Šiandien, visas Lietuvos politinis pasaulis švenčia Didijį rinkimų savaitgalį. Šio didžiojo penktadienio metu ketverius metus nieko nedirbę politikai ir jų „politrukai“ bando visokiais įmanomais būdais įtikinti rinkėjus, kad tik jų kandidatai gali atvesti rinkėjus į amžintąjį išganymą.
Štai pavyzdžiui trečiąkart bepersirinkinėjantis liberalcentristas Raimundas Palaitis aštuonerius metus nesugebėjo nieko gero padaryti Klaipėdai, tačiau nuo klaipėdiečių gavęs į skudurus pirmajame rinkimų ture, sugebėjo „Vakarų eksprese“ atsidaryti savo tinklapį. Aštuonerius metus jam nerūpėjo, ką apie jo veiklą mano klaipėdiečiai, o po pirmojo turo kažkaip parūpo. Ir net du kartus per savaitę!
Mes konservatoriai visuomet pasižymėjome stabiliu ir elektoratu, kuris pastaruosius aštuonerius metus stabiliai ir nuosekliai augo. Tai yra didelis mūsų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuopelnas, kad partija nesivaikė pigių viešųjų ryšių triukų, o tiesiog „darė politiką“. Taigi šiandien esu ramus kaip niekada. Žinau, kad savo kandidatui padariau viską ir galiu ramiai laukti sekmadienio balsavimo rezultatų.
Dėl šios priežasties šiandien ketinu aptarti „Maksimas“. Žinoma ne prekybos centrus, tačiau mano draugo ir kolegos Lino Poškos mąstymo strategijas. Savo Bloge pašukuodamas mane, Linas pukiai atskleidė mąstymo struktūrą. Visi liberalcentristai ir mano kolega Linas mąsto „Maximomis“.
Štai Linas mano, kad jei aš manau, kad Seimo nariui nebūtina pačiam rašytis savo kalbų ir straipsnių, vadinasi jis teturi sugebėti paskambinti mobiliu telefonu. Jei Friedmanas su Hajeku nieko nepasakojo apie socialinę globą ir rūpybą, vadinasi ją reikia likviduoti. Jei Seime nėra priimtas etikos kodeksas, vadinasi Seimo nariams viskas galima.
1992 aisiais metais iš Vakarų importuotos liberalios idėjos kažkaip keistai Lietuvoje mutavo. Vieni liberalai mano, kad bažnyčia turėtų išsipirkti žemės sklypus komercinėmis kainomis, kiti drįsta iš savo kėdžių klausinėti generalvikaro kaip greitai ketinama bažnyčios statybos projektą „išvystyti“.
Mūsų įstatymuose dingo sveikas protas. Savivaldybės administracija galvoja, kad kiekvienas iš mūsų turi neatimamas konstitucijos laisves į savo butus nešti šiukšles, o kaimynų butus eksportuoti tarakonus.
Visą šią maksimą praėjusioje kadencijoje užbaigė vienas tarybos narys, liberalizmo ideologas, kuris tarybos posėdžio metu bandė įrodinėti, kad miesto švaros taisyklių punktas, kuriame sakoma, kad „gyventojams draudžiama pro savo namų langus mesti maisto produktus ir jų atliekas“, yra nekonkretus. Vegetarui, matote, dešra yra ne maistas.
Aš manau, kad Maxima yra prekybos centras, kuriam tikrai nesimeldžiu, kaip tą daro kolega Linas. Ir „Maximomis“ nemąstau. Tūkstančius metų mes gyvenome vadovaudamiesi ne baudžiamuoju kodeksu, tarybos sprendimais, bet sveiku protu. O sveikas protas šiuo atveju sako, kad gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventumėme „maximomis“.
Štai paklauskime savęs ką turi daryti geras Seimo narys. Leisti įstatymus, kontroliuoti jų laikymąsi, rėžti ugningas kalbas, lankytis visuose posėdžiuose, dirbti be atlygio? Aš manau, kad geras politikas visų šių kombinacijų turi turėti po truputį. Tačiau mes visi esame unikalūs ir pas vieną viena savybė stipresnė, pas kitą - kita. Politikas privalo atstovauti savo rinkėjus: jei reikia įstatymą parašyti, jei reikia pakontroliuoti, jei reikia rėžti kalbą, jei reikia parašyti straipsnį. Jei man duota viena savybė, o silpnai duota kita, - aš pasirenku protingus padėjėjus, kurie man padeda. Dar Makiavelis yra pastebėjęs, kad geras valdovas pasirenka į favoritus protingus žmones. Geras valdovas nėra vunderkindas kaip Stanislovas Tomas.
Geras vadovas yra tas, kuris (kurio komanda) negyvena „maximoje“. Ir nemąsto maksimomis
Štai pavyzdžiui trečiąkart bepersirinkinėjantis liberalcentristas Raimundas Palaitis aštuonerius metus nesugebėjo nieko gero padaryti Klaipėdai, tačiau nuo klaipėdiečių gavęs į skudurus pirmajame rinkimų ture, sugebėjo „Vakarų eksprese“ atsidaryti savo tinklapį. Aštuonerius metus jam nerūpėjo, ką apie jo veiklą mano klaipėdiečiai, o po pirmojo turo kažkaip parūpo. Ir net du kartus per savaitę!
Mes konservatoriai visuomet pasižymėjome stabiliu ir elektoratu, kuris pastaruosius aštuonerius metus stabiliai ir nuosekliai augo. Tai yra didelis mūsų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuopelnas, kad partija nesivaikė pigių viešųjų ryšių triukų, o tiesiog „darė politiką“. Taigi šiandien esu ramus kaip niekada. Žinau, kad savo kandidatui padariau viską ir galiu ramiai laukti sekmadienio balsavimo rezultatų.
Dėl šios priežasties šiandien ketinu aptarti „Maksimas“. Žinoma ne prekybos centrus, tačiau mano draugo ir kolegos Lino Poškos mąstymo strategijas. Savo Bloge pašukuodamas mane, Linas pukiai atskleidė mąstymo struktūrą. Visi liberalcentristai ir mano kolega Linas mąsto „Maximomis“.
Štai Linas mano, kad jei aš manau, kad Seimo nariui nebūtina pačiam rašytis savo kalbų ir straipsnių, vadinasi jis teturi sugebėti paskambinti mobiliu telefonu. Jei Friedmanas su Hajeku nieko nepasakojo apie socialinę globą ir rūpybą, vadinasi ją reikia likviduoti. Jei Seime nėra priimtas etikos kodeksas, vadinasi Seimo nariams viskas galima.
1992 aisiais metais iš Vakarų importuotos liberalios idėjos kažkaip keistai Lietuvoje mutavo. Vieni liberalai mano, kad bažnyčia turėtų išsipirkti žemės sklypus komercinėmis kainomis, kiti drįsta iš savo kėdžių klausinėti generalvikaro kaip greitai ketinama bažnyčios statybos projektą „išvystyti“.
Mūsų įstatymuose dingo sveikas protas. Savivaldybės administracija galvoja, kad kiekvienas iš mūsų turi neatimamas konstitucijos laisves į savo butus nešti šiukšles, o kaimynų butus eksportuoti tarakonus.
Visą šią maksimą praėjusioje kadencijoje užbaigė vienas tarybos narys, liberalizmo ideologas, kuris tarybos posėdžio metu bandė įrodinėti, kad miesto švaros taisyklių punktas, kuriame sakoma, kad „gyventojams draudžiama pro savo namų langus mesti maisto produktus ir jų atliekas“, yra nekonkretus. Vegetarui, matote, dešra yra ne maistas.
Aš manau, kad Maxima yra prekybos centras, kuriam tikrai nesimeldžiu, kaip tą daro kolega Linas. Ir „Maximomis“ nemąstau. Tūkstančius metų mes gyvenome vadovaudamiesi ne baudžiamuoju kodeksu, tarybos sprendimais, bet sveiku protu. O sveikas protas šiuo atveju sako, kad gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventumėme „maximomis“.
Štai paklauskime savęs ką turi daryti geras Seimo narys. Leisti įstatymus, kontroliuoti jų laikymąsi, rėžti ugningas kalbas, lankytis visuose posėdžiuose, dirbti be atlygio? Aš manau, kad geras politikas visų šių kombinacijų turi turėti po truputį. Tačiau mes visi esame unikalūs ir pas vieną viena savybė stipresnė, pas kitą - kita. Politikas privalo atstovauti savo rinkėjus: jei reikia įstatymą parašyti, jei reikia pakontroliuoti, jei reikia rėžti kalbą, jei reikia parašyti straipsnį. Jei man duota viena savybė, o silpnai duota kita, - aš pasirenku protingus padėjėjus, kurie man padeda. Dar Makiavelis yra pastebėjęs, kad geras valdovas pasirenka į favoritus protingus žmones. Geras valdovas nėra vunderkindas kaip Stanislovas Tomas.
Geras vadovas yra tas, kuris (kurio komanda) negyvena „maximoje“. Ir nemąsto maksimomis
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą