Po tarybos posėdžio - nemalonumai

Šiandien įvyko paskutinysis šiais metais Klaippėdos miesto tarybos posėdis. Kaip jau minėjau praėjusiame rašinyje, miesto valdžia nepriiminėja svarbesnių politinių sprendimų ir visi 40 buvo absoliuti miesto tarybos rutina. Klerkai gadina popierių priiminėdami visokias tvarkas, kuri yra suprantama tik Jiems vieniems.
Mastydamas apie namus ir Kalėdų nuotaikas, besiruošdamas važiuoti namo, sugebėjau mašinos užpakaliu kabinti pravažiuojančią mašiną. Smūgis buvo toks švelnus, tačiau visvien teko išbandyti visus kelių eismo taisyklių vingius.
Dabar mano vairavimo pažymėjimas saugiai saugomas kelių policijos seife, man gresia bauda, pasiaiškinimai žiniasklaidai, rūpesčiai su draudimu ir sugadintos Kalėdos. Nuo žioplumo vaistų nėra.

Velniop tokią tarybą ir visą administraciją

Ketviradienį posėdžiaus Klaipėdos miesto taryba. Jos darbotvarkę iki ketvirtadienio galite pamatyti adresu http://taryba.klaipeda.lt Šis miesto tarybos posėdis bus antrasis, kuriame nebus sprendžiami joks bent kiek rimtesnis politinis klausimas. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir taip nežibėjo noru dirbti, tačiau po kelių savivaldybę sudrebinusių skandalų, miesto valdžia nebepriiminėja jokių rimtesnių politinių sprendimų.
Vienintelis bent kiek rimtesnis politinis sprendimas bus 20 numeriu svarstomos Daugiabučių namų bendrojo naudojimo pataplų ir inžinierinių įrenginių ekploatavimo taisyklės. Miesto taryba galėjo rimtai padiskutuoti ir priimti geras taisykles. Prisidengę šiomis taisyklėmis mes galėjome kam nors uždėti prievolę ir privalomu būdu išvalyti butus nuo nevalyvų gyvetojų į namus tempiamų šiukšlių.
Šių taisyklių poreikį aiškiai pademonstravo šią vasarą plačiai aprašyta Žalgirio gatvės gyventojų bėda. Jų namo kaimynė savo butą pavertė šiukšlynu, o visus laiptinės gyventojus padarė savo įkaitais. Nuolatiniai skundai atsimušdavo į valdininkų abejingumo sieną. Su žiniasklaidos pagalba jau buvau lyg ir įtikinęs savivaldybės administraciją imtis priemonių. Mane aplenkė vaiko teisių apsaugos tarnyba ir sugebėjo išvalyti problemas kėlusį butą.
Problema su Žalgirio gatvės namu bent laikinai išsisprendė, tačiau sistemos kūrimas, apibrėžantis šios problemos sprendimą sustojo. Tada šią problemą pajudino vyriausybės atvovė, kuri mums priminė apie tai, kad ankščiau minėtų taisyklių mes neturime. Taisyklių apmatai buvo ištraukti iš stalčių, tačiau aukščiausios miesto valdžios nurodymu buvao taip „iškastruoti“, kad liko tik vienintelė poveikio priemonė – adminstracinė bauda. Stipresniems sprendimams neužteko valios.
Kai miesto taryboje atsirado opozicija, merui užtenka jėgų tik rūpintis savo statybų bendrovės reikalais. Šis žmogus ir šiaip politinėmis iniciatyvomis neblizgėjo, bet opozicijos pasirodymas pakirto bet kokį norą dirbti. Žinoma dirbti miestui. Sau dirbti noras nedingo.
Meras žinoma galėtų su visais tartis ir kokius nors visiems reikalingus sprendimus pagaminti. Tačiau meras nesugeba peržengti per save ir ištiesti ranką jį kritikuojantiems. Pamiršta žmogus rusų liaudies išmintį, kad ant įsižeidžiančiųjų vandenį vežioja.
Visa mūsų savivaldybės administracija ir miesto taryba nuo spalio mėnesio rengė ir priiminėjo tik rutininius sprendimus t.y. dykai valgė mūsų duoną. Klaipėdiečiams nereikia nei tokios valdžios, nei tokios administracijos.

Viena problema - tūkstančiai ligų

Antradienį visą dieną praleidau už vairo. Vilniuje vyko Tėvynės sąjungos prezidiumo posėdis, taigi per dieną teko sukarti tris šimtus kilometrų pirmyn ir atgal. Kadangi ši Vilniaus grįžinėjau ne vienas, beveik visa kelionė praėjo diskusijose apie mūsų valstybę ir jos valdymą. Natūralu, bet pokalbis automagistralėje negalėjo nepakrypti apie garsųjį karą keliuose. Tai į ką pavirto kova su mirtimis mūsų keliuose tampa visiška parodija, kuri demonstruoja absoliutų valstybės neįgalumą.
Mūsų valstybė nebegali priimti politinių sprendimų ir priversti visą visuomenę jų įgyvendinti. Prisiminkime vienintelį realų veiksmą, reikalaujantį vyresniems nei 7 metų automobiliams techninę apžiūrą praeidinėti kiekvienais metais. Aš nesiginčiysiu nuo kelių metų automobilis pasensta, vienok noriu atkreipti dėmesį į ką pavirto diskusija. Tuoj pat atsirado sofistų, kurie pradėjo pasakoti, kad metai yra blogas rodiklis, geriau žiūrėti į ridą. Tokiems aš galiu prieštarauti, kad 100 tūkstančių km. Automagistrale padarys automobiliui mažiau žalos nei 25 tūkstančiai kilometrų pravažinėti kur nors greiderio nemačiusiais „Smeltės“ kvartalo takais. Taip ir nesugebėję išnagrinėti ridos ir amžiaus įtakos santykio, mūsų įstatymų leidėjai nusprendė nieko nekeisti.
Mūsų valstybė vadovaujasi kažkokiais keistas įsitikinimais, kadviską išspręs mokymas ir visuomenės švietimas. Kiek aš save prisimenu, visuomet buvau geras vaikas ir tėvams diržu manęs nereikėjo „auklėti“. Vis dėl to manau, kad kiekvienas iš mūsų prisimena kaip tėvai juos auklėjo ir tokias „stagnatoriškais“ metodais, tačiau nuo to dabar blogesniais žmonėmis jie netapo. Kodėl valstybė turėtų atsisakyti bausmių (piniginių), ir pasitenkinti tik moralizavimu?
Kai man per du menėsius reikėjo numesti 12 kilogramų, aš neklausiau kokio VIENO produkto nereikėtų vartoti. Aš du mėnesius iš savo raciono išmečiau gazuotus gėrimus, košes, bulves, riebalus, visokius padažus ir alkoholį. Prie viso šito dar plaukiojau baseine ir stumdžiau geležis. Aš taikiau kompleksines priemones, tai kodėl mūsų gimtoji vyriausybė iki užknisimo ginčijasi KOKIA VIENA PRIEMONĖ SUSTABDYS KARĄ KELIUOSE?
Kiekvienas rimtas verslas, prasideda nuo marketingo, o rimtas karas nuo žvalgybos. Kokią statistiką apie avaringumą turiu mūsų policija? Vienas žurnalistas pasakojo man apie tai, kaip mūsų policija renka duomenis apie nusikalstamumą. Renka taip, kad po to neįmanoma jų niekaip analizuoti ir iš tos statistikos naudos yra kaip iš ožio pieno. Manau, kad panaši „statistika“ ir renkama apie avarijas Užuot liepę surinkti detalią informaciją apie avarijas mūsų valdžios vyrai ir moterys ir toliau veikia tarsi aklieji boksininkai - vietoj realių problemų sprendimo „boksuoja“ orą.
Mūsų valdžia pati kuria problemas, pati jas „išsprendžia“. Žinoma tik ten, kur gauna sau naudos ir kur kenčia patys neapsaugočiausi žmonės. Karo keliuose aukomis tapo visi norintys tampti vairuotojais. Šiandien išlaikyti vairavimo kursus yra beveik tiek pat sudėtinga kaip ir gauti lėktuvo piloto licenziją. Karo keliuose lozungu puikiai pasinaudojo didžiulė galybė vairavimo mokyklų ir VĮ „Regitra“. Klausiu Jūsų visų ką reikia daryti su vairavimo moyklomis, jeigu praėjusieji jų kursus, valstybinio egzamino neišlaiko daugiau nei pusė mokinių. Jei mes vadovausimės prielaida, kad vairuotojų mokymas, mažina avaringumą, tokiu atveju avaringiausia valstybe turėtų būti Jugtinės valstijos. Šioje valstybėje automobilio vairuotojo pažymėjimas kainuoja 7$, o vairavimo kursų beveik nėra. Kai kurios valstijose teisės išduodamos vaikams nuo 13 metų. Ir jie kažkodėl nepuola žudytis?
Mes nuolatos kuriame įstatymus, tačiau nežiūrime kaip jie vykdomi. Automagistralėje kas metai žūva keliasdešimt pėsčiųjų. Gyvenimo paradoksas yra tai, kad jų automagistralėje paprasčiausiai negali būti. Kaip negali būti vežimų, traktorių, mopedų ir dviračių. Apie šias priemones aš nekalbu, bet ką automagistralėje veikia grybų pardavėjai? Teisingiau paklausus, o ką veikia mūsų policija?
Gaunasi kažkaip keistai. Tai tik viena mūsų gyvenimo sritis, o tiek daug kvailysčių.

Sąžinės pergalė prieš pilvą

Praėjusį mėnesį dienraštis „Vakarų Ekspersas“ paskelbė konkursą, kuriame kvietė išrinkti metų šviesuolius. Šiuo metu (2007-12-06 19.50) yra skelbiami šio konkurso rezultatai.
Man, kaip konservatoriui ypač džiugu dėl dviejų laimėtojų. Metų šviesuoliu „Vakarų ekspreso skaitytojai“ išrinko istoriką Dainių Elertą. „Garbės Klaipėdiečio“ nominacijoje laimėjo muzijinkas ir visuomenininkas Dionizas Varkalis.
Šiuos žmones aš gerbiu pirmiausia už tai, kad jie atkreipė visuomenės dėmesį į paminklosaugos problemas Klaipėdoje. Taip, kaip mes naikiname savo paveldą ir Klaipėdą namas, po namo, verčiame negyvu stiklainių miestu, gali būti vadinama paprasčiausia barbarybe.
Svarbiausia yra tai, kad šiose dviejose nominacijose laimėjome mes, klaipėdiečiai. Tai buvo mūsų sąžinės pergalė, prieš pilvą. Metų klaipėdiečiu tapo ne žmogus „dirbantis“ savo darbą Bent jau šiose nominacijose „metų žmonėmis“ tapo tie, kurie nepasitenkina gerai atliktu savo kasdieniu darbu ar profesiniais pasiekimais, tačiau atlikę savo tiesiogines pareigas žengia dar vieną žinigsnelį pirmyn.
Taip mes visi po truputį judame į „Dievo karalystę“. Taip mes visi tą „Dievo karalystę“, kuriame čia: mūsų šeimose, bendruomenėse, mūsų gimtojoje Klaipėdoje.

Darbo miesto taryboje prasmė

Ilgamečiai savivaldybės darbuotojai nuolatos klausinėja manęs, kaip atrodo miesto tarybos darbas iš vidaus. Ar man nenusibodo? Ar taip aš įsivaizdavau? Iš tikro tarybos darbe yra vienas dalykas, kuriuo niekaip negaliu atsitebėti. Mane stebina, didžiosios dalies mano kolegų visiškas nenoras bent kažką keisti. Kaip sakė Biblija, labiau nei piktavalių, saugokitės abejingųjų. Gaila, bet abejingi yra daugiau nei pusė miesto tarybos narių.
Asmeniškai aš žinojau ko ateinu į miesto tarybą ir kai ką šioje srityje jau pavyko nuveikti. Būnant opozicijoje, esi nušalintas nuo reikalų sprendimo, todėl dažniausiai lieka kontroliuoti savivaldybės administracijos darbą. Žinoma pasitaikydavo atvejų, kad pavykdavo atkreipti valdančiosios daugumos dėmesį ir pavykdavo juos įtikinti, kad mano siūlomas sprendimas yra teisingiausias.
Praėjusiuose dienoraščio įrašuose kalbėjau apie tai kaip E.Balsio menų gimnazijos mokiniui pavyko atkovoti nemokamą maitinimą, kurį jam bandė panaikinti mūsų uostamiesčio švietimo skyrius.
Nors praėjusiame miesto tarybos posėdyje opozicija gavo į dantis, dėl šildymo kainų, tačiau asmeniškai man pavyko įtikinti miesto tarybos socialinių reikalų komitetą ir miesto tarybą dėl įkainio už neįgaliųjų asmenų vežiojimo paslaugas, sumažinimo.
Mūsų miesto socialinės įstaigos teikia neįgaliųjų vežimo paslaugas. Jie tam turi pritaikytus automobiulius, tam darbui pasišventusius vairuotojus. Dažniausiai neįgalieji yra vežami į polikliniką, daryti dializes ir t.t. Tiems, kurių gaunamos pajamos nesiekia kažkokios vyriausybės nustatytos ribos, mes teikiame šią paslaugą nemokamai. Tiems, kurie gauna didesnes pajamas, reikia mokėti pagal miesto tarybos patvirtintą įkainį. Mokėti tenka apie 5% neįgaliųjų.
Savivaldybės administracija paskaičiuodama vieno kilometro įkainį, pasielgė kaip taksi firma: įskaičiavo automobilio draudimą, garažo išlaikųmo išlaidas, nusidėvėjimą ir dar šešis parametrus. Mums buvo siūloma patvirtinti 1,28 Lt įkainį už vieną kilometrą.
Aš su šiuo sprendimu nesutikau motyvuodamas tuo, kad neįgaliųjų vežimo paslaugas mes visvien privalome teikti, todėl nedera ant neįgaliųjų pečių užkrauti automobilio remonto ir garažo išlaikymo išlaidų. Taip mums minėtą tarifą pavyko numušti iki 0,93 lt./km.
Tarybos narė T.Lochankina dar pasiūlė įtraukti tokį punktą, kad bendros išlaidos žmogui negali viršyti vyriausybės skiriamos pašalpos judėjimo invalidams. Bendromis pastangomis šį sprendimą praėjusiame tarybos posėdyje mums pavyko atstovėti.
Mano manymu padėti mažam žmogui ir sudaro darbo miesto taryboje prasmę. Tai įrodo, kad ir vienas žmogus, kad ir opozicijoje gali kažką pakeisti.

Esu paklausimų lyderis

Šiandien „Klaipėdos“ žurnalistė Virginija Spurytė mane titulavo miesto tarybos narių paklausimų lyderiu. Per devynis darbo miesto taryboje mėnesius tokių paklausimų aš parašiau bent 20. Kiekvienas iš šių paklausimų buvo apie gana svarbias Klaipėdos miesto ir klaipėdiečių problemas. Pripažinsiu, kad jų galėjo būti ir mažiau, jei savivaldybės klerkai „nejunginėtų duros“ ir nebandytų su tarybos nariais juokauti.
Labai dažnai gavus atsakymą į paklausimą, ateina toks atsakymas, kuris reikalauja dar keturių ar penkių paklausimų. Man keista yra, kad administracijos direktorius tarybos narių vieną iš pirminių ir svarbiausių funkcijų – tarybos narių paklausimus, vadina „talentu rašyti“ arba atitraukimu nuo tiesioginių pareigų“.
Vienas iš pirmųjų mano paklausimų buvo apie tai, kiek lėšų reikia, kad visos miesto socialinės įstaigos atitiktų valstybinio higienos centro reikalavimus. Visos socilinės įstaigos pateikė išsamius sąrašus. Miesto Kūno kultūros ir sporto skyrius parašė, kad tokių problemų neturi. Tuo tarpu sporto skyriui tai netrukdė po kelių mėnesių pateikti savo veiklos strateginį planą, kurio pirminis ir svarbiausias tikslas buvo „Užtikrinti higienos normas atitinkančią sporto įstaigų funkcionavimą.
Administracijos direktorius mano, kad visą informaciją aš galėčiau susirinkti tiesiai iš klerkų, tačiau jei sporto skyriaus vadovas vėjus rašo raštu, tai ką jis pasakotų žodžiu.
Aš galiu pasakyti, kad ir toliau šiai funkcijai skirsiu daug dėmesio. Juk kaip ir minėjo administracijos direktorius – turiu talentą rašyti...