100

Tai yra šimtasis mano tinlaraščio įrašas. Kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį, apie tokį skaičių net nedrįsau pagalvoti. Aš niekada nepasižymėjau dideliu stropumu ir darbštumu. Paskutinis mano bandymas reguliariai rašyti dienoraštį baigėsi trečią dieną, kai dienoraštis sugebėjo sėkmingai užsilenkti. Studijų metais (kaip koks Justinas Marcinkevičius) bandžiau rašyti dienoraštį be datų. Ši „misija“ buvo sėkmingesnė tuo, kad nežinia kiek pastarasis dienoraštis „traukė“, nebuvo galima pasakyti, kad jis pamirė.
Praėjusių metų liepos mėnesį, pasirodęs mano interneto dienoraštis atlaikė išbandymą atostogomis ir tapo mano kasdienės veiklos dalimi, maždaug tokia kaip perskaityti laikraštį, peržiūrėti tarybos posėdžio medžiagą, eiliniu paklausimu panervuoti homosovietiką savivaldybės administracijos direktorių, kuris randa drąsos piktintis, kad išrinktas tarybos narys drįsta naudotis savivaldos įstatymo jam garantuotomis teisėmis.
Per šį laiką mano tiklaraštyje atsirado keturios temos, apie kurias aš dažniausiai kalbu. Jas stengiausi pavadinti simboliškai – miesto problemas nagrinėjantys straipsniai publikuojami su žyma Rotušė, šalies problemos – ResPublika, pilietinei visuomenei ir visuomeninėms organizacijoms – Civitas. Asmeninio pobūdžio pastebėjimus talpino dienoraščio kertelė su pavadinimui „Namai“.
Šio dienoraščio buvimo faktus aprašinėjo ir tradicinė žiniasklaida. Labai mano mintimis domėjosi Dienraščio „Vakarų ekspresas“ paskalų skyrelis „Bulvaras“, bent jau tol, kol šiame dienraštyje darbavosi Natalija Mogučaja. 15 minučių Klaipėdos versija (A.Kripaitės ranka) parašė labai išsamią studiją apie Klaipėdos politikų tinklaraščius. Šią „recenziją“ perspausdino Delfis ir daugelis kitų internetinių portalų ir kitų tinklaraštininkų.
Duodant interviu aš paleidau į pasaulį „Liapsus Lingua“, pasakydamas, kad partijos prezidiumas liepęs visiems konservatoriams rašyti internetinius tinklaraščius. Šią info tuoj pakartojo blogeris Liutauras Ulevičius ir visa eilė kitų tinklaraštininkų. Iš tikro buvo daug paprasčiau: partijos prezidiume buvo pristatyti internetiniai blogai. Tuo metu A.Zuoko blogas jau veikė pilnu tempu, A.Kubiliaus tinklaraštis vis dar raitėsi gimdymo kančiose, o mano tinklaraščio įrašai buvo baisiai jau nereguliarūs. Po prezidiumo posėdžio, mes su partijos lyderiu A.Kubiliumi padarėme išvadas ir mūsų komentarai tinklaraščiuose pasidarė reguliarūs. Jokių kitų prievartos formų prieš partijos narius niekas nesiėmė ir neketino imtis.
Šis mano tinklaraštis padėjo ir kitiems žmonėms atsiskleisti kas jie tokie. Šiuo klausimu ypač nusipelnė kandidatas į Seimo narius liberalcentristas Vygantas Vareikis. Pirmiausia šis žmogus, cituodamas mano pasisakymus šiame tinklaraštyje, pareiškė, dėl mano pasisakymų konservatoriai yra neverti turėti etikos komisijos pirmininko posto. Aš net nepretendavau būti tos komisijos nei pirmininku nei nariu, o mūsų siūlomas kandidatas P.V.Mickus yra švenčiausias ir etiškiausias žmogus visoje miesto taryboje. Dėl mano pasisakymų nukentėjo P.V.Mickus, nes p.Vareikis pirmasis po Hitlerio ir Stalino pritaikė kolektyvinės bausmės metodą. Pirmasis be kaltės kaltais pripažino žydus, antrasis sėkmingai už tėvų ir giminaičių nuodėmes naikino liaudies priešų šeimas. Vėliau p.V.Vareikis sugebėjo sužibėti „minties vingiu“ ir mano bendravimą su Jumis virtualioje erdvėje pavadino „pataikavimu liaudies masėms“. Aš manau, kad toks diktatūrinės orientacijos, nedemokratiškas politikas, neturėtų būti renkamas į Seimą.
Atskirai norėčiau padėkoti aplink mane susibūrusiai komentatorių bendruomenei. Savo geram draugui iš politoginių studijų laikų, kuris rašo „Mintijaus“ vardu, ne kartą raginau pačiam pakurti savo blogą. Su tokiomis konceptualinėmis politologinėmis konstaliacijomis tikrai galima toli nueiti. Dėkingas esu ir volodiai, liaudies išminčiui ir teisingumo balsui. Dėkoju ir visiems kitiems ne taip reguliariai man rašantiems komentatoriams. Dėkoju ir tiems, kurie savo recenzijas išsako žodžiu.
Labiausiai esu dėkingas tiems, kurie šį tinklaraštį skaito. Nuo š.m. kovo mėnesio, kai pradėjau stebėti ir registruoti lankytojų srautą į šį puslapį atėjo bemaž tūkstantis unikalių interneto vartotojų. Apie 250 iš jų tapo mano „šeimos nariais“ šiame tinklaraštyje apsilankę nuo 50 iki 200 kartų. Nuolat augantis lankytojų srautas labai kelia mano motyvaciją šiam darbui.
Baigdamas šį, jubiliejinį, tinklaraščio įrašą, noriu padėkoti visiems recenzentams, komentatoriams, skaitytojams, V.Vareikiui už tai, kad šį mano darbą darote prasmingu. Kartu raginu nesustoti ir burtis ir žengti į virtualią erdvę toliau. Internetiniuose socialinių tinklų portaluose „Facebook“ ir „NETlog“ galima registruotis ir su manimi bei tarpusavyje bendrauti tiesiogiai. Prisijungti prie šių grupių galima paspaudus informacinius skydelius dešinėje.
Iki susitikimų politiniuose renginiuose, pasibuvimuose ir virtualioje erdvėje. Aš prisiminsiu, kad reikia nuolatos į tinklapį rašyti, o jūs prisiminkite, kad POLITIKA YRA GERAI.

Palydėjome humanistinės urbanistikos Tėvą

Pirmadienį palaidojome didį klaipėdietį, miesto garbės pilietį Gytį Alfredą Tiškų. Miesto laikraščiuose buvo patalpinta daug informacijos apie šio žmogaus nuopelnus ir vidmenį, kuriant miesto veidą.
Daugelis žmonių minėjo tris svarbiausius velionio darbus: jo suprojektuotus pastatus, raudonos plytos grąžinimą į Klaipėdos architektūrą ir visos architektūros mokyklos sukūrimą. Mano atmintyje velionis G.Tiškus liks kaip didžiausias Klaipėdos miesto humanistinės urbanistikos gynėjas, puoselėtojas ir kūrėjas.
Sovietinės standartizacijos laikais, reikėjo kovoti, kad Klaipėdoje neatsirastų tipinės “trečiosios statybininkų gatvės”. Būdamas netipiniu architektu Gytis sugebėjo tipinius sovietinius projektus paversti žydinčiomis urbanistinėmis šventovėmis.
Pažiūrėkime į miesto vaizdą važiuodami nuo miesto centro Taikos prospektu. Miesto skiriamoji riba yra Paryžiaus komunos gatvė. Vienoje yra tipinės chruščiovkės, kitoje pradėti statyti naujo tipo namai. Ši urbanistinė linija parodo, kada į Klaipėdą atvažiavo dirbti G.Tiškus.
Aš (o kartu ir Klaipėdoje augę mano kartos žmonės) G.A.Tiškų prisiminsime dėl šių, nuotraukose matomų kalnelių. Šie kalneliai neatsirado savaime. Vykstant naujoms statyboms, pamatams kasamą gruntą išveždavo. Gyčiui atėjo idėja iš šio grunto supilti kalnelius. Dėl šio sprendimo mes turime būti dėkingi architektui už linksmybes kaip iškrisdavo pirmasis sniegas.
Tai buvo paprastas sprendimas, bet jis galėjo gimti galvoje tik to, kuris rūpinosi ne kvadratiniais metrais ir aukštais, tačiau tais, kurie tuose namuose gyvens.
Gyčio asmenyje Klaipėda neteko savo miesto Tėvo, Tėvynės sąjunga neteko ištikimo bendražygio, o žmonija neteko tiesiog vieno Žmogaus. Tegul Kūrėjas būna jam atlaidus ir už visus jo nuveiktus darbus suteikia jam dalį Dangaus karalystėje.

In memoria. Architektas Alfredas Gytis Tiškus

Anapilin išėjo Alfredas Gytis Tiškus.Netekome ne tik Architekto ir Žmogaus. Išeidamas jis išsinešė dalį Klaipėdos istorijos. Būtent Alfredui Gyčiui Tiškui mes turime būti dėkingi už Klaipėdą, tokią Klaipėdą, kokią dabar matome.Klaipėda neteko tikro savojo miesto patrioto ir piliečio iš didžiosios raidės, visą laiką kovojusio už tai, kad mūsų miestas turėtų savo architektūrą, savitą veidą, stilių, ir išsiskirtų iš kitų Lietuvos miestų. Neteko architekto, kurio dėka į Klaipėdos architektūrą grįžo vizitine mūsų miesto kortele tapusi raudona klinkerio plyta. Dabar nuolatos minimas ir keletos klaipėdiečių architektų, didžioji dalis kurių – Gyčio mokiniai,- kartų puoselėjamas “Klaipėdos stiliaus“ terminas - tai A.G.Tiškaus daugelio metų intensyvios veiklos rezultatas. Už Klaipėdos miesto architektūrinio stiliaus kūrimą ir formavimą bei naujos klaipėdietiškos architektūros mokyklos sukūrimą pernai Architektui suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas.Klaipėdos – ir visos Lietuvos – architektų bendruomenė neteko kolegos, kurį drąsiai galėjo vadinti savo gildijos sąžine. Architektas nuolat ir nuosekliai kovojo už humanistinę urbanistiką. Iki palikdamas mus Gytis nuolat primindavo kolegoms, jog privalu projektuoti žmogui, o ne užsakovui, atkreipti dėmesį į viešąsias erdves, žaliuosius plotus, poilsio aikšteles, pėsčiųjų judėjimo zonas- į visą tai, kas humanizuoja gyvenamąją ir viešąją aplinką. Klaipėdos bei Lietuvos architektų sąjungos etikos komisijos narys A. G. Tiškus – vienas iš nedaugelio mūsų šalies architektų, apdovanotų auksiniu Architektūros riterio ordinu.Klaipėdos akademinė bendruomenė neteko dvi dešimtis metų Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedroje studentus ne tik architektūros paslapčių, bet ir darbštumo, kuriuo pats garsėjo, mokiusio docento. A. G. Tiškus gimė 1934 metų birželio 24 dieną Šiauliuose. 1953 m. Baigė Klaipėdos I-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. 1959 įgijęs inžinieriaus architekto kvalifikaciją iki 1961 metų dirbo Kretingos rajono vyriausiuoju architektu. Nuo 1961 iki 1998 metų dirbo Miestų statybos ir projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje architektu, skyriaus viršininku (1962 – 1965), projektų vyriausiuoju architektu. Nuo 1962 m. - Architektų sąjungos narys.1973 m. architektui suteikta TSRS Ministrų Tarybos premija.1984 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio Architekto garbės vardas.Nuo 1988 – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedros dėstytojas, nuo 1991 m. – docentas. 2004 m. Apdovanotas Architektų sąjungos auksiniu „Architektūros riterio“ ordinu. A. G. Tiškus yra surengęs tris personalines grafikos ir pastelės parodas.Nuo 1961 metų sukurti ,svarbiausiais paties Architekto įvardinti, projektai: pirmieji gyvenamieji kvartalai Klaipėdoje nuo Sausio 15-osios gatvės; visuomeninis prekybinis centras „Vaidila“, už kurį Architektas gavo TSRS ministrų tarybos premiją, mylimiausiu projektu vadinta kavinė Palangoje „Vaidilutė“; prekybos centras „Pempininkai“, Neringos vykdomojo komiteto pastatas Nidoje, „Vaikų pasaulio“ prekybos centras, Lengvosios atletikos maniežas, viešbutis „Pamarys“; prekybos centras „Debrecenas“, šermeninės Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Žvejų poilsio namai Palangoje, statybininkų sporto salė Klaipėdoje; parduotuvės „Saturnas“, „Šilas“ Klaipėdoje, gyvenamasis kvartalas Juodkrantėje; surenkamų pietinės Klaipėdos dalies gyvenamųjų namų fasadai; viešbutis „Klaipėda“, prekybos centras „Vingis“.
Su Klaipėdos miesto Garbės piliečiu architektu Alfredu Gyčiu Tiškumi galima atsisveikinti šeštadadienį nuo 15 valandos jo projektuotos šermeninės Joniškės g. didžiojoje salėje.
Pakutinėn kelionėn Architektas bus išlydimas pirmadienį 12 valandą.
Karstas išnešamas 13 valandą.
Šventos mišios už Alfredą Gytį Tiškų bus aukojamos sekmadienį 18 val. šv. Kazimiero bažnyčioje....
Prieš iškeliaudamas Architektas perdavė prašymą: „Neneškite man vainikų. Atneškite baltų gėlių“...

Dariaus ir Girėno sindromas

Mūsų Lietuvių nacionalinį charakterį labai atspindi nesugebėjimas atkreipti dėmesį į paskutinę smulkmeną, kuri šuniui ant uodegos paleidžia didžiulį žygdarbį. Prieš porą savaičių, važinėdamas dviračiu, maloniai stebėjausi mūsų miesto dviračių takais. Visą nuotaiką sugadino paskutinis šaligatvio bortelis prie PC "Grandus". jis buvo tokio aukščio, kad dviračiu ant jo nebuvo įmanoma užšokti.

Tam atvejui, šiandien parašiau paklausimą administracijos direktoriui. Paklausimo tekstą pridedu.

"Gerbiamas administracijos direktoriau,

Leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į šaligatvį, esantį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, Taikos prospekte, prie Prekybos centro „Grandus“. Šio šaligatvio bortelio aukštis yra apie 35-40 cm. ir jis yra visiškai nepritaikytas dviratininkams, riedutininkams, neįgaliesiems ir vaikų vežimėliams.
Ši Taikos prospekto atkarpa buvo rekonstruota, kai statėsi PC „Grandus“, todėl nemanau, kad greitu laiku, mano nurodyta problema išsispręstų.
Dėl aukščiau išvardintų priežasčių prašau Jūsų imtis priemonių ir skubos tvarka įrengti nuolydį. Tikiuosi Jūsų supratimo visų dviratininkų, neįgaliųjų ir mažus vaikus turinčių tėvų atžvilgiu.
Apie priimtus sprendimus prašau informuoti."

Vel i jaunimo politika

Šiandien esu Vilniuje, kur dalyvauju jaunimo politikos konferencijoje. Jaunimo organizacijos, jaunimo politikos funkcionieriai, susirinkę kalba apie tai, kas aktualu jaunimui šiandien. Nuo 1998 iki 2001 metų buvau Klaipėdos jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ valdybos pirmininkas.
Nuo to laiko žinau didžiausias jaunimo politikos problemas. Per tuos metus daug kas nepasikeitė. Vis dėl to gerų pokyčių esama. Daugumoje savivaldybių veikia jaunimo reikalų koordinatoriai, veikia jaunimo reikalų tarybos, kažkiek sustiprėjo organizacijoms skirtas finansavimas.Per tą laiką jaunimo organizacijos pradėjo plėtoti „atviros erdvės centrų“ idėją, susidūrė su vietų vaikų ir jaunimo užimtumui nebuvimu ir masine poilsiaviečių privatizacija. Kai kur politikų abejingumo sieną jaunimas pralaužė, kai kur jaunimo organizacijos taip ir liko priedas prie sporto ir švietimo.

Kai galva nekontroliuoja rankų.

Antradienį vykusiame socialinių reikalų komiteto posėdyje, be VŠį “Jūros šventė” reikalų, buvo aptartos ir kitos problemos. Siauram specialistų ratui, turėjo būti įdomu išgirsti miesto sveikatos apsaugos įstaigų veiklos ataskaitas.
Miesto taryba deleguoja tarybos narius į įvairių ligoninių (poliklinikų) stebėtojų tarybas, kurios bent nominaliai prižiūri įstaigų veiklą. Opozicinės koalicijos ir konservatorių partijos valia, buvau deleguotas į Klaipėdos miesto stomatologijos polikliniką.
Mūsų dantų priežiūros organizavimo sistema yra labai įdomiai organizuota. Šeimos daktarai (gydytojai prie kurių mes prisirašome) privalo patys atsidaryti stomatologijos kabinetus arba sudaryti sutartis su kitais odontologais, kurie mūsų dantis turėtų gydyti nemokamai. Na, bent jau jų darbą turėtų kompensuoti.
Klaipėda yra vienitelis miestas Lietuvoje, kuris turi išlaikęs centralizuotą stomatologinę polikliniką. Dauguma mūsų miesto valstybinių pirminių sveikatos priežiūros centrų yra sudarę aptarnavimo sutartis su būtent mūsų stomatologijos poliklinika.
Iš šitų pinigų yra vykdoma dantų protezavimo programa socialiai remtiniems žmonėms, kurios pagal šiandieninį ministerijos įkainį nei vienas privatus odontologas nesiruošia teikti.
Komiteto posėdyje sveikatos skyriaus vedėja virkavo, kad savivaldybei valstybė nesuteikia teisės, leisti ar neleisti steigti Šeimos gydytojų kabinetų ir privačių poliklinikų (mandriai vadinamų PSPC).
Tačiau ta pati vedėja nesugebėjo paaiškinti, kodėl savivaldybės sveikatos skyrius leido valstybiniam PSPC įsikurti savarankišką odontologijos kabinetą. Dabar mūsų savivaldybės stomatologijos poliklinika turės mažiau darbo, mažiau pinigų. Mažiau pinigų galės skirti pensininkų dantų protezavimui.
Man kyla klausimas, kam mums teisė kontroliuoti privačius PSPC, jei mes nesugebame sukontroliuoti savo pačių biudžetinių įstaigų.

Jūros šventė 2008. nuo terminalo į marias.

Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybėje vyko socialinių reikalų komiteto posėdis. Svarbiausi sprendžiami klausimas, susiję su Klaipėda ir mūsų miestu buvo viešosios įstaigos „Jūros šventė“ veiklos ataskaita.
Savo internetiniame dienoraštyje esu aprašęs savo įspūdžius dėl anais metais buvusios jūros šventės. Visi mano straipsnyje prieš metus išdėstyti klausimai, net ir ruošiantis naujai šventei, liko neatsakyti.
Mes iki šiol nežinome ko norime iš Jūros šventės. Alkoturistų, galimybės pasikviesti premjerą, prezidentą, ministrus ir taip iškaulyti pinigų kokios nors gatvės rekonstrukcijai? Aš neišmanau, ko mes turime siekti ir kokius tikslus turime kelti. Vienok tikrai manau, kad kažkokius tikslus mes turime kelti ir klausti kaip juos pavyko įgyvendinti?
Všį „Jūros šventės“ vadovas mano, kad turi dvi problemas: netobulus viešųjų pirkimų įstatymus, kurie neleidžia brangiai pirkti nekokybiškų renginių ir tautodailinkų skundus dėl eilių pardavinėjant prekybos leidimus.
Dar vadovas minėjo, kad labai sunku yra prisikviesti renginių organizavimo bendroves, nes jos nenori siūlyti savo idėjų ir dalyvauti skelbiamuose konkursuose. Aš esu girdėjęs, kad praėjusios kadencijos metu Plungės rajone labai bendrovių dalyvaudavo savivaldybės skelbiamuose konkursuose. Ir visuomet atsitikdavo nelaimė, kad konkursus laimėdavo UAB „Plungės jonis“, kuri kartais būdavo tik vieninteliu konkurso dalyvių. Tiesa tokia situacija būdavo aiškinama ypatinga tuometinės Plungės valdžios meile anksčiau minėtai bendrovei. Mūsų atveju esu sulaukęs daug skundų dėl idėjų plagiavimo, tačiau nei vieni iš konkursuose dalyvavusių to nenorėjo pareikšti oficialiai.
Jūros šventės vadovybė atliko apklausą, kurioje apklausė (tiesa neaišku ką) kas labiausiai patiko Jūros šventėje. Atsakymas buvo toks pat kaip ir mano rašinyje prieš metus – žmonėms labiausiai patiko fejerverkas. Būtų patikę ir mero balius, jei žmonės būtų galėję jame dalyvauti.
Aš klausiau direktoriaus ar kitai jūros šventei jis gali garantuoti, kad nebus straipsnių žinisklaidoje apie tai, kad „jūros šventė“ išsisėmė? Nors vienu atveju direktorius buvo teisus – to garantuoti jis negali.
Direktorius savo ataskaitoje atvėrė ir keletą komercinių paslapčių. Daugiausia pinigų ateinančioje Jūros šventėje bus skirta kažkokiam ansambliui iš Pietų Afrikos Respublikos. Šventės šūkiu bus „Sujungti kontinentus“. Svarbiausias direktoriaus pasiekimas – priartinti šventę prie vandens. Turint omenyje kaip „traukiasi Jūros šventė, šis tikslas bus pasiektas dar šios kandencijos miesto taryboje. Per du metus visi jūros šventės renginiai susitrauks į kruizinių laivų terminalą, o paskutiniaisiais metais, žengsime dar vieną žingsnį pirmyn.

Visi sėdim, visi klausom, vis negirdim,

Mūsų kolegos dešiniajame partiniame flange šiandien suorganizavo konferenciją „Žiniasklaida prieš rinkimus kas ką suvaldys?“ prisipažinsiu šioje konferencijoje sugebėjau pabūti tik iki kavos pertraukos.
Vertingiausią pranešimą šioje temoje pateikė KU docentas, mano dėstytojas Saulius Šiliauskas. Jis perpasakojo savo kolegės VDU dėstytojos disertaciją apie žiniasklaidos poveikį rinkimams. Šio pranešimo reziumė yra tokia: žiniasklaida veikia, ypač tuos, kurie nėra apsisprendę arba jų apsisprendimas nėra tvirtas. O rinkimų rezultatai yra priklausomi nuo pinigų. 2004 m. Seimo rinkimus laimėjusios šešios partijos rinkimuose išleido daugiausiai pinigų. Man tiesa pasakius liko nelabai aišku, kur yra priežastinis, o kur pasekminis ryšis. Ar laiminti partija turėjo daugiau pinigų, ar partija laimėjo todėl, kad daug tų pinigų išleido žiniasklaidai?
Vienas žiniasklaidos grandas atstovas pasakojo, kad žiniasklaida jokių žmonių orientacijų neveikė, neveikia ir neveiks. Tai yra tik esąs kai kurių politikų liguistos fantazijos vaisius. Vėliau tas pats žiniasklaidos grandas paaiškino, kad valstybininkų klano iš viso nėra, tai tų pačių politikų tokios pačios liguistos fantazijos. Žiniasklaidai (bent jau jo atstovaujamai) jokių rinkiminių pinigų nereikia, nes tai sudaro tik 1% jų biudžeto. Tiesa gerbiamas žiniasklaidos grandas pamiršo paminėti, kad visos vyriausybinės žinybos jo koncernui per metus palieka apie 20 milijonų litų (jo pačio žodžiais tariant apie 20 % jų metinio biudžeto).
Žurnalistų profsąjungos vadas pasakojo, kad niekam nereikia nepriklausomos žiniasklaidos. Politikams ir verslininkams reikia žiniasklaidos, kuri jiems dirbtų, žiniasklaidai reikia, kad jiems mokėtų. Jis siūlė politikams nevaikščioti į šou laidas, nepirkti žiniasklaidoje užsakomųjų straipsnių. Mintys yra nepaprastai racionalios, tik dažnai pamirštama, kad pramoginės laidos yra likusios vienintelės mūsų didžiausius reitingus turinčiose televizijose.
Mūsų miesto tarybos opozicijos lyderis atrodo jau apsisprendė ir iš žurnalisto, PRščiko, valdininko ir politiko nusprendė tapti politiku ir aiškiai įvardino bent jau vieną problemą. Šiandien žiniasklaidos valdžia necenzūruoja. Žiniasklaidą šiandien cenzūruoja pinigai. Žinoma dideli pinigai cenzūruoja ir politikus. Nes pinigai yra reikalingi gerai informacijai apie save pateikti.
Taip mes ir sėdėjome porą valandų ir klausėmės. Visi kalbėjome ta pačia kalba, visi kalbėjome apie tą patį, o išsiskirstėme su savo nuomonėmis. Taip ir nesupratę kur yra paslėpta Koščėjaus adata.
Mano patirtis santykiuose su žiniasklaida rodo, kad kiekvienas iš mūsų turi dirbti savo darbą, moderniai sakant atlikti savo misiją. Žiniasklaida privalo informuoti, teikti ekspertinę informaciją, mes (politikai) privalome ginti savo rinkėjus, verslas privalo pigiai pagaminti ir brangiai parduoti. Kai mes pradedame kaitaliotis pareigomis, vieno garsaus personažo profesoriaus Preobraženskio žodžiais „Mūsų galvose prasideda razrucha“.

Proto šturmas

Kiekvienas politikas, apsidirbęs rutininius darbus, privalo pažiūrėti toliau savo nosies, savo savivaldybės ir pagalvoti kaip jis galėtų geriau sutvarkyti valstybę. Laikas nuo laiko susitikęs su draugais, tokius smegenų šturmus pasidarau. Praėjusį ilgąjį savaitgalį toks smegenų šturmas gavosi apie verslo sąlygas ir darbo įstatymus Lietuvoje. Iš viso smegenų šturmo gavosi didelės idėjos.
1. Lietuvos darbo rinkos įstatymai yra kuriami didžiulės gamyklos šaltkalviui – montuotojui ir neturi nieko bendro su šiandienos rinkos reikalavimais. Pvz kaip mūsų darbo įstatymai aptaria darbuotojui galimybę dirbti namie? Ogi niekaip. Šaltkalvis-montuotojas negali dirbti namie…
2. Mūsų darbo įstatymai vis dar tebebaudžia vadinamuosius antraeilininkus, arba žmones, dirbančius dviejose darbovietėse. Savo ankstyvaisiais karjeros metais pusę etato saugojau Kuršių neriją, tiksliau pasakius, remontavau tos įstaigos kompiuterius. Pusei etato rūpesčių tikrai nebuvo per daug ir įstaigai laikyti kompiuteristą pilnu etatu buvo tikrai per didelė prabanga. Jei aš būčiau radęs kitą įstaigą su tokiu pačiu atlyginimu, dėl sudėtingos mokesčių sistemos (neapmokestinamojo pajamų dydžio nustatymo), aš būčiau uždirbęs mažiau pinigų, nei žmogus tomis pačiomis sąlygomis dirbantis vienoje darbovietėje. Pasaulio vizionieriai regi, kad 2025 išsivysčiusiame pasaulyje išnyks daugiau nei pusė etatinių darbo vietų t.y. tokių, kuriose žmogus dirba nuo 8 iki 17 valandos. Jas pakeis projektai, portfeliai ir visokios kitokios darbo organizavimo formos. Mūsų gimtajai valdžiai tokios vizijos yra nei motais ir jie mano, kad dviem pusetačiais valstybės biudžetininku dirbantis individas yra buožė, kurį reikia daugiau apmokestinti.
3. Džiugu, kad mūsų valdžia ėmėsi priemonių ir padidino išmokas mamoms, auginančioms vaikus. Tačiau pradedant melstis, nebūtina galvos prasiskelti į grindis. Šiandien kolegė miesto tarybos narė, privalėjo atsisakyti miesto tarybos jai mokamos kompensacijos, nes augina vaiką ir gauna pašalpą. Valstybė mano, kad 370 litų, gaunamų kas mėnesį yra nepateisinama prabanga. Mano požiūris yra ko gero atvirkščias. Skundžiantis, kad mūsų darbo rinkai trūksta rankų, o vaikus auginančioms mamoms skundžiantis, kad būdamos namuose jos nuprotėja, leidimas mamoms padirbėti pvz 20 valandų per mėnesį bus gerai darbo rinkai ir vaikus auginančioms mamoms. Kam dėl to atiminėti motinystės pašalpas?
4. Tikrai verta pagalvoti ar nesukūrus lanksčių įdarbinimo sąlygų moksleiviams ir studentams. Net visuotinėmis darbo garantijomis garsėjančioje Danijoje, moksleiviams ir studentams yra taikoma supaprastinta įdarbinimo procedūra. Tiesa taip įsidarbinęs žmogus negali dirbti daugiau nei 16 valandų per mėnesį. Kitaip darbdavys turės mokėti didžiules draudimo įmokas.
Visos šitos priemonės orientuoja į tai, kad žmonės turėtų darbą ir uždirbtų pinigus. Jos nesumažina socialinių garantijų. Šios priemonės tiesiog apgręžtų valstybę veidu į žmones.

Konservatyvioje šeimoje šiandien šventė

Pasaulio konservatorių kieme, praėjusią savaitę buvo didžiulė šventė. Anglijoje vykusiuose vietos savivaldos rinkimuose, triuškinančio rinkėjų palaikymo susilaukė konservatorių partija. Šiuo metu nacionaliniame parlamente esanti opozicine jėga, britų konservatoriai sustiprino savo pozicijas tradiciškai konservatyviose savivaldybėse, gavo daugumą neapsisprendusiuose. Dar daugiau, toriai sugebėjo išstumti leiboristus iš valdžios net gi kai kuriose „leiborių“ tvirtovėse.
Šis pralaimėjimas buvo nepaprastai skaudus labai nepopuliariam jų premjerui Gordon Brown, kadangi nacionaliniu mastu pagal gautus balsus, leiboristus aplenkė, tradiciškai trečioje vietoje likdavę, liberalai demokratai.
Jei per kitus kelis metus nenutiks nieko katastrofiško, šiandieninis opozicijos lyderis David Cameron jau gali pradėti apžiūrinėti Downing street 10, kuri tuoj gali tapti darboviete ir namais. Eiliniai parlamento rinkimai turėtų vykti kitais metais, jei premjeras nenutartų jų sušaukti anksčiau.
Tokią konservatorių pergalę lėmė trys svarbūs faktoriai: pirmiausia Britanijos vyriausybė darė vieną klaidą po kitos. Šalies valdžia sugebėjo pamesti konfidencialią informaciją apie šalies piliečius ir ši informacija tapo prieinama kiekvienam. Valdžia nežinojo ką daryti su vienu bankrutuojančiu banku. Galų gale, leiboristų valdžia nežino kaip elgtis galimos būsto paskolų krizės akyvaizdoje.
Britų leiboristai ir seniau nežinojo ką daryti, tačiau tai kompensavo tuometinio jų lyderio Tony Blair asmeninis žavesys ir charizma. Už T.Blair nugaros dirbo tas pats Gordon Brown, kuris manėsi esąs protingiausiu žmogumi Britanijoje. Jo pastangomis valstybės viešieji finansai tapo visiška koše. Valstybės mokesčių sistema, tapo mokesčių išimčių sistema, valdžios institucijose įsigalėjo ataskaitų ir formų kultas, o biudžeto deficitas buvo dengiamas iš valstybės besaikio skolinimosi.
Nelikus T.Blair asmeninio žavesio, daugelis britų tikriausiai pastebėjo, kad gerą dešimtmetį jie gyveno prie tiuninguotos, tačiau suskilusios geldos. Šituo puikiai pasinaudojo konservatoriai, kurių lyderis D.Cameron atliko keletą labai svarbių “namų darbų”. Jis perėme T.Blair naudotą retoriką, įlysdamas į tradiciškai leiboristų dominuojamas veiklos sritis, tokias kaip klimato kaita, moterų lygybė, nemokama sveikatos apsauga.
Dėl lindimo į tradiciškai socdemines problemas David Cameron iš pradžių buvo kritikuojamas nuosavos partijos ir kaltinamas partijos misijos išdavimu ir pasidavimu viešiesiems ryšiams. Šiuose rinkimuose tapo aišku, kad net ir leiboristiškose temose D.Cameron siūlė konservatyvius atsakymus, kurie leido toriams neprarasti ištikimų rėmėjų balsų ir pamedžioti jų neapsisprendusių rinkėjų (swing voters) medžioklės plotuose.
Kartą man teko pabendrauti su vienu Izraelio politiku, kuris kažkada gyveno Lietuvoje. Jo paklausiau kaip sekasi Izraelio žemės ūkio komunoms “kibucams”. Jo atsakymas buvo žydiškai originalus, - “kolhozas yra visur kolhozas”. Socialistai visur yra socialistai ir jie nebegali pateikti atsakymų į šiandienos klausimus. Nesvarbu kurioje vietoje ir kokie socialistai valdo. Nesvarbu ar tų socialistų avardė yra G.Brown, G.Kirkilas ar R.Taraškevičius.

Kiekvienam automobiliui – stovėjimo vietą

Į Lietuvą ir į mūsų gyvenimą atėjus ilgajam švenčių savaitgaliui, šiek tiek sumažėjusi kasdienių darbų rutina, leidžia šiek tiek susikaupti ties svarbesnėmis mūsų miesto ir šalies politinėmis problemomis.
Prieš daugiau nei metus laiko, mes sėdėjome ir dėliojome partijos programą, su kuria ketinome nugalėti savivaldybių tarybų rinkimuose. Tai buvo nauja, revoliucinė savivaldybių rinkimų programa, kurioje mes nurodėme konkrečius pokyčius, kuriuos pamatys už mus balsavę klaipėdiečiai.
Šiandien yra labai svarbu spręsti ne tik klausimą kaip mes ketiname išleisti pinigus, ne ką mažiau svarbu yra paklausti kaip mes ketiname tuos pinigus uždirbti? Ir kaip mes ketiname šitų pinigų „pasidaryti“ kiek galima daugiau.
Aš esu dešinysis, todėl esu prieš bet kokius naujus mokesčius. Ypač tuos, kuriuos valdžia nulupa iš kiekvieno mūsų, o paskirsto tiems, kuriems neaišku ar tų pinigų reikia. Mūsų partija kiekvienu įmanomu atveju ragina tvarkyti mūsų daugiabučių namų kiemus. Žmonėms reikia daugiau automobilių stovėjimo vietų, daugiau žaliųjų plotų, daugiau vaikų žaidimo aikštelių.
Mūsų miesto valdžia remiasi „zimagorine“ filosofija ir galvoja, kad visa tai būtina daryti iš biudžeto. Kitaip sakant praplėsti automobilio stovėjimo vietas tam, kuris automobilį turi, atimant pinigus iš žmogaus, kuris automobilio neturi ir neketina turėti.
Mero pavaduotoja J.Simonavičiūtė nuėjo dar toliau ir pareiškė, kad verta pagalvoti apie automobilių stovėjimo apmokestinimą daugiabučių namų kiemuose. Tai nepaprastai įžūlus pareiškimas – valdžia daugiabučių kiemuose neįrengė nei vienos aikštelės, tačiau ketina rinkti mokestį iš ten, kur nepajudino nei piršto.
Aš asmeniškai manau, kad mūsų valdžiai dera teikti daugiau paslaugų, iš jomis besinaudojančių renkant kokio nors dydžio mokesčius. Mes galime pradėti nuo automobilių aikštelių plėtros, pasiūlant tris sprendimo projektus:
1. savivaldybė įrengia papildomas automobilių stovėjimo vietas ir jas parduoda norintiems gyventojams
2. Savivaldybė parduoda teisę rengti aikšteles privačiam subjektui, kuris turi teisę įrengtas aikšteles išnuomoti arba rinkti trumpalaikius mokesčius.
3. Savivaldybė įrengia aikšteles ir už stovėjimą renka trumpalaikį mokestį.
Diskutuodami su bendruomene, mes galime priimti geriausią sprendimą, kuris būtų patogus daugeliui žmonių. Taip visuomenė gaus daugiau vietos automobiliams, žalieji plotai liks žaliaisiais. Taip išsprendę vieną problemą, galėsime imtis kitos