Vagystė ir genocidas

Šiandien posėdžiavo miesto socialinių reikalų komitetas. Iš dvylikos klausimų išnagrinėti sugebėjome tik aštuonis. AŠ kitame dienoraštyje nuodugniai papasakosiu kokius „strategiškai“ „svarbius“ ir „sprendimus“ mes priiminėjome.
Bet kaip kalbėjo didis rusų literatūros klasikas L.Tolstojus „Kiekvieno komiteto priimami sprendimai yra vienodi, tačiau kiekvienas nesutarimas yra įdomus atskirai“. Šis socialinių reikalų komiteto posėdis gali būti vadinamas genocido ir stambios vagystės posėdžiu.
Praėjusiame dienoraščio įraše Jūs galėjote perskaityti permainų koalicijos pareiškimą dėl socialinių darbuotojų algų. Šiandien buvo atliktas šių problemų „aptarimas“. Žodį aptarimas aš dedu į kabutes, nes būdamas neprofesionalas „iš klausos“ turėjau gaudyti ką šneka savivaldybės „specialistai“, kurie didžiausią laiko dalį skyrė paaiškinimams, kad komitetui jokių ataskaitų teikti neprivalo ir juo labiau raštu. Savivaldybės finansų skyriaus vedėja, nors man ir tinkanti į motinas, tačiau elgėsi chamiškai ir su manim kalbėjo taip, kaip niekada nekalbėjo net mano nuosava mama. Kita dalis laiko buvo skirta pasakojimams, kaip jie didvyriškai kėlė minimalią algą ir žmonėms, kurie gavo mažiau nei 700 litų. Diskusiją vainikavo socialinio departemento vadovės Laužikienės komentaras, kad „pakėlę algas 50 litų mes tik įžeisime žmones. Čia būtinas kompleksinis sprendimas“. Aš žinoma sutinku, kad būtinas kompleksinis sprendimas, tačiau kol jo nėra „įžeidinėkime“ socialinius darbuotojus nors po 50 litų per mėnesį.
Ši problema yra aktuali ir tuo, kad jei Lietuva sieks Euro, šie metai yra paskutiniai metai, kai galima kelti algas ir visokias kainas. Po metų to daryti mes nebeturime teisės. Taigi jei valdžia norės įsivesti eurą, socialiniai darbuotojai bus tie, kurie savo vaikų sąskaita už tai turės sumokėti.
Tuoj po to sekė ginčas dėl arenos statybos. Savivaldybės administracija užsiprašė sau teisės pradėti arenos projektavimo ir statybos darbus, net tinkamai nesugebėdama paaiškinti, kokį objektą mes statome. Iš pradžių buvo bandyta papasakoti, kad tai nusprendė savivaldybės tarybos kolegija, tačiau man paprieštaravus, buvo paaiškinta, kad tai padarė „autoritetinga profesionalių ekspertų komanda, atlikusi ekonominių socialinių rodiklių matavimus“. Po trečio kryžminio klausimo, ilgų kančių pavyko sužinoti tik vieną ekspertų komandos nario pavardę. J.Simonavičiūtė greičiausiai buvo ta ekspertų komanda, kuri ir priėmė sprendimą.
Motyvuodamas tuo, kad tai vis gi yra dideli pinigai, aš reikalavau, dviejų paprastų dalykų: miesto taryboje priimti sprendimą, kuriame būtų aiškiai pasakyta kokį objektą mes statome ir kad objekto konkursines sąlygas, techninę užduotį, statybos rangovo konkurso reikalavimus patvirtintų miesto taryba.
Šioje vietoje (nežinau kodėl) iš valdininkų estafetę perėmė tarybos sekretorius V.Plečkaitis, kuris paaiškino, kad aš tik noriu pasikėsinti į visiems lietuviams šventą reikalą-Europos krepšinio čempionatą.
Čia su „saliamonišku“ sprendimu pasirodė tarybos narys Edmundas Kučinskas, kuris pareiškė, kad mano žodžiuose yra tiesos, kad Šiaulių arenos yra baisi akustika, kad šių statybos darbų organizavime turėtų būti daugiau visuomenės dalyvavimo. Tačiau kai reikalas priėjo iki balsavimo maestro Kučinskas draugiškai dėjo į krūmus ir patvirtino sprendimo projektą, pagal kurį administracija galės tarybos narius pakviesti tik į arenos atidarymą.
Atostogaudamas nuolatos galvojau, kad miestą valdanti dauguma ateis į protą ir išgirs opozicijos balsą. Dabar džiaugiuosi, kad nors vienas dalykas tikrai nesikeičia.