Kaip Plečkaitis verslą gaivino

Klaipėdos smulkaus verslo vystymo tarybos vadovas Aras Mileška dar metus pabendravęs su miesto savivaldybės valdininkais, galės įsisavinti naują veiklos nišą – nuosava galva griauti betono sienas. Po metų bendravimo su savivaldybe, ant galvos atsiranda mozolis, kuriam jokie privatūs mūrai jau nebebus baisūs. Kol dar vyksta kompetencijos įgavimo procesas – verslininkas jaučiasi neramiai ir šiek tiek pyksta. Esą Klaipėdos savivaldybė yra kurčia miesto verslo problemoms.

Iš tikrųjų tai netiesa. Kai kurioms miesto verslo problemos yra uždegama žalia šviesa. Štai praėjusiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės taryba pritarė tarybos nario Vidmanto Plečkaičio siūlymams ir nuo šiol verslininkas, norintis prekiauti miesto gatvėse ir viešosiose vietose savivaldybei turės pateikti pažymą, kad yra sumokėjęs KRATC rinkliavą už atliekų tvarkymą.

Tas pats politikas susimokė su kitais miesto ūkio komiteto nariais ir neleido Klaipėdos mieste atsirasti verslo įmonei, kuri supirkinėtų panaudotus plastikinius „bambalius“. Po šia tema pasirodžiusios straipsnio, buvau apkaltintas „miesto atliekų surinkimo sistemos griovimu“ ir kitais baisiais dalykais. Esu aiškiai įsitikinęs, kad ir darbar komentaruose bus aiškiai įrodyta, kad šios pažymos reikalavimas yra europinės svarbos dalykas, kad šių eilučių autorius tuščiai politikuoja, o dėl visko yra kaltas A.Kubilius.

Aš raginu gerbiamą Vidmantą toliau nesustoti ir „tobulinti“ atliekų tvarkymo sistemą. Pavyzdžiui miesto savivaldybė galėtų neleisti klaipėdiečiams tuoktis, kol jie nepristatys iš KRATC pažymos apie sumokėtą atliekų tvarkymo rinkliavą. Taip pat derėtų papildyti ir miesto laidojimo taisykles. Negali būti žmogus laidojamas, kol nesugebėjo atsiskaityti su visomis savivaldybės įmonėmis.

Gerbiamas Mileška nėra teisus. Mano aukščiau aprašytas pavyzdys įrodo, kad miesto savivaldybė verslą remia ir jam sukuria puikias egzistavimo sąlygas ir gerą teisinę bazę. Tiesiog prioritetai teikiami ne toms įmonėms.

Kaip liberalai ir libcentristais teisingus mokesčius įvedinėjo

Šių metų biudžeto svarstymo metu, pagaliau įvyko tai, ko niekas negalėjo susapnuoti – parlamentinių frakcijų lygiu susivienijo liberalios partijos. Jos mūru stojo ginti svarbiausių savo „vertybių“ – jokiu būdu neleisti apmokestinti turtingiausių visuomenės narių. Galingų automobilių apmokestinimas, prabangaus nekilnojamo turto apmokestinimas, abejoms liberalų partijoms buvo kaip buliui raudonas skuduras.
„Automobilių mokesčiai, brangaus nekilnojamo turto apmokestinimas biudžeto padėties nepakeis,- kalbėjo liberalai. (Po šiais žodžiais aš galiu pasirašyti, tačiau geriau jau apmokestinti brangų nekilnojamą turtą ir brangius automobilius nei įvesti progresinius mokesčius.) Šiame automobilių apmokestinimo chore aukštą natą „traukė“ ir vienas kolega liberalcentristas, kuris neturi ne tik galingo automobilio, bet ir vairavimo teisių. Nesvarbu, kad planuojami mokesčiai niekaip jo nepaliestų, Aristoteliškas teisingo polio sutvarkymo principas šiam žmogui buvo aukščiau visko.
Klaipėdos miestas nuo seno vadinamas liberalų tvirtove, todėl aišku, kad Klaipėdos valdžios sprendimai (Liberalų sąjūdžio ir Liberalų centro sąjungos koalicijos) atspindi geriausia ką turi tos partijos. Pagal Klaipėdos valdžios priimamus sprendimus, mes turėtumėme daryti išvadas, kaip abi šios partijos elgtųsi, jei būtų centrinėje valdžioje.
Brangių automobilių ir prabangaus nekilnojamo turto mokestis šalies situacijos nepakeis. Situaciją pakeis SPORTUOJANČIŲ VAIKŲ VISUOTINIS APMOKESTINIMAS. Būtent taip Klaipėdos miesto valdžia nusprendė išspręsti miesto sporto problemas.
Klaipėdos miesto sporto būklė yra tragiškai apverktina. Ji reikalauja reformų ir investicijų. Problema yra ta, kad miesto valdytojams jau 3 metus rodosi, kad visas jų problemas išspręs 10-20 litų mokestis. 2009 m. tokį sprendimą pavyko blokuoti. Dabartinėje miesto taryboje paprasčiausiai nebeliko ir sveiko proto ir dešiniųjų.
Šis sprendimas yra ydingas todėl, kad beveik visos šakos (išskyrus krepšinį, futbolą, plaukimą ir meninę gimnastiką) nesurenka pilnų grupių. Net ir 10 litų rinkliava, šią situaciją tik pablogins.
Sprendimo priėmėjams derėtų dažniau lankytis bažnyčioje. Ten jie pamatytų, kad pinigus reikia imti čia ir dabar, o nereikalauti pavedimų į banko sąskaitą. Dabar treneris bus priverstas bėgioti po tėvų namus ir reikalauti padaryti pavedimus. Net ir surinkus minėtus pinigus turiu įtarimą, kad sporto mokyklų finansinė padėtis nei kiek nepagerės. Paprasčiausia šia surenkama suma bus sumažintas finansavimas iš savivaldybės biudžeto.
Nėra didelė paslaptis tai, kad šiandien tėvai ir taip moka už vaikų dalyvavimą varžybose, prisideda prie aprangų ar inventoriaus pirkimo. Visiškai tikėtina, kad įvedus tokią rinkliavą, treneriams bus vis sunkiau prašyti tėvų prisidėti prie išvykų ar kitos veiklos finansavimo.
Sprendimas ampmokestinti sporto būrelius taip pat gali užkirsti kelią į sporto mokyklas vaikams iš skurdžių šeimų. Šio straipsnio komentaruose politikai tuoj puls mane „durninti“ ir sakys, kad socialiai remtini vaikai nuo mokesčio bus atleisti. Deja, savivaldybės biudžetui neduodant papildomai pinigų už tokių vaikų sportavimą, sporto įstaigos vadovas nuspręs pasirinkti ilgesnį litą, o ne gabesnį vaiką.

Kiek kainuoja ūkio komitetas?

Kol praėjusių metų pabaigoje mūsų mintis buvo apėmę rūpesčiai dėl pinigėlių laikomų “Snoro” banke, ir dėl biudžeto formavimo peripetijų, mūsų vietiniai “valdžiavyriai” taip pat sugebėjo pasižymėti. Praėjusių metų spalio 12-ąją dieną Klaipėdos miesto savivaldybėje posėdžiavo miesto ūkio komitetas. Šiame komitete posėdžiaujantys “valdžiūnai” nusipelno būti paminėti pavardėmis. Kai klaipėdiečius reikia laikyti kvailiais ir idiotais, partijų nebelieka – visi išrinktieji smagiai pučia į vieną dūdą. Minėtą dieną miesto ūkio komiteto nariai Audrius Vaišvila, Vidmantas Plečkaitis, Algirdas Grublys, Mindaugas Žilys,Vytautas Lupeika VIENBALSIAI nusprendė Klaipėdos mieste neleisti kurtis bendrovei, kuri iš mūsų visų supirkinėtų plastikinius „bambalius“.
Šių politikų nuomone, „trys centai“ yra ne pinigas, todėl bambalius pridavinėtų tik asocialūs asmenys. Tiesa ir pastarieji bambalių nerūšiuos – ims juos tiesiog iš konteinerių (vadinamųjų varpelių). Dar verslininkai buvo kaltinami esą jų statomi supirkimo punktai vizualiai terš miestą ir t.t.
Mano senelis man pasakodavo istoriją apie “smetonės” Lietuvos generolą, kuris adjutantui, nenorinčiam pakelti 1 cento monetos, sakė, kad žmogus nepakeliantis 1 ct. monetos nėra vertas to cento. Taigi minėtas ūkio komiteto sprendimas turėtų parodyti kiek yra verti minėti politikai. Ar trys centai yra pinigai turi spręsti miestiečiai, o ne politikai.
Valdžios vyrai vieningai pamiršo, kad prieš rinkimus žadėjo kurti naujas darbo vietas. Kiti žadėjo būdami valdžioje sumažinti mokesčius už šiukšles. Treti kalbėjo apie paramą verslui.
Tokios bendrovės atėjimas būtų prisidėjęs prie visų aukščiau išvardintų problemų sprendimo: pajamos už priduotus „bambalius“ galėtų kompensuoti šiukšlių rinkliavą (bent dalį), būtų sukurtos naujos darbo vietos ir paskatinta verslo iniciatyva.
Manęs visiškai nejaudina ar minėti verslininkai turės pakankamai žmonių, norinčių priduoti „bambalius“. Tai yra normali verslo rizika, kurią jie turėjo pasiskaičiuoti.Jei tai jie darė klaidingai, - jie bankrutuos. Keista, kad didžioji dalis komiteto narių, mano žiniomis, didžiausią laiką pradirbę valdiškose įmonėse ar įstaigose, aiškina verslininkams koks verslo modelis turi perspektyvą.
Šis verslas nesipelno iš žmonių nelaimių ar ydų. Jis uždirba pinigus, nes mūsų miestą daro gražesnį. Tačiau tokiam verslui Klaipėda parodė duris. Ar minėto komiteto nariai kada nors gins verslą ir verslininkus? Galiu lažintis, kad verslo laisvės gynimas taps prioritetu tada, kai reikės uždaryti kokią nors degtinės parduotuvę. Va tada valdžiažmogiai vieningai stos už verslo laisvę.

Draugovininkai sugrįžo

Visais laikais, visose tautose yra žmonių, kuriems energija liejasi per kraštus. Šie žmonės griauna visuomenės struktūrą ir nuolat ieško „teisybės“. Kiekvienos save gerbiančios visuomenės darbas yra tokių žmonių destrukcines galias nukreipti juodiems, bet reikalingiems darbams atlikti. Viduramžiais dėl tokių žmonių organizuodavo kryžiaus žygius – slapčia vildamiesi, kad maištaujantis riterijos jaunimėlis Palestinoje gaus galą. Po to sekė kelionės į Ameriką, sovietiniais laikais buvo BAM‘as ir komjaunuoliškos statybos. Tiesa, visuomet buvo maištininkų, kurie nedrįso ieškoti amerikų. Tokiems užtekdavo muštynių kaimo šokiuose.

Sovietų valdžia atsirado iš kaimo šokių mušeikų, kurie nenorėjo eiti į frontą I Pasaulinio karo metais. Komunistai puikiai suprato, kad žmonių šventas noras pasimušti privalo būti institucionalizuotas (kitaip sankant pajungti komunistų partijos reikmėms). Taip atsirado teisėti mušeikos, kurie dėvėjo raudonus raiščius ir save vadino draugovininkais. Raudoną raištį dėvintys chuliganai nesaugodavo viešosios tvarkos – jų didžiausias užsiėmimas būdavo pagauti inteligentiškos išvaizdos pasivaišinusį pilietį baukščiai bandantį patyliukais “parkulniuoti” namo. Tada raudonaraiščiai chuliganai be baimės griebdavo jį už parankių ir grasindami pristatyti į blaivyklą, iš nelaimėlio išsireketuodavo pinigų. Didesniam darbui šie vyrukai netiko, nes būdavo per bailūs.
Šiandien Lietuva tokiems chuliganams vietos nesurado, todėl jie patys ėmėsi veiklos. Bijodami gauti į galvą nuo chuliganų gatvėje, jie ėmėsi teroro prieš valstybės tarnautojus ir politikus. Mūsų visuomenėje sąmonė yra truputėlį keistoka - trys asmenys susibūrę į politinę partiją yra gauja vagių, o tie patys trys asmenys susibūrę į asociaciją staiga tampa pirmapradės būties, teisingumo ir teisėtumo gynėjais. Būten dėl tokio mūsų visuomenės požiūrio politikai ir valstybės tarnautojai tampa visuomeninių chuliganų psichologinio smurto taikiniu, kuris deklaruojamas kaip valdininkų visuomeninė kontrolė.
Vienas „visuomeninis draugovininkas“ save vadina valstybės bendrasavininkiu. Jis visiškai pamiršta, kad valstybė nėra UAB ir kad teisę į geresnį gyvenimą (ar apskritai teisę į gyvenimą) turi tik tie, kurie pasirengę už tai mirti. Aukojimasis dėl sociumo tokiam žmogui yra svetimas dalykas, todėl viskas ką jis sugeba – tai kvailais klausimais kankinti savivaldybės administracijos direktorę. Pastaroji, mano subjektyviu vertinimu, elgėsi netinkamai taip begėdiškai švaistydama mūsų tyliosios daugumos, jos darbo užmokesčiui, suneštus mokesčius ir nedrįsusi tokiems išsišokėliams parodyti durų.
Tas pats draugovininkas sugeba įžūliai kabinėtis prie kito politiko, kodėl pastarasis išdrįso jį išmesti iš Facebook‘o draugų. Tarsi politikas nebūtų žmogus ir neturėtų teisės revizuoti savo facebooko draugų sąrašo.
Antrasis, Klaipėdos miesto savivaldybę terorizuojantis draugovininkas, neteisėtai iš savivaldybės būsto iškeldino nuomininką ir savivaldybę įsuko į teismų karuselę. Šis draugovininkas naudojasi tuo, kad mūsų valstybė bijo pati savęs ir vietoje greito verdikto tūpčioja apie kvailiausio turinio draugovininko prašymus kaip čiabuviai apie kepamo misionieriaus šoninę. Kol vyksta bylinėjimosi procesas minėtas draugovininkas, pakėlęs galvą, vaikšto po savivaldybę ir ieško naujos teroro aukos. Su juo kartą teko susidurti ir man. Pokalbį teko nutraukti po penkių minučių, įsakmiai paprašius minėto piliečio apleisti kabinetą.
Trečioji draugovininkė surašė ir tarybos nariams padalino laišką, kuriame tiesiai per aplinkui apkaltino vieną tarybos narį parsidavimu, nepasivarginusi pateikti tokio reiškinio įrodymų. Ant tarybos nario išpylusi kibirą mėšlo, draugovininkė tuoj pat įsakmiu tonu pareikalavo, kad miesto meras pasiaiškintų, kodėl slaptu balsavimu tarybos nariai balsavo ne taip, kaip pastaroji norėjo. Įsisvajojusi apie liaudies valdžią, minėtos rašliavos autorė pamiršo, kad meras šiandien yra ne Šiaurės Korėjos stiliaus tironas, o viso labo tarybos pirmininkas, todėl negali žinoti kokiais interesais vedini savivaldybės tarybos nariai slapto balsavimo kabinoje darė žymas balsavimo biuletenyje. Juo labiau, miesto meras negali žinoti ką vienas tarybos narys kalbėjo su kitu tarybos nariu, ypač tada kai minėta draugovininkė neišdrįso įvardinti abiejų konfidencialiame pokalbyje dalyvavusių tarybos narių pavardžių.
Jei tokie draugovininkai save drįsta vadinti valstybės bendrasavininkiais, jiems derėtų prisiminti, kad jų pašnekovas yra toks pats „valstybės bendrasavininkis“, o ne Maximos pardavėja, kurią gali užgaulioti kiek telpa ir taip realizuoti savo psichologinius kompleksus. Aukščiausia pilietiškumo forma nūdienoje yra mylėti savo artimą, rūpintis bendraisiais reikalais, ar visuomenės nuskriaustaisiais, o ne lakstyti su filmavimo kamera šiltuose savivaldybės koridoriuose, chamavoti ir uždavinėti idiotiškus klausimus, kol tavo pašnekovas galutinai praras kantrybę.

Kur du pešasi laimi Puteikis

Socialiniuose tinkluose ir internetiniuose komentaruose verda visi miesto visuomenininkai. Jie užuodė „naują“ miesto valdžios korupcijos skandalą. Savivaldybės administracija, vadovaujama Juditos Simonavičiūtės ilgai „dengė“ neūkišką UAB „Poilsio parkas“ veiklą, o dabar nusprendė įmonę likviduoti ir jos svarbiausią turtą – Vasaros koncertų estradą - „padovanoti“ savo politiniam patronui Rimantui Taraškevičiui. Manęs niekas negali apkaltinti simpatijomis J. Simonavičiūtei ir R.Taraškevičiui, tačiau šiandien galiu pasakyti, kad administracijos pasiūlymas likviduoti UAB „Poilsio parkas“ yra teisingas žingsnis.

Šiuo žingsniu svarbiausias bendrovės turtas – Vasaros koncertų estrada ir autoserviso pastatai H.Manto ir P.Lideikio gatvės sankryžoje iš įstatinio UAB kapitalo sugrįš į miesto savivaldybės balansą. Taip dings pavojus, kad įmonės bankroto atveju šis turtas bus parduotas iš varžytinių. Nors savivaldybei priklauso 97% UAB “Poilsio parkas” akcijų iš tikrųjų Vasaros estrada nepriklauso savivaldybei. Savivaldybė gali Vasaros koncertų estradą išpirkti arba ant bankroto slenksčio stovinčią įmonę likviduoti.
Man yra keista, kad parko atgaivinimo iniciatoriai nemato skirtumo tarp UAB „Poilsio parkas“ ir pačio parko. Nors pavadinimas yra tas pats, tačiau šie du objektai daugiau jokių bendrumų neturi. Žemė, kurioje seniau veikė atrakcionų parkas, o dabar biudžeto ir Europos sąjungos pinigais bus atnaujintas, visada priklausė savivaldybei. Tos žemės nebus galima perduoti jokiam UAB‘ui ar AB‘ui, nes ES paramos dėka sukurti objektai negali būti naudojami komercinei veiklai vystyti ir generuoti pelno. Šiuo metu per didelė prabanga yra laikyti veikiantį UAB, kuris pajamas gauna tik iš autoserviso nuomos. Tai reikėjo daryti seniau ir neleisti kauptis nuostoliams, tačiau geriau tai padaryti vėliau negu niekada.
Taip pat reikia atmesti ir parko gaivinimo iniciatorės Jolantos Norkienės per Naglį Puteikį „stumiamą“ įdėją UAB „Poilsio parkas“ reorganizuoti į viešąją įstaigą.
Praeitą kadenciją Klaipėdos miesto taryba likvidavo VšĮ „Žalgirio stadionas“. Stadionas, kaip matau, nesugriuvo – pats turtas buvo atiduotas valdyti Kūno kultūros ir rekreacijos centrui, kuris tai daro profesionaliai ir atsakingai. Šiandien Viešosios įstaigos statusą (be kelių nedidelių išimčių) turi tik medicinos įstaigos. Taip yra todėl, kad jos savo paslaugas parduoda Teritorinėms ligonių kasoms. Įstaigos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto paprastai turiu biudžetinės įstaigos statusą. Taip yra todėl, kad biudžetinę įstaigą savivaldybė gali remti tiesiogiai, o viešąją įstaigą – pirkdama jos teikiamas paslaugas. O parduodant paslaugas yra valstybei yra mokamas PVM. Taip paslauga tampa brangesnė penktadaliu. Jei p. J.Norkienė nemano, kad sutvarkytą poilsio parką reiktų aptverti tvora ir už lankymą lupti pinigus, vadinasi parko tvarkymas ir priežiūra turės būti finansuojamas iš savivaldybės biudžeto. Pavesdami tai daryti biudžetinei įstaigai, mes sutaupome pridėtinės vertės mokestį, kurį bus galima paskirti tam pačiam parkui puoselėti.
Judita Simonavičiūtė padarė klaidą, kad į darbo grupę neįtraukė Jolantos Norkienės. J. Norkienė padarė klaidą, aplink save susibūrusi visuomenininkus-skandalistus. Klaidą padarė ir meras Vytautas Grubliauskas. Jis savo visuomeninei padėjėjai nesiteikė kvalifikuotai paaiškinti problemos esmės ir su J.Simonavičiūte susodinti prie bendro stalo. Vienintelis šios situacijos laimėtojas – Naglis Puteikis.