaip ten patekti. Apie kelius iš visuomeninės krizės skaitykite, bus kitame rašinyje.