Kai idėjos veržiasi per kraštus

Kaip dažnai būna mūsų šalyje, daugelis idėjų pirmiausiai prigyja sostinėje, o po to keliauja į kitus šalies kraštus. Kai iš sostinės ateina geri darbai ir idėjos yra gerai, bet kartais iš sostinės į mūsų kraštus atkeliauja ir blogos idėjos. Štai iki paskutinio siūlo prasiskolinusi Vilniaus miesto savivaldybė surado būdų kaip toliau didinti savo skolas. Šitas magiškas žodis yra vadinamas koncesija. Vilniaus savivaldybė turi ir pavyzdinį koncesijos modelį – Balsių pagrindinę mokyklą, kurią pastačiusi privati bendrovė 25 metus iš savivaldybės lups aptarnavimo mokestį. Pastačiusi 30 milijonų litų kainavusią mokyklą ir ją šildydama, bei apšviesdama, privati bendrovė per 25 metus iš savivaldybės gaus apie 200 milijonų litų.

Mūsų rajono savivaldybės merės sudaryta „darbo grupė“, vadovaujama Vilniaus miesto mero bendražygio ir bičiulio Arvydo Jako, šią Vilniaus praktiką nusprendė perkelti į Šilutės gatvių apšvietimą. Darbo grupė siūlo Šilutės gatvių apšvietimą atiduoti privačiai bendrovei, kuri įdiegtų energiją taupančias LED lempas. Mainais už privačios bendrovės dosnumą, leistų jai 25 metus šviesti Šilutę ir gauti garantuotas pajamas.

Aš norėčiau būti panašaus projekto investuotoju, nes  investuotojas tokiuose projektuose niekuo nerizikuoja. Jis neketina nuderėti elektros tiekimo kainų, neketina sukurti kompiuterizuotos apšvietimo sistemos ar kažkokių kitokių stebuklingų dalykų. Investuotojas padarys tik vieną dalyką, ko jau nebesugeba padaryti prasiskolinusi Šilutės valdžia - nueis į banką ir pasiskolins pinigų šiam projektui.  Po to  „užsidėjęs“ solidžią maržą per tam tikrą laiką „išsirinks pinigus“ iš tos pačios savivaldybės, nepamiršdamas savo pelno. Tai labai primena TV reklamą: „Jei kiti neskolina – paskolins bobutė“.

LED‘ų pagrindu veikiančios gatvių apšvietimo lempos nėra patentuota technologija. Rinkoje yra ne viena bendrovė, galinti parduoti tokias lempas. Tiesa dar tebėra diskutuojama apie šių lempų patikimumą ir ekonominę naudą. Kol kas LED lempos yra pakankamai brangios. Vis dėl to jei Šilutės politikams tokių abejonių nebekyla, kodėl pati savivaldybė ir Šilutės seniūnas jų neperka ir lempų nekeičia? Nebūtina juk iš karto pakeisti visų lempų. Tai galima padaryti per 5-10 metų. Per tą laiką gali nutikti įvairių gerų dalykų: pavyzdžiui atpigti lempos, vykdant gatvių rekonstrukciją pakeisti lempas už ES lėšas arba dalį apšvietimo sistemos gali sutvarkyti investuotojas, norintis ką nors pasistatyti Šilutėje. Galų gale, pabandžius praktiškai galima vėl sugrįžti prie ankstesnių lempų ir šį eksperimentą laikyti nepasisekusiu.

Jei ši idėja būtų įgyvendinta, tai greičiausiai pretenduotų tapti didžiausia ketvirčio amžiaus afera, kurią nustelbti galėtų nebent  Šilutės šilumos tinklų privatizavimas. Reikia tikėtis, kad Šilutės politikams užteks sveiko proto, o Šilutės bendruomenei ryžto, kad šios idėjos organizatoriams ir įkvėpėjams būtų duotas ryžtingas atkirtis.

Rajono valdžia keliems duoda iš visų atima.

Rajono valdžia keliems duoda iš visų atima.

Prieš 500 metų, Florencijoje, žymus filosofas Nicolo Machiaveli parašė veikalą „Vadovas“, kuriame išdėstė savo mintis, kaip turėtų elgtis protingas valdovas, norintis sėkmingai išlaikyti valdžią. Be kitų idėjų, idealus valdovas turėjo taupiai naudoti valstybės pinigus. Valdovas privalėtų būti dosnus, tačiau neišlaidus. Jei valdovas švaistys valstybės pinigus, jis neužsitarnaus savo valdinių meilės, ypač jei valstybę prispirs bėda ir jis bus priverstas kelti mokesčius.

Florencija yra gerokai toliau nuo Klaipėdos nei Šilutė, todėl tokie provincijos filosofėlio pamąstymai yra svetimi Šilutės rajono tarybos nariams, kurie skolų kamuojamoje savivaldybėje nusprendė nekeisti nekilnojamo mokesčio tarifo.

Kaip rašo žiniasklaida iš pradžių tarybos nariams buvo pateiktas ir komitetuose svarstytas 0.6% nekilnojamo mokesčio tarifas. Čia rajono tarybos nariai nusprendė pasirodyti geri rinkėjams ir pradėjo lenktyniauti tarpusavyje, kuris pasiūlys mažesnį mokesčio tarifą. Varžybas laimėjo savivaldybės vicemeras, kuris pasiūlė mažiausią įmanomą nekilnojamo turto mokesčio tarifą. Jei Šilutės savivaldybės nekamuotų finansinės problemos, toks žingsnis būtų sveikintinas. Deja toks savivaldybės tarybos narių dosnumas  nelabai dera su įspūdinga rajono biudžeto skyle.

Tarybos narių argumentai, kodėl būtina nustatyti tokį mokesčio tarifą, tiesiog stebina - tai būtų padėka verslui už paramą miesto švenčių organizavimui, siūlymai administracijai gausiau įdarbinti rajono verslininkus į ES finansuojamus projektus taip didinant biudžetą gyventojų pajamų bei pelno mokesčiais. Tokie „argumentai“ prasilenkia su bet kokia ekonomine logika, sveiku protu ir net demonstruoja elementarų neišmanymą.

Štai įmonių pelno mokestis yra renkamas centrinės valdžios reikmėms ir savivaldybei nuo jo surinkimo nenubyra nei vieno cento. ES finansuojamų projektų darbai yra perkami viešųjų pirkimų konkursų būdu ir siūlymas savivaldybės administracijai darbų užsakymus skirti tik Šilutės įmonėms kiek prasilenkia su įstatymais. Kita vertus, net jei konkursą laimėtų Šilutės rajono įmonė, savivaldybės valdžia nelabai galės kontroliuoti kokius tiekėjus ar subrangovus pasirenka konkursą laimėjusios įmonės.

Verta pabrėžti, kad nebūtinai visos rajono įmonės ir verslininkai yra nekilnojamo turto savininkai. Daug verslininkų verslą vykdo nuomojamose patalpose, kurių dosni rajono išrinktųjų parama niekaip nepasiekia. Galų gale ne visi komercinio nekilnojamo turto turėtojai ir naudotojai remia Šilutės miesto šventę ar kitokius rajono valdžios inicijuojamus gerus darbus. Jei vicemeras norėtų padėkoti švenčių, futbolo, krepšinio ar kitokių gerų darbų rėmėjams, derėtų parengti atskirą tarybos sprendimą, kuriame tokiems verslininkams būtų suteiktos mokestinės lengvatos. Dabar kažkurie verslininkai remia, o kiti, neprisidėję nei cento, gauna mokestines lengvatas.

Mažesni mokesčiai yra geriau nei didesni. Bet mokesčių mažinimą turi lydėti taupymas, kuris rajono valdžiai sunkiai sekasi. Metų gale biudžetinių įstaigų darbuotojai, savivaldybės tarnautojai prievarta bus varomi nemokamų atostogų, mokinių tėvai bus reketuojami remontuoti  mokyklas, o su prekes tiekiančias verslininkais nebus atsiskaitoma. Tai rajono verslui bus kur kas skaudesnis smūgis, nei keliais procentiniais punktais padidėjęs nekilnojamo turto mokestis.