Klaipėdoje krizės nėra

Šiandien posėdžiavusi Klaipėdos miesto taryba, pradėjo po truputį mažinti savivaldybės biudžetą. Pakol kas savivaldybės biudžetas paplonėjo truputį mažiau nei dviem milijonais litų. Tiesa savivaldybės administracija net ir šiais sunkiais laikais sugebėjo savivaldybės valdymo išlaidas pasididinti beveik pusantro šimto tūkstančio litų.
Aš prisimenu balandžio mėnesį kaip įmanydamas „daužiau“ savivaldybės biudžetą, kritikuodamas pernelyg didelį administracijos ir mero optimizmą ir išlaidavimą. Mano kolega ir bendražygis Marius Usonis net siūlė lažintis, kad šitas biudžetas nebus įvykdytas ir esamas pajamų mokestis nebus surinktas.
Po tokios kalbos savivaldybės administracijos direktorius ir liberalcentristų „tribūnas“ ekskandidatas į Seimo narius Vygantas Vareikis netgi išdrįso mus pavadinti miesto priešais. Tiek to, miesto biudžeto nesurinkimas yra visos mūsų bendruomenės nelaimė ir netgi, būdamas opozicijos nariu, dėl to, kad buvau teisus, nelabai ir tesidžiaugiu.
Šiandien visa miesto bendruomenė turėtų užduoti sau klausimą ar miesto savivaldybės administracija ir valdančioji dauguma suvokia, kad Klaipėdos biudžetas yra krizėje? Ar miesto valdžia ir savivaldybė, suvokdama padėtį, daro veiksmus situacijai pataisyti?
Deja klausydamas diskusijų miesto taryboje esu priverstas konstatuoti, kad valdančioji dauguma tokių problemų nesuvokia, o jų nesuvokdama, nesugeba spręsti. Pirmas žingsnis į problemos sprendimą yra jos pripažinimas.
Finansų skyriaus vedėja tiki, kad pavyks surinkti fizinių asmenų pajamų mokestį, nes daug biudžetinių organizacijų gruodžio pabaigoje susimoka atlyginimus ir tuo pačiu fizinių asmenų pajamų mokestį. Turint omenyje po truputį įsibėgėjančią statybinių firmų bankrotų procesą ir bendrovių krentančias apyvartas, tai labiau primena brolių grimų pasakas arba makaronų gamybą liaudiškuoju būdu.
Dar įdomiau teko išgirsti gerbiamo Špučienės mintis apie tai, kad gali pasitaisyti žemių pirkimo reikalai. Žinoma Kaune iš varžytinių parduodamas septynių gyvenamųjų namų nebaigtas statyti kvartalas, jau regiu pulkus verslininkų bėgančių į savivaldybę su lagaminais grynųjų ir ieškančių kur čia dar pasipirkti laisvos žemės. Ir svarbiausia- brangiai.
Visą šitą idėjinį makaronų kabinimą užbaigė vicemerė Judita Simonavičiūtė, kuri į opozicijos raginimą sudaryti tarppartinę komisiją ir pažiūrėti kokias išlaidas savivaldybė turėtų apkarpyti, atšovė, kad tai turėtų atlikti profilinis komitetas. Tai yra tolygu pasmerkti šį planą mirčiai. Jei manęs paklaustų, kur reikia susimažinti socialinėje srityje, atsakyčiau, kad socialinėje srityje išlaidas reiktų tik didinti. Aš galiu sumažinti švietimo išlaidas ir visokias ūkines išlaidas, kuria turėtų ginti šio profilinio komiteto nariai. Taip kažkur viduryje, kur mūsų argumentai būtų silpniausi mes ir rastumėme lėšas, kurias galėtumėme sutaupyti.
Dėl viso šito jaudintis nereikia. Miesto valdantieji žino, mieste krizės tikrai nėra. Ten kur valdo liberalcentristai ir asmeniškai R.Taraškevičius krizių būti negali.

Riterystės dvasia

Pagaliau pasibaigė rinkimų kampanija ir politinis procesas vėl įgauna normalų kvėpavimą. Nekalbėsiu apie rinkimų kampanijos subtilybes, nes manau, kad šioms išvadoms mano galvoje dar reikia truputį susigulėti. Šiandien nusprendžiau leistis į istorinius viražus ir pabandyti nubrėžti ko reikia mūsų politikai.
Apsukęs porą garbės ratų Klaipėdoje, vakar gana anksti parsiradau namo ir nusprendžiau pasižiūrėti kokį nors seną jau matytą filmą. Mano akį patraukė jau senokai žiūrėtas režisieriaus Riflio Scoto istorinis filmas „Dangaus karalystė“. Šio filmo siužetas paprastas, tačiau gana įdomus: Jeruzalės karalystės baronas grįžta į Prancūziją, kad susirastų savo nesantuokinį sūnų. Misija pavyksta, tačiau senasis baronas įsivelia į konfliktą, kuriame yra sužeidžiamas ir miršta. Taip Balionas, Prancūzijoje buvęs paprastu kalviu, tampa baronu, Jeruzalės karaliaus favoritu, ir jo sesers (princesės) meilužiu. Jeruzalėje Balionas užsiiminėja tuo, kuo turi užsiimti doras riteris – dirba žemę, dalyvauja dvaro intrigose ir retkarčiais pakariauja.
Jei tais laikas žmonėms būtų dygę angelo sparnai, tai Balionas jų būtų turėjęs mažiausiai šešis, nes šis žmogus pasižymėjo tuo metu nematytomis savybėmis. Jis su savo riterių būriu puolė šimtatūkstantinę Saladino kariauną, kad „paprasti gyventojai“ spėtų pasilėpti už pilies sienų, jis atsisakė vesti karaliaus seserį, nors ją mylėjo, nes būtų reikėję myriop pasmerkti jos vyrą. Galų gale jis atsisakė palikti Jeruzalę ir organizavęs jos gynybą, sugebėjo iš Saladino išsireikalauti sutarties sąlygų, kurios numatė galimybę visiems Jeruzalės gyventojams saugiai palikti šį miestą.
Apie šį filmą pasakoju todėl, šiandien mūsų visuomenei ir mūsų politikai kaip tik trūksta tų riterystės dvasios apraiškų, kurias politikoje baigė išstumti verslas ir nuogi jo interesai. Žymus austrų ekonomistas Džozefas Shumpeteris yra pastebėję, kad verslininkai negali būti politikais, nes jiems labiau paklūsta balanso eilutės, nei žmonių širdys.
Kovos dvasia yra pirmoji ir svarbiausioji riterystės idėja, kurios trūksta mūsų nūdienos politikai. Mes taip ilgai pasakojome apie darbą miestui, šaliai, kad patys ėmėme tuo tikėti. Tačiau taip kaip paukštis negali skristi be abiejų sparnų, taip ir valstybė negali gyventi be kovos. Visiškai sutinku su tuo, kad kova negali būti savitikslė ir kovoti reikia dėl fundamentalių ir svarbių dalykų. Kiekvieną kartą aš užduodu sau klausimą ar savivaldybės taryboje aš puolu valdančiąją daugumą todėl, kad turiu geresnį ir visuomenei naudingesnį sprendimą, ar tik todėl, kad valdantiesiems reikia stipriau įkasti. Būsimasis ministras pirmininkas A.Kubilius vienoje savo paskaitoje jauniesiems politologams yra pasakęs, kad politikai privalo tarpusavyje kautis Seimo salėje tam, kad žmonėms nereiktų tarpusavyje kautis miestų gatvėse.
Visuomeninė tarnystė yra antroji svarbiausioji vertybė, kurią mes, politikai privalome pasiimti iš riterystės laikų ir ja vadovautis nūdienos politiniame gyvenime. Verslas ir verslininkas niekada nesugebės kurti visuomeninės gerovės, nes jo veiklos esmė yra pelnas. Žinoma verslas ir verslininkai savo darbu kuria medžiaginę gerovę ir siekdami savo asmeninio pelno, padeda visuomenei apsirūpinti materialinėmis gerybėmis. Tačiau nereikia verslui suteikti funkcijų tokių, kurių jis savo prigimtimi nesugeba įgyventi. Jei kilus krizei verslininkas neatleis savo darbuotojų ir bendrovę nuves į bankrotą, jis bus niekšas ir kvailys. Tačiau kokia bebūtų ekonominė krizė, aš neįsivaizduoju, kad dėl ekonominių sunkumų, mes iš Lietuvos išvarytumėme dalį savo piliečių. Taip yra todėl, kad politika privalo tarnauti ne vienai ar kelioms grupėms, bet visai visuomenei ir jos gerovei.
Pasišventimas yra antroji riterystės vertybių dalis, kuri taip būtina mūsų politikai. Verslas ir verslininkai turi elgtis racionaliai, kad išliktų patys ir jų organizacijos. Riteris privalo prisiimti atsakomybę ir kartais vardan visuomenės gerovės aukoti savo asmeninį gyvenimą. Kai Britų bendruomenių rūmuose per debatus dėl įtariamųjų terorizmu sulaikymo be teismo termino pratęsimo iki 42 dienų, premjeras opozicijos lyderiui metė, kad jo nuosavos partijos apžvalgininkai palaiko šią idėją, Britų aukštuomenės mokyklą baigęs konservatorių lyderis David Cameron atšovė: „Šis premjero pareiškimas yra žemiau bet kokio debatų lygio. Taip, yra populiaru kaltinamuosius terorizmu laikyti suėmus kuo ilgiau, tačiau mes čia turime daryti tai kas yra teisinga! Jei dėl terorizmo baimės, mes pradėsime pulti savo visuomenines laives, mes nudirbsime darbą už teroristus“.
Baigdamas šiuos pamąstymus man kaip niekada vietoje yra buvusio britų premjero Tony Blairo žodžiai, kuriuos jis pasakė apie politikus ir bendruomenės rūmus savo paskutiniame „vyriausybės pusvalandyje“: „Aš niekuomet nebuvau didis parlamentaras ir noriu prisipažinti, kad šiandien be dešimties minučių dvylika, aš jaučiausi visiškai tai pat, kaip ir lygiai prieš dešimt metų. Aš nenustojau bijoti ir tai tebūnie jūsų vertės pripažinimas. Baigdamas savo visuomeninę tarnybą noriu palinkėti visiems rūmų nariams prisiminti, kad nepaisant visų mūsų pažiūrų skirtumo ir pasidalinimo, karštų ginčių ir debatų, mes visi tarnaujama kilniam tikslui. Ir nieko negali būti svarbiau už tarnavimą visuomenei.“
Tokie žodžiai galėjo gimti tik Britanijoje, ten kur gimė parlamentarizmas, svarbiausios ideologijos ir kur iki šiol yra gerbiama visuomeninė tarnyba ir tarnavimo visuomenei (riterystės) dvasia.

Mes nugaljome

Mano kandidatas į Seimo narius nugalėjo. Mes ėjome į pergalę per idelius išbandymus, sunkų darbą, rinkiminį purvą, tikėdami savo pergale ir piliečių pasirinkimu.
Pranas Žeimys nugalėjo, nes jis dirbo ne sau, o visuomenei. Tikiu, kad tai bus naujos Lietuvos kūrimo pradžia

Gyvenimas Maksimoje

Šiandien, visas Lietuvos politinis pasaulis švenčia Didijį rinkimų savaitgalį. Šio didžiojo penktadienio metu ketverius metus nieko nedirbę politikai ir jų „politrukai“ bando visokiais įmanomais būdais įtikinti rinkėjus, kad tik jų kandidatai gali atvesti rinkėjus į amžintąjį išganymą.
Štai pavyzdžiui trečiąkart bepersirinkinėjantis liberalcentristas Raimundas Palaitis aštuonerius metus nesugebėjo nieko gero padaryti Klaipėdai, tačiau nuo klaipėdiečių gavęs į skudurus pirmajame rinkimų ture, sugebėjo „Vakarų eksprese“ atsidaryti savo tinklapį. Aštuonerius metus jam nerūpėjo, ką apie jo veiklą mano klaipėdiečiai, o po pirmojo turo kažkaip parūpo. Ir net du kartus per savaitę!
Mes konservatoriai visuomet pasižymėjome stabiliu ir elektoratu, kuris pastaruosius aštuonerius metus stabiliai ir nuosekliai augo. Tai yra didelis mūsų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuopelnas, kad partija nesivaikė pigių viešųjų ryšių triukų, o tiesiog „darė politiką“. Taigi šiandien esu ramus kaip niekada. Žinau, kad savo kandidatui padariau viską ir galiu ramiai laukti sekmadienio balsavimo rezultatų.
Dėl šios priežasties šiandien ketinu aptarti „Maksimas“. Žinoma ne prekybos centrus, tačiau mano draugo ir kolegos Lino Poškos mąstymo strategijas. Savo Bloge pašukuodamas mane, Linas pukiai atskleidė mąstymo struktūrą. Visi liberalcentristai ir mano kolega Linas mąsto „Maximomis“.
Štai Linas mano, kad jei aš manau, kad Seimo nariui nebūtina pačiam rašytis savo kalbų ir straipsnių, vadinasi jis teturi sugebėti paskambinti mobiliu telefonu. Jei Friedmanas su Hajeku nieko nepasakojo apie socialinę globą ir rūpybą, vadinasi ją reikia likviduoti. Jei Seime nėra priimtas etikos kodeksas, vadinasi Seimo nariams viskas galima.
1992 aisiais metais iš Vakarų importuotos liberalios idėjos kažkaip keistai Lietuvoje mutavo. Vieni liberalai mano, kad bažnyčia turėtų išsipirkti žemės sklypus komercinėmis kainomis, kiti drįsta iš savo kėdžių klausinėti generalvikaro kaip greitai ketinama bažnyčios statybos projektą „išvystyti“.
Mūsų įstatymuose dingo sveikas protas. Savivaldybės administracija galvoja, kad kiekvienas iš mūsų turi neatimamas konstitucijos laisves į savo butus nešti šiukšles, o kaimynų butus eksportuoti tarakonus.
Visą šią maksimą praėjusioje kadencijoje užbaigė vienas tarybos narys, liberalizmo ideologas, kuris tarybos posėdžio metu bandė įrodinėti, kad miesto švaros taisyklių punktas, kuriame sakoma, kad „gyventojams draudžiama pro savo namų langus mesti maisto produktus ir jų atliekas“, yra nekonkretus. Vegetarui, matote, dešra yra ne maistas.
Aš manau, kad Maxima yra prekybos centras, kuriam tikrai nesimeldžiu, kaip tą daro kolega Linas. Ir „Maximomis“ nemąstau. Tūkstančius metų mes gyvenome vadovaudamiesi ne baudžiamuoju kodeksu, tarybos sprendimais, bet sveiku protu. O sveikas protas šiuo atveju sako, kad gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventumėme „maximomis“.
Štai paklauskime savęs ką turi daryti geras Seimo narys. Leisti įstatymus, kontroliuoti jų laikymąsi, rėžti ugningas kalbas, lankytis visuose posėdžiuose, dirbti be atlygio? Aš manau, kad geras politikas visų šių kombinacijų turi turėti po truputį. Tačiau mes visi esame unikalūs ir pas vieną viena savybė stipresnė, pas kitą - kita. Politikas privalo atstovauti savo rinkėjus: jei reikia įstatymą parašyti, jei reikia pakontroliuoti, jei reikia rėžti kalbą, jei reikia parašyti straipsnį. Jei man duota viena savybė, o silpnai duota kita, - aš pasirenku protingus padėjėjus, kurie man padeda. Dar Makiavelis yra pastebėjęs, kad geras valdovas pasirenka į favoritus protingus žmones. Geras valdovas nėra vunderkindas kaip Stanislovas Tomas.
Geras vadovas yra tas, kuris (kurio komanda) negyvena „maximoje“. Ir nemąsto maksimomis

Juodosios technologijos

Sovietmečiu kai N.S.Cruščiovo laikais buvo koneveikiamas buvęs SSRS saugumo vadovas Lavrentijus Berija, nuošalyje neliko ir tuometinė sovietų sąjungos literatūrinė bendruomenė. Literatai į L.Berijos nuodėmių sąrašą netraukė gulago, kitaminčių persekiojimo ir kitų sovietinės realybės atributų. L.Berija sovietų santvarkai nusikalto tuo, kad turėjo pusiau oficialų kalbų rašytoją.
Sovietų sąjungos rašytojų sąjunga smerkė L.Beriją, nes pastarasis užuot pats vargęs prie plevenančių sveikinimų spalio revoliucijos progai skirtame CK plenume, pasikviesdavo savo padėjėjus, bendrais bruožais aptardavo būsimos kalbos kontūrus, liepdavo jiems eiti dirbti. Gavęs kalbos juodraštį, aistringasis revoliucionierius pakeisdavo vieną kitą pastraipą ir šią kalbą liepdavo perspausdinti. Tai pasirodo buvo didžiausias L.Berijos kontrrevoliucijos įrodymas.
Mūsų miestą valdantieji liberalcentristai puikiai perima N.Cruščiovo laikų isterijas. Kai Mūsų miesto meras apie save išgirdo teisybę, kad jis yra girnapusė po miesto kaklu, savo pasiteisinimui meras sugebėjo pasakyti tik tai, kad „kolega Kęstutis šiam pasisakymui ruošėsi“. Žinoma šiam pasisakymui aš ruošiausi maždaug dvi savaites, nes mero ataskaita yra svarbiausias metų politinis įvykis, ir mano rinkėjams reikia išgirsti, ką jų rinktas tarybos narys galvoja apie praėjusius miesto gyvenimo metus. Meras teigdamas, kad šiai kalbai aš ruošiausi, pripažino, kad savo darbą aš padariau. Tuo tarpu miesto meras pateikęs tokią rašliavą, o ją pristatydamas sugebėjęs pamekenti porą žodžių pademonstravo, kad savo darbo jis nesugebėjo padaryti.
Šią liberalcentristinę isteriją toliau tęsia kitas uostamiesčio liberalcentristas Linas Poška, kuris savo bloge štai ką rašo: „Solidžiau savo tinklaraštyje prisistato vyresnysis Bilotaitės partijos kolega Pranas Žeimys - tuo netiesiogiai patvirtindamas Čestertono ir mano nuostatas dėl partinio jaunimo. Manau, jeigu jis dar ir pats perskaitytų, kas ten jo vardu skelbiama, gautų daug jam naujų ir labai reikalingų žinių. Porą metų taip kruopščiai paskaitęs ir susikonspektavęs savo vardo blog‘ą, daugmaž jau galėtų be gėdos kandidatuoti į Seimą“.
Aš manau, kad rinkiminės kampanijos laikotarpiu ir po jo nėra smerktina jei politikui kalbelę brūkšteli koks nors jo padėjėjas ar komandos narys. Tai yra daug geriau, nei pačiam politikui penkias valandas „gaminti“ tekstą, o rytojaus dieną į svarbu renginį nueiti neišsimiegojus, kaip po išgertuvių patinusiais paakiais.Aš manau, kad politikas gebantis sujungti daugelio žmonių bendrą darbą, pastangas ir sugebantis gauti ne valdiškai, o su meile parašyta tekstą yra vertesnis būti išrinktas į Seimą, nei aštuonerius metus ten sėdėjęs politikierius, kuris nepadarė nieko gero Klaipėdai ir jos žmonėms. Po to šis žmogus, pamatęs neišvengiamą klaipėdiečių verdiktą, sugeba tik apkaltinti savo politinius konkurentus juodosiomis technologijomis. Jis mano, kad taip iššauks žmonių gailestį ir dar ketverius metus galės mėgautis seimo nario mandatu, nieko nedarydamas jį rinkusiems žmonėms