Mano sesuo – prostitutė

Žurnalistas ir kolega Vigantas Danilavičius šiandien dienraščio „Klaipėda“ komentare „Blaivus sprendimas“ ( http://www.klaipeda.daily.lt/dialog.print.php?id=1185384900 ) neakivaizdžiai diskutuoja su manimi dėl prekybos alkoholiu tvarkos griežtinimo.
Šio komentaro pagrindu aš nusprendžiau toliau vystyti šią temą.

Aš visiškai sutinku, kad kova su alkoholizmu nebus laimėta vien tik ribojant alkoholio pardavimus. Tačiau niekaip negalima teigti esą šios poveikio priemonės neduos jokios naudos. Skandinavų kraštuose yra viena alkoholio prekybos vieta 30 tūkstančių gyventojų, tuo tarpu pas mus viena prekybos vieta – 1000. šiuo atveju mus lenkia tik Baltarusija ir Rusija, kurioje yra vienas prekybos taškas 400 žmonių. Šios verslo laisvės Rusijoje pasiekimas yra tai, kad Rusijos valdžia sutaupo vyrų pensijoms skirtus pinigus, nes vyrų gyvenimo trukmė Rusijoje siekia 55 metus.

Aš visiškai nesutinku su teiginiu esą įvedus sausą įstatymą „Galės tautiečiai svaigintis Latvijoje ar Lenkijoje. Gausinti kaimyninių valstybių biudžetus.
Tik nežinia, ar perkels iš Lietuvos į svečias šalis nusikaltimus, susijusius su girtavimu. Greičiausiai, ne. Kaimynams paliks latus ir zlotus, o siausti parvažiuos į tėvynę“.

Siausti jie tikrai neparvažiuos, nes tokiu atveju juos turėtų sulaikyti mūsų sienų apsaugos tarnyba. Ir niekas mūsų geriančių lietuvaičių ten nelaukia. Keista, kad mes bijome išvažiuojančių „alkoturistų“.

Estija šiandien išleidžia milijonus žaliųjų tam, kad atsikratytų susiformavusio „suomių girdyklos stereotipo“. Jie supranta, kad alko turizmas gali ir padėjo šaliai kokiais nors 1993, tačiau šiandien tai jau atgyvena.

Olandijoje prasidėjo rimtos politinės diskusijos dėl marichuanos ir Raudonųjų žibintų kvartalų legalizacijos. Noriu pabrėžti, kad dauguma olandų narkotikų nevartoja, ir pas mergas į „raudonuosius žibintus“ nevaikšto. Tai yra atrakcija turistams. Tačiau olandai pradėjo jausti, kad marihuanos ir prostitucijos židinio įvaizdis jiems pradeda trukdyti ir šių reiškinių keliamos problemos galimai nebeatperka iš turistų gaunamos pajamos.

Tuo tarpu Lietuva oficialiai ir neoficialiai save prisistato kaip gražių merginų ir pigaus alaus kraštas. Tuo mes labai primename „kazachų žurnalistą“ Boratą, kuris visur didžiavosi, kad Almatos Pramomės ir pekybos rūmai jo seserį pripažino Kazachijos prostitute Nr.1

Kažkaip baisoka tokioje valstybėje gyventi.

Su alkoholiu kovosime iki paskutinio degtinės lašo

Į Klaipėdą beldžiasi Jūros šventė, tačiau visuomenę (bent jau politikus) labiau sujaudino nelaimė, kai girtas vairuotojas automagistralėje sugebėjo paskui save į aną pasaulį nusitemti dar šešis žmones.
Dėl šios nelaimės yra daug kaltų. Pirmiausia kaltas pats vairuotojas, niekas juk neliepia vairuoti išgėrus. Ne mažiau kalta yra mūsų vairavimo kultūra, kurios lygis yra žemiau bet kokios kritikos. Neaišku ką veikia mūsų policija, kad blaivieji jau bijo važiuoti mūsų miesto gatvėse. Ne mažiau kaltas yra ir šiandien mūsų gyvenime vyraujantis nomenklatūrinis postkomunistinis liberalcentrizmas.
Šiandien PNL girtavimo problemą sprendžia taip pat kaip ir kitas narkomanijos formas t.y. mažina žalą. Mes nemokamai narkomanams daliname švirkštus, kad jie nuodytųsi kokybiškais ir švariais švirkštais. Lygiai taip pat mes sprendžiame alkoholio vartojimo problemą. Vargšui vairuotojui reikia sudaryti sąlygas prie vairo vartoti tik kokybišką alkoholį. Kitaip jis nuodysis surogatais ir „babatuku“. Todėl kokybišku alkoholiu prekiaujama tiesiog degalinėse arba begalėje prekybos vietų.
Net liberaliojoje Olandijoje niekam nekyla mintis „išlaisvinti verslą“ ir leisti prekiauti alkoholiu degalinėse. Laisvė yra laisve, bet pagundas dera slėpti kuo toliau.
Apie tai, kad demokratijos forposte Jungtinėse valstijose vairuotojas yra baudžiamas už vairavimą išgėrus, jei policija randa atkimštą alkoholio butelį mašinos salone, jau sklando legendos.
Kai Klaipėdos miesto taryba priiminėjo sprendimą dėl prekybos alkoholiu ribojimo daugiabučiuose namuose ir prie mokymo įstaigų, savivaldybės kuluaruose teko šiuo klausimu padiskutuoti su kolega tarybos nariu. Jis dėstė argumentus esą apribojus prekybą alkoholiu pradės klestėti taškai, o kas gėrė, tas ir toliau gers. Aš alkoholio ribojimą gyniau tokiais argumentais: Šis ribojimas netaikomas sergantiems priklausomybėmis, kurie ieško kur išgerti. Šis ribojimas yra taikomas saikingai geriantiems – tokiems kaip mes. Aš net norėdamas šiandien nerasčiau prekybos „taško“, nes net nemanau jų ieškoti. Jei mano kompanija pritrūks gėrimų, o alkoholio parduotuvė bus pakankamai toli, mes neieškosime taško, o eisime į barą arba tiesiog namo.
Tai bus mažas, bet labai rimtas žingsnelis kovoje su alkoholizmu. Didžiausias žingsnis bus žengtas tada, kai nustosime vadovautis žodžiais „Vyrai gėrė vyrai gers“...

Ko einama į miesto tarybą?

Prabėgo pirmieji mėnesiai kaip posėdžiauja naujoji Klaipėdos miesto taryba. Daugelis mano pažįstamų klausinėja kaip atrodo gyvenimas žvelgiant iš svaiginančių valdžios aukštumų.
Atsakydamas visiems kartu ir kiekvienam atskirai pasakoju, kad miesto valdžioje gyvenimas toks pats kaip be valdžios. Nors dabartinė Klaipėdos vicemerė J.Simonavičiūtė ir grasino visiems tarybos naujokams surengti darbo taryboje kursus, tačiau liko savo žodžio šeimininke – žodį davė, žodį ir atsiėmė. Nors tai yra pirmoji mano tarybos nario kadencija, tačiau nesu naujokas. Du metus prieš tai sėdėdavau kiekviename anos kadencijos miesto tarybos posėdyje ir mokiausi. Žinoma praeitoji tarybos kadencija nebuvo pati geriausia politikos mokykla, tačiau vis vien šį tą naudingo sužinojau.
Sunkiausia per tuos tris mėnesius buvo suvokti, kad mechanizmo sudėtingumą. Savivaldybė yra visiškai niekieno nekontroliuojamas organizmas. Šiandien ji dirba be jokio vadovavimo, nes nei meras, nei vicemerai, nei administracijos direktorius šio mechanizmo nevaldo.
Suvokiu ir tai, kad negaliu pakeisti viso pasaulio. Bent jau visos Klaipėdos. Šiandien matau tūkstančius akis badančių mažmožių, tačiau suprantu, kad kai dėl vieno reikalo reikia vaikščioti į savivaldybę po septynis kartus. Taigi negaliu ten vaikščioti septynis tūkstančius kartų. Šiais metais be smulkių darbelių aš dirbu, kad savivaldybė prisiimtų atsakomybę ir privalomu būdu išvalytų šiukšlynus, į kuriuos nevalyvi kaimynai pavertė savo butus. Kol visiems akis badė Žalgirio gatvės gyventoja B.Bradauskienė, tikėjausi, kad šią problemą pavyks įveikti iki artimiausio posėdžio. Kai vaiko teisių apsaugos tarnyba šią problemą laikinai išsprendė, savivaldybės mechanizmas vėl sulėtėjo iki nulio.
Buvimas miesto taryboje suteikia ir tam tikrų privilegijų. Antradienį besilankant Neįgaliųjų dienos užimtumo centre „Lakštutė“ gavau pirmąjį „kyšį“. Visiems komiteto nariams padovanojo neįgaliųjų pagamintas pagalvėles su šuniuko atvaizdu. Šis „kyšis“ ne vienam mano pažįstamui kelia pavydą. Už šį „kyšį“ aš jaučiuosi įsipareigoję mūru stoti į socialinių įstaigų darbuotojų pusę ir bent kiek jiems pakelti atlyginimus. Tiesa tai bus įmanoma padaryti tik naujųjų metų kai bus tvirtinamas miesto biudžetas. Labiausiai ko norisi palinkėti, kad mano kolegos socialinių reikalų komiteto nariai padėtų ir stotų į vieną gretą, o ne kaltintų mane pigiu politikavimu ir populizmu.
Kiekvienas tarybos narys gauna pakvietimų į įvairius renginius. Mano pašto dėžutėje tokių kvietimų būna beveik kiekvieną savaitę. Į daugumą iš jų stengiuosi nueiti. Ypač ten, kur kviečia „kultūristai“ ir „socialistai“. Tik iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl savivaldybė į visokius kultūrinius renginius kviečia po vieną. Vakare vienam eiti į teatrą kažkaip „ne taip“. Jūros šventės proga savivaldybė pasitaisė ir į jos renginius kviečia K.Gabšį su ponia. Tikiuosi ne paskutinį kartą.
Per tuos tris mėnesius supratau ko visi taip veržiasi į miesto tarybą. Ten yra gerai... sėdi svarbus per posėdį, protingai patyli. Gauni sidabrinį tarybos nario ženkliuką, nešiojamą kompiuterį, pakvietimus į renginius. Jei sau nekeli jokių tikslų tai taryba yra kaip musei sirupas. Tačiau man to sirupo tikrai nereikia. Man reikia dar daug ką nuveikti.

Prarabo filosofija

Šiandien įvyko išvažiuojamasis socialinių reikalų komiteto posėdis. Komiteto pirmininkas tikriausiai išsigando mano pareiškimo padaryto praėjusiame miesto tarybos posėdyje. Tame pareiškime aš atkreipiau dėmesį į katastrofišką padėtį, kuri formuojasi miesto socialinės globos įstaigose.
Šiandien važinėjant iš įstaigos į įstaigą „pozicinierių“ veidai vis skaidrėjo, o kai palikome neįgaliųjų dienos centrą Lakštučių gatvėje, komiteto nariai pradėjo save „užvedinėti“ ir po truputį mane smerkti. Jų nuomone šios įstaigos visai neblogai sutvarkytos ir didelių problemų neturi.
Aš tuo tarpu manau, kad su tokia „prarabo“ filosofija mes toli nenuvažiuosime. Taip neįgaliųjų centras Lakštučių gatvėje yra labai gražus. Jų siuvamos ir mums padovanotos pagalvėlės jau ne vienam sukėlė pavydo jausmą. Tačiau mes pamirštame, kad daugiau nei pusė neįgaliųjų laukia savo likimo brolių mirties, kad į šį centrą galėtų patekti.
Mes turime puikius miesto globos namus, tačiau pamirštame, kad nepaprastai pasunkėjo galimybės į juos patekti. Ir miesto nakvynės namuose lovos ir spintos tikrai neprastos, tačiau reikia prisiminti ne tik išorę, bet ir darbuotojų ir aplinkinių gyvenimo sąlygas.
Todėl man labai keista, kai politikas pamatęs bet kokią problemą tesugeba pasakyti „O ar įsivaziduojate kiek pinigų tam reiks“? Dar baisiau, kai tas pats politikas po to lips ant scenos, plėšys akordeoną ir „kalbins pagyvenusių senolių širdis“.

Bet palikime tai jo sąžinei. Jei ji nėra pasislėpusi po statybiniu šalmu

Socialinių įstaigų būklė Klaipėdoje

Vakar Klaipėdos miesto taryba patvirtino Klaipėdos miesto socialinių įstaigų veiklos ataskaitas. Tarybos nariai ketino šiam reikalui skirti keturias minutes. Per tą laiką turėjome pabėdavoti dėl pinigų stygiaus, pagirti socialinių įstaigų vadovus. Opozicijos iniciatyva socialinis komitetas turėjo parengti rezoliuciją dėl socialinių įstaigų būklės. Labai gaila, kad ši rezoliucija nebuvo priimta. Posėdžio metu komiteto pirmininkas lemeno apie blogą socialinių įstaigų būklę, tačiau jo žodžiuose trūko žmogiškumo.
Opozicinė permainų koalicija parengė pareiškimą, kuriame parodė socialinių įstaigų bėdas per "žmogiškumo" prizmę. Opozicija šio pareiškimo pristatymą miesto taryboje patikėjo atlikti man.
Jūsų dėmesiui ir pasiskaitymui įdėdu mano perskaityto pareiškimo tekstą. Jo komentarai manau bus nereikalingi.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos “Permainų“ koalicijos pareiškimas

Dėl padėties Klaipėdos miesto socialinės globos ir rūpybos įstaigose

Permainų koalicija Klaipėdos miesto taryboje nori atkreipti miesto valdžios, kolegų tarybos narių ir visuomenės dėmesį į apverktiną padėtį, kuri susiklostė Klaipėdos miesto savivaldybei pavaldžiose socialinėse įstaigose:
√ Visose socialinėse įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų atlyginimai (atskaičius mokesčius) apytikriai siekia 700 litų. Dauguma socialinių darbuotojų (įgijusių net socialinio darbo magistro mokslinį laipsnį) yra priversti kreiptis į savivaldybę ir prašyti kompensacijų už šildymą ir karštą vandenį.
√ Dėl katastrofiškai mažų atlyginimų didėja kadrų tekamumas, prarandami patyrę specialistai, nesukomplektuojamos reikalingos darbuotojų pamainos.
√ Dėl mažo atlyginimo savivaldybės BĮ Neįgaliųjų dienos užimtumo centras „Klaipėdos lakštutė“ negali vežti į centrą savo globotinių, nes šiandien darbo rinkoje nesugeba susirasti vairuotojo.
√ Klaipėdos miesto globos namai negali pasinaudoti jiems skirtu gydytojo etatu, nes neturi lėšų bendrosios praktikos gydytojo kabineto įrengimui. Taip globos namų gyventojus gydo ne jų bėdas ir ligas pažįstantis specialistas, tačiau „konvejerinis“ šeimos daktaras.
√ BĮ Neįgaliųjų dienos užimtumo centras „Klaipėdos lakštutė“ negali suteikti paslaugų visiems pageidaujantiems likimo nuskriaustiems žmonėms. Dėl šios priežasties formuojama laukiančių eilė. Šioje eilėje esantys žmonės faktiškai laukia savo likimo brolių mirties.
√ Į „Klaipėdos miesto nakvynės namų“ darbuotojus yra šaudę, tačiau Klaipėdos miesto biudžetą formuojantys klerkai atkakliai išbraukia lėšas reikalingas socialinių darbuotojų gyvybės ir sveikatos draudimui.
√ Klaipėdos miesto vaiko krizių centras dirba vaikų socialinei globai nepritaikytose, higienos normų neatitinkančiose patalpose, tačiau net ir šiose patalpose centro darbuotojams neužtenka darbo vietų.
√ Klaipėdos m. socialinės paramos centras dirba su antikvarine moraliai ir materialiai pasenusia kompiuterine technika.
√ Apie 220 asmenų turi teisę gauti maitinimo paslaugas, tačiau biudžete maitinimas numatytas tik 120 asmenų. Taip mes Klaipėdos miesto taryba neužtikriname savo miestiečiams priklausančių paslaugų teikimo.

Permainų koalicija pritars Klaipėdos miesto socialinių įstaigų veiklos ataskaitoms, tačiau nori atkreipti dėmesį į tai, kad nesprendžiant šių problemų Klaipėdos miestas nebegalės užtikrinti teikiamų socialinių paslaugų nepertraukiamo teikimo ir kokybės.

Opozicijos lyderis A.Šulcas


Socialinių reikalų komiteto nariai K.Gabšys
L.Skovronskienė

Komiteto veiklos paraštės

Noriu padėkoti visiems, kurie sveikino mane su šio puslapio atidarymu. Noriu padėkoti ir tiems, kurie nespėjo to padaryti. Aš esu dėkingas, nes jaučiuosi esąs reikalingas. Kai kurie dėkojantys dievagojosi norėję savo sveikinimus ištarti ne tik asmeniškai bet ir bendruomeniškai t.y. šį puslapį praturtinti savo komentarais. Visiems, kurie nesugebėjo tai padaryti truputį padėsiu: Komentaras paliekamas paspaudus nuorodą po straipsniu. Komentarą pasirašyti galima trimis būdais. Jei jūs turite „Gmail‘o“ pašto dėžutę padėkite taškiuką į laukelį ties užrašu „Google/Bloger“. O apačioje esančiuose laukeliuose nurodykite savo „gmail‘o“ pašto adresą ir slaptažodį. Tokiu atveju šio dienoraščio skaitytojai matys jūsų ofiacialų vardą ir pavarde. Jei jūs nenorite viešai demonstruoti savo tapatybės arba interneto bendruomenė jus pažįsta kitu vardu ties užrašu „tapatybė“ pasirinkite laukelį „Kita“ ir žemiau rašykite savo „nik‘ą“. Toliau viskas kaip „Delfije“. Galima pasirinkti ir visišką anonimiškumą, tačiau kažin ar tai tikslinga.
Noriu priminti ir visus paraginti rašyti. Aš esu politikas ir man svarbu, ką žmonės mano apie mano išdėstytas problemas ir idėjas. O dabar grįžkime prie svarbiausio.

Praėjusiame rašinyje „Ubagystės filosofija“ aš kalbėjau apie autostrados remontą ir mūsų nuolatinį pasirinkimą pačių pigiausių technologijų ir pačių pigiausių ir primityviausių sprendimų. Vakar asmeniniais reikalais reikėjo vykti į Kryžkalnį ir jie tik patvirtino mano žodžių teisingumą. Autostrada yra nuolatinio remonto būsenoje kaip tik tada kai jos mums labiausiai reikia.
Šiandien noriu pakalbėti apie ką tik pasibaigusį miesto tarybos socialinių reikalų komiteto posėdį. Komitete buvo pristatytas vienas svarbiausių miesto tarybos dokumentų- „Klaipėdos miesto savivaldybės 2008-2010 metų strateginio veiklos plano metmenų patvirtinimas“. Mes svarstėme kokioms sritims artimiausius tris metus skirsime daugiausia pinigų.
Miesto valdžia mano, kad prioritetai turėtų būti skiriami septynioms sritims: gatvių tiesimui, pasiruošimui krepšinio čempionatui, ugdymo kokybės užtikrinimui, miesto viešųjų erdvių sutvarkymui, socialinių paslaugų plėtrai, daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijai.
Komitete pranešimą dariusi savivaldybės darbuotoja paminėjo, kad mūsų miesto biudžete plėtros programoms yra numatyta apie 46 milijonus litų. Niekas nesugebėjo atsakyti į paprastą klausimą: ar ne perdaug prioritietinių veiklų mes nusistatome? 46 milijonus išdalinus 7 programoms, vienai programai vidutiniškai teks 6 milijonai litų.
Kažkada Europos sąjunga buvo pasitvirtinusi Lisabonos strategiją, kuri siekė, kad Europa pavytų ir pralenktų Ameriką. Šioje programoje buvo 21 strateginis tikslas. Vėliau Europos komisijos pirmininkas Ž.M.Baroso pripažino, kad 21 starteginis tikslas yra tas pats kas nei vieno.
Aš nebalsavau už šį sprendimą, nes suvokiu – patvirtinus šį planą iš tikro liks tik du prioritetai: nuolatinis gatvių perasfaltavimas ir arenos statyba. Aš dirbu ir kovoju vardan socialinių įstaigų, todėl nenoriu, kad šių įstaigų žmonės būtų maitinami nerealiais pažadais. Apie socialines įstaigas miesto taryba kalbės poryt. Tada apie socialinių įstaigų būklę papasakosiu ir aš.

Ubagystės filosofija I

Ketvirtadienį mūsų partijos bendruomenėje buvo didelė šventė. Klaipėdos rajone įsikūrė jaunųjų konservatorių lygos skyrius. Kelis metus vadovavau Klaipėdos jauniesiems konservatoriams, metus buvau Jaunųjų konservatorių lygos vicepirmininkas, todėl šioje šventėje negalėjau nedalyvauti. Kelionė automagistrale ir paskatino šio dienoraščio mintis.
Keliolikos kilometrų atkarpa iki Gargždų net du kartus buvo remontuojama ir teko numetinėti greitį. Kiek tokių remonto darbų atliekama visoje 300 kilometrų atkarpoje ligi pat Vilniaus?
Automagistralei remontuoti mūsų valstybė kasmet skiria apie 800 milijonų litų. Už tuos pinigus autostrada remontuojama ir tiems remontams nematyti galo. Taip ir norisi paklausti: kokio velnio mums buvo reikalinga autostrada, jei vasarą, kai tūkstančiai žmonių juda į Palangą ir namo, mes per remonto darbus privalome šokinėti iš juostos į juostą, baisiau nei senajame žemaičių plente?
Atsakymas yra vienas. Taip yra todėl, kad mes vadovaujamės ubagystės filosofija. Mes trupiname pinigus pamiršdami liaudies išmintį, kad šykštuolis moka du kartus, o mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad pirktų pigius daiktus.
Istorija yra parodžiusi geriausią pavyzdį kaip reikia statyti kelius. Dar šiandien Vokietijoje yra važinėjama hitleriniais autobanais. Jų remontui nereikia labai daug pinigų, nes jie buvo tiesti ne ant žvyriuko, bet ant daugiau nei metro storio gelžbetonio su armatūra. Man neteko garbės išbandytų šio „hitlerizmo“ stebuklo, tačiau tą darę asmenys tvirtino, kad šie keliai yra kaip nauji, tik važiuojant jaučiasi sujungimai. Pokarinės Vokietijos vyriausybė šias problemas ištaisė ir siūlių nebėra. Liko tik gelžbetonis. Tiesus ir lygus kaip čiuožyklos ledas.
Suprantu, kad metras gelžbetonio kainuoja. Ir tikrai daug, tačiau lieka klausimas: ar ne daugiau pinigų mes sukišame lopydami skyles ir sunkvežimių paliktas pravažas?
Šiandieninis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kesarauskas (geriausias visų laikų mano viršininkas ir pirmaklasis vadybininkas) savo vingiuotos karjeros metu vadovavo tik ką susikūrusiems Vakarų skirstomiesiems tinklams. Tik pradėjęs dirbti, A.Kesarauskas pardavė įmonės „antikvarinius“ automobilius ir veiklos nuomos būdu visus juos pakeitė naujais. Iš pradžių tai atrodė baisus pinigų švaistymas. Vėliau paaiškėjo, kad įmonė sutaupė, nes nauji automobiliai negedo, nereikėjo jų remontuoti, pirkti atsarginių dalių ir išlaikyti nusidėvėjimus skaičiuojančių buhalterių.
Šiandien A.Kesarauskas man yra vadovo pavyzdys. Labai gaila, kad Lietuvoje yra mažai tokių vadovų. Ypač gaila, kad jų dar mažiau yra valstybiniame sektoriuje. Todėl mus ir valdo tie, kurie vadovaujasi ubagystės filosofija.

Profesionalioji politika – Už ir prieš

Seimo rentų epopėja pasiekė cinizmo viršūnę. Jei parlamentarai manė, kad priima gerą sprendimą, reikėjo varyti iki galo. Geras politikas yra kaip geras gydytojas, jei reikia pjauna, jei reikia- glosto. Visuomenę labiausiai ir piktina „pusiniai“ darbai.
Nemažesnį cinizmą už Seimo narius pademonstravo ir mūsų Klaipėdos meras R.Taraškevičius. Jis trečiadienio dienraštyje Klaipėda aiškino:
“Eidamas į šias pareigas žinojau, kad gali tekti užleisti kėdę kitiems. Todėl numačiau, ką veikčiau, kaip užsidirbčiau duonai. Aš nepraradau kvalifikacijos, todėl keista, kaip per ketverius metus specialistai ją praranda Seime“, - ironizavo R.Taraškevičius, reaguodamas į parlamentarų kalbas, jog rentos reikalingos, nes pasibaigus kadencijai Seimo nariai negali įsidarbinti - esą jie netenka kvalifikacijos.”
Keista kai apie kvalifikacijos praradimą kalba maždaug 80 % AB “Klaipėdos monolitas“ akcijų savininkas, kuris (kaip teigia pikti ir nepatikimi liežuviai) net ir būdamas miesto meru savo įmonėje veda gamybines „planiorkes“, neleisdamas įmonės vadovams ir jų šeimos nariams pasimėgauti šeštadieniu. Bet tai palikime jo sąžinei.
Sekmadienio vakarą architektų dienos proga rentų klausimu aš pasikeičiau nuomone su Jūrate Laučiūte. Ji klausė manęs, koks yra mano požiūris į rentas.Šį požiūrį nusprendžiau išdėstyti ir Jums.
Mano požiūriu valstybės uždavinys turėtų būti profesionalios politinės klasės formavimas ir ugdymas. Valstybė tikrai neturėtų mėtytis buvusiais Seimo nariais. Kita vertus renta (pinigai iki gyvos galvos) skatina ne darbą, bet socialinį dykaduoniavimą.
Jei kas nors klaustų mano nuomonės, aš raginčiau mokėti pinigus neperrinktiems Seimo nariams, kad jie galėtų ir toliau likti politiniame gyvenime ir rengtis būsimiems rinkimams. Jei toks eksparlamentaras per keturis metus, į Seimą neišrenkamas, pinigai nebeturėtų būti skiriami.
Rentų priešininkai, tuoj pat puls aiškinti, esą taip rentas gaus daug atsitiktinių žmonių, kurių vardai ir reputacijos, švelniai tariant, yra nevienareikšmiškos. Tokiems žmonėms aš galiu atsakyti vienu pavyzdžiu. 2004 į Seimą nebuvo perrinktas klaipėdietis Artūras Vazbys. Tai buvo išsilavinęs, perspektyvus ir sąžiningas jaunos kartos politikas. Man teko didelė garbė dirbti kartu su Juo, ir tai kuo aš esu šiandien yra nemažas ir Artūro nuopelnas.
2004 jo neišrinko ir tam, kad pragyventų ir išmaitintų Šeimą jis buvo priverstas eiti į kitą darbą. Ateinančiais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose, Artūras nebekandidatuos. Galiu pasakyti, kad tai bus didžiulis nuostolis Seimui, Tėvynės sąjungai ir klaipėdiečiams.
Todėl vien tik dėl to, kad tokie žmonės turėtų šansą vėl sugrįžti, aš pasirengęs, kad mano pinigai būtų mokami ir tokiems atsitiktiniams politikams kaip Martinkėnienė, Graužinienė ir Pinskus...

Sveikinimas visiems mano draugams ir skaitytojams

Sveikinu visus, kurie atėjote į mano minčių pasaulį. Ši mano svetainė bus tik apie politiką ir politikus, nes jūsų kuklus tarnas yra jaunas, profesionalus politikas. Tačiau noriu, kad tai nebūtų tik dar vienas verksmingo politikieriaus „pijarinis“ produktas.
Prie šio „projekto“ nedirbo nei vienas viešųjų ryšių specialistas, šis internetinis dienoraštis nėra jokių „kandidatavimų“ nei pradžia nei pabaiga. Mano darbas yra pristatyti klaipėdiečiams Tėvynės sąjungą, jos nuostatas, veiklą, ir pasiūlymus kaip sutvarkyti mūsų gyvenimą. Dirbant tokį darbą labai daug minčių lieka žiniasklaidos ar oficialių naujienų „paraštėse“. O „paraštės“ kartais kaip tik parodo tikrą ir nesuvaidintą žmogaus vidų.
Ne visada paraštėse lieka mano minčių, todėl savo būsimiems skaitytojams pasižadu, kad periodiškai mano mintys pasieks Jus antradieniais ir ketvirtadieniais. Žinoma jeigu mūsų mieste sprogs kokia nors informacinė bomba, savo mintimis pasidalinsiu ir dažniau.
Dirbdamas ryšių su visuomene srityje aš nuolatos maniau, kad interneto svetainės visuomet turėtų būti dinamiškos ir informatyvios, o ne tik gerai atrodančios. Dėl to kviečiu negaišti laiko ir ne kritikuoti svetainės išvaizdos ir jos talpinimo vietos. Pasinaudojau „Google“ teikiamomis paslaugomis ir „Googles“ siūlomu dizaino šablonu. Ir toliau lieku prie savo nuomonės, svarbiausia yra mintys, o ne „Flashai“ ir kokios nors kitokios IT technologijos.
Maloniai visus kviečiu komentuoti mano išsakytas mintis ir idėjas. Visi, kurie nori kreiptis pas mane kaip tarybos narį galite tai padaryti dešinėje nurodytu elektroniniu paštu arba telefonu.Su šilčiausiais linkėjimais.