Miesto turizmui reikia tik platesnio požiūrio

Klaipėdos verslo bendruomenė eilinį kartą atkreipė visuomenės dėmesį į svarbią problemą - miesto turizmas yra praktiškai miręs. Anglijoje turizmo sektorius sukuria apie 10% bendro vidaus produkto. Mūsų valstybėje turizmo sektorius sukuria tik 5%. Kiek procentų bendro vidaus produkto sukuria turizmas Klaipėdoje – sunku pasakyti.

Miesto tarybos narys Vidmantas Plečkaitis turizmo gaivinimui pasiūlė paprastą ir neorginalią idėją. Užsieniečiams priminti, kad Klaipėdoje yra daug gražių merginų ir pigaus alaus. Tikiu, kad mūsų moterys dar turi savigarbos ir už tokius žodžius politiką paprašys atsakyti. Aš manau, kad mūsų moterys nėra karvės ar kiaulės, kurias alaus prigėrę užsieniečiai turėtų vertinti kaip prieinamą seksualinių malonumų objektą. Tuo labiau mums nelabai reikia tokių turistų.
Klaipėda nėra Egiptas, nėra ir Palanga. Turizmas niekada nebus vienintelis mūsų maitintojas. Tačiau tai netrukdo mūsų miestui užsidirbti papildomų pinigų. Štai pritardama suskystintų dujų terminalui, mūsų miesto valdžia pasiprašė iš Vyriausybės dovanų: kelių miesto sankryžų ir baseino. Gal geriau vietoje baseino mums reikėjo paprašyti modernaus konferencijų centro? Štai tokio, kuris veikia Tamperėje ir

kokį 2015-aisiais ketina pasistatyti kauniečiai. Tada galėtumėme kviestis turistus į konferencijas, žadėdami pigų alų ir maistą, bet nebūtinai pardavinėdami savo moteris. Skeptikai ir oponentai gali teigti, kad tą klausimą išsprendė arena. Kauniečiai taip pat turi areną, netgi kur kas didesnę, tačiau dėl konferencijų centro mina Vyriausybės koridorius.
Prieš metus lankiausi Ventspilyje tikėdamasis pamatyti stebuklingus vaizdus. Iš esmės Ventspiliu likau nusivylęs. Ypatingų turistinių atrakcijų ten nėra. Tiesiog dėl miesto politikos specifikos – Ventspilyje tik daugiau trinkelėmis išklotų šaligatvių ir kelių. Vienintelis vertas dėmesio turizmo produktas – viešbutyje nemokamai lietuvių (taip pat rusų, anglų, vokiečių) kalba dalinamas savaitinis laikraštis, kuriame tiesiog raginama nelikti kambaryje ir lankytis miesto renginiuose. Laikraščio vedamąjį parašė Ventspilio vicemeras turizmo klausimais. Kas trukdo mums leisti tokį leidinį?
Štai mūsų kaimynai palangiškiai septynmyliais žingsniais bando išsiveržti iš prakeiksmo būti tik vasaros sezono kurortu. Jei mūsų valstybėje būtų lengviau visuomenės poreikiams paimti žemę, Palangos valdžiai būtų dar lengviau. Tačiau Palanga parodo, kad turizmui, kaip ir kiekvienam verslui, tereikia trupučio nuoseklumo ir valdžios palaikymo. Ilgiausias stalas, Kalėdiniai ir Velykiniai renginiai, stintų šventė į Palangos įvažiavimą net žiemos metu sugrąžino automobilių spūstis. Kas trukdo pagalvoti kažką panašaus?
Nevertėtų nuvertinti ir mūsų miesto pastangų. Europiada džiaugėsi visi: ir dalyviai, ir verslininkai, ir turistai. Paspoksoti į laivus susirinko tūkstančiai klaipėdiečių ir miesto svečių. Daugeliu atvejų reikia tik nuoseklumo ir trupučio marketingo.
Mano nuomone, Klaipėdos turizmui trūksta ne išmanymo ir ne idėjų. Klaipėdos turizmui trūkta plataus požiūrio. Požiūrio, kuriame nepuolama kaltinti kitų už savo neatliktus darbus. Požiūrio, kuriame į pastabas ir kritiką reaguojama geranoriškai. Galų gale Klaipėdos valdantiesiems reikia įveikti seną rusišką vadybos principą: aš viršininkas, tu- kvailys.

Biznis su Rusija. Nepastovu kaip amerikietiški kalneliai

Apie Lietuvos ir Rusijos santykius prirašyta kalnai knygų ir straipsnių. Ne ką mažiau apie verslo ryšius. Diskusijos dėl to, kaip Lietuvai reikia šioje srityje tvarkytis netilo ir netyla iki šių dienų. Nepainiokime verslo su politika, taip teigė velionis A.M.Brazauskas. Šūkis skambus ir nepaprastai teisingas. Deja šio šūkio autorius ir velionio politiko rėmėjai tą šūkį netinkamai interpretavo arba jo visiškai nesilaikė.

Mes negalime atskirti verslo nuo politikos, nes polika yra visuomenės bendrų reikalų tvarkymas. Jei verslas klojasi gražiai, politiniai santykiai anksčiau ar vėliau bus gražūs. Problemos atsirada tada, kai kita pusė verslo santykius paverčia politika. Tada visuomenei lieka atsakyti kas jai svarbiau: materialinė gerovė ar principai. Jei vardan materialinės gerovės mes aukojame principus, mes tampame prostitutėmis. Jei mums svarbiau yra mūsų principai, mes dar išlaikome savo orumą ir galime susirasti padorius partnerius, kurie dėl verslo nereikalaus atsisakyti kertinių principų.

Tai nėra tušti žodžiai ir „nuo žemės pakilusio politikieriaus svaičiojimai“. Prieš du metus Lietuvos ūkininkai ant rankų nešiojo žemės ūkio ministrą K.Starkevičių. Kažkokioje žemės ūkio parodoje, Rusijoje, ministras duona pavaišino amžinąjį Rusijos prezidentą lietuviška duona. Amžinajam duona patiko, lietuviški maisto produktai nuo senų laikų turi išlaikę gerą vardą, todėl jų eksportas pradėjo kilti kaip ant mielių. Štai vien gyvų kiaulių į Rusiją buvo eksportuota už 200 (!) milijonų litų. Konservatorių ministras padarė tai, ko nesugebėjo padaryti AMB, nemaišyti verslo su politika. Deja, Rusijoje verslas yra politika. Dėl atvertų eksporto rinkų „kaltas“ ne Starkevičius, bet nederlius, buvęs Rusijoje. Vos tik derliaus situacija pasitaisė, kiaulienos eksporto kranelis buvo skubiai prisuktas. 2011 metais gyvų kiaulių eksportas siekė tik 40 milijonų litų. Mūsų kiaulieną Rusijos žmonės ir toliau mėgsta, ji parduodama už konkurencingą kainą. Tiesiog ką valgys šiandien pietums Rusijoje sprendžia ne namų šeimininkė, tačiau Rusijos maisto ir veterinarijos tarnyba. O kai gauna komandą iš Kremliaus, ši tarnyba sugeba būti nepaprastai griežta. Kyla klausimas kaip planuoti verslą mūsų žemdirbiams, kai per metus pajamos sugeba svyruoti 80%? Arba Rusijos rinkos reikia rimtai nevertinti ir pasitenkinti spekuliacinio pobūdžio pajamomis, arba bandyti įtikinti Vyriausybę, kad prostitučių gyvenimas turi ir savų pliusų.

Štai ką tik veido apžvalgininkas Audrius Bačiulis konstatavo, kad dujų koncernas „Gazprom“ pripažino Lietuvos išėjimą iš SSRS. „Trečias pabrėžtinas faktas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje net nepastatytas ėmė mažinti dujų kainą: tiek Lietuvos, tiek Rusijos ekspertai neabejoja, jog dujų kaina „Achemai“ buvo „Gazpromo“ sumažinta tam, kad pasirašiusi ilgalaikę sutartį ši prarastų interesą pirkti dujas iš terminalo, kaip jau pažadėjo daryti „Lietuvos energija“ ir ketina daryti „Vilniaus energija“. Kad taip bus, dar pernai sausio mėnesį prognozavo „Eastern European Gas Analysis“ prezidentas Michailas Korčemkinas. Ir pasirodė visiškai teisus. O kas bus su dujų kainomis, kai terminalas pradės veikti?”- rašė A.Bačiulis. Autorius su džiaugsmingomis išvadomis truputį paskubėjo. Vos tik Achemai dujų kainos buvo sumažintos, ši bendrovė tuoj pat prisijungė prie “antiterminalininkų” komandos. Ar pigesnės dujos “Achemai” buvo susietos su šia “akcija” ar ne, palikime jų sąžinei. Gali būti, kad koncernas tiesiog nori gauti pelną, kaštus palikdamas visiems mokesčių mokėtojams.

Bet šis straipsnis tikrai ne apie tai kokia bloga yra Rusija. Kol mes diskutuojame apie kiaulienos eksportą ir dujų importą, verslo ryšiai su rusais plečiasi. To įrodymas – skrydžiai iš Maskvos į Vilnių. Kiekvieną mėnesį iš Maskvos į Vilnių ir atgal skrenda maždaug 9000 kėdžių. Tai ne Briuselio eurokratai ir ne lietuviai „gasterbaiteriai“. Tiesiog tai yra žmonės, kuriems Kremlius kol kas negali uždrausti išvažiuoti. Lietuvos keliuose yra gausu pakankamai brangių mašinų su rusiškais ir baltarusiškais numeriais. Jie perka nekilnojąmąjį turtą ir atostogauja mūsų kurortuose. Svarbiausia tai, kad jie nemoka pinigų tam, kad mes atsisakytumėme Nepriklausomybės, kad būtumėme mažiau Europiečiais. Greičiau atvirkščiai - išprotėjusioje, korumpuotoje valstybėje be jokių apčiuopiamų žaidimo taisyklių norisi išvežti pinigus, kai tik atsiranda proga. Į tokią valstybę, kuri kiek įmanoma mažiau primena gimtuosius namus.

Rusija, kaip ir Lietuva yra skilusi visuomenė. Rusija turi savo “elitą” ir savo “runkelius”. Mūsų runkeliai dėl savo gyvenimo nesėkmių kaltina Landsbergį, o rusų runkeliai – SSRS išardymą. Todėl Rusijos vyriausybė santykiuose su Lietuva nesugebės atskirti biznio nuo politikos. Tai reikštų, kad Rusijos vyriausybė pripažins Lietuvą nepriklausoma valstybe. Kol Rusija sau to negalės pripažinti, mūsų šalies verslininkams lieka vienintelė viltis – daryti biznį su rusais, bet ne su Rusija.