Kas nepakelia vieno cento

Istorijų apie tai, kad paramos ir išmaldų prašytojai tikrai nėra patys vargingiausi visuomenės nariai, esame girdėję ne vieną. Bet kažkaip įsivaizduojame – jei žmogus jau nebeturi kitos išeities kaip ištiesęs ranką prašyti išmaldos – vadinasi tik mūsų gerumu jis ir begali gyvuoti.

Prie Šilutėje esančio prekybos centro po darbo valandų, ištiesęs ranką, stovėjo pilietis ir aktyviai visų prašė „pagalbos benamiui“. Benamis nebuvo jam būdingos „prekinės išvaizdos“, todėl ir ypatingo gailesčio nekėlė.

Mano žmona, jautri svetimam skausmui, moteris nutarė benamiui padėti. Rodo po jo kojomis nukritusį vieną centą. „Benamiui“ toks gerumas pasirodė per menkas. Jis dėbtelėjo į nominalą ir atsakė:

-         Jei tau reikia tu pati ir pasikelk.

Mano senelis mėgdavo pasakoti istoriją, kai generolas liepė adjuntantui pakelti vieno centro monetą. Adjutantui paprieštaravus, kad tai tėra tik vienas centas, generolas atkirto:

- Tas, kuris nepakelia vieno cento yra jo nevertas. Generolo atsakymo taiklumas, bėgant laikui, darosi vis teisingesnis.