Juodosios technologijos

Sovietmečiu kai N.S.Cruščiovo laikais buvo koneveikiamas buvęs SSRS saugumo vadovas Lavrentijus Berija, nuošalyje neliko ir tuometinė sovietų sąjungos literatūrinė bendruomenė. Literatai į L.Berijos nuodėmių sąrašą netraukė gulago, kitaminčių persekiojimo ir kitų sovietinės realybės atributų. L.Berija sovietų santvarkai nusikalto tuo, kad turėjo pusiau oficialų kalbų rašytoją.
Sovietų sąjungos rašytojų sąjunga smerkė L.Beriją, nes pastarasis užuot pats vargęs prie plevenančių sveikinimų spalio revoliucijos progai skirtame CK plenume, pasikviesdavo savo padėjėjus, bendrais bruožais aptardavo būsimos kalbos kontūrus, liepdavo jiems eiti dirbti. Gavęs kalbos juodraštį, aistringasis revoliucionierius pakeisdavo vieną kitą pastraipą ir šią kalbą liepdavo perspausdinti. Tai pasirodo buvo didžiausias L.Berijos kontrrevoliucijos įrodymas.
Mūsų miestą valdantieji liberalcentristai puikiai perima N.Cruščiovo laikų isterijas. Kai Mūsų miesto meras apie save išgirdo teisybę, kad jis yra girnapusė po miesto kaklu, savo pasiteisinimui meras sugebėjo pasakyti tik tai, kad „kolega Kęstutis šiam pasisakymui ruošėsi“. Žinoma šiam pasisakymui aš ruošiausi maždaug dvi savaites, nes mero ataskaita yra svarbiausias metų politinis įvykis, ir mano rinkėjams reikia išgirsti, ką jų rinktas tarybos narys galvoja apie praėjusius miesto gyvenimo metus. Meras teigdamas, kad šiai kalbai aš ruošiausi, pripažino, kad savo darbą aš padariau. Tuo tarpu miesto meras pateikęs tokią rašliavą, o ją pristatydamas sugebėjęs pamekenti porą žodžių pademonstravo, kad savo darbo jis nesugebėjo padaryti.
Šią liberalcentristinę isteriją toliau tęsia kitas uostamiesčio liberalcentristas Linas Poška, kuris savo bloge štai ką rašo: „Solidžiau savo tinklaraštyje prisistato vyresnysis Bilotaitės partijos kolega Pranas Žeimys - tuo netiesiogiai patvirtindamas Čestertono ir mano nuostatas dėl partinio jaunimo. Manau, jeigu jis dar ir pats perskaitytų, kas ten jo vardu skelbiama, gautų daug jam naujų ir labai reikalingų žinių. Porą metų taip kruopščiai paskaitęs ir susikonspektavęs savo vardo blog‘ą, daugmaž jau galėtų be gėdos kandidatuoti į Seimą“.
Aš manau, kad rinkiminės kampanijos laikotarpiu ir po jo nėra smerktina jei politikui kalbelę brūkšteli koks nors jo padėjėjas ar komandos narys. Tai yra daug geriau, nei pačiam politikui penkias valandas „gaminti“ tekstą, o rytojaus dieną į svarbu renginį nueiti neišsimiegojus, kaip po išgertuvių patinusiais paakiais.Aš manau, kad politikas gebantis sujungti daugelio žmonių bendrą darbą, pastangas ir sugebantis gauti ne valdiškai, o su meile parašyta tekstą yra vertesnis būti išrinktas į Seimą, nei aštuonerius metus ten sėdėjęs politikierius, kuris nepadarė nieko gero Klaipėdai ir jos žmonėms. Po to šis žmogus, pamatęs neišvengiamą klaipėdiečių verdiktą, sugeba tik apkaltinti savo politinius konkurentus juodosiomis technologijomis. Jis mano, kad taip iššauks žmonių gailestį ir dar ketverius metus galės mėgautis seimo nario mandatu, nieko nedarydamas jį rinkusiems žmonėms