Sveikinu Jus visus svarbiausių metų švenčių proga. Tikiu, kad mes visi savo darbais ir mintimis darėme viską, kad mūsų mieste, šalyje ir pasaulyje būtų bent truputėlį geriau ir saugiau.
Kai tūkstančiai žvaigždžių nušvies mūsų šventinį dangų, mes švęsime Vilties ir Šilumos pergalę, kai po ilgų išbandymų Žiemos, neišvengiamai ateina Pavasaris.
Kitais metais mūsų šeimų, miesto ir valstybės laukia išbandymų laikai. Linkiu, kad ekonominiai sunkumai sudužtų į mūsų vertybių molą. Šimtamečių vertybių, kurios mus sieja. Tegul šis molas būna tvirtas kaip niekada.
ŠV.Kalėdų proga sveikinu visus kolegas, politikus. Kalėdos yra ta proga, kuri primena mums, kad mes tarnaujame aukštesniems tikslams. Politiniai debatai yra ta vieta, kurioje mūsų širdys plaka karščiau, kur mes privalome atsistoti visu ūgiu, tam, kad apgintumėme vertybes, kuriomis mes tikime. Ginkime, puoselėkime ir saugokime vertybes, nes jos verčia suktis pasaulį.
Gerbiami klaipėdiečiai, artėjančiais metais linkiu savo kasdieniais darbais puošti miestą, kaip tai darė čia gyvenę žmonės daugiau nei 700 metų. Tie maži, bet svarbūs darbai, veda mus didžiulius žygdarbius.Linksmų Šventų Kalėdų ir Laimingų naujųjų metų
2008-12-24
2008-12-20
Piliečių balsas į dangų neina
Kiekvieną kartą, kai artėja miesto tarybos posėdis, laikraščiuose pasirodo skelbimas apie tai, kad miestiečiai gali registruotis ir gaus teisę penkias minutes pakalbėti tarybos posėdžio metu. „Piliečių tribūną“ mūsų miesto valdžia pastoviai vadina pavyzdiniu valdžios (konkrečiau mero) bendravimo su piliečiais įrankiu. Asmeniškai aš tokią piliečiams teikiamą „paslaugą“ vadinu „kolektyvine psichiatrija“, o ne realiu valdžios ir piliečių bendravimo instrumentu.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
Piliečių tribūna mano požiūriu yra neveiksminga todėl, kad po klaipėdiečio pasisakymo tarybos posėdyje, jo gyvenime nieko realiai nepasikeičia. Valdžia toliau dirba sau, o piliečių nusivylimas miesto valdžia ir politikais tik toliau auga. Taip nutinka todėl, kad miesto valdžia nenori realaus bendravimo su miesto piliečiais. Valdžia tokį bendravimą laiko Dievo bausme, bet jokiu būdu ne galimybe, vedančia į miesto klestėjimą.
Iš tikrųjų taip nutinka todėl, kad merui svarbiausias miesto tarybos darbas yra sklandus Tarybos sprendimų „štampavimas“. Dėl priimamų sprendimų kiekio labai dažnai nukenčia priimamų sprendimų kokybė. Kai tarybos opozicija pirštais užbado nelogiškumus ir kvailybes, kurių apstu pateiktuose tarybos sprendimuose, R.Taraškevičius dažnai pripažįsta sprendimų nelogiškumą, tačiau vis tiek bet kokia kaina juos „stumia“ tol, kol už savęs jaučia „monolitinės daugumos“ paramą.
Miesto valdžios vyrai ir moterys labai dažnai skundžiasi, kad miestiečiai yra neaktyvūs ir neteikia gerų pasiūlymų miesto valdžiai. Tada, kai miesto valdžiai piliečiai pasiūlymus pateikia, prasideda kaltinimai, kad tokie pasiūlymai pateikiami per vėlai. Tarsi smulkutė įmonė, kurios savininkas dirba tiekėju, direktoriumi, vadybininkų ir barmenu gali sekti visus savivaldybės užmojus ir ketinimus.
Nors R.Taraškevičius nuo visuomenės sprendimus slapto todėl, kad nori greitesnio sprendimų priėmimo, ne visada tokie mero norai sėkmingai pildosi. Puikiai slapstęs šiukšlių rinkliavos, automobilių parkavimo ir kitokius mokesčius, meras nuolatos lipdavo ant grėblio ir nuolatos į tarybą turėdavo sugrįžti su sprendimų pakeitimais ir patobulinimais. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiukšlių rinkliava miesto taryboje buvo svarstoma kokius penkis ar šešis kartus, parkavimo mokestis turėjo atsirasti vasarą, tačiau taip ir nebuvo spėta jam pasiruošti.
Pastabos tarybos sprendimui yra svarbus, tačiau epizodiškas piliečių dalyvavimo įrankis. Klaipėdos savivaldybėje yra sukurta, keletas visuomeninių tarybų, kurios turėtų užtikrinti nuolatinį piliečių ir valdžios bendradarbiavimą. Su liūdesiu galiu konstatuoti, kad tik dvi iš jų (trišalė ir jaunimo reikalų taryba) savo misiją bando vykdyti.
Savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba susirinko porą kartų, bet iš didelių norų gavosi didelis šnipštas. Pirmieji iš tarybos darbo iškrito žurnalistai, kurie šios tarybos pirmininkės A.Daujotienės užmanymu turėjo „apgiedoti“ šios tarybos darbą. Vėliau tarybą paliko gydytojai, nes rado daug geresnių būdu kur praleisti savo laiką. Šiandien ir aš nematau poreikio ir naudos dalyvauti šios tarybos darbe, kadangi tikrai turiu ką veikti.
Mero patarėja A.Daujotienė yra „etatinė“ tokių tarybų narė ir pirmininkė, kuriai tikriausiai ir yra patikėtas uždavinys visuomenines tarybas „uždusinti“. Geriausias pasityčiojimas yra miesto sporto taryba, kurioje daugiau kaip pusė narių yra miesto biudžetinių sporto įstaigų vadovai ir sporto skyriaus vedėjas, kuriam šitie vadovai yra pavaldūs. A.Daujotienė kaip liūtė gynė tokią sporto tarybos formavimo tvarką, ypač akcentuodama tai, kad tarybai, kurioje didžiąją narių sudaro savivaldybės politikai, administracijos darbuotojai ir sporto įstaigų vadovai, niekada neturės problemų dėl kvorumo.
Galingiausia miesto visuomeninė taryba turėtų būti trišalė taryba, kurioje susitinka verslo, profesinių sąjungų ir savivaldybės darbuotojai. Labai gaila, bet net ir ši taryba jaučiasi valdininkų ignoruojama. Dar vasarą trišalė taryba parašė laišką informuodama tarybos narius, kad savivaldybės administracija ignoruoja tarybos pasiūlymus, neteikia prašomos informacijos ir kviečiami neateina į tarybos posėdžius.
1998 aisiais metais, Klaipėda ir klaipėdiečiai demonstravo ambiciją ir norą būti pirmuoju miestu Lietuvoje. Mes visi žinojome, kad Klaipėdos oras daro žmogų laisvą, o laisvas žmogus demonstruoja ambiciją. O ambija yra išgydoma, bet užkrečiama liga. 1998 Klaipėdos ambicija plito. Po 2000 ųjų metų klaipėdietiška ambicija tapo beveik visuotinai išgydyta. Negaliu ir nenoriu nieko teigti, tačiau kaip tik tuo metu, prie Klaipėdietiškos ambicijos ligos patalo atsirado naujas miesto vyriausiasis gydytojas – Rimantas Taraškevičius. Matyt jam patinka provinciali ir stagnuojanti Klaipėda. Aš gi manau, kad miesto ambiciją reikia gaivinti nuo to, kad piliečių mintis reiktų įsileisti į valdžios dangų.
2008-12-11
Maištas A.Kubiliaus užnugaryje
Naujai suformuotos vyriausybės vadovas Andrius Kubilius kartu su prasidėjusia ekonomine krize, privalės išspręsti ne ką sunkesnį uždavinį, kuris lems Tėvynės sąjungos-LKD politinę ateitį gerai dešimčiai metų į priekį. Žmonės pasitikėjo Tėvynės sąjunga, nes manė, kad artėja ekonominių sunkumų laikotarpis, o Gediminas Kirkilas ir socialdemokratai neturi jokių receptų artėjančiai krizei įveikti.
Per ketverius metus po 2004 ųjų metų Seimo rinkimų už TS-LKD prisiaugino apie 60 tūkstančių naujų rinkėjų. Per tą laiką prie mūsų prisijungė krikščionyse demokratai su savo elektoratu, tačiau drąsiai galiu daryti išvadą, kad elektorato prieauglio reikia ieškoti ne krikščioniškojo sparno pusėje. Tėvynės sąjunga sugebėjo laimėti politinio mūšio lauką ir už šią partiją balsavo vadinamieji „vidurio“ ir „neapsisprendusieji“ rinkėjai.
Kiekvienas, rimtos ir pretenduojančios tapti valdančiąja, partijos lyderis (tiek nacionalinis, tiek vietinis), negali tikėtis pergalės rinkimuose, jei rūpindamasis savo rinkėjais, nebandys plėsti partijos įtakos politinio lauko centre, bandydamas užkariauti neapsisprendusius rinkėjus. Tai yra sunkus darbas, nes neapsisprendusieji rinkėjai yra kritiški, reiklūs, nedėmesingi ir jokiu būdu nesiruošia tavęs (lyderio) sudievinti.
Tuo tarpu kiekvienam lyderiui yra kur kas lengviau ir maloniau. Visada ištikimas, kiekvieną tavo žodį pasiruošęs išgirsti ir paskleisti pasirengęs rinkėjas yra malonus kiekvienam. Jis duoda saugius balsus ir yra ne tiek rinkėjas, kiek lyderio šeimos narys. Bėda yra ta, kad besaikė orientacija išimtinai ištikimą rinkėją veikia kaip musę sirupas. Bandydamas įtikti tokiam rinkėjui, lyderis yra priverstas kalbėti ir elgtis vis radikaliau. Lyderio kalbos radikalėja, rėmėjų ratas siaurėja, bet vis labiau didėja likusiųjų rėmėjų ištikimybė savo lyderiui.
Tokią patirtį A.Kubilius išgyveno, būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, 1992 metais. Tapęs TS vadovu jis ramiai, oriai, tačiau kryptingai suko laivą politinių batalijų epicentro link. Išlaikyti partiją politinių batalijų centre yra tas pats, kas armijos vadui pirmuoju tanku veržtis į priešo užnugarį. Negali žinoti ar priešas neatkirs tavo tiekimo linijų ir ar paskui tave spės pagrindinės saviškių pajėgos.
Eidamas į socialdemokratų paliktą ekonomikos pralaužą A.Kubilius rizikuoja, kad reformų reikalavę „vidurio“ rinkėjai, gali likti nepatenkinti tų reformų realizavimu, o komforto zonoje įsikūrę kiti TS-LKD lyderiai gali bandyti „suvesti sąskaitas“ už šešerius metus diktuotą aukštą lyderio bėgimo tempą.
Esu optimistas, todėl visur ieškau ir matau galimybes. Pirmąją galimybę konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui padovanojo socialdemokratai. Opozicijos lyderiu pasiskyrę G.Kirkilą, jie leidžia A.Kubiliui būti ramiam dėl politinių batalijų mūšio lauko. Kiekvieną kartą kai tik neapsisprendęs rinkėjas ieškos alternatyvų, jam prieš akis iškils neryžtingas, meluojantis, ciniškas G.Kirkilas, prieš kurį net su visais savo trūkumais A.Kubilius atrodys tarsi vadybos ir vertybių genijus.
Antrą dovaną A.Kubiliui duoda A.Zuokas. Jis nuolatos bando būti dėmesio centre ir žiniasklaidą maitina įvairiausiais pareiškimais, kuriais taip pat taiko į taip vadinamą centro rinkėją. Zuoko bėda yra tame, kad tuo pačiu metu negalima vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių: būti valdančiojoje koalicijoje ir tuo pat metu ją kritikuoti. Dėl tos priežasties lygindami A.Zuoką ir A.Kubilių, dauguma žmonių atiduos savo balsus už dabartinį premjerą. Jo veiksmai yra aiškesni ir prognozuojami.
Trečią Kalėdinę dovaną Andriui Kubiliui pateikė D.Grybauskaitė. Premjerui lankantis Briuselyje ji pareiškė, kad A.Kubiliaus siūlomas antikrizinis planas yra per švelnus. Taip A.Kubiliaus įvaizdyje atsiranda naujas bruožas – gailestingumas. Premjeras supranta žmones ir diržą verš ne per stipriai.Taigi, kaip matome, artėjant 2009 metams, TS-LKD lyderis gali ramiai karaliauti politinių batalijų centre. Vienintelis rimtas klausimas išlieka A.Kubiliaus ariergardai.
Per ketverius metus po 2004 ųjų metų Seimo rinkimų už TS-LKD prisiaugino apie 60 tūkstančių naujų rinkėjų. Per tą laiką prie mūsų prisijungė krikščionyse demokratai su savo elektoratu, tačiau drąsiai galiu daryti išvadą, kad elektorato prieauglio reikia ieškoti ne krikščioniškojo sparno pusėje. Tėvynės sąjunga sugebėjo laimėti politinio mūšio lauką ir už šią partiją balsavo vadinamieji „vidurio“ ir „neapsisprendusieji“ rinkėjai.
Kiekvienas, rimtos ir pretenduojančios tapti valdančiąja, partijos lyderis (tiek nacionalinis, tiek vietinis), negali tikėtis pergalės rinkimuose, jei rūpindamasis savo rinkėjais, nebandys plėsti partijos įtakos politinio lauko centre, bandydamas užkariauti neapsisprendusius rinkėjus. Tai yra sunkus darbas, nes neapsisprendusieji rinkėjai yra kritiški, reiklūs, nedėmesingi ir jokiu būdu nesiruošia tavęs (lyderio) sudievinti.
Tuo tarpu kiekvienam lyderiui yra kur kas lengviau ir maloniau. Visada ištikimas, kiekvieną tavo žodį pasiruošęs išgirsti ir paskleisti pasirengęs rinkėjas yra malonus kiekvienam. Jis duoda saugius balsus ir yra ne tiek rinkėjas, kiek lyderio šeimos narys. Bėda yra ta, kad besaikė orientacija išimtinai ištikimą rinkėją veikia kaip musę sirupas. Bandydamas įtikti tokiam rinkėjui, lyderis yra priverstas kalbėti ir elgtis vis radikaliau. Lyderio kalbos radikalėja, rėmėjų ratas siaurėja, bet vis labiau didėja likusiųjų rėmėjų ištikimybė savo lyderiui.
Tokią patirtį A.Kubilius išgyveno, būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, 1992 metais. Tapęs TS vadovu jis ramiai, oriai, tačiau kryptingai suko laivą politinių batalijų epicentro link. Išlaikyti partiją politinių batalijų centre yra tas pats, kas armijos vadui pirmuoju tanku veržtis į priešo užnugarį. Negali žinoti ar priešas neatkirs tavo tiekimo linijų ir ar paskui tave spės pagrindinės saviškių pajėgos.
Eidamas į socialdemokratų paliktą ekonomikos pralaužą A.Kubilius rizikuoja, kad reformų reikalavę „vidurio“ rinkėjai, gali likti nepatenkinti tų reformų realizavimu, o komforto zonoje įsikūrę kiti TS-LKD lyderiai gali bandyti „suvesti sąskaitas“ už šešerius metus diktuotą aukštą lyderio bėgimo tempą.
Esu optimistas, todėl visur ieškau ir matau galimybes. Pirmąją galimybę konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui padovanojo socialdemokratai. Opozicijos lyderiu pasiskyrę G.Kirkilą, jie leidžia A.Kubiliui būti ramiam dėl politinių batalijų mūšio lauko. Kiekvieną kartą kai tik neapsisprendęs rinkėjas ieškos alternatyvų, jam prieš akis iškils neryžtingas, meluojantis, ciniškas G.Kirkilas, prieš kurį net su visais savo trūkumais A.Kubilius atrodys tarsi vadybos ir vertybių genijus.
Antrą dovaną A.Kubiliui duoda A.Zuokas. Jis nuolatos bando būti dėmesio centre ir žiniasklaidą maitina įvairiausiais pareiškimais, kuriais taip pat taiko į taip vadinamą centro rinkėją. Zuoko bėda yra tame, kad tuo pačiu metu negalima vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių: būti valdančiojoje koalicijoje ir tuo pat metu ją kritikuoti. Dėl tos priežasties lygindami A.Zuoką ir A.Kubilių, dauguma žmonių atiduos savo balsus už dabartinį premjerą. Jo veiksmai yra aiškesni ir prognozuojami.
Trečią Kalėdinę dovaną Andriui Kubiliui pateikė D.Grybauskaitė. Premjerui lankantis Briuselyje ji pareiškė, kad A.Kubiliaus siūlomas antikrizinis planas yra per švelnus. Taip A.Kubiliaus įvaizdyje atsiranda naujas bruožas – gailestingumas. Premjeras supranta žmones ir diržą verš ne per stipriai.Taigi, kaip matome, artėjant 2009 metams, TS-LKD lyderis gali ramiai karaliauti politinių batalijų centre. Vienintelis rimtas klausimas išlieka A.Kubiliaus ariergardai.
2008-12-06
Tik keli1 per kopas, maldauju, palik
Dešimtys Lietuvos politologų ir politikos analitikų savo rašiniuose laikas nuo laiko pavartodavo tokius terminus kaip „valstybės užvaldymas“ ir retoriškai klausdavo ar mes tebeturime valstybę. Žinoma Lietuvos dar niekas neokupavo ir kol mus saugo Amerikos branduolinis ginklas, mūsų potencialūs partneriai, to artimiausiu metu nedarys. Mūsų politikos apžvalgininkai klausia ar mes dar tebeturime veikiančias valstybines institucijas, kurios geba priimti padorias taisykles ir turi pakankamai jėgos priversti pavienius individus tų taisyklių laikytis?
Visas tokias kalbas aš laikiau hiperbole, t.y. žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir pačių politikų bandymų nupiešti situaciją taip, tarsi nepriėmus reikiamų sprendimų mūsų visų laukia mirtis alyvose. Pasižiūrėjęs peripetijas, kurios lydėjo aplinkos ministro skyrimą supratau, kad padėtis Lietuvoje tikrai nėra labai juokinga.
Mes nenorėjome aplinkos ministru paskirti A.Burkšo. Nes jei būtume paskyrę Kuršių nerija jau rytoj būtų išasfaltuota, joje veiktų kosmodromas, būtų pastatyti penki tiltai, septyni dangoraižiai ir užpustyti visi keliai per kopas.
Gėris nugalėjo. A.Burkšas į Aplinkos ministro kėdę neatsisėdo. Bet nuo to man lengviau nepasidarė. Lietuvos respublikos prezidento kanceliarija savo pranešime apie J.E. Prezidento V.Adamkaus susitikimą su pasiūlytuoju kandidatu į Aplinkos ministro postą G.Kazlausku aiškinosi apie Kuršių nerijos ateitį „Susitikime buvo kalbama apie ekologiškai itin jautrios teritorijos – Kuršių nerijos – ateitį. Šalies vadovas griežtai pasisako prieš oro uosto, tilto į Kuršių neriją statybą, tranzito srautų per šią teritoriją intensyvinimą.“
Nepasidarė lengviau todėl, kad Kuršių nerijos likimas vis dar tebėra priklausomas nuo VIENO PAREIGŪNO uolumo, principingumo ir sąžiningumo. O jei paaiškės, kad naujasis ministras yra nesąžiningas? O kas nutiks, jei naujasis ministras nuspręstų nugriauti Gedimino pilį ir jos vietoje pastatyti kokį nors modernų dangoraižį?
Valstybė ir yra sukurta tam, kad valdytų ne žmogus, bet įstatymas. Kuo aukštesnes pareigas užiima žmogus, tuo labiau jis privalo panašėti ne į valdovą, bet į žmogų atliekantį valdymo funkciją. Jei norite pamatyti kaip atrodo valdymo funkciją, siūlau pasižiūrėti Britanijos karalienę. Aukščiausias valstybės asmuo, kuriam priklauso paštas, kariuomenė, kalėjimai, policija, vyriausybė, opozicija, šimtai visuomeninių organizacijų ir draugijų, neturi teisės net pareikšti savo nuomonės valstybės valdymo klausimais. Atlikdama savo funkciją ji perskaito vyriausybės parengtą sosto kalbą, jokia grimasa neišsiduodama ką mano apie juose išdėstytas nuostatas.
Mes ir kuriame valstybės institucijas tam, kad niekas nei dėl piktų kėslų, nei dėl apsileidimo, nei dėl piktos valios nedrįstų nugriauti Gedimino pilies ar kokios nors svarbios kopos. Todėl, Kuršių neriją saugo Kušių nerijos nacionalinis parkas, Kultūros paveldo departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas, statybų priežiūros tarnyba. Jei Prezidento požiūriu, Kuršių nerijos likimas priklauso nuo vieno aplinkos ministro geros valios, tokiu atveju, neakivaizdžiai jis prisipažįsta, kad aplinkos apsaugos srityje, sąvoka valstybė paprasčiausiai neegzistuoja...
Visas tokias kalbas aš laikiau hiperbole, t.y. žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir pačių politikų bandymų nupiešti situaciją taip, tarsi nepriėmus reikiamų sprendimų mūsų visų laukia mirtis alyvose. Pasižiūrėjęs peripetijas, kurios lydėjo aplinkos ministro skyrimą supratau, kad padėtis Lietuvoje tikrai nėra labai juokinga.
Mes nenorėjome aplinkos ministru paskirti A.Burkšo. Nes jei būtume paskyrę Kuršių nerija jau rytoj būtų išasfaltuota, joje veiktų kosmodromas, būtų pastatyti penki tiltai, septyni dangoraižiai ir užpustyti visi keliai per kopas.
Gėris nugalėjo. A.Burkšas į Aplinkos ministro kėdę neatsisėdo. Bet nuo to man lengviau nepasidarė. Lietuvos respublikos prezidento kanceliarija savo pranešime apie J.E. Prezidento V.Adamkaus susitikimą su pasiūlytuoju kandidatu į Aplinkos ministro postą G.Kazlausku aiškinosi apie Kuršių nerijos ateitį „Susitikime buvo kalbama apie ekologiškai itin jautrios teritorijos – Kuršių nerijos – ateitį. Šalies vadovas griežtai pasisako prieš oro uosto, tilto į Kuršių neriją statybą, tranzito srautų per šią teritoriją intensyvinimą.“
Nepasidarė lengviau todėl, kad Kuršių nerijos likimas vis dar tebėra priklausomas nuo VIENO PAREIGŪNO uolumo, principingumo ir sąžiningumo. O jei paaiškės, kad naujasis ministras yra nesąžiningas? O kas nutiks, jei naujasis ministras nuspręstų nugriauti Gedimino pilį ir jos vietoje pastatyti kokį nors modernų dangoraižį?
Valstybė ir yra sukurta tam, kad valdytų ne žmogus, bet įstatymas. Kuo aukštesnes pareigas užiima žmogus, tuo labiau jis privalo panašėti ne į valdovą, bet į žmogų atliekantį valdymo funkciją. Jei norite pamatyti kaip atrodo valdymo funkciją, siūlau pasižiūrėti Britanijos karalienę. Aukščiausias valstybės asmuo, kuriam priklauso paštas, kariuomenė, kalėjimai, policija, vyriausybė, opozicija, šimtai visuomeninių organizacijų ir draugijų, neturi teisės net pareikšti savo nuomonės valstybės valdymo klausimais. Atlikdama savo funkciją ji perskaito vyriausybės parengtą sosto kalbą, jokia grimasa neišsiduodama ką mano apie juose išdėstytas nuostatas.
Mes ir kuriame valstybės institucijas tam, kad niekas nei dėl piktų kėslų, nei dėl apsileidimo, nei dėl piktos valios nedrįstų nugriauti Gedimino pilies ar kokios nors svarbios kopos. Todėl, Kuršių neriją saugo Kušių nerijos nacionalinis parkas, Kultūros paveldo departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas, statybų priežiūros tarnyba. Jei Prezidento požiūriu, Kuršių nerijos likimas priklauso nuo vieno aplinkos ministro geros valios, tokiu atveju, neakivaizdžiai jis prisipažįsta, kad aplinkos apsaugos srityje, sąvoka valstybė paprasčiausiai neegzistuoja...
2008-12-01
Klaipėdiečių frakcija: mitas be realybės
Šiomis dienomis (gruodžio 1-ąją) mūsų miesto laikraščiai mirgėte mirgėjo Klaipėdos mero R.Taraškevičiaus fantazijomis apie Seime buriamą „klaipėdiečių frakciją“. Man buvo keista, kad „klaipėdiečių frakcijos“ vardo nebuvau girdėjęs tada, kai uostamiesčio gyventojų interesus Seime atstovavo trys liberalcentristai, o išgirdome tada, kai jų Seime iš viso nebeliko.
Man taip pat buvo keista, kad meras savo susitikimams su Klaipėdoje rinktais Seimo nariais, pasirinko pirmadienį, kuomet dauguma Seimo narių pluša savo rinkiminėse apygardose. Dar daugiau laiko praleidau skaičiuodamas mero išgirtus „svajonių Klaipėdos“ investicinius projektus, kuriuos Seimo nariai privalėtų „pramušinėti“.
Šiandien mane pasiekė tam tikros nuotrupos ir žinios apie garsųjį „klaipėdiečių frakcijos“ susitikimą. Sutikime iš senųjų mitinės frakcijos narių dalyvavo tik Grubliauskas. Nebuvo E.Masiulio, I.Šiaulienės. Grubliauskas tikriausiai turėjo atidirbti už mero paramą Seimo rinkimų antrajame ture, o Seimo naujokai paprasčiausiai atėjo pasižiūrėti kas kaip.
Didžioji dalis pokalbio su Seimo nariais sukosi apie Klaipėdos arenos statybas ir jos finansavimo reikalus. Skaitytojams primenu, kad suprojektuota Klaipėdos miesto arena turėtų kainuoti apie 110 milinų litų. R.Taraškevičius tikisi, kad arena bus finansuojama po trečdalį iš ES fondų, valstybės investicijų programos (VIP) ir mūsų miesto savivaldybės. Kiekviena iš šių finansuotojų turėtų savo piniginę pasiploninti maždaug 40 milijonų litų.
Nežinau kaip yra su europiniais pinigais, tačiau tarpuvaldžiu, R.Taraškevičius mindė ministerijų koridorius, siekdamas gauti Valstybės investicijų programos pinigus. Paskutines dienas skaičiuodamas ūkio ministras V.Navickas įtraukė Klaipėdos arenos projektą į VIP-o finansuojamų objektų sąrašą. Tiesa tai padarė su tiek daugybe žvaigždučių, kad tai labiau primena ne rimtą dokumentą, o kokį nors žvaigždėlapį. Ir 40 VIP-o milijonų susitraukė ligi 20.
Savo investicijų dalies nebelabai išgali susimokėti ir miesto savivaldybė. Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetas nesurinks apie 15 milijonų litų. Skolintis neleidžia viršyti paskolų limitai. Be to visi žinome, kaip sunku ir brangu šiais laikais yra pasiskolinti.
Šiandien Klaipėda liko kovoti dėl arenos su Kauno miestu. Kauno miestas mūsų kovoje turi konkurencinį pranašumą, nes jei ten neatsiras arena, po kelių metų Kauno „Žalgiris“ bus pašalintas iš Eurolygos. Žinant, ką visiems lietuviams reiškią „Žalgiris“, joks politikas nepasirinks arenos Klaipėdoje, tuo pasmerkdami Žalgirį iškristi iš Eurolygos.
Jei mūsų meras būtų tikras ūkininkas „klaipėdiečių frakcija“ jis būtų būręs maždaug tada kai areną statėsi Šiauliai. Tada arena būtų kainavusi maždaug 50 milijonų ir savivaldybei nebūtų jokių problemų įnešti savo dalį.Tuo metu meras nematė reikalo statyti arenos, matyt todėl, kad nesugeba matyti toliau savo nosies. Šiandien, kai arenos finansavimas pakibo ant plauko, meras iš spintos ištraukė negimusios „klaipėdiečių frakcijos“ griaučius. Šios frakcijos prireikė tam, kad visuomenės akyse būtų galima pasidalinti kaltėmis dėl neįgyvendinto projekto. Tada, kai projektai pasiseka, pasidalinti sėkme meras kažkaip pamiršta.
Man taip pat buvo keista, kad meras savo susitikimams su Klaipėdoje rinktais Seimo nariais, pasirinko pirmadienį, kuomet dauguma Seimo narių pluša savo rinkiminėse apygardose. Dar daugiau laiko praleidau skaičiuodamas mero išgirtus „svajonių Klaipėdos“ investicinius projektus, kuriuos Seimo nariai privalėtų „pramušinėti“.
Šiandien mane pasiekė tam tikros nuotrupos ir žinios apie garsųjį „klaipėdiečių frakcijos“ susitikimą. Sutikime iš senųjų mitinės frakcijos narių dalyvavo tik Grubliauskas. Nebuvo E.Masiulio, I.Šiaulienės. Grubliauskas tikriausiai turėjo atidirbti už mero paramą Seimo rinkimų antrajame ture, o Seimo naujokai paprasčiausiai atėjo pasižiūrėti kas kaip.
Didžioji dalis pokalbio su Seimo nariais sukosi apie Klaipėdos arenos statybas ir jos finansavimo reikalus. Skaitytojams primenu, kad suprojektuota Klaipėdos miesto arena turėtų kainuoti apie 110 milinų litų. R.Taraškevičius tikisi, kad arena bus finansuojama po trečdalį iš ES fondų, valstybės investicijų programos (VIP) ir mūsų miesto savivaldybės. Kiekviena iš šių finansuotojų turėtų savo piniginę pasiploninti maždaug 40 milijonų litų.
Nežinau kaip yra su europiniais pinigais, tačiau tarpuvaldžiu, R.Taraškevičius mindė ministerijų koridorius, siekdamas gauti Valstybės investicijų programos pinigus. Paskutines dienas skaičiuodamas ūkio ministras V.Navickas įtraukė Klaipėdos arenos projektą į VIP-o finansuojamų objektų sąrašą. Tiesa tai padarė su tiek daugybe žvaigždučių, kad tai labiau primena ne rimtą dokumentą, o kokį nors žvaigždėlapį. Ir 40 VIP-o milijonų susitraukė ligi 20.
Savo investicijų dalies nebelabai išgali susimokėti ir miesto savivaldybė. Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetas nesurinks apie 15 milijonų litų. Skolintis neleidžia viršyti paskolų limitai. Be to visi žinome, kaip sunku ir brangu šiais laikais yra pasiskolinti.
Šiandien Klaipėda liko kovoti dėl arenos su Kauno miestu. Kauno miestas mūsų kovoje turi konkurencinį pranašumą, nes jei ten neatsiras arena, po kelių metų Kauno „Žalgiris“ bus pašalintas iš Eurolygos. Žinant, ką visiems lietuviams reiškią „Žalgiris“, joks politikas nepasirinks arenos Klaipėdoje, tuo pasmerkdami Žalgirį iškristi iš Eurolygos.
Jei mūsų meras būtų tikras ūkininkas „klaipėdiečių frakcija“ jis būtų būręs maždaug tada kai areną statėsi Šiauliai. Tada arena būtų kainavusi maždaug 50 milijonų ir savivaldybei nebūtų jokių problemų įnešti savo dalį.Tuo metu meras nematė reikalo statyti arenos, matyt todėl, kad nesugeba matyti toliau savo nosies. Šiandien, kai arenos finansavimas pakibo ant plauko, meras iš spintos ištraukė negimusios „klaipėdiečių frakcijos“ griaučius. Šios frakcijos prireikė tam, kad visuomenės akyse būtų galima pasidalinti kaltėmis dėl neįgyvendinto projekto. Tada, kai projektai pasiseka, pasidalinti sėkme meras kažkaip pamiršta.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
