Klaipėdos miesto tarybos narys Rolandas Bražinskas klaipėdiečius pradžiugino savo idėjomis kaip, jo žodžiais sakant, „…efektyviai greitai, neskausmingai miesto biudžetui bei naudingai miestiečiams spręsti automobilių stovėjimo aikštelių plėtros problemas miegamųjų rajonų kiemuose.” Deja tenka pasakyti, kad ilgamečio tarybos nario pasiūlymai problemų nespręstų nei greitai, nei efektyviai nei neskausmingai.
Nes:
1. Siūlomas projektas gal būt padėtų tik tiems kiemų gyventojams, kurių kvartalo viduje yra riebus investuotojų dėmesio vertas žemės skypas. Jei aplink nėra patogaus laisvo žemės skypo, problemos sprendimas ir toliau nepajuda iš mirties taško (Problemos sprendimas neefektyvus)
2. Mes negalime būti tikri, kad Klaipėdos mieste yra rinkos poreikis minėtiems privataus verslo objektams – degalinėms, autoservisams ir plovykloms. Man taip pat kelia rimtų abejonių, kad valstybinės žemės perdavimas tokiai veiklai vykdyti yra suderimas su koncesijos įstatymo nuostatomis. Kita vertus nesuprantamas yra noras viską daryti supainiotai ir nekonkrečiai. Kodėl tokiu atveju sklypo paprasčiausiai neparduoti, o už gautus pinigus įrengti mašinų stovėjimo aikštelių? (Problemos sprendimas neskausmingas miesto biudžetui).
3. Gaila, kad tarybos narys tokių idėjų nereiškė 2008 metais. Šiuo metu yra pradėti rengti visų daugiabučių namų kvartalų detalieji planai. Jiems finansavimas buvo skirtas 2009 metų biudžete. Jei tuometinė taryba būtų pritarusi tokiai R.Bražinsko iniciatyvai, kvartalus projektuojantis architektas, galėjo atrinkti potencialiai investiciniams projektams patrauklius žemės sklypus. Šiandien ši iniaciatyva griautų visą planavimo sistemą. Tai nukelia problemos sprendimą į dar tolesnę perspektyvą. (Problemos sprendimas greitai)
4. Šios iniciatyvos autorius visiškai ignoruoja piliečių požiūrį galimą užstatymo intensyvinimą jų gyvenamųjų namų kaimynystėje. Tai neišvengiamai iššauks protestus ir supjudys vienus kaimynus su kitais. Labai gaila, kad tarybos narys nenagrinėjo galimybių kaip galima išspręsti automobilių parkavimo problemas, neprievartaujant gyventojų į savo gyvenąmąją aplinką įsileisti svetimkūnį. (problemos sprendimas neskausmingas mietiečiams)
Labai gaila, kad Rolando straipsnyje gausu ir faktinių klaidų, kurių neturėtų daryti politikas, ketverius praėjusios kadencijos metus dirbęs miesto teritorijų planavimo komitete. Darant kvartalų detaliuosius planus ne visa žemė yra priskiriama vienam ar kitam namui. Dažniausiai aplink namą yra formuojamas žemės skypas reikalingas namui funkcionuoti, o visa likusi teritorija lieka valstybine žeme. Būtent todėl namo gyventojai negali įsirengti sau mašinų stovėjimo aikštelių, nes dažniausiai jų namui priskiriamas žemės skypo riba brėžiama vos du metrai nuo namo sienos.
Automobilių aikštelių problema miegamuosiuose rajonuose pajudės iš mirties taško kai valdžia nustos būti šunimi ant šieno. Praėjusioji valdžia negalėdama padaryti aikštelių savo lėšomis jų neleido padaryti niekam. Rolandas Bražinskas siūlo padaryti šunį žoliaėdžiu.
Daugiabučių namų kiemuose plėsti mašinų stovėjimo aikšteles biudžeto sąskaita nebūtų sąžininga ir todėl, kad mes palengvintumėme sąlygas tik automobilistams, tačiau už aikšteles mokėtų visi – net ir tie, kurie automobilio iš viso neturi.
Miesto valdžia vietoj to, kad pati įrenginėtų stovėjimo aikšteles turėtų sukurti sistemą, kaip leisti žmonėms patiems įsirengti stovėjimo aikšteles manais už ilgalaikę teisę ten statyti savo automobilį. Kvartalų detalieji planai bus baigti rengti 2013 metais, žmonių nepiktins naujų statybų invazija, o procesai judės greitai, neskausmingai gyventojams ir miesto biudžetui. Miestiečiams bus suteikta pasirinkimo galimybė: arba strimgalviais lėkti namo ir ieškoti kur pasistatyti automobilį nemokamai arba sukrapštyti pinigėlių ir parvairuoti savo plieninį draugą į jam oficialiai skirtą stovėjimo vietą. Būtent tokio pasirinkimo nesuteikia Rolando Bražinsko planas.
2011-06-22
Darbo partijos idėjinės tapatybės problemos Klaipėdoje. Kiekviena virėja gali valdyti valstybę ?
Darbo partija Klaipėdos mieste turi senas, valdymo tradicijas ir ilgą patirtį. Savo gebėjimus valdyti ji rodo ne žodžiais, o darbais. Štai Klaipėdos mieste jau ilgą laiką sportui vadovauja Darbo partijos atstovas Irenijus Zaleckis. Šis sporto specialistas dirba ramiai, nesiblaškydamas, vengdamas žurnalistų objektyvų. Tačiau tai netrukdo jam gerai atlikti savo pareigų: miesto sporto bazės pasižymi pavyzdinga tvarka. Pats sporto skyriaus vedėjas yra aktyvus ne tik tarnyboje, bet ir išsiskiria aktyvia visuomenine podarbine veikla. Žodžiu Irenijus Zaleckis iš tiesų simbolizuoja geriausias Darbo partijos savybes, todėl šiandien užima aukščiausias pareigas Klaipėdos miesto savivaldybėje.
Irenijus Zaleckis toli gražu nėra vienintelis Klaipėdos savivaldybėje pasižymėjęs Darbo partijos atstovas. Kiti yra taip pat nusipelnę, tiesa jie klaipėdiečių labui darbovosi ne taip širdingai. Štai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja dirbo tokia Daiva Paulauskienė. Jos pavaldiniai ir departamentų direktoriai teigė, kad mielesnio žmogaus nėra matę. Visada sąmojinga moteris buvo visų savivaldybės vakarėlių siela. Tiesa tie patys žmonės pamiršdavo įvardinti šios mielos ir garbingos moters darbinių nuopelnų. Tokių nuopelnų nelabai prisimenu ir aš. Tiesa ši moteris savo principinga veikla kažkuo papiktino Bronislovą Lubį ir jis su savo tvora po Palangą vaikėsi šios nelaimingos, tačiau labai geros moteriškės automobilį. Kai jam pavyko pasivyti jis su šita tvora automobilį sudaužė. Tiesa atvykę policijos pareigūnai konstatavo kiek kitokią įvykių versiją.
Trečias žymus Klaipėdos miesto darbietis Alfonsas Bargaila labiau garsėjo savo noru bylinėtis su moterimis. Tarybos posėdyje netraukiamas už liežuvio A.Bargaila skelbė tiesos neatitinkančią informaciją. Tarybos narei E.Odebrecht komiteto posėdyje pasakius, kad politikas apsimelavo, darbietis įsižeidė ir pabandė grąsinti teismais. Pradžioje A.Bargaila bandė kabinėtis prie mano pateiktų įrodymų, bet priremtas prie sienos miesto tarybos etikos komisijoje ėmė slėptis už besilaukiančios savo darbuotojos pečių- esą ji jo neinformavusi.
Visi šie mano įvardinti faktai nėra atsitiktinumai ar žmogiškojo siplnumo įtakoti laikini nuopoliai. Tai yra Darbo partijos idėjinės ir sisteminės tapatybės problema. Problema kai už pasakytus žodžius nebenorima atsakyti. Problema, kai politikai naudojasi tuo, kad politiniai debatai mūsų žiniasklaidoje yra mirę ir dėl jų pasakytų nesąmonių jie nebus išjuokti.
2004 metais debatuose televizijoje Antanas Bosas konservatorių lyderiui įteikė savo knygą. Tai buvo arogantiškas žingsnis, kuriuo buvęs megztinių pardavėjas pasityčiojo iš mokslininkų šeimos palikuonio, politikos ringo sunkiasvorio. Tiesa, kaip vėliau parodė laikraščiai, dovanodamas savo knygą, A.Bosas greičiausiai buvo pamiršęs pats ją perskaityti.
Kitas žmonių gerovei nusipelnęs darbietis Kęstutis Daukšys kiekviename žodyje reikalauja, kad valdžia remtų verslą. Tiesa būtent jo iniciatyva Seime buvo atmesta Ūkio ministro teikiama iniciatyva sumažinti UAB steigimui reikalinga pirminė pinigų suma. Reikalavimas, kad ši suma siektų 10000 lt yra kvailas, neturintis jokio loginio pagrindo. Tačiau tai visiškai žlugdo naujų paslaugų ar IT firmų kūrimą, kurios būtų paremtos ne staklėmis, o personalo protu ir darbu. Deja, ši idėja neatitiko K.Daukšio požiūrio. Šiam politikui valstybės parama verslui, reiškia paramą jo įmonėms ir trukdymą įsikurti naujos įmonėms, kurios galėtų sukurti konkurenciją ponui Daukšiui priklausančiam kilimų fabrikėliui.
Šiame „nežiūrėk ką aš darau, o daryk ką aš sakau“ populistinės partijos veikėjų chore K.Daukšys vis viena buvo pralenktas savo partijos bendražygio ir vedlio Viktoro Uspaskich. Šis politikas neseniai išplatino štai tokio turinio pamąstymus apie tai kaip teisingai sutvarkyti valstybę:
“Idėja įvesti progresinius mokesčius iš esmės yra teisinga. Dar 2008 m. — Seimo kadencijos pradžioje buvo užregistruotas mano pasiūlymas, kuriame matyti, jog palaikau progresinius mokesčius, bet su sąlyga, kad jų taikymas iš karto atneštų naudos žmogui, darbuotojui. Mano pasiūlyme buvo teigiama, kad sutinkame apmokestinti dideles pajamas, bet tuo pat metu sumažinti pajamų mokestį mažus atlyginimus gaunantiems žmonėms, kad jie iškart gautų apčiuopiamos naudos. Tokiems progresiniams mokesčiams pritariu. Tačiau šiuo metu siūlomi modeliai yra neteisingi, nes pagal juos daugiau uždirbančiųjų pinigai eitų į biudžetą, bet nepasiektų gaunančių mažiau.
Pats tikslas sumažinti atskirtį tarp didelius ir mažus atlyginimus gaunančių žmonių nėra pasiektas ir šį mokestį iš progresinių tektų pavadinti "pavydo" mokesčiu. Tai reiškia, kad iš daugiau gaunančio mes atimame, bet mažiau gaunančiam — neduodame.“
Aš asmeniškai esu prieš progresinius mokesčius. Manau, jie nepasieks tikslo, sumažinti nelygybę ir bus naudingi tik tų mokesčių administravimu suinteresuotiems valdininkams. Tačiau p. Viktoras vienu metu sugeba būti ir mano, ir socialdemokratų pusėje. Kitaip sakant Viktoras, net ir biologiškai būdamas vyru – sugeba būti truputį nėščias.
Taigi apibendrindami šias mintis galime teigti, jog Darbo partija yra saujelė oportunistų, kurie naudojasi tuo, kad Lietuvoje jau seniai mirė politiniai debatai ir politikai gali pliurpti bet ką, už tai nesusilaukdami bausmės. Darbo partijos lyderis V.Uspaskich tuo meistriškai naudojasi. Gi jo vadovaujama partijos “chebra” Klaipėdoje tokiais savo lyderio bruožais nepasižymi. Visa ką jie gali pasiekti, tai bandyti prisiklijuoti prie Uspaskicho traukinio vildamiesi taip gauti kelis varganus tarybos narių mandatus. Tai yra stambi Darbo partijos pergalė. Jei mieste būtų politiniai debatai ir rimta diskusija dėl miesto problemų visi protingi žmonės pamatytų, kad darbo partija yra prakutusių exvirėjų (manančių, kad sugeba valdyti valstybybę) gauja, kuri siekia pagaminti dar daugiau virėjų, kad pastarieji už juos balsuotų.
2011-06-15
Partijų idėjinės tapatybės problemos Klaipėdoje. Tvarka be Teisingumo
Praėjusios kadencijos miesto taryboje buvo viena partija su kuria buvo neįmanoma nieko doro nuveikti. Tai partija „Tvarka ir teisingumos“. Pasirinkusi tokį skambų pavadinimą, ši partija nesugebėjo Klaipėdoje suderinti dviejų šio pavadinimo dalių – Tvarkos ir teisingumo. Ten kur partijoje buvo tvarka, nebuvo teisingumo, o kur buvo teisingumas, partijos veiksmuose kerojo visiška betvarkė.
Tvarka ir teisingumas pirmieji po 2007-ųjų metų rinkimų atlėkė pas mumis (konservatorius) siūlydamiesi kurti koaliciją ir „išdurti“ LiCS. Kol vyko koalicijos derybos, jų partijos atstovai nuolat kurstydavo mūsų nepasitikėjimą savo partijos nariais. Galop paskutinę minutę, jie mumis paprasčiausiai išdavė. Naglis Puteikis tuo metu pasakojo, kad dviem TiT atstovams (V.Bernotui ir B.Šimkui) už tai buvo sumokėta po 35 tūkstančius litų. Šiandien tokius Naglio Puteikio pareiškimus priimu, kur kas šalčiau, tačiau kaip sakoma...kas gali paneigti galimybę.
Valerionas Bernotas, šios partijos Klaipėdos skyriaus vadas, pirmininkavo tarybos socialinių reikalų komitetui. Komiteto posėdžiuose jis nenuveikė nieko doro, tik žiūrėjo į burną savivaldybės administracijai ir neskaitydamas tarybos sprendimų projektų, skubėdavo jiems pritarti. Tvarka ir teisingumas pritarė visiems „nežmoniškiems“ tarybos sprendimams, kuriuos po to ši partija atsivedėjusi kritikuodavo: kėlė šilumos, vandens, autobusų kainas, statė arenas, jungė vaikų centrus, balsavo už visus privatizavimo sandorius.
Artėjant rinkimams V.Bernotas nusprendė, kad metas vėl prisiminti meilę liaudžiai ir po kelių politinių viražų iš valdančiosios daugumos pasitraukė. V.Bernotas šioje vietoje nebuvo originalus. Tokias idėjines tapatybės problemas demonstruoja visi TiT astovai pradendant pačiu R.Paksu. Dar anuomet nepavykusiuose Prezidento rinkimuose, R.Paksas teigė, kad Lietuva yra padalinta į dvi dalis: visko pertekusį vakarų manieras demonstruojantį „elitą“ ir tikrą liaudies pirmapradį tyrumą ir valstietišką išmintį išsaugojusią II Lietuvą, kuriam jis ir turįs garbės atstovauti.
Man visuomet keisčiausia buvo tai, kaip R.Paksas sugeba širdingai keikti elitą, kai pats, jo žmona, dukra, žentas nenulipa nuo tuo paties „elito“ žurnalų. Šiuose žurnaluose R.Paksas nedemonstruoja valstietiško kuklumo iš išminties. Šiuse žurnaluose R.Paksas nedemonstruoja ir vakarietiškos aristokratinės elegancijos. Viską ką sugeba demonstruoti R.Pakso aplinka šiuose žurnaluose – naujiesiems turtuoliams būdinga besaikė ir neskoninga prabanga.
Gal būt R.Pakso „pijarščikai“ žino, kad jo rinkėjai yra kvaili. Jie slapčia varvins seilę ir džiaugsis, kad bent vienas iš jų (jų lyderis) pakliuvo ant žurnalų viršelių. Tačiau šito nebeužtenka. Jau kuris laikas visuomenės nuomonių apklausose, TiT rinkimų razultatais nežiba. Tas pats jų laukia ir Klaipėdoje. Per keturis metus TiT Klaipėdos mieste neteko apie 1,5 tūkstančio rinkėjų balsų. Kadangi per keturis metus, rinkėjų aktyvumas padidėjo, šis sumažėjimas buvo labai skaudus. TiT neteko vieno mandato ir koalicijos kūrimuose nevaidina jokio žymaus vaidmens. Rusų aljansas, turėdamas tris vietas, kontroliuoja administracijos direktoriaus pavaduotoją, socialinių reikalų komitetą. Tuo tarpu tiek pat vietų turintys tvarkiečiai tegavo du antraeilės svarbos komitetus. TiT pademonstravo, kad Klaipėdoje jie nori būti valdžioje bet kokia kaina. Tačiau valdančiosios koalicijos branduolys parodė jų vietą valdančiojoje koalicijoje.
2011-06-01
Partijų idėjinės tapatybės problemos Klaipėdoje II. Jei socdemai neatsibus, jie bus nebereikalingi
Kai pirmą kartą bolotiravausi į miesto tarybą, socialdemokratai sugebėjo agitaciniame plakate nusifotografuoti nuogi. Tada nei man, nei socialdemokratams nepavyko laimėti tarybos nario mandatų, bet socdemų rinkimų kampanija bent jau buvo originali ir garbinga. Socialdemokratai suprato, kad veikdami garbingai Klaipėdoje mandatų nelaimės, todėl daugiau tokios klaidos nebekartojo.
2011 metais Klaipėdos socialdemokratai ėmėsi visų negarbingiausios politinės kovos priemonių, kokios tik buvo sugalvotos. Pirmiausia socialdemokratai pradėjo nuo to, kad surengė piketą prie Klaipėdos savivaldybės, kuriame protestavo prieš politiką, kurią vykdė jų pačių deleguotas administracijos direktorius. Po to kandidatė į tarybos narius Lilija Pertraitienė ėmėsi kurstyti socialinę nesantaiką ir šmeižti Klaipėdos daugiabučius namus administruojančias bendroves. Vienintelis jiems mestas kaltinimas buvo tas, kad jos yra privačios. Tiesa drg. Lilija pamiršo paminėti, kad viena jų buvo parduota tada, kad miesto „premjeru“ dirbo jos partijos bičiulis A.Každailevičius. Galų gale, Klaipėdos socialdemokratai atsitokėję pamatė, kad neturi partijos lyderio ir kaip slavų gentys savo lyderiu pasidarė „variagą“, kuris apdariai nepamiršdavo visomis įmanomomis progomis pabrėžti esąs nepartinis. Tai buvo perteklinis veiksmas, nes visi matė, kad Klaipėdos socialdemokratų sąrašo lyderis su demokratija turi bendro tiek pat, kiek jūsų kuklus tarnas su baletu.
A.A. A.M.Brazausko laikais socialdemokratai idėjomis neblizgėjo, tačiau pasižymėjo nepaprasta organizacine disciplina. Be to socialdemokratai visada ir visomis progomis stengėsi būti valdžioje. Palengva jie suaugo su valstybės tarnautojais, ėmė ginti jų ir „biudžetinių verslininkų“ interesus. Būtent dėl tos priežasties mūsų valstybėje taip klestėjo reguliavimų, leidimų ir neatsakomybės kultūra. Todėl valstybės aparatas „pampo“, nes taip socialdemokratai didino savo rinkėjų skaičių. Dėl to valdant socialdemokratams, nejudėjo progresiniai mokesčiai. Socialdemokratai žinojo, kad norėdami surinkti daugiau pinigų turės apmokestinti savo rinkėjus – valstybės tarnautojus.
Kartais socialdemokratai ir grįždavo prie savo „šaknų“. Bet tai buvo tik „oro pavirpininimai“, o ne realūs politiniai veiksmai. Net tradicinis socialdemokratų elektoratas – žemės ūkio darbuotojai ir kaimo gyventojai po truputį ima suvokti, kad žemės ūkio problemas geriausiai išspręs modernūs ūkiai, o ne svajonės apie greitai sugrįšiančius kolūkius.
Iš tikro socialdemokratai ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje turi idėjinės tapatybės problemų. Europoje, kuri daugiau nei 2/3 priklauso viduriniajai klasei, yra baigę universitetus, turi namus, automobilius, atostogauja užsienyje, nelabai imponuoja partija, kuri savo susirinkimuose tebegieda „Pirmyn vergai nužemintieji“....
Socialdemokratai gali imtis ginti tuos, kurie nėra 2/3. Deklasuotus elementus, bomžus ir marginalus. Labai gaila, bet į šitą kategoriją Europoje patenka ir jaunimas. Jiems kuriama dosni socialinių pašalpų sistema, kuri neskatina dirbti. Jiems yra kuriamos mokyklos, kuriose nebeauklėjama, bet tik mokoma. Britanijoje socialdemokratai priešinasi “mokinio krepšelio” įvedimui, nes bijo, kad geresnės mokyklos taps dar geresnėmis ir padidės skirtumas tarp geresnių ir blogesnių mokyklų.
Lietuvos ir Klaipėdos socialdemokratai tokių sunkių uždavinių sau nekėlė ir dar kol kas nesiruošia kelti. Jų svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo bet kokia kaina likti visų lygių valdžioje. Būti valdžios partija. Klaipėdos socialdemokratų problema yra ta, kad mūsų miestas savo valdžios partiją jau turi. Klaipėdoje jų vietą užėmė Liberalcentristai. Ilgamečiam socialdemokratų lyderiui Valentinui Grečiūnui tai nebuvo problema ir jis pasitenkino “tyliojo patnerio” statusu, mainais už tai, kad visur ir visada bus atiduoda duoklė jo asmeniui ir jo nuopelnams Klaipėdai. Kai iš jo partijos vairą perėmė Sigitas Dobilinskas, spurdesiai prasidėjo, bet tai labiau panašėjo į lydekos spurdėjimą prarijus blizgę, pakirtus meškerę.
Kaip bekalbėtų politikos apžvalgininkai ar paprasti piliečiai, mūsų politinė sistema po truputį stabilizuojasi. Formuojasi dviblokinė sistema, viename kurios polių yra kairieji, kitame konservatoriai su liberalais. Visų mažesniųjų laukia politinės kapinės. Jei socialdemokratai nori Klaipėdoje turėti nors kokią įtaką, jie turi būti kažkokie. Liberalcentristai kol kas džiaugiasi socialdemokratų problemomis. Socialdemokratai gali džiaugtis Klaipėdos konservatorių problemomis. Bet A.Kubiliaus pergalė konservatorių partijos pirmininko rinkimuose rodo, kad konservatoriai toliau judės į politinio sprektro centrą. Ilgainiui sveikas protas ateis ir į Klaipėdos konservatorių gretas. Tada Klaipėdoje susiformuos konservatorių vs liberalų rinkiminė skiriamoji linija ir tai užsitvirtins ilgam. Jei Klaipėdos socialdemokratai iki to laiko neatsibus, jie Klaipėdai bus nebereikalingi.
2011 metais Klaipėdos socialdemokratai ėmėsi visų negarbingiausios politinės kovos priemonių, kokios tik buvo sugalvotos. Pirmiausia socialdemokratai pradėjo nuo to, kad surengė piketą prie Klaipėdos savivaldybės, kuriame protestavo prieš politiką, kurią vykdė jų pačių deleguotas administracijos direktorius. Po to kandidatė į tarybos narius Lilija Pertraitienė ėmėsi kurstyti socialinę nesantaiką ir šmeižti Klaipėdos daugiabučius namus administruojančias bendroves. Vienintelis jiems mestas kaltinimas buvo tas, kad jos yra privačios. Tiesa drg. Lilija pamiršo paminėti, kad viena jų buvo parduota tada, kad miesto „premjeru“ dirbo jos partijos bičiulis A.Každailevičius. Galų gale, Klaipėdos socialdemokratai atsitokėję pamatė, kad neturi partijos lyderio ir kaip slavų gentys savo lyderiu pasidarė „variagą“, kuris apdariai nepamiršdavo visomis įmanomomis progomis pabrėžti esąs nepartinis. Tai buvo perteklinis veiksmas, nes visi matė, kad Klaipėdos socialdemokratų sąrašo lyderis su demokratija turi bendro tiek pat, kiek jūsų kuklus tarnas su baletu.
A.A. A.M.Brazausko laikais socialdemokratai idėjomis neblizgėjo, tačiau pasižymėjo nepaprasta organizacine disciplina. Be to socialdemokratai visada ir visomis progomis stengėsi būti valdžioje. Palengva jie suaugo su valstybės tarnautojais, ėmė ginti jų ir „biudžetinių verslininkų“ interesus. Būtent dėl tos priežasties mūsų valstybėje taip klestėjo reguliavimų, leidimų ir neatsakomybės kultūra. Todėl valstybės aparatas „pampo“, nes taip socialdemokratai didino savo rinkėjų skaičių. Dėl to valdant socialdemokratams, nejudėjo progresiniai mokesčiai. Socialdemokratai žinojo, kad norėdami surinkti daugiau pinigų turės apmokestinti savo rinkėjus – valstybės tarnautojus.
Kartais socialdemokratai ir grįždavo prie savo „šaknų“. Bet tai buvo tik „oro pavirpininimai“, o ne realūs politiniai veiksmai. Net tradicinis socialdemokratų elektoratas – žemės ūkio darbuotojai ir kaimo gyventojai po truputį ima suvokti, kad žemės ūkio problemas geriausiai išspręs modernūs ūkiai, o ne svajonės apie greitai sugrįšiančius kolūkius.
Iš tikro socialdemokratai ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje turi idėjinės tapatybės problemų. Europoje, kuri daugiau nei 2/3 priklauso viduriniajai klasei, yra baigę universitetus, turi namus, automobilius, atostogauja užsienyje, nelabai imponuoja partija, kuri savo susirinkimuose tebegieda „Pirmyn vergai nužemintieji“....
Socialdemokratai gali imtis ginti tuos, kurie nėra 2/3. Deklasuotus elementus, bomžus ir marginalus. Labai gaila, bet į šitą kategoriją Europoje patenka ir jaunimas. Jiems kuriama dosni socialinių pašalpų sistema, kuri neskatina dirbti. Jiems yra kuriamos mokyklos, kuriose nebeauklėjama, bet tik mokoma. Britanijoje socialdemokratai priešinasi “mokinio krepšelio” įvedimui, nes bijo, kad geresnės mokyklos taps dar geresnėmis ir padidės skirtumas tarp geresnių ir blogesnių mokyklų.
Lietuvos ir Klaipėdos socialdemokratai tokių sunkių uždavinių sau nekėlė ir dar kol kas nesiruošia kelti. Jų svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo bet kokia kaina likti visų lygių valdžioje. Būti valdžios partija. Klaipėdos socialdemokratų problema yra ta, kad mūsų miestas savo valdžios partiją jau turi. Klaipėdoje jų vietą užėmė Liberalcentristai. Ilgamečiam socialdemokratų lyderiui Valentinui Grečiūnui tai nebuvo problema ir jis pasitenkino “tyliojo patnerio” statusu, mainais už tai, kad visur ir visada bus atiduoda duoklė jo asmeniui ir jo nuopelnams Klaipėdai. Kai iš jo partijos vairą perėmė Sigitas Dobilinskas, spurdesiai prasidėjo, bet tai labiau panašėjo į lydekos spurdėjimą prarijus blizgę, pakirtus meškerę.
Kaip bekalbėtų politikos apžvalgininkai ar paprasti piliečiai, mūsų politinė sistema po truputį stabilizuojasi. Formuojasi dviblokinė sistema, viename kurios polių yra kairieji, kitame konservatoriai su liberalais. Visų mažesniųjų laukia politinės kapinės. Jei socialdemokratai nori Klaipėdoje turėti nors kokią įtaką, jie turi būti kažkokie. Liberalcentristai kol kas džiaugiasi socialdemokratų problemomis. Socialdemokratai gali džiaugtis Klaipėdos konservatorių problemomis. Bet A.Kubiliaus pergalė konservatorių partijos pirmininko rinkimuose rodo, kad konservatoriai toliau judės į politinio sprektro centrą. Ilgainiui sveikas protas ateis ir į Klaipėdos konservatorių gretas. Tada Klaipėdoje susiformuos konservatorių vs liberalų rinkiminė skiriamoji linija ir tai užsitvirtins ilgam. Jei Klaipėdos socialdemokratai iki to laiko neatsibus, jie Klaipėdai bus nebereikalingi.
2011-05-23
Partijų idėjinės tapatybės problemos I Liberalų ir centro sąjunga. Valgoma ir tuo patenkinta
Esame lietuviai, todėl mums labiausiai patinka kaip dega kaimyno tvartas. Patinka pasiknaisioti po svetimus baltinius. Ir radiniais pasidalinti su visu pasauliu. Seniau tai darę asmenys buvo vadinami pletkininkais, o šiandien – jie vadinami blogeriais. Rinkimai į miesto tarybą baigėsi, aistros atvėso, valdžia suformuota, o gandai pilasi kaip lietus per septynių miegančių brolių dieną. Savo pasvarstymus nutariau pradėti nuo liberalcentristų. Viena vertus po keturių metų liežuvis dar neatšipo nuo riebių epitetų, kuriais apdovanodavau buvusį miesto merą, kita vertus pažiūrėsime kaip pavyks padaryti donskiškai ramiai – „be pykčio“. Žinoma prižadu skaitytojams, kad tai nors ir pirma, tačiau toli gražu ne paskutinė mano analizuojama partija.
Rimanto Taraškevičiaus vadovaujami liberalcentristai Klaipėdoje ėjo į rinkimus subūrę ko gero patį stipriausią rinkimų sąrašą. Tiesa, subūrę tokį stiprų sąrašą jo nesugebėjo kaip reikiant įsukti ir jo išreklamuoti. LICS kampanija Klaipėdoje buvo blankoka - 2007 metais Taraškevičius sugebėjo pastatyti save kaip alternatyva Nagliui Puteikiui ir Klaipėdos konservatoriams. Būnant valdžioje nelabai kas kito ir lieka: tik gąsdinti rinkėjus, kad geriau balandis rankoje, nei jautis girioje. 2011 – ųjų rinkimuose R.Taraškevičius tos pačios rinkimų technologijos nebedrįso pritaikyti liberalų atžvilgiu. Viso to neryžtingumo rezultatas – dvi liberalams atiduotos vietos taryboje, prarastas mero postas.
R. Taraškevičius parodė savo stipriąją pusę, gebėjimą derėtis ir susitarti po rinkimų, ir tuoj po rinkimų sukirto rankomis su liberalais, Rusų aljansu. Prie koalicijos prisidėjus dar keletas „prielipų“, valdžia lyg ir liko nepasikeitusi. R. Taraškevičiaus dešinioji ranka – Judita Simonavičiūtė tapo administracijos direktore, tačiau dėl šito posto LiCS teko nepaprastai stipriai „nusirengti“ ir neproporcingai daug atiduoti koalicijos partneriams – liberalams. Nors šiuose rinkimuose LiCS gavo santykinai daug vietų, nors jie sugebėjo neblogai susitarti po rinkimų, tačiau situacija pačioje partijoje, neturėtų leisti šios partijos lyderiui (R.Taraškevičiui) mėgautis pusiau privataus gyvenimo malonumais.
Šiandien uostamiesčio liberalcentristai turi atsakyti į tris egzistencinės svarbos klausimus, jei nenori atsidurti politinės nebūties pakraščiuose. Kol buvau jaunas (ir kvailas) tokia mintis mane būtų ir pradžiuginusi. Šiandien tenka konstatuoti, kad LiCS Klaipėdos skyriaus nariai yra sukaupę didžiulią valdymo patirtį, kurios nepanaudoti miesto labui, būtų didžiulė nuodėmė.
Pirmasis egzistencinės svarbos klausimas uostamiesčio liberalcentristams klausimas yra partijos tapatybė. Iki šiol R.Taraškevičius visokeriopai demonstravo savo nepakantumą ideologijai ir partiniam reikalams. LiCS Klaipėdoje tiesiog valdė miestą. Kol aukščiausi miesto postai buvo jų rankose ši teorija tiko. Šiandien miestą valdo liberalai. Arba LiCS tampa liberalų priedu ir kituose rinkimuose nyra į politinės nebūties jūrą arba partijos intelektualai privalo atsakyti į klausimus kas mes tokie esame, kokios yra mūsų vertybės, kas mūsų skyrių sieja tarpusavyje ir kokioms visuomenės grupėms mes atstovaujame. Į šiuos klausimus nėra sunku antsakyti, bet atsakymų turi ieškoti ne libcentristų intelektualai (V.Vareikis ir L.Poška), tačiau visa LiCS Klaipėdos bendruomenė.
Antras labai svarbus klausimas – santykiai su politinio spektro kaimynais. LiCS Klaipėdoje visada sekėsi, nes mūsų mieste nėra socialdemokratų partijos. Ta kuopelė, kuri nešioja LSDP vėliavas nėra rimta organizacija ir net liežuvis neapsiverčia jos vadinti politine partija. Dėl tos priežasties liberalcentristai sėkmingai „valgė“ socialdemokratų balsus iš esmės pasiimdami jų elektoratą. Liberalcentristų vadovybė šiandien turi prisiminti katechetines tiesas ir kiekvieną sekmadienį lankantis bažnyčioje melstis, kad socialdemokratai Klaipėdoje tebebūtų tame pačiame (šaltieniniame) būvyje.
Kol LiCS ariengarduose teliuskuoja šaltieniniai socialdemokratai, metas veidu pasisukti į dešinįjį sparną ir aiškiai apsibrėžti santykius su liberalais. Naujai išrinktas meras kopijuoja R.Taraškevičiaus veiksmus, bandydamas susirinkti visus rinkėjus į dešinę nuo Valentino Greičiūno. Liberalai yra dinamiškesni, alkanesni valdžios, o jų partijos skyrius nėra panašus į savivaldybės administracijos ir savivaldybės įmonių darbuotojų klubą. Jei liberalcentristų vadovybė Klaipėdoje neperkels partinio gyvenimo centro iš savivaldybės į partijos skyrių, reiškia ji sąmoningai suvokia, kad LiCS Klaipėdoje yra valgoma ir tuo visiškai patenkinta.
Trečias egzistencinės svarbos klausimas yra santykiai su partijos viršūnėlėmis. Galima kiek nori vesti derybas su LRLS, tačiau jos nenuves niekur. Partijos nesusijungs. Liberalai jau susiformavo savo struktūras, visi lyderiai užsiimė patogias kėdes ir nenori slinktis. Liberalų vagone liberalcentristams liko tik stovimos vietos ir tik prie tualeto. Ką šioje vietoje daryti aš nežinau. Gal būt suveiktų neortodoksinė idėja sukurti regioninę partiją. Stipriausi libercentristai yra Klaipėdoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Šilalėje, Tauragėje. Jei Rimantas Taraškevičius imtųsi atsakomybės ir taptų visos LiCS vadovu, partija pasikinkytų regioninės politikos idėją, ji galėtų tapti rimta politinė jėga. Sveiko regionalizmo Lietuvoje tikrai trūksta.
Žinoma kiek čia bevarčius liberalcentristų idėjinės tapatybės problemas, tenka lyginti su kitomis Klaipėdos partijomis. Turint omenyje TS-LKD Klaipėdos skyriaus situaciją lieka atsidusti, kad man tokios problemos...
Rimanto Taraškevičiaus vadovaujami liberalcentristai Klaipėdoje ėjo į rinkimus subūrę ko gero patį stipriausią rinkimų sąrašą. Tiesa, subūrę tokį stiprų sąrašą jo nesugebėjo kaip reikiant įsukti ir jo išreklamuoti. LICS kampanija Klaipėdoje buvo blankoka - 2007 metais Taraškevičius sugebėjo pastatyti save kaip alternatyva Nagliui Puteikiui ir Klaipėdos konservatoriams. Būnant valdžioje nelabai kas kito ir lieka: tik gąsdinti rinkėjus, kad geriau balandis rankoje, nei jautis girioje. 2011 – ųjų rinkimuose R.Taraškevičius tos pačios rinkimų technologijos nebedrįso pritaikyti liberalų atžvilgiu. Viso to neryžtingumo rezultatas – dvi liberalams atiduotos vietos taryboje, prarastas mero postas.
R. Taraškevičius parodė savo stipriąją pusę, gebėjimą derėtis ir susitarti po rinkimų, ir tuoj po rinkimų sukirto rankomis su liberalais, Rusų aljansu. Prie koalicijos prisidėjus dar keletas „prielipų“, valdžia lyg ir liko nepasikeitusi. R. Taraškevičiaus dešinioji ranka – Judita Simonavičiūtė tapo administracijos direktore, tačiau dėl šito posto LiCS teko nepaprastai stipriai „nusirengti“ ir neproporcingai daug atiduoti koalicijos partneriams – liberalams. Nors šiuose rinkimuose LiCS gavo santykinai daug vietų, nors jie sugebėjo neblogai susitarti po rinkimų, tačiau situacija pačioje partijoje, neturėtų leisti šios partijos lyderiui (R.Taraškevičiui) mėgautis pusiau privataus gyvenimo malonumais.
Šiandien uostamiesčio liberalcentristai turi atsakyti į tris egzistencinės svarbos klausimus, jei nenori atsidurti politinės nebūties pakraščiuose. Kol buvau jaunas (ir kvailas) tokia mintis mane būtų ir pradžiuginusi. Šiandien tenka konstatuoti, kad LiCS Klaipėdos skyriaus nariai yra sukaupę didžiulią valdymo patirtį, kurios nepanaudoti miesto labui, būtų didžiulė nuodėmė.
Pirmasis egzistencinės svarbos klausimas uostamiesčio liberalcentristams klausimas yra partijos tapatybė. Iki šiol R.Taraškevičius visokeriopai demonstravo savo nepakantumą ideologijai ir partiniam reikalams. LiCS Klaipėdoje tiesiog valdė miestą. Kol aukščiausi miesto postai buvo jų rankose ši teorija tiko. Šiandien miestą valdo liberalai. Arba LiCS tampa liberalų priedu ir kituose rinkimuose nyra į politinės nebūties jūrą arba partijos intelektualai privalo atsakyti į klausimus kas mes tokie esame, kokios yra mūsų vertybės, kas mūsų skyrių sieja tarpusavyje ir kokioms visuomenės grupėms mes atstovaujame. Į šiuos klausimus nėra sunku antsakyti, bet atsakymų turi ieškoti ne libcentristų intelektualai (V.Vareikis ir L.Poška), tačiau visa LiCS Klaipėdos bendruomenė.
Antras labai svarbus klausimas – santykiai su politinio spektro kaimynais. LiCS Klaipėdoje visada sekėsi, nes mūsų mieste nėra socialdemokratų partijos. Ta kuopelė, kuri nešioja LSDP vėliavas nėra rimta organizacija ir net liežuvis neapsiverčia jos vadinti politine partija. Dėl tos priežasties liberalcentristai sėkmingai „valgė“ socialdemokratų balsus iš esmės pasiimdami jų elektoratą. Liberalcentristų vadovybė šiandien turi prisiminti katechetines tiesas ir kiekvieną sekmadienį lankantis bažnyčioje melstis, kad socialdemokratai Klaipėdoje tebebūtų tame pačiame (šaltieniniame) būvyje.
Kol LiCS ariengarduose teliuskuoja šaltieniniai socialdemokratai, metas veidu pasisukti į dešinįjį sparną ir aiškiai apsibrėžti santykius su liberalais. Naujai išrinktas meras kopijuoja R.Taraškevičiaus veiksmus, bandydamas susirinkti visus rinkėjus į dešinę nuo Valentino Greičiūno. Liberalai yra dinamiškesni, alkanesni valdžios, o jų partijos skyrius nėra panašus į savivaldybės administracijos ir savivaldybės įmonių darbuotojų klubą. Jei liberalcentristų vadovybė Klaipėdoje neperkels partinio gyvenimo centro iš savivaldybės į partijos skyrių, reiškia ji sąmoningai suvokia, kad LiCS Klaipėdoje yra valgoma ir tuo visiškai patenkinta.
Trečias egzistencinės svarbos klausimas yra santykiai su partijos viršūnėlėmis. Galima kiek nori vesti derybas su LRLS, tačiau jos nenuves niekur. Partijos nesusijungs. Liberalai jau susiformavo savo struktūras, visi lyderiai užsiimė patogias kėdes ir nenori slinktis. Liberalų vagone liberalcentristams liko tik stovimos vietos ir tik prie tualeto. Ką šioje vietoje daryti aš nežinau. Gal būt suveiktų neortodoksinė idėja sukurti regioninę partiją. Stipriausi libercentristai yra Klaipėdoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Šilalėje, Tauragėje. Jei Rimantas Taraškevičius imtųsi atsakomybės ir taptų visos LiCS vadovu, partija pasikinkytų regioninės politikos idėją, ji galėtų tapti rimta politinė jėga. Sveiko regionalizmo Lietuvoje tikrai trūksta.
Žinoma kiek čia bevarčius liberalcentristų idėjinės tapatybės problemas, tenka lyginti su kitomis Klaipėdos partijomis. Turint omenyje TS-LKD Klaipėdos skyriaus situaciją lieka atsidusti, kad man tokios problemos...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
