Mūsų šalies šilumininkai jau pradėjo mušti pavojaus varpus dėl daugiabučių namų renovacijos tempų. Ta proga savo nuomonę pareiškė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas V.Stasiūnas. Jo nuomonę šiuo klausimu šiandien atspausdino dienraštis „Klaipėda“. Iš tikro šalies šilumininkai yra atsirę tarp kūjo ir priekalo. Ypač tie šilumininkai, kurių įmonės yra išnuomotos ar privatizuotos. Savivaldybės, kurios turi teisę nustatyti šilumos kainas nėra linkusios jų kelti, nes bijo miestiečių pykčio. Tuo tarpu dujų kainos kyla ir kyla.
Pagal šiandien skiriamus pinigus Klaipėdoje pastatų renovacija užtruks lygiai tūkstantį metų. Ir niekas čia dėl to nekaltas, kadangi valdžios neryžtingumas į vieną krūvą susipina su visuomenės pasyvumu. Todėl lieka tik badytis vieniems į kitus pirštais ir toliau už šilumą mokėti labai bragiai.
Tuo tarpu renovacijos, kaip ir daugumos kitų problemų, pradės spręstis tik tada, kai valstybė vieną kartą nustos bijoti savo šešėlio ir parodys ryžtą klausimus spręsti iš esmės. Pirmiausia reiktų pradėti nuo klausimų: kokį namą renovuoti reikia, o kokį reikia nugriauti, kad jis nesikankintų. Plika akimi matosi, kad Baltijos prospekte esančius namus renovuoti reikia, o Rupiškės gatvėje esnčias „churščiovkes“ geriau yra tiesiog nugriauti. Nugriaunamiems pastatams reiktų priskirti kuo didesnius žemės sklypus, kad paaugtų jų nekilnojamo turto vertė ir parengti tam tikrą dokumentą, kuriame būtų pareikšta valia, kad šioje vietoje jei pradės kilti nauja statyba, bus leidžiamas dvigubai didesnis aukštingumas ir intensyvumas. Valstybės lygiu reikia įstatymo, kuris tuose rajonuose leistų „nuosavybės“ išpirkimą. Pvz. Jei daugiau nei pusė daugiabučio namo gyventojų pardavė savo butus arba pasirašė ketinimų protokolus tai padaryti, likusieji irgi privalės parduoti savo butus už tame name parduotų kainų vidurkį (čia žinoma tik pavyzdys kokį sprendimą vertėtų priimti).
Kai kalbėjau su šios srities ekpertais ir jie vardino renovacijos kelyje kylančias kliūtis, kurias aš galėčiau pavadintos bendriniu pavadinimui „Pasirinkimas tarp gražaus ir efektyvaus“. Miesto valdžia šiandien skatina, kad daugiabučiai atrodytų kaip pavaziduota nuotraukoje. Šitaip atrodo daugiabutis, kuriame renovacija padaryta visu 100 proc. Tai yra gražu, tačiau nebūtinai efektyvu.
Jei šiandieninė mūsų miesto valdžia pakeistų visuose miesto daugiabučiuose namuose šiluminius mazgus, šios programos vykdymas padėtų mums visiems sutaupyti apie 30 procentų namuose vartojamos šilumos. Svarbiausia, kad šis šilumos taupymas būtų konfortiškas. T.y. tapytumėme šilumą tada kai už lango šilta ir saulėta.
Šilumos ūkio specialistai teigia, kad mes esame pajėgūs visų namų šildymo mazgus pakeisti per trejus metus. Jei šilumos mazgo pakeitimo kainą išdalintumėme šiam laikotarpiui, mokestis už šilumos mazgą sudarytų apie pusę cento už buto kvadratinį metrą. Visa investicija atsipirktų per vienerius metus.
Kitos priemonės (sienų šiltinimas, stogo keitimas yra mažiau efektyvios nei šilumos mazgo keitimas. Mes galėtumėme pasvajoti, kad sovietiniuose daugiabučiuose atsirastų radiatorių sklendės ir kiekvienas iš mūsų vartotų tiek šilumos, kiek mes norime. Deja šiandien tai yra per didelė prabanga
Kodėl miesto valdžia nedaro tokio žingsnio? Tam yra dvi priežastys. Miesto valdžia bijo įvesti naują mokestį ir nesiryžta to padaryti savo iniciatyva. Antra vertus, jei mes pakeisime name šilumos mazgus, namo išorė nuo to nepasikeis ir miesto valdžia negalės rinkėjams parodyti kaip sunkiai ji dirba miesto labui. Dėl tos priežasties mes per metus renovuojame 5 namus, tačiau taip, kad turėtumėme ką parodyti.Efektyvumas aukojamas grožiui.
Pagal šiandien skiriamus pinigus Klaipėdoje pastatų renovacija užtruks lygiai tūkstantį metų. Ir niekas čia dėl to nekaltas, kadangi valdžios neryžtingumas į vieną krūvą susipina su visuomenės pasyvumu. Todėl lieka tik badytis vieniems į kitus pirštais ir toliau už šilumą mokėti labai bragiai.
Tuo tarpu renovacijos, kaip ir daugumos kitų problemų, pradės spręstis tik tada, kai valstybė vieną kartą nustos bijoti savo šešėlio ir parodys ryžtą klausimus spręsti iš esmės. Pirmiausia reiktų pradėti nuo klausimų: kokį namą renovuoti reikia, o kokį reikia nugriauti, kad jis nesikankintų. Plika akimi matosi, kad Baltijos prospekte esančius namus renovuoti reikia, o Rupiškės gatvėje esnčias „churščiovkes“ geriau yra tiesiog nugriauti. Nugriaunamiems pastatams reiktų priskirti kuo didesnius žemės sklypus, kad paaugtų jų nekilnojamo turto vertė ir parengti tam tikrą dokumentą, kuriame būtų pareikšta valia, kad šioje vietoje jei pradės kilti nauja statyba, bus leidžiamas dvigubai didesnis aukštingumas ir intensyvumas. Valstybės lygiu reikia įstatymo, kuris tuose rajonuose leistų „nuosavybės“ išpirkimą. Pvz. Jei daugiau nei pusė daugiabučio namo gyventojų pardavė savo butus arba pasirašė ketinimų protokolus tai padaryti, likusieji irgi privalės parduoti savo butus už tame name parduotų kainų vidurkį (čia žinoma tik pavyzdys kokį sprendimą vertėtų priimti).
Kai kalbėjau su šios srities ekpertais ir jie vardino renovacijos kelyje kylančias kliūtis, kurias aš galėčiau pavadintos bendriniu pavadinimui „Pasirinkimas tarp gražaus ir efektyvaus“. Miesto valdžia šiandien skatina, kad daugiabučiai atrodytų kaip pavaziduota nuotraukoje. Šitaip atrodo daugiabutis, kuriame renovacija padaryta visu 100 proc. Tai yra gražu, tačiau nebūtinai efektyvu.
Jei šiandieninė mūsų miesto valdžia pakeistų visuose miesto daugiabučiuose namuose šiluminius mazgus, šios programos vykdymas padėtų mums visiems sutaupyti apie 30 procentų namuose vartojamos šilumos. Svarbiausia, kad šis šilumos taupymas būtų konfortiškas. T.y. tapytumėme šilumą tada kai už lango šilta ir saulėta.
Šilumos ūkio specialistai teigia, kad mes esame pajėgūs visų namų šildymo mazgus pakeisti per trejus metus. Jei šilumos mazgo pakeitimo kainą išdalintumėme šiam laikotarpiui, mokestis už šilumos mazgą sudarytų apie pusę cento už buto kvadratinį metrą. Visa investicija atsipirktų per vienerius metus.
Kitos priemonės (sienų šiltinimas, stogo keitimas yra mažiau efektyvios nei šilumos mazgo keitimas. Mes galėtumėme pasvajoti, kad sovietiniuose daugiabučiuose atsirastų radiatorių sklendės ir kiekvienas iš mūsų vartotų tiek šilumos, kiek mes norime. Deja šiandien tai yra per didelė prabanga
Kodėl miesto valdžia nedaro tokio žingsnio? Tam yra dvi priežastys. Miesto valdžia bijo įvesti naują mokestį ir nesiryžta to padaryti savo iniciatyva. Antra vertus, jei mes pakeisime name šilumos mazgus, namo išorė nuo to nepasikeis ir miesto valdžia negalės rinkėjams parodyti kaip sunkiai ji dirba miesto labui. Dėl tos priežasties mes per metus renovuojame 5 namus, tačiau taip, kad turėtumėme ką parodyti.Efektyvumas aukojamas grožiui.
Pranešimai
4 komentarai:
Gerbiamieji, man kyla natūralus klausimas, kodėl už tai, kad kažkas gyventų šilčiau, patogiau ir kitaip maloniau..., turime mokėti visi, t.y. iš valstybės ir miesto biudžeto? Pataisykite jei klystu, tačiau jau dabar valstybė daugabučių renovaciją iš dalies subsidijuoja, tą patį daro ir savivaldybė. Bendroje sumoje tai gali siekia iki 50 proc. Kodėl aš privalau tuos pinigus atiduoti kažkam, gal geriau už juos gatves suremontuoti, kuriomis naudojamės visi?
Runkelis teisus. Kodel savivaldybe turetu rupintis daugiabuciu renovacija? Zmones turi patys pasirupinti savo bustu. Bet kuriuo atveju lesos turetu buti imamos tik is namo gyventoju.
Grozio ir efektyvumo sankirta pateikta klasikine filosofinio diskurso forma. Filosofinis 'as' iesko buties iprasminimo politikos ir bendruomenes interesu sarysyje.
(Ne)Runkeliui
As jokiu budu neadvokatauju tam, kad savivaldybe visus butus renovuotu uz savo lesas. Vienok jei valstybe mato, kad visuomeneje kazkas yra blogai, ji negali laukti ir privalo veikti. Mano siuloma mintis yra iteisinti privalomuosius reikalavimus per kuriuos namu silumos mazgai butu pakeisti ir tam ipareigoti rinkti pinigus. Savivaldybe siuo atveju imtusi tik pradzios darbu, kad jie vyktu kiek imanoma greciau, o paskui pinigai sugriztu ir galetu buti naudojami kitiems renovacijos projektams.
Rašyti komentarą