Kai angliškai moki tik Fxxx. Tikroji vokelių skandalo istorija Anglijoje

Didžiąją Britaniją sudrebino „parlamentinės veiklos išlaidų“ skandalas, kuris labai dažnai lyginimas su panašaus pobūdžio skandalais, kilusiais mūsų šalyje ar mūsų mieste. Man labai keista yra girdėti visokių plaukų populistus, kurie skuba daryti išvadas, visiškai nesusipažinę su britų parlamentarizmo sistema ir tuo labiau su tomis „socialinėmis garantijomis“, kuriomis naudojasi Didžiosios Britanijos parlamentarai.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į neteisingą vertinimą, esą parlamento spikeris Maiklas Martinas atsistatydino todėl, kad nereformavo parlamento išlaidų sistemos. Niekas negalėjo tikėtis tokios spikerio veiklos, nes išmokų reforma privalo būti grindžiama partijų lyderių bendru sutarimu. Iš tikrųjų britų parlamentos vadovas buvo priverstas atsistatydinti, nes paprašė policijos ištirti, kas nutekino informaciją laikraščiui apie parlamentarų išlaidas. Nors šiandien visuomenė verda iš pykčio, nagrinėdama parlamentarų išlaidas, niekam nekyla mintis tokių išlaidų atsisakyti iš viso.

Labiausiai visuomenę papiktino kaip parlamentarai naudojo išmokas, skirtas „antrųjų namų išlaikymui“. Britų parlamentas neturi „Seimo viešbučio“, todėl parlamentarams už jų namą rinkimų apygardoje mokėjo mokesčių mokėtojai. Britų parlamentarai laikėsi „džentelmenų kodekso“ ir savo kolegoms nenurodinėdavo kokias sąskaitas galima pateikti apmokėjimui. Kai kurie parlamentarai siųsdavo sąskaitas už butų remontus, o vėliau butus pelningai parduodavo. Kai kurie pirkdavo brangius baldus ar televizorius

Ne visai tiesa, kad dėl vadinamojo išlaidų skandalo, opozicija ragina premjerą paleisti parlamentą. Jau du metus opozicijos lyderis Deividas Cameronas reikalauja bet kokia proga šaukti pirmalaikius parlamento rinkimus, nes žino, kad juose nugalės nepopuliarųjį premjerą G.Browną. Šis reikalavimas yra grindžiamas ir tuo, kad pokaryje yra susiklėsčiusi tradicija, kad naujai paskirtas premjeras per protingą laiką turi paskelbti rinkimus ir pasitikrinti savo reitingą. Šiandienis britų premjeras jau prieš du metus perėmė valdžią iš atsistatydinusio premjero T.Blairo ir nešaukia parlamento rinkimų.

Nelabai teisingai yra ir teigti, kad konservatoriai pasiūlė kažkokias baisiai radikalias reformas ar tapo išmokų medžiotojais. Konservatorių lyderis 

Šiandien, kai kilo išlaidų skandalas, britų konservatorių lyderis Daividas Cameronas pasiūlė keletą sprendimų kaip sutvarkyti šitą išlaidų kompensavimo sistemą:
Jo nuomone parlamentarai turėtų apsimokėti tik antrųjų namų paskolos, komunalinių paslaugų, kuro išlaidas. 
Už parlamentinės veiklos išlaidas jis uždraudė pirkti maistą, baldus, vykdyti namų remontus.
Jei parlamentaras nuspręstų parduoti butą, jis turėtų savanoriškai sumokėti „turto prieauglio mokestį“.
Savo pareiškime D.Cameronas pripažįno, parlamentarai formalių taisyklių nepažeidė. D.Cameronas į savo partijos narius svaidė žaibus, tačiau tie žaibai buvo skirti ateičiai, o ne praeičiai. Praeities klaidas britų parlamentarai turėtų išpažinti ir nelabai švarias išlaidas į valstybės biudžetą sugrąžinti.

Pats D.Cameronas nusprendė grąžinti 680 svarų gautų už piktžolių naikinimą jo antrame name. Kai kurie mūsų politikai ir žiniasklaida teigia esą tai yra vienintelė šio politiko paprašyta išmoka. Iš tikrųjų tai nėra tiesa – D.Cameronas naudoja ir naudojasi „antrojo namo išlaidų kompensavimu“. Tai galima matyti paties politiko reikalavimu teikiamoje šešėlinio kabineto prašymų išlaidų kompensavimui lentelėje. Matysime, kad šis politikas, net jau įsisiūbavus skandalui prašo kompensuoti 1,081.00 svarų už paskolą „antriems namams“, kuriuos politikas įsigijo savo apygardoje. 211.37 svarų mokesčių mokėtojams kainuoja šio namo nekilnojamo turto mokestis.

Daividas Cameronas supranta, kad tam tikros politikų išlaidos privalo būti kompensuojamos. Kitaip politika taps turtingų žmonių užsiėmimu arba politikai bus labiau priklausomi nuo verslo grupuočių interesų. Britų konservatorių lyderis supranta ir jokiu būdu nesiūlo parlamentarams, ekonominės krizės akivaizdoje susimažinti sau atlyginimų, nei 50, nei 15 ir net ne 5 procentais.

D.Cameronas yra sisteminis politikas ir supranta, kad išmokų sistemą reikia tvarkyti ne todėl, kad „kovoti su išmokomis“ yra populiaru. Jis tai daro todėl, kad išmokų sistemą būtina supaprastinti ir nuimti šešėlį nuo visos britų politikos sistemos. Visi, kurie išmokų skandalą bando naudoti asmeniniams politiniams tikslams siekti, neturi jokios moralinės teisės lygiuotis į šį britų politiką. Populistines kovas su „vokeliais“ ir D.Camerono parlamentinių kompensacijų reforma turi tiek pat bendro, kiek Drakula su nacionalinio kraujo centro direktoriumi.