Evaldas Jurkevičius. Pažadėtosios žemės šeimininkas

Prieš porą metų mūsų kino teatruose pasirodė tuomet naujas „Gladiatoriaus“ režisieriaus Ridlio Skoto filmas „Dangaus karalystė“. Šis filmas kalbėjo apie kryžiaus karus, kai kryžiuočių kariuomenė buvo užėmusi Jeruzalę. Pagrindinis filmo herojus buvo nesantuokinis barono sūnus, kuris Prancūzijoje buvo kalvis ir netikėtai paveldėjo bajoro titulą ir žemės sklypą pažadėtoje žemėje. Dauguma šio veikėjo dialogų buvo iš XXI ojo, bet ne iš XII amžiaus. Tuo geriau yra mums.
Šiame filme man labiausiai patiko du dialogai:
Pirmajame Jeruzalės karalius pagrindiniam herojui sakė: „Tėvas gali prašyti prisirišimo, karalius paklusnumo, bet už savo sielą esi atsakingas vienas pats. Stojęs prieš Dievo veidą negalėsi pasiteisinti, kad tau taip liepė daryti ar, kad garbė ir padorumas tuo metu nebuvo madoje“.
Antrajame mūsų herojus po visą dieną trukusių žemės darbų į Jeruzalės karalienės teigimą, kad jis dirbąs su tokiu užsidegimu, tarsi norėtų pastatyti antrąją Jeruzalę, sakė : „Tai yra mano pažadėtoji žemė ir aš būsiu jos nevertas, jei nesugebėsiu ja pasirūpinti“.
Jei šiandieniniame gyvenime man lieptų surasti žmogų, kuriam geriausiai tiktų šios dvi mano paminėtos frazės, man net nereiktų ilgai galvoti. Atsakymas būtų vienas – Evaldas Jurkevičius.
Tėvynės sąjungos kandidatas Baltijos rinkiminėje apygardoje Evaldas Jurkevičius ir yra toks žmogus. Žmogus, kuris yra savo pažadėtosios žemės savininkas, žmogus, kuriam garbė ir padorumas nėra tušti žodžiai. Evaldas yra tai, kuo turėtų didžiuotis mūsų partija, jis yra neginčijamas savo bendruomenės lyderis.
Prieš daugiau nei 10 metų Evaldas kartu su šeima persikėlė į Smeltės individualių kvartalą. Šis kvartalas buvo (ir tebėra) uosto rezervinėje teritorijoje, gyventojai atlikti gamtos reikalų bėgiojo į pastatus su širdutėmis. Šiame rajone nebuvo nei vienos asfaltuotos gatvės. Gyventojai netikėjo savo rajono ateitimi ir jam prilipino nelabai malonų „Šanchajaus“ vardą.
Pasiraitojęs rankoves Evaldas ėmėsi darbo. Dirbo taip, tarsi statytų Antrąją Jeruzalę. Prasidėjo nuo stadiono ir krepšinio aikštelių, talkų. Lašas po lašo ir buvo pastatyta bendruomenė. Šis rajonas dar turi daug problemų, tačiau šiandien (nepaisant uosto kaimynystės) jis yra gera vieta gyventi.
Vėliau sekė skulptūrų parkas. Kai skulptūrų parką „pamėgo“ įvairaus plauko vandalai ir savivaldybės valdininkai tik bejėgiškai gūžčiojo pečiais, esą įstatymai yra netobuli ir nieko neleidžia jiems padaryti, miesto valdžią šį uždavinį pavedė atlikti Evaldui. Kaip ir kiekvieną darbą, Evaldas su šia užduotimi susitvarkė. Susitvarkė, nes matė, kad tai yra iššūkis, o jis nebuvo pratęs pralaimėti. Dešimtys bemiegių naktų, lindėjimas krūmuose, skambučiai policijai, nepakantumas apsileidimui ir vandalams, žiniasklaidos ir visuomenė pagalba, parodė, kad įstatymai puikiai veikia, kai juos vykdo geras ir garbingas žmogus.
Šiandien Baltijos rinkiminėje apygardoje gyvenantys žmonės turi puikų pasirinkimą. Greta multimilijonierių verslininkų ir visokio plauko politikierių, mes visi turėtumėme pasirinkti Evaldą. Žmogų, kuris bus Baltijos rinkiminės apygardos lyderis ir šeimininkas.
Tai bus protingiausias pasirinkimas!