Kai pirmą kartą bolotiravausi į miesto tarybą, socialdemokratai sugebėjo agitaciniame plakate nusifotografuoti nuogi. Tada nei man, nei socialdemokratams nepavyko laimėti tarybos nario mandatų, bet socdemų rinkimų kampanija bent jau buvo originali ir garbinga. Socialdemokratai suprato, kad veikdami garbingai Klaipėdoje mandatų nelaimės, todėl daugiau tokios klaidos nebekartojo.
2011 metais Klaipėdos socialdemokratai ėmėsi visų negarbingiausios politinės kovos priemonių, kokios tik buvo sugalvotos. Pirmiausia socialdemokratai pradėjo nuo to, kad surengė piketą prie Klaipėdos savivaldybės, kuriame protestavo prieš politiką, kurią vykdė jų pačių deleguotas administracijos direktorius. Po to kandidatė į tarybos narius Lilija Pertraitienė ėmėsi kurstyti socialinę nesantaiką ir šmeižti Klaipėdos daugiabučius namus administruojančias bendroves. Vienintelis jiems mestas kaltinimas buvo tas, kad jos yra privačios. Tiesa drg. Lilija pamiršo paminėti, kad viena jų buvo parduota tada, kad miesto „premjeru“ dirbo jos partijos bičiulis A.Každailevičius. Galų gale, Klaipėdos socialdemokratai atsitokėję pamatė, kad neturi partijos lyderio ir kaip slavų gentys savo lyderiu pasidarė „variagą“, kuris apdariai nepamiršdavo visomis įmanomomis progomis pabrėžti esąs nepartinis. Tai buvo perteklinis veiksmas, nes visi matė, kad Klaipėdos socialdemokratų sąrašo lyderis su demokratija turi bendro tiek pat, kiek jūsų kuklus tarnas su baletu.
A.A. A.M.Brazausko laikais socialdemokratai idėjomis neblizgėjo, tačiau pasižymėjo nepaprasta organizacine disciplina. Be to socialdemokratai visada ir visomis progomis stengėsi būti valdžioje. Palengva jie suaugo su valstybės tarnautojais, ėmė ginti jų ir „biudžetinių verslininkų“ interesus. Būtent dėl tos priežasties mūsų valstybėje taip klestėjo reguliavimų, leidimų ir neatsakomybės kultūra. Todėl valstybės aparatas „pampo“, nes taip socialdemokratai didino savo rinkėjų skaičių. Dėl to valdant socialdemokratams, nejudėjo progresiniai mokesčiai. Socialdemokratai žinojo, kad norėdami surinkti daugiau pinigų turės apmokestinti savo rinkėjus – valstybės tarnautojus.
Kartais socialdemokratai ir grįždavo prie savo „šaknų“. Bet tai buvo tik „oro pavirpininimai“, o ne realūs politiniai veiksmai. Net tradicinis socialdemokratų elektoratas – žemės ūkio darbuotojai ir kaimo gyventojai po truputį ima suvokti, kad žemės ūkio problemas geriausiai išspręs modernūs ūkiai, o ne svajonės apie greitai sugrįšiančius kolūkius.
Iš tikro socialdemokratai ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje turi idėjinės tapatybės problemų. Europoje, kuri daugiau nei 2/3 priklauso viduriniajai klasei, yra baigę universitetus, turi namus, automobilius, atostogauja užsienyje, nelabai imponuoja partija, kuri savo susirinkimuose tebegieda „Pirmyn vergai nužemintieji“....
Socialdemokratai gali imtis ginti tuos, kurie nėra 2/3. Deklasuotus elementus, bomžus ir marginalus. Labai gaila, bet į šitą kategoriją Europoje patenka ir jaunimas. Jiems kuriama dosni socialinių pašalpų sistema, kuri neskatina dirbti. Jiems yra kuriamos mokyklos, kuriose nebeauklėjama, bet tik mokoma. Britanijoje socialdemokratai priešinasi “mokinio krepšelio” įvedimui, nes bijo, kad geresnės mokyklos taps dar geresnėmis ir padidės skirtumas tarp geresnių ir blogesnių mokyklų.
Lietuvos ir Klaipėdos socialdemokratai tokių sunkių uždavinių sau nekėlė ir dar kol kas nesiruošia kelti. Jų svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo bet kokia kaina likti visų lygių valdžioje. Būti valdžios partija. Klaipėdos socialdemokratų problema yra ta, kad mūsų miestas savo valdžios partiją jau turi. Klaipėdoje jų vietą užėmė Liberalcentristai. Ilgamečiam socialdemokratų lyderiui Valentinui Grečiūnui tai nebuvo problema ir jis pasitenkino “tyliojo patnerio” statusu, mainais už tai, kad visur ir visada bus atiduoda duoklė jo asmeniui ir jo nuopelnams Klaipėdai. Kai iš jo partijos vairą perėmė Sigitas Dobilinskas, spurdesiai prasidėjo, bet tai labiau panašėjo į lydekos spurdėjimą prarijus blizgę, pakirtus meškerę.
Kaip bekalbėtų politikos apžvalgininkai ar paprasti piliečiai, mūsų politinė sistema po truputį stabilizuojasi. Formuojasi dviblokinė sistema, viename kurios polių yra kairieji, kitame konservatoriai su liberalais. Visų mažesniųjų laukia politinės kapinės. Jei socialdemokratai nori Klaipėdoje turėti nors kokią įtaką, jie turi būti kažkokie. Liberalcentristai kol kas džiaugiasi socialdemokratų problemomis. Socialdemokratai gali džiaugtis Klaipėdos konservatorių problemomis. Bet A.Kubiliaus pergalė konservatorių partijos pirmininko rinkimuose rodo, kad konservatoriai toliau judės į politinio sprektro centrą. Ilgainiui sveikas protas ateis ir į Klaipėdos konservatorių gretas. Tada Klaipėdoje susiformuos konservatorių vs liberalų rinkiminė skiriamoji linija ir tai užsitvirtins ilgam. Jei Klaipėdos socialdemokratai iki to laiko neatsibus, jie Klaipėdai bus nebereikalingi.
2011 metais Klaipėdos socialdemokratai ėmėsi visų negarbingiausios politinės kovos priemonių, kokios tik buvo sugalvotos. Pirmiausia socialdemokratai pradėjo nuo to, kad surengė piketą prie Klaipėdos savivaldybės, kuriame protestavo prieš politiką, kurią vykdė jų pačių deleguotas administracijos direktorius. Po to kandidatė į tarybos narius Lilija Pertraitienė ėmėsi kurstyti socialinę nesantaiką ir šmeižti Klaipėdos daugiabučius namus administruojančias bendroves. Vienintelis jiems mestas kaltinimas buvo tas, kad jos yra privačios. Tiesa drg. Lilija pamiršo paminėti, kad viena jų buvo parduota tada, kad miesto „premjeru“ dirbo jos partijos bičiulis A.Každailevičius. Galų gale, Klaipėdos socialdemokratai atsitokėję pamatė, kad neturi partijos lyderio ir kaip slavų gentys savo lyderiu pasidarė „variagą“, kuris apdariai nepamiršdavo visomis įmanomomis progomis pabrėžti esąs nepartinis. Tai buvo perteklinis veiksmas, nes visi matė, kad Klaipėdos socialdemokratų sąrašo lyderis su demokratija turi bendro tiek pat, kiek jūsų kuklus tarnas su baletu.
A.A. A.M.Brazausko laikais socialdemokratai idėjomis neblizgėjo, tačiau pasižymėjo nepaprasta organizacine disciplina. Be to socialdemokratai visada ir visomis progomis stengėsi būti valdžioje. Palengva jie suaugo su valstybės tarnautojais, ėmė ginti jų ir „biudžetinių verslininkų“ interesus. Būtent dėl tos priežasties mūsų valstybėje taip klestėjo reguliavimų, leidimų ir neatsakomybės kultūra. Todėl valstybės aparatas „pampo“, nes taip socialdemokratai didino savo rinkėjų skaičių. Dėl to valdant socialdemokratams, nejudėjo progresiniai mokesčiai. Socialdemokratai žinojo, kad norėdami surinkti daugiau pinigų turės apmokestinti savo rinkėjus – valstybės tarnautojus.
Kartais socialdemokratai ir grįždavo prie savo „šaknų“. Bet tai buvo tik „oro pavirpininimai“, o ne realūs politiniai veiksmai. Net tradicinis socialdemokratų elektoratas – žemės ūkio darbuotojai ir kaimo gyventojai po truputį ima suvokti, kad žemės ūkio problemas geriausiai išspręs modernūs ūkiai, o ne svajonės apie greitai sugrįšiančius kolūkius.
Iš tikro socialdemokratai ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje turi idėjinės tapatybės problemų. Europoje, kuri daugiau nei 2/3 priklauso viduriniajai klasei, yra baigę universitetus, turi namus, automobilius, atostogauja užsienyje, nelabai imponuoja partija, kuri savo susirinkimuose tebegieda „Pirmyn vergai nužemintieji“....
Socialdemokratai gali imtis ginti tuos, kurie nėra 2/3. Deklasuotus elementus, bomžus ir marginalus. Labai gaila, bet į šitą kategoriją Europoje patenka ir jaunimas. Jiems kuriama dosni socialinių pašalpų sistema, kuri neskatina dirbti. Jiems yra kuriamos mokyklos, kuriose nebeauklėjama, bet tik mokoma. Britanijoje socialdemokratai priešinasi “mokinio krepšelio” įvedimui, nes bijo, kad geresnės mokyklos taps dar geresnėmis ir padidės skirtumas tarp geresnių ir blogesnių mokyklų.
Lietuvos ir Klaipėdos socialdemokratai tokių sunkių uždavinių sau nekėlė ir dar kol kas nesiruošia kelti. Jų svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo bet kokia kaina likti visų lygių valdžioje. Būti valdžios partija. Klaipėdos socialdemokratų problema yra ta, kad mūsų miestas savo valdžios partiją jau turi. Klaipėdoje jų vietą užėmė Liberalcentristai. Ilgamečiam socialdemokratų lyderiui Valentinui Grečiūnui tai nebuvo problema ir jis pasitenkino “tyliojo patnerio” statusu, mainais už tai, kad visur ir visada bus atiduoda duoklė jo asmeniui ir jo nuopelnams Klaipėdai. Kai iš jo partijos vairą perėmė Sigitas Dobilinskas, spurdesiai prasidėjo, bet tai labiau panašėjo į lydekos spurdėjimą prarijus blizgę, pakirtus meškerę.
Kaip bekalbėtų politikos apžvalgininkai ar paprasti piliečiai, mūsų politinė sistema po truputį stabilizuojasi. Formuojasi dviblokinė sistema, viename kurios polių yra kairieji, kitame konservatoriai su liberalais. Visų mažesniųjų laukia politinės kapinės. Jei socialdemokratai nori Klaipėdoje turėti nors kokią įtaką, jie turi būti kažkokie. Liberalcentristai kol kas džiaugiasi socialdemokratų problemomis. Socialdemokratai gali džiaugtis Klaipėdos konservatorių problemomis. Bet A.Kubiliaus pergalė konservatorių partijos pirmininko rinkimuose rodo, kad konservatoriai toliau judės į politinio sprektro centrą. Ilgainiui sveikas protas ateis ir į Klaipėdos konservatorių gretas. Tada Klaipėdoje susiformuos konservatorių vs liberalų rinkiminė skiriamoji linija ir tai užsitvirtins ilgam. Jei Klaipėdos socialdemokratai iki to laiko neatsibus, jie Klaipėdai bus nebereikalingi.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą