Ar mus valdys “zimagorų” atstovai

Smetoninėje Lietuvoje buvo grioviakasio profesiją, kurios atstovus liaudyje vadino “zimagorais”. Socialiniu statusu šie žmonės buvo truputį aukščiau, nei šiandieniniai konteineriuose besirausiantys bomžai.
Žiemomis šie asmenys nuolatos gerdavo, o vasaromis būdavo surenkami paplentėse kasti griovių. Už darbą šie žmonės gaudavo maisto, degtinės, darbinius rūbus. Sezonui pasibaigus jie gaudavo suderėtą atlygį, kurį per žiemą sėkmingai prašvilpdavo.
“Zimagoro” profesija buvo negarbinga, nes ją dirbdavo ne visiškai ekonimiškai nuskriausti žmonės, bet tie, kurie vietoje sunkaus darbo, rinkdavosi nuolatinius išgėrinėjimus. Apie šią profesiją rašau todėl, kad mūsų valdžia elgesi taip tarsi visi mes būtumėme šios profesijos atstovai.
Mūsų valdžios vyrai mano, kad Didžiasalyje gyvena darbščiausi pasaulio žmonės, kurie geria tik todėl, kad bankrutavo jų miestelio plytų fabrikėlis. Europos fondams tik panorėjus ir plytų fabrikėliui pasistačius, miniomis trauks didžiasaliečiai dirbti šiose svajingose darbo vietose.
Realybė yra kitokia. Bankrutavus vietiniam fabrikui kiekvienas didžiasalietis, kuris dar galėjo kažką dirbti paprasčiausiai išvažiavo. Į jų vietas buvo atkraustyti Vilniaus „zimagorai„, kurių butai Vilniuje buvo parduoti. Tie žmonės nenori dirbti. Jie nori gauti pašalpą, kurią galėtų sėkmingai pragerti.
Mes kažkodėl galvojame, kad šie žmonės yra tikroji Lietuva. Mes galvojame, kad gyvenimą suprantantis politikas privalo tokiais žmonėmis rūpintis. Politikai galvoja, kad visi lietuviai yra pavydūs, ant viso pasaulio pikti mulkiai, kurie viską nori gauti „chaliavai“.
Mano namo kieme buvęs žolynas tapo nepravažiuojama purvyne. Tokia purvyne jį pavertė mūsų automobiliai, kuriuos mes paliekame nakčiai. Miesto valdžia neturi pinigų, kad įrengtų papildomas stovėjimo aikšteles, tačiau neleidžia jų įsirengti mums patiems. Nes sumokėję pinigus, mes norėsime pasistatyti užtvarą ir tuo gali likti nepatenkintas koks nors „zimagoro palikuonis“, kuris nori, kad valdžia įrengtų aikštelę už dyką.
Klaipėdos miesto savivaldybė niekaip nesugeba pažaboti prekybos alkoholiu, nes mano, kad ten alų perkantys keli zimagorai yra svarbiau nei šimtų aplinkinių namų gyventojų skundai.
Taip įvyko todėl, kad tuo metu kai zimagorai laido gerkles, daugelis mūsų dirba kasdienį darbą ir yra nusivylę politika. Normalūs žmonės nieko nesitiki iš valdžios, nes netaps savivaldybės duris varstančiais zimagorais. Todėl tie žmonės neina balsuoti. O toliau viskas kaip rinkoje – politikai dirba tiems, kurie už juos balsuoja.
Mūsų partija yra pasirengusi suburti kitaip mąstančius žmones. Mes manome, kad valdžia privalo rūpintis kiekvienu sunkiai dirbančius žmogumi. Mes manome, kad atėjo laikas žmonėms pasakyti teisybę. Jei valstybė neturi pinigų, mes turime sudaryti sąlygas žmonėms pirkti papildomas paslaugas. Mes negalime atidėlioti būtinų sprendimų. Mes negalime kentėti zimagorų atstovų vadovavimo.

Pralaimėjau

Šiandien socialinių reikalų komitete patyriau pirmąjį pralaimėjimą. Man nepavyko įtikinti kolegų komiteto narių, kad jie atmestų savivaldybės administracijos parengtą trijų metų veiklos strateginį planą.
Praėjusį posėdį mes pareikalavome, kad administracija pateiktų skaičius kiek pinigų reikia, kad socialiniams darbuotojams būtų mokamas bent 5% priedas. Bent penkis procentus virš tūkstančio nesiekiančios algos.
Mane nugalėjo dvi savivaldybės moterys – finansų skyriaus vedėja A.Spučienė ir Strateginio plėtros skyriaus vedėja Indrė Butėnienė. Yra buvę, kad ir anksčiau socialinio komiteto nariai nepaikydavo mano pozicijos, bet tai buvo daugiau dėl mano asmeninio požiūrio į tai, kaip turi būti tvarkomi miesto socialiniai reikalai.
Šiandien man labiausiai pikta nes aš leidausi išviliojamas į jų teritoriją, kur mane sumušė kaip paskutinį pacaną. Aš bandžiau būti „konstruktyvus“ ir rengiamame savivaldybės biudžete rasti pinigus socialinių darbuotojų algoms.
Šituos pinigus aš radau. Kitais metais mes skirsime pusę milijono litų dviračių takui nuo Labrenciškių iki jūros. Labrenciškėse gyvena apie 500 žmonių ir jiems bus tiesiamas dviračių takas. Tada, kai nu naujųjų šilumos kainos pakils 26 procentais.
Manau aukščiau minėtos moterys su manimi kovėsi kaip liūtės gindamos savo mažylius. „Dvaro“ dviračių takas buvo apgintas, kaip paskutinė Stalingrado gynybos linija. Tai buvo atlikta žongliruojant finansiniais terminais ir visomis ekpertams teikiamomo autoriteto galiomis.
Pralaimėjau mūšį, bet ne karą. Dabar kariausime mano teritorijoje - spaudos konferencijose ir laikraščiuose.

Klaipėda 2011 metais – tokia pati tik su arena ir naujomis krantinėmis

Antradienį posėdžiavusiam savivaldybės socialinių reikalų komitetui buvo pateiktas svarstyti Klaipėdos m. savivaldybės trijų metų strateginis planas. Žinoma šį planą būtų sunku vadinti strateginiu, nes tai realiai yra savivaldybės trijų metų veiklos planas.
Aš nesiimu spręsti mums pasiūlyto plano kokybės. Mūsų komitetas šį planą atmetė, nes man kolegas tarybos narius pavyko įtikinti, kad šiame plane „netyčia pasimetė“ socialinių paslaugų plėtros prioritetas, kurį mes buvome priėmę prieš išsiskirstydami vasaros atostogų.
Tuo tarpu aš žiūriu į esamą strateginį planą ir sau ir mums visiems noriu užduoti klausimą: kokią Klaipėdą mes matysime 2011 metais, kai paliksime tarybos suolus ir vėl norėsime, kad rinkėjai mums patikėtų būti jų atstovais dar ketverius metus.
Remiantis strateginiu veiklos planu, mes Klaipėdą paliksime tokią kokia ji yra šiandien. Tik su arena ir naujomis Danės upės krantinėmis. Dar mes palopysime keletą gatvių, (bet vis mažiau), truputėlį pasodinsime gėlyčių (bet vis mažiau), padažysime porą fasadų. Visoms likusioms veikloms mes trupinsime po kelis tukstantėlius litų Niekokiam kitam rimtesniam darbui pinigų mes neturėsime.
Aš nesiimu spręsti ar arena yra gerai ar blogai. Nesiimu spręsti ar naujos Danės krantinės yra gerai ar ne. Tiesiog informuoju, ko laukti.

Biudžeto fronte nieko naujo

Praėjusį ketvirtadinį Klaipėdos miesto savivaldybėje buvo pristatytas trijų metų Klaipėdos miesto savivaldybės strateginis planas. Pagal jį yra rengiamas kitų metų savivaldybės biudžetas. Aš esu didelis Klaipėdos miesto valdžios „viršūnių“ nemylėtojas, tačiau niekaip nerandu prie ko prikibti. Kiek žiūrėjau strateginio plano medžiagą, viskas joje buvo sudėliota paprastai, aiškiai ir teisingai.
Esu jaunas politikas, šio miesto patriotas ir noriu, kad Klaipėda priekin bėgtų septynmyliais žingsniais. Tuo tarpu mes velkame kojas kaip senas tuoj, tuoj padvėsiąs kuinas. Kitų metų biudžetas bus universalios arenos ir smulkių, patrupintų darbelių biudžetas.
Beveik kiekvienas klaipėdietis žino, kokias kančias jis turi patirti, kad vakarais prie savo namų pasistatytų automobilį. Kai 2006 ųjų liepą nusipirkau automobilį, mano kieme dar užteko vietos jį pasistatyti ant asfato. Šiandien savo autoobilį esu priverstas palikinėti ant šaligatvio.
Aš gyvenu rajone, kuriame yra parengtas ir patvirtintas detalusis planas (tikrai geras). Jame yra numatyta viskas – papildomos automobilų parkavimo vietos, žalieji plotai, vaikų žaidimo aikštelės. Reikia tiek nedaug - pradėti šį planą įgyvendinti.
Savivaldybės valdžia teigia, kad jo įgyvendinti neįmanoma, nes tai kainuos 50 milijonų litų. Tokių pinigų miesto biudežte nėra. Todėl nieko nedaroma. O kodėl mes nepadarome ambicingų projektų – kodėl nepritraukiame privačių lėšų, kodėl neįrengiame mokamų parkavimo aikštelių? Kodėl kodėl kodėl? Į visus šiuos klausimus nėra atsakymo.
Tiesa kažko pasigendu ir šiame strateginiame plane. 2005 savivaldybė užsakė mano rajono (Baltijos pr., Taikos pr., Šilutės pl., Debreceno g.,) detalųjį planą. Po metų buvo pradėtas rengti tertorijos tarp Taikos pr., Kauno g., Šilutės pl., Paryžiaus komunos g., detalusis planas. Šiais metais pasigendu gerų darbų tęsinio.
Visa kita liko nepakitę. Daug galimybių studijų, sistemų ir tvarkų. Ir mažai ambicijos.

Metų kvailystė

Sausio 8-ąją dieną žurnalistė Aurelija Kripaitė dienraštyje „15 minučių“ aprašinėjo Klaipėdos politikų blogus. Tam tikrą dėmesį skirdama ir mano pastangoms. Šį rašinuką perspausdino portalas „Delfi“
Straipsnyje pasisakęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius savo internetiniame bloge, pateikė mūsų visų (N.Puteikio, V.Matuzo, J.Bartkaus ir mano) „blogų“ recenzijas. Jos buvo labai trumpos, tačiau labai palaikančios.
Mane labiausiai pribloškė kolegos Tarybos nario V.Vareikio „komentaras“. „Jei politikai nenori atsilikti nuo gyvenimo, jie turi pataikauti masių skoniui, o "blogus" labai sparčiai perima jaunimas“.
Keista, bet šis žmogus kažkada man dėstė ir aš jį laikiau vienu iš Klaipėdos šviesuolių. Ir tikiuosi, kad p. Vareikis tokius komentarus teikė tik iš pavydo, kad pats tokio tinklaraščio neturi ir su savo rinkėjais nebendrauja.
Šis „šviesuolis“ internetiniame portale Alfa.lt išpylė kibirą pamazgų ant Tėvynės sąjungos Klaipėdos skyriaus, su gailesčiu konstatuodamas, kad kažkas yra papuvę Klaipėdos konservatorių karalystėje.
Ponas V.Vareikis ruošiasi kandidatuoti į Seimą. Ir aš stebiuosi gal kas yra negerai su p.V.Vareikio sveikata, jei jis tarybos narių bendravimą su rinkėjais supranta kaip „pataikavimą masių skoniui“.

Klaipėdą nuo Telšių tragedijos skyrė tik Marytės plaukas

Labai tyliai ir be didesnio dėmesio Klaipėdoje nuvilnijo informacija, kad dėl šilumos tinklų avarijos daugiau nei 10 pietiniuose Klaipėdos rajonuose esačių darželių, mokyklų ir daugiabučių namų liko be šilumos ir karšto vandens.
Suprantama avarijos gali būti ir jų pasitaiko. Kelti panikos nereikia, tačiau mums visiems apsišarvoti olimpine ramybe tikrai nederėtų. Šildymos sistemų ekpertai ir specialistai beveik vienu balsu tvirtina, kad nuo garsiosios Telšių tragedijos mus išgelbėjo tik Marytės plaukas. Jei temperatūra būtų kokie 10 laipsnių šalčio, visos šilumos sistemos būtų subirusios kaip kortų namelis.
Po Telšių miesto tragedijos Kauno miesto savivaldybė surengė „štabų mokymus“, kuriose buvo svarstoma ką darytų miesto specialiosios tarybos, jei panaši tragedija įvyktų Kaune. Šiuose mokymuose neišvažiavo nei vienas automobilis, tiesiog atsakingi vadovai prie darbo stalo ieškojo išeičių. Pvz buvo sprendžiamas klausimas kaip bus apšildomi senelių namai? Iš kur įtstaigos vadovas gaus 400 elektrinių šildytuvų? Po mokymų buvo konstatuotas konkretus ir mažai paguodžaintis faktas – Kauno miestas tokio mąsto tragedijai nebuvo pasiruošęs.
Informuotumas yra geras ginklas ir šiandien Kauno miesto savivaldybė turėjo galimybę dirbti, kad ši problema nepasikartotų. Tuo tarpu mūsų miesto savivaldybė kišo galvą į smėlį ir nutarė, kad Klaipėdos miestas yra ypatingas ir čia tokios tragedijos būti negali. Žinoma Klaipėdos miestas yra išskirtinis. Čia yra šilčiau nei likusioje Lietuvos dalyje. Bet manyti, kad Telšių tragedijos mes išvengsime tik todėl, kad miestą valdo išmintingai ūkininkaujanti Liberalų ir centro sąjunga, o AB „Klaipėdos energija“ priklauso Klaipėdos savivaldybei, yra truputėlį naivu.
Vilniaus miesto šilumos tiekėjai turi nusipirkę mobilius šilumos punktus. Tai yra automobiliai, kurie kilus netikėtiems atvejams, yra pajungiami prie šilumos trąsų ir gali tiekti karštą vandenį, net gerokai stambiam kvartalui. Šias mašinas vilnieičiai naudoja ir atlikdami vadinamuosius hidraulinius bandymus. Todėl vilnieičiai neturi kęsti savaitę trunkančių hidraulinių bandymų, kuomet pusė miesto yra paverčiama nesipraususiais bomžais.
Mūsų miesto šilumos tiekėjai savo balansuose turi prabangius katerius, jie rengia furšetus tiems, kurie balsavo už šilumos kainos padidinimą. Pikti liežuviai kalba, kad mūsų šilumos tiekėjai praėjusiuose rinkimuose dosniai finansavo mero partiją. Žinoma mes šitos informacijos patikrinti negalime, nes mūsų atstovų į šios įmonės stebėtojų tarybas niekas neįsileidžia.
Įdomu, o ką šituo klausimu mąsto mūsų miesto meras. Ar tai normalu, kad Klaipėdoje sproginėja vamzdžiai?

Liberalizmas traukiasi iš Olandijos

Kai tik paklausite kokio nors mūsuose dar nevisai politiškai nedamušto liberolo, kokia jis mano yra ideliai liberaliausia pasaulio valstybė, jis be jokios abejonės nurodys Olandiją. Aš esu lankęsis šioje šalyje ir joje buvęs daugiau nei mano anksčiau minėti nedamuštieji liberolai, tačiau jokio realaus liberalizmo šitoje šalyje aš nemačiau.
Mano kolega TS prezidiumo narys Mantas Adomėnas, be jokios abejonės nurodys daug netinkamų Olandų moralinio elgesio pavyzdžių tokių kaip eutanazija ir kažkokie iškreiptos formos abortai, kurie jau kažkuo primena kūdykių žudymą.
Aš tuo tarpu galiu pasakyti, kad pati olandija yra konservatyviausia Europos valstybė. Žinoma reikia atmesti tokius „turistinės laisvės“ židinius kaip raudonųjų žibintų kvartalai, legalizuota marihuana, ir homoseksualų santuokos. Visi šitie objektai daugiau yra įvaizdžio, bet ne Olandijos realybės dalis.
Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl prieš Naujuosius metus mūsų šalies žiniasklaida pranešė sensacingą faktą – Amsterdamo miesto savivaldybė nusprendė panaikinti šį miestą išgarsinusį raudonųjų žibintų kvartalą.
Manęs asmeniškai ši žinia nestebina. Tai, ką olandai laikė žaidimu ir laisvos šalies simboliu, šiandien pradeda kenkti nebe šalies įvaizdžiui, bet šalies gyventojams ir verslui.
Roterdame visa europa krauna savo krovinius, tačiau kitos šalys juos tikrinas kur kas griežčiau, nes visi žino, kad ten yra legalizuota narkotikai.
Jei Olandijoje yra legalizuota prostitucija į šalį neišvangiamai plūsta laisvo elgesio ir liūdono likimo merginos. Nekiekviena iš jų patenka į Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą, kur saugu, pilna policijos ir t.t. Kai kurios yra priversto dirbti ir kur kas nemalonesnėje aplinkoje.
Aš savo ruožtu noriu užtikrinti, kad laisva vieta nebūna ir liberaliausios valstybės vardą tuoj užsikovos Lietuva. Žinoma mums trūkta tokių svarbių atributų kaip eutanazija, vienok turime keletą atributų, kurių net liberalioji Olandija negalėjo sau leisti. Net didžiausio liberalizmo klestėjimo laikais, Olandijos degalinėse nebuvo leidžiama prekiauti alkoholiu. Net liberaliausioje Olandijoje gyventojas į savo namus neturėjo teisės temti šiukšles. Olandų konstitucija šiukšlininkų niekada nesaugojo...

Kaip arklį priversti gerti?

Šiandien uostamiesčio tarybos nariai į savo pašto dėžutes gavo elektorninio pašto žinutę, kurioje informuojama, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriame patenkino vyriausybės atstovės Klaipėdos apskrityje reikalavimą ir įpareigojo tarybos narius pateikti savo veiklos ataskaitas.
Šioje situacijoje keisčiausia yra tai, kad teisios abi pusės. Viena vertus vyriausybės atstovė kryžiumi gula už kiekvieną įstatymo raidę ir ji yra teisinga. Įstatymas labai aiškiai įpareigoja tarybos narius nustatyti tvarką kaip jie atsiskaitinėtų su rinkėjais ir tą būtinai darytų kiekvienais metais.
Taryba remdamasi demokratinės santvarkos dvasia motyvavo, kad bendruomenės išrinkti deputatai nėra kvailiai, todėl patys privalo sugalvoti kaip jie rinkėjams už savo veiklą atsiskaitinės.
Tuo tarpu man šioje istorijoje pykti kelia tai, kokius sprendimus priiminėja mūsų parlamentarai. Man nėra sunku parengti tokią ataskaitą ir su malonumu tai padarysiu. Man nėra sunku nurodyti ką aš veikia miesto taryboje ir paliksiu rinkėjams spręsti ar jie mano darbu yra patenkinti.
Tik niekaip nesuprantu kaip tai padės išspręsti esminę problemą – kaip valdžioje esančius priversti dirbti ir priversti dirbti ne sau ir savo asmeninei gerovei, bet juos rinkusiems miestiečiams.
Kai mes tik pričiumpame kokį nors valdžiažmogį, jis tuoj mane kaltina, kad tai darau, nes artėja rinkimai. Tokiems žmonėms aš atšaunu, kad kiekviena save gerbianti partija privalo dirbti nuo rinkimų iki rinkimų. Negalima tris metus „tvarkyti reikalus“, o paskutinį pusmetį lakstyti ir sekti žmonėms pasakas apie gerą gyvenimą.
Kitą vertus savo vaidmenį turėtų atlikti ir žiniasklaida. Jie turėtų sekti ar politikai nebėga nuo duotų įsipareigojimų, kaip jiems sekasi įgyvendinti duotus pažadus. Netiesa, kad žmonės nesidomi politika. Žmonės nustoja ja nustoja domėtis tik tada, kai mano, kad jų balsas nieko nekeičia. Rinkimai Lenkijoje aiškiai parodė, kad vos tik žmonės pamatė, kad jų balsas yra svarbus, tuoj pradėjo slinkti prie urnų beveik kaip solidarumo metais.
Tačiau jei žmonės nemato ryšio tarp savo gyvenimo ir miesto tarybos sprendimo, jei politikas nemato poreikio atsiskaityti už savo veiklą, tokiu atveju šio įstatymo nuostatos prieštarautų senai patarlei – galima arklį privesti prie vandens, tačiau jo nemanoma priversti gerti. Seimo nariai mano, kad tai jie gali padaryti.

Už Naujuosius metus

Į mūsų namus nesiklausę atėjo 2008 ieji metai. Jie atėjo mūsų nesiklausę, o mes jų nelaukėm specialiai. Nors naujųjų nelaukėme, vienok sutikome juos sugeriausiomis lietuviškomis tradicijomis: draugais, degtine ir per televizorius iš visų kanalų lipančia lietuviškų atlikėjų nacionaline mišraine, susidedančia iš Yvos, Cicino, Žvagulio ir 69 danguje.
Rytoj jau judėsime į darbus, pradėdami naują dieną, mėnesį ir naujus metus. Todėl šį dienoraščio puslapį ketinu skirti galų suvedimui ir naujosios „darbotvarkės kūrimui“. Kuo praėjusiais metai gyveno mano namai, rotušė, respublika ir visas pasaulis? Ko aš tikiuosi iš būsimųjų metų?
Man ir mano šeimai šie metai buvo labai neblogi Dvi mano labai artimų draugų šeimos susilaukė vaikų. Man teko garbinga misija tapti vieno iš šitų vaikų krikštatėviu. Mano tėvai taip pat išvengė rimtų problemų ir gyvena ramų pensininkų gyvenimą. Šie metai man buvo svarbūs profesinio tobulėjimo srityje. Ateinančiais metais tikiuosi įgyvendinti keletą man labai įdomių projektų, susijusių su žiniasklaida.
Gaila, tačiau Klaipėda visų kiaulės metų teikiamomis galimybėmis nesugebėjo pasinaudoti. Mes turime iš „mieločnikų“ sudarytą miesto valdžią be jokios moralės ir be jokios idėjos. Aš gebus sutarti su žmonėmis kai jie turi savo idėjas savo matymus. Gaila bet dauguma tarybos narių, tiesiog nori turėti savivaldybės tarybos nario mandatą, net nežinodami, ką su jais daryti.
Po rinkimų miesto valdžia manė, kad niekas nepasikeitė ir dirbo toliau, tarsi liberalcentristų ir toliau būtų septyniolika, naujai susiformavusi opozicija būtų konstruktyvi kaip ir buvo praėjusios kadencijos laikotarpiu. Gavusi porą niuksų valdančioji dauguma po vasaros atostogų liovėsi dirbti ir ėmė priiminėti tik rutininius sprendimus. Apie ilgalaikius miesto vystymo projektus galime tik pasvajoti. Kaip sakė Ostapas Benderis „Kam jums pinigai jeigu neturite idėjų“?
Ne ką geriau gyveno ir mūsų šalies valdžia. Dešimtmečio rekordus mušanti infliacija, mažumos vyriausybė, kurios svarbiausias darbas – išlikti iki rytojaus. Amerikoje subrendęs prezidentas labai greitai perėmė geriausias mūsų „valstybininkų“ darbo stilių ir metodus. Labai gaila bet savo rolės neįgyvendina žiniasklaida – mūsų demokratijos sarginiai šunes. Iš laikraščių, televizijų, radijų dingsta politinių debatų laidos, mes depolitizuojamės. Jų vietą užiima šokių dešimtukai ir verksnių laidos kuriose politikai tyčiojasi iš savęs. Taip palangva formuojamas įvaizdis esą visi yra tokie...
Visi mėgsta pasakyti kad dėl šios situacijos kaltos tradicinės partijos, kurios nesugeba pateikti gerų idėjų. Tuo tarpu jei šiandien aš turiu briliantinę idėją, kur man ją reikia paskelbti jei šiandien Klaipėdoje neliko jokios politinių debatų arenos?
Mūsų žiniasklaida aprašinėjo rinkimus Lenkijoje ir Prancūzijoje tačiau nepastebėjo kelių esminių pokyčių šiose visuomenėse. Prancūzijoje valdžia nusivylę žmonės ėjo balsuoti. Ėjo, es jiems buvo įdiegta, kad galima kažką pakeisti, kad kažką reikia keisti.
Lenkai taip pat buvo nusivylę politika ir rinkimuose, kuriuos laimėjo broliai Kačinskiai nėjo balsuoti. Mūsų žiniasklaida brolius Kačinskius rodė kaip visišku struobrius ir neišmanėlius, tačiau lenkams jie patiko. Praėjusiuose rinkimuose Teisė ir teisingumas gavo net 5 milijonus daugiau balsų. To neužteko pergalei, nes lenkai suvokė, kad jų balsas lemia. Ir visi ėjo balsuoti. Kiekvienas už savo tiesą, bet visi už Lenkijos gerovę.
Artėjantys metai bus lydimi politinės apatijos, artėjančių Seimo rinkimų ir ekonominio netikrumo metais. Pasibaigus nekilnojamo turto kainų burbului, kitais metais paiškės ar mes sugebėsime surasti savo vietą po saule ir mūsų gyvenimas vėl įžengs į naujo ekonominio kilimo spriralę. To ir linkiu artėjančiais žiurkės metais. Su Naujaisiais metais!